A. Juozaitis. Paskutinioji Europos okupacija (90)

Arvydas Juozaitis | Alkas.lt nuotr.

A.Juozaitis | Alkas.lt nuotr.

Kasmet į Europą atsikelia apie pusė milijono svetimųjų. Jie atkeliauja gyventi, o ne turizmo sumetimais. Matome tuos veidus TV ekranuose ir laikraščiuose ir, regis, netrukus pamatysime juos savo gatvėse ir kiemuose. Senovės graikai tokiai liaudžiai suteikė istorinį vardą – barbarai, vadinasi, svetimi. Buvo įvairių genčių ir tautų barbarų, o žiauresni net ypatingą vardą turėję – tai vandalai. Iki mūsų dienų šios dvi sąvokos niekur nedingusios, jos reiškia destrukciją. Tikriausiai neužmiršome, ką barbarais ir vandalais mūsų seneliai ir tėvai vadinę? Taip, tai buvo lietuvių papročių ir civilizuotos tvarkos nemačiusi sovietinės imperijos liaudis. Daug jos pas mus pliūptelėjo, atsikėlė. Pusę šimtmečio prireikė, kol tų imigrantų trečia karta užaugo ir šiaip taip prisitaikė prie šimtmečiais puoselėtos gyvenimo tvarkos.

Dabar, sako, pasaulis nebeturi jokios šimtmečių tvarkos, nereikia nei istorijos, nei ištikimybės? Žmogus dabar skamba itin išdidžiai, kaip proletarinėje M. Gorkio pjesėje „Dugne“. Dabar Žmogus – tai jau tikrai Žmogus: žiaumojantis ir keliaujantis gyvūnas, o ir pramogaujantis padaras. Be tautos ir vietos. Bent jau dabar komunizmas laimėjo: lygybės idėjų būgnai kaip kokie Afrikos tamtamai užtrenkė Europos harmoniją.

Tiesa, civilizacija modifikuoja ne tik žmogų, maistą, bet ir valstybes. Yra dabar civilizuotų barbarų, kurie prisitaikę prie visko lemiančių technologijų, kompiuterių pasaulio. Tie išmokę maigyti klaviatūrą ir internete duonos susirasti. Kelionių maršrutus. Ir jie keliauja per pasaulį kur akys veda ir navigatoriai iš elektrinės dėžutės nukreipia. Net vargšai laukiniai iš Afganistano – ir tie kartu su prarytais narkotikais keliauja. Kad visi kartu būtų, kai lengviau pamiršti, iš kur atėję.

Visi panašūs, nes visiems reikia koka-kolos ir sojos paplotėlių, o jeigu tampa liūdna – Holivudas ir TV ekranai saldžios košės išverda. Visur lėktuvo sparnai nuneša, visur bėglių stovyklos ir bendrabučiai. Civilizuoja, barbarai prižiūrimi. Žodžiu, nauji svieto perėjūnų laikai, nieko nepasakysi.

Kodėl dauguma jų taikosi tiesiai į Europą? Todėl, kad ši, sendama ir nebegimdydama, šaukia: „Aš – guminis troleibusas, kiek tik lysite – visi į mane sulysite!“

Europa kaip pereinamasis kiemas

Didysis tautų kraustymasis prasidėjo Romos imperijoje, 300 m.e.m. ir baigėsi apie 900 m. Tada ėmė kurtis dabartinės valstybės, kurios, vaizdžiai tariant, įsitaisė kiaurose sienose duris. Šiaip ar taip priminė karalysčių valdovai žmonėms, kad namas, jeigu jam lemta tapti namais, negali būti pereinamasis kiemas.

Šiuo metu ištirpusios karalysčių sienos, baigiamos ES tirpaluose tirpdyti ir valstybės. Ar tai išgelbės Europos tautas? Kraštus? „O kas tai yra – tauta?“ – klausia ES prezidentas Hermanas van Rambėjus. „Yra, pone prezidente, – atsakome jam. – Lietuva dar yra“.

Tačiau bėda atėjo ilgam ir su ja negalime nesiskaityti. Į Europą, kaip ir į pasaulį, įsisuko ne tik technologijos, bet ir kolonijinis palikimas. Technologijos atima norą tęsti giminę, daugintis? Todėl tą nykstantį instinktą ir atstoja imigrantų armijos.

Beginkliai Azijos ir Afrikos ubagai – į Europos priemiesčius; naujųjų  ES šalių jaunimas – į Europos židinius. Pažvelkime į žemėlapį: buvusios imperinės tautos, britai su olandais, dabar labiausiai praskiesti, ten atėjūnų procentas didesnis negu pas mus SSRS imperijos laikais. Ir tai – ne atsitiktinumas, procesas tęsiasi. Tai mokestis už XIX amžiaus gerbūvį. Britanija su Nyderlandais turi net taisyklę: buvusių kolonijų gyventojus laikyti savais. Tai tau!

Bet tai tik viena medalio pusė. Kita pusė atkišta mums: esą tapote Europa, mokėkite ta pačia moneta. Atėjūnus iš anapus turite laikyti savais. Tokia, matote, kontinento pareiga. Pareiga ir tiems, kas niekuomet vergais neprekiavo ir kolonijinių ekspedicijų nerengė. Pakanka to, kad visi mes balti, vadinasi – kalti prieš kitą žmoniją. Tokia štai pareiga.

NATO ima bombarduoti Libiją? Tos šalies nelaimėliai puolė į Viduržemio jūrą, atplaukė į  Lampedūzos salą ir pareikalavo Europos prieglaudos. Turi teisę? Turi.

