Eitynės prieš Kauno istorinio centro niokojimą (1)

www.alkas.lt

Birželio 17 d. nemažas žmonių būrys susirinko prie Kauno miesto savivaldybės, kur vyko protesto akcija, siekianti sustabdyti senojo Kauno ir kitų miestų architektūrinių paminklų niokojimą „stiklainiais“.

12 valandą susirinkę žmonės šurmuliavo, dauguma turėjo plakatus, vėliavas, buvo dalinami marškinėliai su nuotaikingu piešiniu bei užrašu – „NE vertybių naikinimui!“. Protesto akcija prasidėjo akcijos dalyvių kalbomis, žodį tarė ir LTJS atstovė: „Jau XVI a. Daukša „Postilės“ prakalboje rašė, kad kiekvienai tautai turi būti svarbi tėvų žemė, kalba ir tradicijos. Mūsų architektūra yra mūsų istorijos ir tūkstantmetės kultūros atspindys, todėl privalome pasisakyti už istorinį Kauną, be stiklinių monstrų“.

Pasibaigus kalboms, grupelė klaipėdiečių sudainavo būtent šiai akcijai sukurtą dainą, po kurios protesto dalyvių kolona pajudėjo Rotušės aikštės link. Trumpai sustoję ir pasisakę prie Architektų namų bei Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus, protestuotojai išsiskirstė.

Ši akcija susilaukė žiniasklaidos dėmesio, todėl tikimės, kad žmonės ir valdžia atkreips dėmesį į išsakytas nuomones ir situacija keisis. Pridedame laišką platintą protesto metu:

ATVIRAS LAIŠKAS DĖL ISTORINIŲ MIESTŲ CENTRŲ NIOKOJIMO

Besivaikant pelno, istoriniuose miestų centruose siekiama statyti daugiaaukščius stiklinius pastatus. Priežastis paprasta: stikliniai pastatai, žmonių praminti „stiklainiais“, yra pigūs, pastatyti juos galima greitai, jų eksploatacija paprasta, o miesto centre pastatyto pastato vertė padvigubėja, palyginus su tuo, kiek jis būtų kainavęs, jei būtų pastatytas priemiestyje. Tad suprantamas ir verslininkų veržimasis žūtbūt savo „stiklainius“ statyti istoriniuose miestų centruose.

Projektus derinančių, statybos leidimus išduodančių bei priėmimo aktus pasirašančių institucijų nesugebėjimą atsispirti pinigų spaudimui, liudija daugybė atvejų, kai „stiklainiai“ buvo pastatyti istoriniuose miestų centruose, nors tai draudžia daugybė tesės aktų. Kas galėtų paneigti, jog tokiu atveju taip netikėtai pabrangusio „stiklainio“ savininkas „iš dangaus nukritusiais milijonais“ nepasidalino su tuos dokumentus pasirašinėjančiais darbuotojais?

Suinteresuotos visuomeninės organizacijos sąžiningiems darbuotojams galėtų padėti atsispirti pinigų spaudimui. Bandydama gelbėti padėtį Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė išleido įsakymą, kuriuo buvo įsteigtos patariamosios visuomeninės komisijos. Šiuo įsakymu į kovą su korupcija buvo bandoma pasitelkti visuomenę. Tačiau šias jos pastangas sugriovė netrukus išleistas Kultūros ministro Arūno Gelūno įsakymas, kuriuo į tas komisijas pareikalauta įtraukti ne mažiau kaip pusę atestuotų specialistų. Taigi, visuomeninės komisijos išliks, bet sprendimus jose priiminės jau nebe nepriklausomi visuomenės išrinkti atstovai, o nuo Kultūros ministerijos priklausantys, korupcijai nesipriešinantys atestuoti specialistai. Tokiu būdu paveldosaugos sistema ir toliau galės išvengti korupcijai trukdančio visuomenės kišimosi.

O kai „gražiuoju“ susitarti nepavyksta, galima griebtis bauginimo ir šantažo. Taip atsitiko su Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio vadovu Nagliu Puteikiu, atsisakiusiu Klaipėdoje įteisinti kelių „stiklainių“. Jis buvo apkaltintas žlugdantis verslą, trukdantis verslininkams gauti pelną ir dabar jam yra iškelta baudžiamoji byla, kurioje jis gali būti nuteistas kalėti iki ketverių metų.
Tačiau nei KPD Kauno teritorinio padalinio vedėjai Irenai Vaškelienei, nei Kauno miesto savivaldybės urbanistikos skyriaus vedėjui Nerijui Valatkevičiui, nei Kauno miesto savivaldybės kultūros paveldo skyriaus vedėjui Rimgaudui Miliukščiui, nei Kultūros ministerijos saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėjai Irmai Grigaitienei jokios pretenzijos nereiškiamos. O juk jiems pritariant ir jiems ignoruojant gyventojų apklausų rezultatus, Lietuvos bei tarptautinius teisės aktus, buvo pastatytas naujadaras ant išlikusių Kauno pilies mūrų, buvo pastatyti „stiklainiai“ Kauno istoriniame centre, buvo niokojamas kultūros paveldas.

Vyksta keisti dalykai: Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Orhuso konvenciją, o tokie paveldosaugos specialistai netgi oficialiuose raštuose rašo, kad Orhuso konvencijos laikytis jiems neprivalu. Taigi, save iškėlę aukščiau LR Seimo, jie vykdo savo kultūros politiką, skirtingą nuo Lietuvos Respublikos kultūros politikos.
Tokia prokuratūros pozicija, kai pažeidinėjantys įstatymus ir leidžiantys darkyti kultūros paveldą yra dangstomi, o besiremiantys įstatymais ir ginantys kultūros paveldą nuo niokojimo yra teisiami, kelia nuostabą.

„Stiklainių“ veržimasis į istorinius miestų centrus kelia grėsmę šimtmečius išstovėjusiam mūsų architektūros paveldui. Kultūros paveldo niokotojai aiškina, jog jų veikla nekenkia istoriniams miestų centrams, nes jie juk negriauna istorinių pastatų, o tik užstato ant jų kelis papildomus stiklinius aukštus bei kitokius svetimkūnius arba apskritai stato stiklinius pastatus tuščiose vietose.
Tačiau yra akivaizdu, jog šitaip vertingi istoriniai pastatai paskęsta „stiklainių“ jūroje. Nepaprastai vertingi, saviti mūsų istoriniai centrai tampa nei savų piliečių, nei užsienio turistų nedominančiais beverčiais „stiklamiesčiais“, kokių pilna visame pasaulyje. O juk sunaikinus istorinių centrų savitumą yra padaroma ir milžiniška finansinė žala valstybei.

Manome, jog tik Lietuvos Respublikos Prezidentės, Seimo, Vyriausybės, Generalinės prokuratūros įsikišimas galėtų sustabdyti įsibėgėjusį mūsų istorinių miestų centrų niokojimą, todėl prašome Jus imtis skubių priemonių.

Kategorijos: Kultūros paveldas, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *