Dabar baisiausiai pervertinama kūryba – žiūrėk, jei tik nori kokio padoresnio darbo, kokios šiltesnės vietelės, tai būtinai turi kišenėje nešiotis du dalykus – darbą komandoje ir kūrybiškumą. Atrodo, kurti turi visi – ir pavieniui, ir komandomis. O tai, ką jie sukuria, atgula kaži kokiose duombazėse (panašiai kaip sovietiniuose kolūkiuose arba profsąjungose, kai du žodžius nepaisydami gramatinių normų sujungiame į vieną lyg būtume prakeikti kryžiuočiai) ar kitokiuose sąvartynuose, iš kurių gal kažkas kada nors kai prireiks išsitrauks tavo kūrybos vaisių kaip kokį alma mater. Dažniausiai kaip tik tada, kai pasibaigia tualetinis popierius (tualpopieris, jei pasiilgote sovietmečio).
Toks jau tas mūsų pasaulis – vienam kuriame, o panaudoja visiškai kitam. Panašus likimas ištiko fotografiją. Sukūrė ją visokie dagerai ir į juos panašūs tam, kad sustabdytų laiką, nes taip beprotiškai mylėjo šį pasaulį būtent tokį, koks jis yra dabar. Norėjo apgauti patį laiką sustabdydami brangias akimirkas. Norėjo palikti amžiams dar nepastatytus tiltus, nepasenusias motinas, nesuirusius žuvusių Krymo kareivių kūnus. Norėjo prikelti mirusius, panašiai kaip ir radijo ir televizijos kūrėjai pirmiausia apie savo kūrinius sakė – jūs galėsite įrašyti savo mirusiųjų balsus ir juos nuolat girdėti. Fotografija, radijas, televizija – visa tai turėjo nugalėti laiką ir jo sąjungininkę mirtį, apgauti likimą, suausti Giltinės nukirstas juostas. Turėjo sukurti jausmą, kurio anksčiau nebuvo (gal todėl tokio originalaus žodžio lietuvių kalboje ir nėra) – nostalgiją.
Nostalgija, žinote, yra tokia galinga jėga, kuri atkuria prabėgusias dienas kur kas aiškiau, nei tai padarytų gamtos mums duota atmintis, sąmoningai ir negailestingai blukinanti mūsų mirusiųjų veidus, padaranti juos neatpažįstamus, atimanti juos iš mūsų. Ar tikrai prisimenate savo mirusiuosius tokius, kokie jie buvo? Pažvelkite į savo atmintį, o dabar – į nuotraukas… Kažkas ne taip? Gamta mums bandė paaiškinti, kad mirusieji nebesugrįš, kad jie išeina iš mūsų pasaulio ir eina į kitą arba kitų pasaulį. Tam ir pakerpame plaukus nuotakai… Bet mūsų ilgesys, sukūręs nostalgiją, apgavo gamtą – kūrybiški žmonės dirbdami komandoje sukūrė fotografiją, radiją, televiziją. Fotografija atkuria akimirkas tokias aiškias, kokios jos buvo, radijas įrašo mirusiųjų balsus ir juos paskelbia pasauliui, televizija parodo mirusiuosius tokius gyvus, kad jie vėl ir vėl vaikšto, kalba, kvėpuoja…
Ir žinote, gal taip ir geriau. Jeigu dievai kuria – žvaigždes, lietų, pasaulį – tai kodėl mes negalime kurti? Jeigu iš naujo krenta vis kitoks lietus, kodėl negalime iš naujo perkurti liaudies dainų, sutartinių? Ar todėl, kad mes blogiau sutariame nei žmonės prieš kelis šimtus metų? Ne, mes turime gerai sutarti. Ir puiku, kad į darbą nepriima be darbo komandoje – be sutarimo ir sutartinių. Ir be kūrybos…
…kažkaip labai padrikai, Miglut 😀
Darbas komandoje – prisitaikeliškumas. Nei radijas, nei fotografija nebuvo komandinio darbo pasekmė. Tai buvo pavienių žmonių pasiekimai, žmonių, kurie sugebėdavo būt nepriklausomi, ir matyti už “komandos” mastymo ribų. Atradimus padaro ne komandos, o asmenybės. Komandos riboja savo narių kūrybiškumą, ir todėl pateikia geriausiu atveju vidutiniškus rezultatus, kurių pakanka patenkint vidutinybėms.
Komandinio mastymo rezultatas – pasiūlymas perkurti egzistuojančias “liaudies” (koks bjaurus žodis) dainas, vietoj to, kad kurti naujas, rodant prideramą pagarbą senosioms.
Būtent. Šiuokart autorė truputi nepataikė. 🙂
Migle matyt gal ir nepataike kai cia kaikurie raso ar buvo per maizai laiko sustatyti tinkamai mintis jas isgrininti, kas nebijo l;ysti ir poto pasitaisyti toli eis… 🙂
Bėda ta, kad šiais laikais nieks neklysta, visi gimsta protingiausiais.
Visa visa esybe labai labai pasiilgau Miglės straipsnių. Ilgesys jos garbių žodžių – visuomet išlikti savimi – Baltuose, ir žodžiuose.
Visuomet betebelieka gyventi savimi, nors ir kaip tai sunku ir skaudu vienatvėse.
Migle, aš myliu Tavo dvasią. Svajonėse – kai mes numirsim, galbūt susitiksim – aš milijonus metų Tau nieko nesakysiu.
kad nieko nėra sukurta amžinai, turiu omeny ne fotografiją, o kai kurias frazes, kurioms mes suteikiame naują prasmę, tai priklauso nuo laikmečio.O atskleisti savastį, ar komandoje ar vienumoje, jokio skirtumo….