Kita kalba, kad iš šiaurės Afrikos į Europą pasirengę persikelti apie 50 mln. žmonių. Libijos nelaimėliams dabar atsirado dingstis, jie ja pasinaudojo. 50 000 persikėlė? Niekis, tai tik 10 proc. metinės normos. Dabartinės normos.  Kvotos augs, nes tuštėja Rytų Europa, o Lietuva su Latvija – tiesiog tuštėjimo čempionės.

Atėjūnas – jau savas

Tik ar nepatrūks Europos karvutė su savo humanitarine esme? Juk čia vis mažiau gamina, gamyklos keliauja į Kiniją ir Indoneziją. Kam tie atėjūnai, kokiems darbams, jeigu nebereikia juodos darbo jėgos? Vien šluoti gatves, tvarkyti viešbučius ir pensionatus? Kuopti senius.

Baltijos šalių imigracijos tarnybos, pabėgėlių stovyklos (mūsų – Pabradė) kaip du kart du žino, koks bus pirmas klausimas, kurį pusiau angliškai šūktels atvykėlis, pravėręs mūsų duris: „Kiek man mokėsite?!“ Kai jis išgirsta, kiek, šaukia garsiau: „Kodėl tiek? Kodėl dešimt kartų mažiau negu Švedijoje? Jūs ką – ne Europa?!” Štai ta abėcėlė, kurią įsikandusios aistringos akys. Dirbti, mokytis? – nė pusė atvykėlių nepaklausia, kas tai yra. (2010 metais pagaliau tai pripažino ir Vokietija). Svarbiausia – išlaikyk mane, ir taškas! Nes tu kaltas, nes tu – Europa.

Lietuviai pabėgėliai šluoja gatves ir plauna indus Londone? Mūsiškiai „juodžiai“ tai daro net su aukštojo mokslo diplomu kišenėje, kartais net su disertacija. Tačiau ne ilgai dirba, nes Afrika ir Azija stoja į jų vietas pigiau. Lietuviai vis dar tikisi, kad  pakils, arba grįš namo? – Afrika ir Azija nieko nesitiki, niekur jie negrįš. Nes jie – rojuje, kone namuose. Taip, „namuose“, nes namai ten, kur duoda sojų ar ryžių ir nešaudo.  Be to, argi čia ne tikri nauji namai? Juk vos pasigimdai panašų į save, ir tu bemat – Europos pilietis.

Kaip visa tai pavadinti? Reikia tikro ir nenulaižyto, ne „politkorektiško“ vardo.

Tai naujoji Europos okupacija.

Ar buvo senoji? Buvo, kai Osmanai prie Vienos stovėjo ir arabai islamą į Ispaniją buvo įnešė. Tada Europa apsigynė.

O dabar? Dabar nebėra jokios energijos, dabar paskendę net Europos Konstitucijoje, kur „Krikščionybės kultūra“ net sąvokos nėra. Net preambulėje.

Todėl nėra ko stebėtis matant, kaip skubiai naujieji okupantai statosi čia mečetes. Ir kodėl nestatyt, kai, pavyzdžiui, Olandija jau kone ateistinis technologijų rojus: ten ir provincijoje bažnyčios verčiamos viešbučiais, restoranais, svečių namais. Parduodamos musulmonų bendruomenėms.

Tad nėra ką kaltinti.

Europos išsekimas

Nors tiesai pažvelgus į akis aišku kas kita: kalta pati Europa. Jos išsekimas. Gyvenimo aistros praradimas. Kai lietuvaitis, nenorintis gimdyti ir rūkstantis iš tėvynės, neranda ką pasakyti, o rikteli į TV ekraną: „dėl to kalta valdžia“ – tai nuosprendis sau. Visai savo istorijai, ne valdžiai. Nes versk valdžią, po galais, perrink ją, o nebėk kaip triušis. Ne, jis bėgs ir visas pasaulis bus jam skolingas. Lygiai kaip skolingas Azijos ir Afrikos perėjūnui. Tik tas perėjūnas gimdo ir gimdys, o lietuvis – nebe. Pavargo.

Antrasis termodinamikos dėsnis vadinamas entropijos dėsniu. Jis skelbia, kada sistema ima griauti save: kai vyksta tik vidinė energijos apykaita ir nykimas. Žmogaus gyvenime entropija – tai depresija. Pažvelkite į iškankintą „iš vidaus“ žmogų. Tai „entropikas“. Toks tipas labai paplitęs Europoje. Jam nei Kristus padeda, nei daktaras Froidas.

Vadinasi – Europos išsekimas. Ko ji tikisi? Pakeisti savo gyventojus trečiojo pasaulio imigrantais? Taip, tačiau ką tie čia veiks, kaip užsidirbs? Kai gamyba – tai kompiuteriai, o realus daiktas – degtukas, žiebtuvėlis, žaislas ar žvakė – gimsta Kinijoje? Kinija užsiims labdara? Ar  Brazilija išlaikys? O kodėl turėtų išlaikyti? Aname pasaulyje visai kitoks gyvenimo supratimas, ten  ne labdara sudaro jėgą ir garbę. Amerika padės? Tik jau ne! Amerika pasauliniame pokeryje prisiblefavo jau šimtui metų į priekį.

Europai lieka tik viena viltis: kad trečiasis pasaulis kuo greičiau susėstų prie kompiuterių, patektų į technologijų pinkles ir jaunuoliai prarastų norą gimdyti. Kaip pas mus. Tada ateis lygybės metas.

2011 m. birželio 16 d.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: