Ketvirtadienio Perkūnkalbė (6)

Dabar baisiausiai pervertinama kūryba – žiūrėk, jei tik nori kokio padoresnio darbo, kokios šiltesnės vietelės, tai būtinai turi kišenėje nešiotis du dalykus – darbą komandoje ir kūrybiškumą. Atrodo, kurti turi visi – ir pavieniui, ir komandomis. O tai, ką jie sukuria, atgula kaži  kokiose duombazėse (panašiai kaip sovietiniuose kolūkiuose arba profsąjungose, kai du žodžius nepaisydami gramatinių normų sujungiame į vieną lyg būtume prakeikti kryžiuočiai) ar kitokiuose sąvartynuose, iš kurių gal kažkas kada nors kai prireiks išsitrauks tavo kūrybos vaisių kaip kokį alma mater. Dažniausiai kaip tik tada, kai pasibaigia tualetinis popierius (tualpopieris, jei pasiilgote sovietmečio).

Toks jau tas mūsų pasaulis – vienam kuriame, o panaudoja visiškai kitam. Panašus likimas ištiko fotografiją. Sukūrė ją visokie dagerai ir į juos panašūs tam, kad sustabdytų laiką, nes taip beprotiškai mylėjo šį pasaulį būtent tokį, koks jis yra dabar. Norėjo apgauti patį laiką sustabdydami brangias akimirkas. Norėjo palikti amžiams dar nepastatytus tiltus, nepasenusias motinas, nesuirusius žuvusių Krymo kareivių kūnus. Norėjo prikelti mirusius, panašiai kaip ir radijo ir televizijos kūrėjai pirmiausia apie savo kūrinius sakė – jūs galėsite įrašyti savo mirusiųjų balsus ir juos nuolat girdėti. Fotografija, radijas, televizija – visa tai turėjo nugalėti laiką ir jo sąjungininkę mirtį, apgauti likimą, suausti Giltinės nukirstas juostas. Turėjo sukurti jausmą, kurio anksčiau nebuvo (gal todėl tokio originalaus žodžio lietuvių kalboje ir nėra) – nostalgiją.

Nostalgija, žinote, yra tokia galinga jėga, kuri atkuria prabėgusias dienas kur kas aiškiau, nei tai padarytų gamtos mums duota atmintis, sąmoningai ir negailestingai blukinanti mūsų mirusiųjų veidus, padaranti juos neatpažįstamus, atimanti juos iš mūsų. Ar tikrai prisimenate savo mirusiuosius tokius, kokie jie buvo? Pažvelkite į savo atmintį, o dabar – į nuotraukas… Kažkas ne taip? Gamta mums bandė paaiškinti, kad mirusieji nebesugrįš, kad jie išeina iš mūsų pasaulio ir eina į kitą arba kitų pasaulį. Tam ir pakerpame plaukus nuotakai… Bet mūsų ilgesys, sukūręs nostalgiją, apgavo gamtą – kūrybiški žmonės dirbdami komandoje sukūrė fotografiją, radiją, televiziją. Fotografija atkuria akimirkas tokias aiškias, kokios jos buvo, radijas įrašo mirusiųjų balsus ir juos paskelbia pasauliui, televizija parodo mirusiuosius tokius gyvus, kad jie vėl ir vėl vaikšto, kalba, kvėpuoja…

Ir žinote, gal taip ir geriau. Jeigu dievai kuria – žvaigždes, lietų, pasaulį – tai kodėl mes negalime kurti? Jeigu iš naujo krenta vis kitoks lietus, kodėl negalime iš naujo perkurti liaudies dainų, sutartinių? Ar todėl, kad mes blogiau sutariame nei žmonės prieš kelis šimtus metų? Ne, mes turime gerai sutarti. Ir puiku, kad į darbą nepriima be darbo komandoje – be sutarimo ir sutartinių. Ir be kūrybos…

Kategorijos: Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: