Kasmetinis festivalis „Kilkim Žaibu“ šiemet kviečia kartu atšvęsti Rasos šventę. Apie festivalio idėjas, skleidžiamas vertybes ir Rasas kalbamės su festivalio organizatoriumi Martynu Mickum.
Kaip kilo žaibų idėja?
Po šitiek metų pirmąsias idėjas sunku beprisiminti. Daug kas pasikeitė, bet esmė išliko. Ir tada, ir dabar tikėjome esant reikalinga tai, ką darėme. Prieš 13 metų norėjome padaryti metalinės muzikos festivalį po atviru dangumi bei jį išskirti iš kitų folkloro ir istorijos akcentais. Festivalis Kilkim Žaibu, berods, buvo pirmasis sunkiosios muzikos festivalis Lietuvoje, vykęs po atviru dangumi. Neturėjome jokios patirties, nebuvo nei su kuo pasitarti, nei į ką lygiuotis. Darėm kaip tuo metu atrodė reikalinga. Norėjom padaryti tai patys, savame Žiemgalos krašte, nutolusiame nuo visų didžiųjų kultūrinių centrų. Tai buvo mūsų duoklė gimtam kraštui.
Kodėl pasirinkote būtent „karingiausio baltiško festivalio“ poziciją? Kodėl baltiškas, kokia idėja už to slepiasi?
Festivalio stilistika nenutoldama nuo pagrindinės idėjos visada šiek tiek kito. Vienais metais jis buvo karingiausias, kitais tarptautinis, tradicinis ir t.t. Šiemet – tiesiog senųjų tradicijų ir sunkiosios muzikos. Nenorime užsisėdėti vietoje, bet visada stengiamės nenutolti nuo savo baltiškų šaknų. Idėja čia labai paprasta – tiesiog norime būti tuo, kuom esame gimę. Gal mes baltišką savastį ir pateikiame kažkiek savaip, bet esame įsitikinę, kad šios temos aruodai dar tikrai nėra išsemti, ir kiekvienas iš mūsų gali rasti sau kažką naujo. Domėjimasis sava kultūra mums padeda geriau suvokti savo vietą gyvenime. Jaučiamės stipresni stovėdami ant protėvių seniai išminto kelio ir tikimės, kad mūsų renginys nors trumpam sujudina žiūrovų mintis, pažadina iš kasdienio sąstingio ir laužo nusistovėjusius kanonus. Šiandien daugelis nebeįsivaizduoja, kad senosios dainos gali skambėti kur kas patraukliau nei tai mums demonstruoja „Duokim garo“ kultūros atstovai Lietuvoje. Kaip ir iš kitos pusės, daugeliui metalo muzika vis dar nesuvokiamas triukšmas, gausmas. Ko gero, mūsų idėja daugiausiai tuo ir remiasi, kad ryžomės eiti nepopuliariausiu keliu pačiame atokiausiame Lietuvos užkampyje. Mes norėjome didelio iššūkio.
Šiais metais nutarėte Žaibus rengti per Rasos šventę. Kodėl?
Ilgokai svarstę nutarėme realizuoti šią idėją dėl keleto priežasčių. Ankstesni festivaliai vykdavo pirmoje birželio pusėje, kuomet mokiniams ir studentams vyksta egzaminų sesija. Tiek iš daugybės prašymų pakoreguoti datą, tiek ir stebėdami auditoriją, visuomet jausdavome, jog netenkame dalies lankytojų. Tad „Kilkim Žaibu“ apjungimas su Rasų švente šiemet tapo stipriu postūmiu, kurio dėka tikimės tapti įdomesniais ir suburti gausesnį bei platesnį žmonių ratą. Tai dar vienas iššūkis, kuris mus užtikrintai veda pirmyn, puiki niša, kurioje galima realizuoti savo idėjas ir pakviesti žmones įdomiai praleisti laiką. Tuo pačiu ši jungtis turėtų tapti papildomu prieskoniu išrankiam užsienio šalių lankytojo skoniui. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad mažesni, koncepciniai renginiai pritraukia vis daugiau muzikos gurmanų, žinančių kur ir kodėl važiuoja. Netgi netolimose šalyse, pvz. Norvegijoje, Prancūzijoje ar Anglijoje, gyvenantys melomanai mielai renkasi „Kilkim Žaibu“. Vieniems įdomi grupių rinktinė, kuri kasmet būna kukli skaičiumi, tačiau sunkiai aprėmia muzikine galia, kitiems pagoniška / baltiška tematika – viduramžių kovos, dainos prie laužų, senoviniai žaidimai – visiška egzotika. Kiekvienas renkasi pagal savo poreikius, o mes privalome garbingai reprezentuoti savo šalį ir parodyti kuo daugiau savęs, savo tėvynės kultūros ir istorijos, kuria taip didžiuojamės.
Kaip Rasų tradicijos, šventės prasmė bus perteikiama festivalio metu?
Visuomet atvirai sakome: pagrindinis renginio tikslas – sukurti prasmingą ir įsimintiną šventę bei išsaugoti jaukią ir linksmą festivalio atmosferą. Ta kūryba labai didele dalimi priklauso ir nuo pačių Žaibo lankytojų, todėl kaip ir pernai šventę kursime kartu – vienas kitam, ir kiekvienas sau.
Rasos – tai labai intymi ir kiekvienam asmeninė šventė. Saulėgrįža – derlingumo ir poravimosi metas, gaivališkas vyriškų (Perkūno) ir moteriškų (Medeinės) pradų susijungimas, gyvybės pradėjimo garbinimas. Mes tik pateiksime kiek įmanoma autentiškesnius šventimo akcentus. O visą kitą paliksim kiekvieno laisvai valiai, susikaupimui, apmąstymams ar tiesiog kaip kam tuo metu geriausiai atrodys. Kaip jau skelbėme anksčiau, švęsime su laužais, senoviniais žaidimais, senovinėm dainom, šokiais, vainikėlių plukdymu, paparčio ieškojimu, saulės palydėjimu ir pasitikimu, alaus sklidinais ragais ir kitomis linksmybėmis.
Koks pačių organizatorių santykis su baltų tradicijomis ir pagonybe?
Savaime aišku – santykis glaudus. Jaučiamės esą baltai. Domimės savo tautos kultūra, istorija. Glaudžiai bendraujame su gyvosios istorijos klubais, archeologais, pagal galimybes ir patys užsiimame rekonstrukcija, esame dalyvavę viduramžių šventėse, archeologiniuose kasinėjimuose… Panašiose veiklose nesijaučiame svetimi.
O pagonybė – esame labai atsargūs tardami garsius žodžius, stebime, domimės, vertiname, džiaugiamės, kai jaučiame pritarimo aidą savyje, bet būsime atviri, kuo daugiau domimės – tuo labiau suprantame, kad vadintis tikrais pagonimis būtų tik savęs įtikinėjimas. Norime būti visų pirma tiesūs prieš save. Tikime, kad žmogus nepažinęs savo praeities neranda kelio ir į ateitį.
Kaip atrinkote grupes, kurios koncertuos festivalyje – ar derinote tiesiog prie auditorijos skonio, ar stengėtės kažkaip sieti jas su rasos švente?
Be abejo, auditorija turi svarų žodį. Tačiau festivalis nėra pajėgus pildyti visus klausytojų norus ir atvežti geriausius atlikėjus iš viso pasaulio. Ir auditorija, ir mes dar nesame pasiruošę lygiuotis į didžiuosius užsienio festivalius, kur dešimt kartų didesnį biudžetą užtikrina dešimt kartų didesni lankytojų ir rėmėjų skaičiai. Tūkstančiai žmonių, kalnai šiukšlių ir begalė grupių – tai niekada nebuvo ir nėra mūsų tikslas, nes tai nebebūtume mes, skaičiai sunaikintų unikalią Žaibo dvasią.
„Kilkim Žaibu“ nėra pageidavimų koncertas. Per eilę metų nusistovėjusi stilistika ir požiūris į muziką, rodos, jau savaime užtikrina, kad jeigu tam tikra grupė mums nepatinka arba nieko negali duoti mūsų festivaliui ir publikai – ji tikrai nebus pakviesta. Tvirtai laikomės nuostatos, kad tai, ką darome, pirmiausia turi patikti mums patiems. Tik šitaip galime dirbti su užsidegimu ir išlaikyti aukštą renginio kokybę. Tai renginio pamatas, kurio dėka festivalis yra toks, koks yra.
Festivalio apjungimas su Rasų švente šiemet gana ženkliai pakoregavo grupių sąrašą. Jeigu anksčiau archajinis folkloras ir sunkioji muzika eidavo išvien, tai šiemet jie bus atskirti vienas nuo kito. Kadangi visa pirmoji diena bus skirta Rasoms, tai be autentiškų ir improvizuotų šventės elementų, lankytojai galės pasiklausyti puikios muzikos, reprezentuojančios Latvijos, Rumunijos, Rusijos ir Lietuvos folkloro palikimą. Tai būtina išgirsti!
Kodėl pasirinkote modernų būdą (na žinot, elektrinės gitaros, šiuolikinė muzika ir pan) perteikti etnokultūros tradicijas?
Kilkim žaibu nėra viduramžių turnyras, amatininkų šventė ar folkloro festivalis. Kilkim žaibu yra sunkiosios muzikos festivalis su baltiškos senosios kultūros akcentais. Mes nebandome pridengti metalo muzikos maskuojančiais blizgučiais. Tai stipri, karinga muzika išpuoselėtam melomanų skoniui. Renginys nėra skirtas plačiai auditorijai, bet mes neužsidarome durų, atvirkščiai, džiaugiamės festivalyje sulaukdami atsitiktinių žiūrovų. Džiaugiamės matydami, kai žmonių susikurta neigiama išankstinė nuomonė apie sunkiąją muziką renginiui praėjus netikėtai pasikeičia. Patyrėme tai daugelį kartų.
Kitą vertus, festivalyje yra ne tik modernūs instrumentai, čia žvanga ir autentiški ginklai, dunda senoviniai būgnai, skamba kanklės… Mes nesistengiame persikelti į praeitį. Suvokiame, kad gyvename šiandien. Juk neužginčysim, kad muzika per 1000 metų nuėjo neišmatuojamą kelią nuo piemenų birbynių traliavimo viduramžiais. Metalo muzika – emocionaliausiai perteikia senovės atšiaurumą, karingą nuotaiką, mūšius, kovas, pripildo kraują adrenalino ir priverčia širdį varinėt kraują greičiau. Netvirtinam, kad nėra kitų būdų, galbūt geresnių, išgyvent panašias emocijas, bet mums patinka būtent šis. Džiaugiamės, kad netradicinė festivalio tematika sudomina vis daugiau žmonių.
Kaip manote, ar festivalis įdeda savo įnašą į Lietuvos kultūros paveldo puoselėjimą, populiarinimą, išsaugojimą? Kokį?
Tikrai neišdrįstume teigti, kad vienas festivalis (bent jau mūsų) gali kažką apčiuopiamo įnešti į Lietuvos kultūros paveldo puoselėjimą. Tuo labiau, kad senosios tradicijos nėra vienintelė mūsų festivalio kryptis. Mes atiduodame duoklę sunkiosios muzikos subkultūrai, paliekame pėdsaką baltiškos scenos palaikyme, suteikiame progą vietinėms, panašaus judėjimo grupėms pasirodyti profesionalioje scenoje. Mes palaikome pagoniško metalo puoselėtojus, archainį folklorą, gyvosios istorijos klubus, senųjų amatų meistrus. Visa tai apjungus jau yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Jie visi kažkiek prisideda prie kultūros paveldo populiarinimo, o mes prisidedam prie jų. Manome, mūsų misijai šiuo metu tokio krūvio pilnai pakanka, apie paveldą turime mąstyti visi – ne po vieną.
Su kokiais sunkumais susiduriate organizuodami renginį?
Vienas pagrindinių sunkumų, tai finansinė priklausomybė. Nors ir pasukę sunkiausiu keliu – stengdamiesi apjungti dvi visiškai skirtingas sritis, kurių nė viena nėra skirta plačioms masėms – visuomet turėjome tikslą nesustoti vietoje, nuolatos kisti, augti. Lyginant pirmuosius koncertus su pastarųjų metų renginiais, tas augimas matosi didžiulis. Tačiau realybė tokia, kad per tuos metus daug kas pasikeitė, ir tik labai maža dalis tų pokyčių tapo naudingi festivaliui. Metai iš metų, renginys neturi stiprių rėmėjų, o prekių ir paslaugų kainos tik auga, tad tai renginio kokybę įtakoja žymiai labiau, nei norėtųsi.
Žinoma, padėties be išeities nebūna, tad bet kokie sunkumai užgrūdina, padeda tobulėti patiems organizatoriams, priimti keisčiausius sprendimus ir įgyvendinti netikėčiausias idėjas.
Ištisus metus dirbdami visiškai iš idėjos, susipažįstame su daugybe puikių žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie „Kilkim Žaibu“ gyvavimo. Paradoksalu, tačiau šiuo aspektu bene didžiausi nuopelnai tenka festivalio svečiams – muzikantams. Atsižvelgdami į aplinkybes, didžiules kelionių išlaidas ir aibę kitų aspektų, daugelis grupių apsiriboja minimaliais honorarais, kai kada groja ir visai be jokio užmokesčio. Vardan bendros idėjos neįmanoma tampa įmanoma.
Koks visuomenės požiūris, aplinkinių gyventojų nuostatos į šį renginį?
10 metų išsilaikęs Žiemgaloje mūsų festivalis jau žinomas kone kiekvienam šio krašto gyventojui. Deja, daugeliu atvejų tik gandais iš lūpų į lūpas. Prikuriamos aibės istorijų, legendų apie pagonis, kurie kirviais renginyje kapoja galvas ir apie tūkstančius kraujo ištroškusių metalistų, kurie suvažiavę iš visų šalių siaubia ramų kraštą… Mus visada pralinksmindavo policijos atstovų nustebimas po renginio, kad į ligoninę taip ir nebudavo pristatytas nė vienas nukentėjęs. Statistika rodo, kad būtent sunkiosios muzikos renginiai yra vieni iš saugiausių.
Neigiama nusistovėjusi nuostata yra ne tik mūsų krašte, ji yra ir mūsų, ir kitose šalyse. Dažniausiai toks požiūris formuojasi dėl informacijos stokos.
Bet kuriuo atveju, mes džiaugiamės turėdami mus suprantančią auditoriją, kuri pastebimai vis dar auga. Mes mylime savo tėvynę, jos praeitį, gamtą, senąsias tradicijas, didžiuojamės, kad esame baltai, šalia to – esame neabejingi stipriai sunkiąjai muzikai. Tiems, kuriems visa tai svetima – su „Kilkim žaibu“ tiesiog nepakeliui.
Ši šventė būna Joniškio raj. Vilkiaušio miškelyje (gal 5 km važiuojant nuo Joniškio į Šiaulius).
Komercija….