V.V.Landsbergis. Lietuva dauginasi (17)

V.V.Landsbergis

V.V.Landsbergis

I

Kartais apie rimtus dalykus geriau kalbėti truputį nerimtai. Ypač Lietuvoje… Ypač apie dauginimąsi.

II

Jau kelinti metai internetiniuose portaluose neršia įvairaus plauko trimitininkai, išsitraukę pavojaus trimitus, ir pučia iš visų jėgų:

– Lietuva mažėja! 2020-asiais mūsų liks tik du milijonai, 2030-ais – pusantro, o paskui…

Ši isterika, sudėta su kitomis populiariomis lietuviškomis isterikomis, duoda vaisius – regis, išties mažėjam. Tad ar ne laikas vienąsyk šiam mažėjimui padėti tašką ir pradėti intensyviai daugintis? Tik „nuo ko pradėti?“ – kaip sakydavo draugas Leninas.

III

Vyriausybė galėtų (privalėtų!) paruošti įvairių rekomendacijų apie dauginimosi kultūrą ir subsidijuoti visa tai iš alkoholio, narkotikų ar kokio kito mūsų populiaciją žudančio verslo.

Skubiai turėtų būti sukurtas LBF (Lietuvos Besidauginančių Fondas). Visose Lietuvos savivaldybėse turėtų būti sudaromi norinčių daugintis sąrašai. Natūralu, kad juos remti turėtų visi kiti, nebesidauginantys. Nustoja, tarkim, žmogus daugintis – išsyk prisistato mokesčių inspekcija:

– Kolega, jau treti metai baigiasi, o jūs dar nė trupučio nepasidauginot! Prašom susimokėti

NPM (Nebesidauginančių Piliečių Mokestį).

Visi uoliai besidauginantys (tik nealkoholikai – sic!) turėtų būti atleidžiami nuo mokesčių. Žmogus užpildo paraišką Mokesčių inspekcijoje, jog renkasi gausios šeimos (tautos genetinės reprodukcijos) kelią – jis augins ateities kartą ir valstybė turėtų jam padėti.

Tuomet nebesidauginantis verslo bei politikos pasaulis sumeta milijoną kitą į LBF – daugiavaikių kaimų ar bendruomenių išlaikymui. Susimeta ir nuolankiai nulenkia galvas:

– Mes neturim laiko daugintis, atleiskit, bet mums verslas arčiau širdies. Tad atlikite, prašau, tatai už mus…

IV

Lietuvos mažėjimo problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Kaip rodo istorijos šaltiniai, senovėje mūsų protėviai rasdavę įvairių būdų, padedančių atstatyti populiaciją po karo arba maro. (Mūsų atveju reikėtų sakyti – po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo…)

Antai Simonas Grunau „Prūsijos kronikoje 1529“ aprašo tuo metu vyravusius prūsų papročius:

„Žemės, kurias aš pasiųstas apkeliavau, sako Dyvanas (Ditoonis), yra didelės ir tuščios, palyginti su mūsų žemėmis, ir visų ten gyvenančių žmonių ir gyve­nimas, ir papročiai visai kitokie negu mūsų tautos. Žmonės šiame krašte gražiai nuaugę, mažai valgo ir geria ir yra labai nekalbūs. Jie neturi kaimų, namų, miestų, gyvena prie upių, kur yra daug karklynų. Po jais jie iš nendrių įsirengia būstus, kur visi ir guli. Šaltomis žiemomis prisineša iš visur malkų ir ten užsikuria ugnį. nuo kurios šiluma pasklinda po visą būstą. Ten jie didumą žiemos ir pramiega. Jie geria vandenį iš upių, valgo žuvį ir neturi duonos, vietoj jos valgo džiovintą žuvį.

Jų kalba ir apsirengimas paprasti, rūbai – iš nendrių. Vienas vyras turi tris moteris. Jie gyvena be kokio nors ypatingo dievo, garbina mė­nulį ir saulę, taigi panašūs į gotus. Kai jie nori poruotis, tai nesvarbu kur, ir ten gali būti bet kas, – jie mylisi ir nesigėdija, ir daug kartų. (…) Vyrai turi teisę turėti tris žmonas, tik pirmoji turi būti vyriausia ir kilusi iš tos giminės, kuri kartu su mumis atkeliavo į šį kraštą, kitos gali būti iš vietinių.“

(„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ XVI amžius, sudarė N.Vėlius)

V

Kaip dar spręsti demografines problemas? Dažnai (ypač provincijoje) tenka išgirsti netekėjusių merginų atodūsius:

– Pažiūrėkit, koks kunigėlis…

Pažvelgus į šiuos atodūsius atsakingai, derėtų pripažinti, kad kunigai – irgi mūsų genetinis

paveldas… Ir dažnai – itin geros kokybės, nenusigėręs, išprusęs, iš pavyzdingos šeimos. Argi matydamas kunigą, turintį gausią šeimą, mažiau tikėtum juo, negu vienišium? Jeigu moka rūpintis šeima, tai mokės ir parapijoniais. Be to – akivaizdu, kad neiškrypėlis koks…

Ta proga pacituotinos pora a.a. monsinjoro K.Vasiliausko minčių, paimtos iš paskutiniojo jo interviu, kadaise spausdinto „Lietuvos ryte“:

„Jei pažiūrėsime į praeitį, juk visi apaštalai, išskyrus Joną, buvo vedę. Tuokiasi ir kitų tikėjimų dvasininkai. Manyta, kad katalikų dvasininkai geriau galės atsidėti darbui, jei neturės šeimos. Bet aš priklausau Katalikų bažnyčiai, turiu monsinjoro titulą, kuris dar labiau įpareigoja. Ir skelbti nuomonės, nesutinkančios su oficialia, negaliu.“

VI

Lietuva išvažinėja, o šventa vieta ilgai tuščia nebūna. O ypač dabar – šylant pasaulio klimatui – mūsų kraštas gali tapt puikia priebėga karščių ir sausrų išvargintoms tautoms. Ypatingai tinkama tiems, kas moka ir nori dirbti žemę – nedirbamos žemės į valias, ir liaudies dainų apie šiuos darbus jau pakankamai prikurta. Pasikinkai traktorių ir plėši – „ariau ariau ariau“…

Tad egzistuoja ir dar vienas būdas – gerai organizuota imigracija, kviečiant į Lietuvą sąmoningus, darbščius, mūsų kraštui lojalius piliečius, kurie prieš atvykdami pasirašytų, jog sutinka per keletą metų išmoti lietuvių kalbą, gerbti ir laikytis šios Valstybės įstatymų. Ar tai būtų Tibeto pabėgėliai, ar mums itin artimi ir godotini gudai, ar kokie diskriminuojami Pietų Afrikos žydai – nelabai svarbu. Svarbiau dorinės savybės, darbštumas ir tarnystė juos prigaudusiai Valstybei. Ypač kai tiek gražių, dirvonuojančių žemių aplinkui!

Juk ir Lizdeikos laikų Lietuva tik tuomet ėmė kilti kaip ant mielių, kai Gediminas viešais laiškais pakvietė Europos pirklius bei amatininkus atvykti čion ir kurtis, netrukdydamas jiems išpažinti savųjų dievų, laikytis savo tautos papročių:

„Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Bremenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis siunčia savo nekintamos pagarbos ir palankumo pareiškimą ir pasveikinimą.

Mes kviečiame vyskupus, kunigus, bet kokios ordino vienuolius, jei tik jų gyvenimas neydingas. Be to, kiekvienam geros valios žmogui atidarome savo kraštą, valdas ir visą karalystę.

Riteriams, ginklanešiams, pirkliams, gydytojams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, krautuvininkams ir kitiems amatininkams mes norime paskirti žemės kiekvienam pagal jo padėtį. Tie žemdirbiai, kurie norės atvykti, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teatvyksta ir išvyksta laisvai, be jokių rinkliavų ir muitų, visai be jokių kliūčių. Jei norės pasilikti riteriai ir ginklanešiai, juos apdovanosiu pajamomis ir valdomis, kaip dera.

Kas kliudys minėtųjų nuostatų vykdymą ir net darys kliūčių vykstantiems, tie skaudžiai mus užgaus; jie težino, kad toks įžeidimas daromas ne jiems, o mūsų karališkai didybei. Juk nuo šio meto mes norime niekam nedaryti žalos, bet visiems teikti pagalbą ir sutvirtinti amžina sąjunga taiką, brolystę ir tikrąją meilę su visais Kristaus tikinčiaisiais.

Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte, pranešame, jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbint Dievą.

Duota mūsų mieste Vilniuje po gilių svarstymų 1323 viešpaties metais, švento Povilo apaštalo

Atsivertimo dienoje.“

VII

Pastaruoju metu – privačiai ar Vyriausybei užsakius – kuriama daug Lietuvos gelbėjimo planų, vizijų. Vieną tokią viziją neseniai man atsiuntė bičiulis Stasys Noreikis iš Arklėnų kaimo:

UŽDAROS LIETUVOS FONDAS

Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje

Tikslai: sugrąžinti Lietuvą, jos žemę, gamtą ir gyvenimą Lietuvą mylinčiam ir ja tikinčiam žmogui ir jo vaikams. Vykdyti gairių kėlimo ir veiksmų derinimo veiklą, nukreiptą šiems tikslams įgyvendinti.

Priemonės: kiekvienas Lietuvos ateitimi tikintis asmuo, nepriklausomai nuo gyvenamos vietos – ar gyventų Lietuvoje ar užsienyje – siekia:

įsigyti mažiausiai 5 hektarus žemės Lietuvoje (tiek reikia, kad galima būtų pragyventi šeimai be išorinių maisto šaltinių);

sodinti šioje žemėje miškus ir sodus;

statytis šioje žemėje sodybą;

išsikasti šioje sodyboje šulinį;

įrengti šioje sodyboje vėjo, saulės ar vandens jėgaines, kad reikalui esant galima būtų apsirūpinti savo elektra;

aiškintis kokiais amatais ir kokiu verslu tiktų užsiimti gyvenant gamtoje ir pradėti tų verslų ir amatų mokytis;

sveikai gyventi – be žalingų įpročių, sveikai maitintis, mankštintis kasdien;

keistis žiniomis apie galimybes siekti tų tikslų su kitais lietuviais. Remti tuos judėjimus, kūrėjus, asmenis, kurie pritaria ir skleidžia tokius tikslus ir padeda juos įgyvendinti.

ATEIS LAIKAS IR MES, PRISIĖMĘ ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVĄ IR JOS ŽEMĘ, ATGAIVINSIME JĄ. TO SIEKIAMA NUOSEKLIAI, KRYPTINGAI, SU TIKĖJIMU.

KAD IR KAIP BŪTŲ SUNKU DABAR – LIETUVA BUS MŪSŲ. MES JĄ IŠPIRKSIME IR ATKURSIME. ARBA, JEIGU REIKĖS, SUKURSIME IŠ NAUJO. IR GALBŪT TIK SAVO SENATVĖS DIENAS GALĖSIME PRALEISTI ŠVENTOJE TĖVŲ ŽEMĖJE RAMŪS, PRIKĖLĘ JĄ KLESTĖJIMUI.

JEI TO NEDARYSIME MES – TO NEPADARYS NIEKAS – NEI VALDŽIA, NEI EUROPOS SĄJUNGA, NEI RUSIJA, NEI AMERIKA. TIK MES, PAPRASTI, DORI LIETUVIAI ATKAKLIAI IR VIENINGAI SIEKDAMI BENDRO TIKSLO GALIME TAI PADARYTI.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .

17 komentarų

  1. Barbora:

    Smagu. Pradėk, Vytautai, įgyvendint, paremsim :)Ir Stasys Arklėnas jėga, grynuolis 🙂 Lai migruoja namo.

  2. drungis:

    …tajį šventą žodį – Lietuva, jauskime pagaliau kaip veiksmažodį (visa gimsta, tveria ir dvesia)… žemės turėjimas, vaikų perėjimas, arklio įkinkymas tėra žemesnieji nareliai didžiojo slėpinio, kuris mūsų tautai yra užduotas ir protėvių nemenkai išregėtas… iš pradžių, prieš visa tai reik parimt ir mislint…

    kodėl mes taip norime išlikti?

    gal išnykti taipogi rimtas uždavinys?

    kokia nauda pasauliui, kad mes išliksim?

    skaidriai

  3. Elenytė:

    Puiki ironija…Ką daugiau belieka daryti paprastam žmogeliui, menkam Lietuvos vabalėliui. Gali sau daugintis kaip čia minimi priešistorės prūsai, gali įstaymais ir skatinimais nurodyti gausesnes šeimas turėti, gali net ir katalikų kunigus įkalbėti kurti šeimas ir daugintis, gali kelti patriotinius lozungus ir juos “išdrukavoti” kuo didžiausiom bei ryškiausiom raidėm, bet nuo to iš esmės…niekas neasikeis.

    Nes dabar “išsivysčiusiame pasaulyje” vyrauja pinigo kultas, pramogų bei mirties industrija, “kultūra”. Ir tie keli monstrai “užsako muziką” visiems ir visus, kaip marionetes, šokdina.

    Kiekvienas siekia tapti “pasaulio valdovu”, tai yra kuo greičiau ir bet kokiomis priemonėmis tapti kuo turtingesniu, nes nuo vaikystės jam įteigiama nuomonė, kad tik tada jis bus visavertis padaras.

    Todėl yra sukurti tokie darbo santykiai, kad kuo mažiau dirbančių žmonių sukurtų kuo daugiau pelno, bet už darbą dirbantiesiems būtų mokama kiek įmanoma mažiau – kad pavalgytų ir atsigertų tik tiek, jog dar galėtų dirbti. Visas pelnas atitenka darbdaviui ir jis juo nesidalina su tais, kurie jam tą pelną sukūrė.

    Tada ta “darbo jėga”, žinodama, kad kažkur kitur jam už darbą dar būtų mokama daugiau, išvažiuoja ten ir pakeičia tos šalies darbo jėgą, kuri turi daugiau orumo bei pretenzijų ir nesutinka dirbti už žeminantį atlygį. Na, ką gi, tie “pasipūtėliai”, kurie nesutinka dirbti pusvelčiui, lieka visai be darbo. Jie, žinoma, gauna bedarbio pašalpas, bet kaip žmonės, ilgesnį laiką neturėdami darbo, negalėdami savęs realizuoti, palaipsniui degraduoja ir yra nurašomi į visuomenės “šiukšlyną”. O atvykėliai iš dar skurdesnių šalių atlieka visus juodžaisusius ir sunkiausisu darbus pusvelčiui, nešdami darbdaviui dar diddesnius turtus.

    Lietuva dabar yra tame periode, kai savoji darbo jėga išplito po kitas šalis ir ten, nors ir dirdami už nedidelį atlygį (pagal tos šalies standartus), vis tik uždirba daugiau, nei tada, kai dirbo Lietuvoje. Jei tie žmonės dar ir nėra linkę per daug gilintis į savo gyvenimo situaciją ar bijo pasirodyti, kad yra “raudotojai”, “verkšlentojai”, apkaltinti,kad skundžiasi, tai jie sakosi esą ten net laimingi ar bent tokiais save pristato Lietuvoje likusiems. Na, o į išvykusiųjų vietą po truputų atvyksta iš kitų šalių darbo jėga, nes Lietuvoje jie manosi uždirbsią daugiau nei tose anose šalyse, iš kurių atvyksta.

    Taigi, tie, kam naudinga, kad “išdidūs” ir norintys ne tik dirbti, bet ir uždirbti lietuviai išvažiuotų, dėl gausios emigracijos tik džiūgauja ir dar užsiundo visokius viešosios nuomonės formuotojus, kad tuos išvykusius čia likusieji palydėtų kiek įmanoma negražesniais epitetais (išdavikai, bėgliai, tinginiai ir pan.) ir taip pakeltų likusiųjų “patriotinę dvasią”, nukreipdami juos nuo analizės ir tikrųjų priežasčių ieškojimo.

    Tuo pačiu pasistengiama, kad ir apie tuos, kurie atvyks, būtų formuojama kuo blogesnė nuomonė (įžūlūs pašalpų reikalautojai, tinginiai, svieto perėjūnai ir t.t.), kad kiltų tarp gyventojų kuo didesnis susiskadymas, visokie “buitiniai” konfliktai. Ir tai irgi tik todėl, kad žmonės neanalizuotų, patys negalvotų ir neieškotų nei emigracijos, nei imigracijos priežasčių ir kas tam viskam “diriguoja”, nes jei visa tai atskleistų atskleistų, nukentėtų kas?

    Nors gal ir nenukentėtų…? Juk mus valdo….pinigai.

  4. ed:

    “Juk mus valdo….pinigai”… Dieve, kaip pabodo sitos sapaliones.
    “Pinigai valdo mus” lygiai tiek pat, kiek “vadzios valdo arkli”.

  5. Keliautoja:

    Juozas Erlickas.Išsodrinimai

    Jei tėvams pensijas mokėtų būtent jų vaikai…

    Kuo daugiau vaikų, tuo didesnė pensija – padidės gimstamumas.

    Tėvai išlaikys vaikus iki pilnametystės, vaikai tėvus – iki silpnaprotystės.

    O silpnapročiui visados linksma. Tad valstybei nė šitais nereiks rūpintis.

  6. Albinas Vaškevičius:

    Vytauto Didžiojo laikais buvo 1 000 000 lietuvių ir 1 000 000 rusų!
    Wikipedijos žiniomis Lietuvoje 2 709 290 lietuvių ir 114 029 044 rusų Rusijoje!
    Lietuvių skaičius Lietuvoje išaugo 2,7 karto, o rusų Rusijoje 114 kartų!

  7. Elenytė:

    Dar kelios mintys apie tai, kaip nesąžiningi piniguočiai naikina Lietuvą. O “mažutėliai” palaipsniui išvejami iš jos.

    Cituoju v. Laučių:

    “Žuvęs partizanas Justinas Lelešius-Grafas klausia: „Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?“.

    Jo atsakymas – socialinė atskirtis: smetoniškojo elito pasipūtimas, mėgavimasis savo padėtimi ir gerove, atotrūkis nuo sunkiau gyvenusiųjų, kurių dalis savo ruožtu nebejautė lojalumo valstybei.

    Tas pat ir šiandien: vieni keikia valdžią, valstybę ir iš jos bėga, o kiti ja tiesiog naudojasi kaip pasipelnymo, asmeninės gerovės kūrimosi šaltiniu. Pastariesiems valstybė, visuomenė, kultūra, žemė yra resursas, o ne Tėvynė.

    Kai gyvenama ir mąstoma nagais į save, nėra skirtumo, kieno ir kokia valdžia: svarbu tik suktis ir neįkliūti. Naivūs tie, kurie mano, kad privati nuosavybė ir noras ginti turimą turtą yra kažin koks savaiminis patriotizmo šaltinis.

    Lietuvis, nelegaliai atsitvėręs nuo Lietuvos ir išmokęs savo rotveilerį pulti kitą lietuvį, kuris atėjo į mišką, prie upės ar ežero pasigrožėti Tėvynės gamta, yra veikiau rotveileris nei lietuvis. Toks ir jo rotveileriškas patriotizmas: būda, kaulas ir paženklinta asmeninė valda.

    Ir Lietuvos valdžia jam iki šiol netrukdė sukčiaujant suktis, nes neturėjo stuburo darbais, o ne žodžiais ginti įstatymus, likviduoti nelegalias statybas ir konfiskuoti neteisėtai įsigytą turtą.”

    Neturi Lietuvos valdžia ir drąsos pagaliau įvesti progresinius mokesčius, nustatyti padorią minimalią algą, apmokestinti bent jau prabangų turtą ir tokiu būdu mažinti visuomenės socialinę atskirtį, apginti silpniausius visuomenės narius ir mažinti skurdą Lietuvoje, o tuo pačiu ir emigraciją, ir savižudybes, ir alkoholizmą. Tai taip pat didintų žmonių saugumo jausmą ir pasitikėjimą valstybe. O tai skatintų žmones turėti ir gausesnes šeimas, keltų pasitikėjimą savo valdžia, o kartu ir pasididžiavimą savo Tėvyne.

  8. turbo:

    Svarbūs momentai:

    1. ES centrai vykdo talentų “nusunkimo” programą. Taigi, mus intelektualiai jau gerokai “numelioravo”. Ne tik moksle, bet ir mene (Grodnikaitė – Londone, Papievis – Paryžius-Užupis). Nekalbant apie politiką – Europarlamente kažką veikia ir išmintingasis Balčytis ir Blinkevičiūtė ir Donskis, kaip ir Paxas ir Uspaskichas bei Landsbergis.
    2. Azijoje, Afrikoje skurdas, Europoje yra ir šveicariškas landšaftas bei Luxemburg gerbūvis. Kai situacija pasikeis, emigracija bus priešinga kryptimi. Šiaip jau, palaipsniui formuojasi naujas tautų katilas – Jungtinės Europos valstijos bei Litbelas.
    IŠVADA. Lietuva prarado savo “istorinį” šansą, nes valdžią 1990 užgrobė saujelė sąjūdžio idealistų, humanitarų, funkcionierių nesugebėjusių parengti nuoseklios Lietuvos ūkio raidos programos. Simptomai matosi ir toliau – p Kubilius su Vagnorium, 1998 m. sunaikino Informatikos ministeriją ir paliko valdžią be ekspertinių sistemų. Dabar pas premjerą važinėja kanadiečiai ir moko jas kurti – prarasta 13 metų.
    2009 m. Kubilius sunaikina Ekonomikos institutą, vietoj to, kad žmones visą gyvenimą skaičiusius ekonomikos knygas suorganizuotų į Taikomosios ekonomikos bent jau laboratoriją.
    Makroekonominis fiasko išryškėjo per du krizinius metus – turime minus 20 milijardų Lt. premjerą ir tokią pat prezidentę, pasirašiusią verslą prismaugusį PVM padidinimo įstatymą. Vienu žodžiu, perfrazuojant Sikorskį, Lietuviai yra poetų ir veršių tauta, galinti keturiais tūkstančiais balsų sumauroti Dainų šventėje – “Visi į vienybę…”, tačiau lig šiol neišmokusi ne tik valdyti, bet ir skaičiuoti bendrų – mokesčių mokėtojų pinigų. Taigi, jai vieta – ekonominių autsaidetrių gretose, o tada ir kriminalizuojasi dauguma (valstybėje net 0,5 mln. ikiteisminių tyrimų) ir bėga kur akys neša nuo netikrų pamokslautojų, nematančių esmė ir kultūros infrastruktūros likučiai tik vegetuoja Briuselio pametėtų eurų saujos dėka, kuriuos dauguma priima kaip išmaldą, o ne kompensaciją už Ribbentrop-Molotof paktą. Tautos gyvavimo pagrindas – jos dvasia, tačiau egzistavimo – ūkis. Šio elementarios tiesos lig šiol nesuvokia ir sąjūdžio dinozaurai, kurie palaipsniui išeina … tada belieka ironizuoti

  9. Vilmantas Rutkauskas:

    Prieš mėnesį Kaune buvo Hanza dienos – supis.. tų kryžiuočių šventė. Okupantų nuopisos priminė, kad neužsimirštumėm.

    Vienoje palapinėje tarp pintų bučių stovėjo kelios gražios baltiškais rūbais moterys -tų bučių pynėjos. Kažkodėl prisiminiau Gintarą Beresnevičių, kai jis kažkada Laisvės alėjoje stabtelėjo prie senuko, pardavinėjusio medinius arkliukus – “atklydusius” iš jo vaikystės…
    Su tom baltėm įsikalbėjom. Pasirodo – nuo pamario . Paklausiau, ar jos pagonės. Ne, -sako, – mes krikščionės, tik kad pagoniškai apsirengusios !

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: