B.Taujėnytė. Laiškas tėvams (1)

Birutė Taujenytė, www.patriotai.lt

Ištrauka iš knygos „Tautų tėvo“ karalystėje“. Atsiminimai.  Kaunas: Šviesa, 1991, 216 psl.

Tremtiniai dirba geležinkelio darbus (1956)

Tremtiniai dirba geležinkelio darbus

Tą rugpjūčio 23-osios vakarą jūs stovėjote daugiatūkstantinėje Vingio parko minioje ir jūsų skruostais riedėjo ašaros. Skausmo ar džiaugsmo ašaros? Gal verkėte iš džiaugsmo, negalėdami patikėti, kad girdite garsiai tariant savo mintis, kuriomis dar taip neseniai bijojote pasidalyti net vienas su kitu, kad matote plazdant trispalvę vėliavą, kad kartu su visais giedate „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ O gal verkėte iš skausmo, kad nebegrįš tie metai, kai buvote jauni ir svajojote tiek daug padaryti, bet užsitrenkus gyvulinio vagono durims supratote, kad dabar svarbiausia kaip nors išlikti.
 Šalia buvome mes, dvi jūsų atžalos: vienas nepaprastai sielojosi dėl Vilniuje paliktų žaislų, o kita garsiai klykė, kai išmesdavo cukruje pamirkytą čiulptuką.

Aš neprisimenu to klaikaus ratų dundesio, tų su šautuvais stovinčių kareivių, tų nevilties šauksmų ir dejonių. Tik dabar, kai man jau tiek, kiek jums buvo tada, supratau, kad skausmas, neviltis, ilgesys, pažeminimas, neteisybė taip greit nubaltino jūsų galvas ir įspaudė raukšles kaktoje. Mano prisiminimai siekia tuos metus, kada grįždama iš mokyklos, skuosdavau kiek įkabindama namo, nes iš paskos vydavosi būrys berniūkščių, garsiai šaukiančių „litovka-banditka“, „litovka-fašistka“. Jei kartu nebūdavo pastiprinimo iš tokių pat „banditų“, reikėdavo tik pasipustyti padus ir, jau uždarius kiemo vartelius, iškišti špygą. Jei „fašistų“ būdavo daugiau nei vienas, stodavom į mūšį.

Aš neprisimenu tų metų, kai gyvenome po keliasdešimt šeimų barakuose ir tu, Mama, verkdama šukuodavai mums galvas, karštu lygintuvu naikindavai drabužių siūlėse parazitus ir vis prašei nesuvalgyti visos duonos iš karto. O jos duodavo tiek mažai! Tėtis grįždavo iš darbo labai pavargęs ir sušalęs, bet duoną liepdavo atiduoti mums, nes jis nealkanas. Tu ją dalydavai ir vėl verkdavai. Kaip dažnai tu, Mama, verkdavai. Aš taip pat. Ir dažnai dėl to, kad tu mane stengdavaisi išskirti iš kitų. Jei visi į mokyklą žygiuodavo, susidėję knygas į medžiaginius maišelius, tu man, sukarpiusi savo sijoną, pasiuvai portfelį. „Smotri, smotri“ („Žiūrėk, žiūrėk“), – šaukdavo vaikai, traukdami man iš rankų portfelį. Apsipylusi ašaromis grįžau į namus, maldaudama pasiūti man tokį pat maišelį, kokį turi visi.

Tuo mano bėdos dar nesibaigė. Prasidėjo mano pirmųjų mokslų metų žiema. Ledas sukaustė upes, baltu sniego apklotu taiga ir kalnų šlaitai. Temperatūra nukrisdavo iki – 35°, – 40°. Per sniegą risdavosi aptulotų „matrioškų“ būrys, veide paliktas tik plyšelis akims. Tačiau tos akys viską mato. Pamatė jos, kad tame būryje atsirado nematyta būtybė: visi vaikai kaip vaikai, apraišioti trimis skaromis, o šitoji kažkokia megzta kepure ir dar su bumbulu. Na, ar gali būti geresnis taikinys? Prašiau, maldavau nedėti man tos kepurės, nevilkti prijuostės su sparneliais, o tu man aiškini, kad taip labai gražu ir visi vaikai Lietuvoje nešioja tokias prijuostes ir kepures. „Nenoriu, nenoriu taip, kaip Lietuvoje, noriu taip, kaip visi“! Tada dar nesupratau, kodėl tu mane sodindavai ant kelių, glostydavai, sakydama, kad mes ne tokie, kaip visi, kad Lietuvoje ne taip, kaip čia. Tavo balsas drebėdavo ir tu vėl verkdavai.

Bėgo mano vaikystė nesustodama, nesusimąstydama, bėgo be vargo ir rūpesčių, nes juos jūs užsikrovėte ant savo pečių. Jai nebuvo laiko sustoti ir pamąstyti, aplinkui buvo tiek daug įdomaus ir gražaus. Praeidavo žiemos speigai, kalnų šlaitai pasipuošdavo nepaprasto grožio gėlėmis. Pririnkdavau jų didžiules puokštes ir nešdavau tau. Tu grožėdavaisi jomis ir pasakodavai, kokios gražios Lietuvoje darželių gėlės, kokie ten laukai ir miškai, kokios upės ir ežerai. Daug ko negalėdavau suprasti: kad galima išsitiesti žolėje ir žiūrėti į plaukiančius debesis, atsikelti ankstų rytą, išeiti į sodą ir pririnkti pilną pintinę obuolių, gyventi antrame, trečiame namo aukšte. Išsitiesti žolėje? O jeigu gyvatė? Taigoje jų knibždėte knibždėdavo. O kaip gali būti namas ant namo pastatytas? Pririnkti pintinę obuolių? Pasakos!

Prisimenu, kartą per Naujus metus dovanėlėje radome po vieną didelį obuolį. Toks didelis, raudonas, kinietišku vadinamas. Brolis savo sušveitė tuojau pat, o aš pasidėjau po pagalve ir vis paslapčiomis juo grožėjausi ir uosčiau. Koks tai buvo nenusakomas kvapas! Į nieką nepanašus. Kelias dienas laikiau jį, negalėdama patikėti, kad galima atsikelti ankstų rytą, išeiti į sodą ir prisirinkti kupiną pintinę tokių obuolių.

Taip, Lietuva man buvo pasakų šalis. O jums ji buvo jūsų skausmas, jūsų ilgesys ir meilė, ji buvo kasdien jūsų mintyse ir maldose. Per šventes, sekmadieniais ir gegužės vakarais visi lietuviai rinkdavosi kieno nors namuose, kur būdavo išpuoštas altorius, ir melsdavosi. Kunigo neturėjom, ir man, kaip gerai ir raiškiai skaitančiai, tekdavo garbė garsiai skaityti rožančių ir litanijas. Net pati nežinau, kaip išmokau skaityti. Turėjom atsivežę lietuviškų knygų, jūs jas skaitydavote po keliasdešimt kartų, o mes vis prašydavome pasakyti raides. Taip ir išmokome be mokyklų, be elementorių. Po pamaldų visi gražiai giedodavo. „Chorošo pojut“ („Gerai dainuoja“), – sakydavo kaimynai.

Lietuvių mūsų kaime buvo nemažai. Kai mus atplukdė sieliais, ant kranto susirinko vietiniai gyventojai, atėję pasižiūrėti „fašistų“. Komentarų būta visokių. „Smotri, kak vyriadilis. Malenkaja banditka v koliaske. Von, von mužyk babe ruku podajot, sama ne možet vylezti. Och, buržuji..!“ („Žiūrėk, kaip išsidabino. Maža banditė vežimėly. Štai, štai, diedas bobai ranką paduoda, pati išlipti negali. Och, buržujai..!“)

„Fašistai“ buvo ramūs, tvarkingi, darbštūs ir labai liūdni. Pirmaisiais metais, kad nemirtų iš bado, mainė atsivežtus daiktus į drabužius ir maistą, o paskui, pamatę, kad šaudyt nešaudo, į Lietuvą taip pat nepaleidžia, pradėjo kurtis, sodinti daržus, auginti gyvulius, statyti jiems tvartus. Iki šiol tai buvo nematytas dalykas. Karvės žiemą vasarą stovėdavo pririštos prie medžio, o šeimininkai skųsdavosi, kad bloga karvė, pieno visai neduodanti. Pamatę pastatytą tvartą, juokėsi: „Korovė dom postrojili!“ („Karvei namą pastatė!“). Paskui ir patys pradėjo mokytis šeimininkauti. Pasirodė, kad atvykėliai nėra tokie baisūs, su jais galima gražiai gyventi ir daug ko iš jų pasimokyti. Dauguma vietinių sibiriečių buvo geri, nuoširdūs žmonės. Tik jie niekaip negalėjo patikėti, kad mes niekuo nesame nusikaltę ir žmonių nešaudėm. „Naverno vsioravno špionami byli“ („Matyt, vis tiek šnipais buvo“), – darydavo išvadą.

Tėtis, nors ir grįždavo iš miško pavargęs ir sušalęs, visada priskaldydavo malkų, atnešdavo vandens, tuo labai stebindamas mūsų kaimynes. „Živiot že baba, kak barynia“ („Gyvena boba, kaip ponia“), – sakydavo. Vėliau suprato, kad taip įprasta, kad yra vyriškų darbų ir tikras vyras yra ne tas, kuris žmonai peria kailį. Mūsų kaimynė, paprasta ir nuoširdi sibirietė, vis klausdavo ir stebėdavosi: „Ne bjot? Žnačit, ne liubit!“ („Nemuša? Vadinasi, nemyli!“)

Visko būdavo ir lietuvių šeimose, bet žmonų vyrai po kaimą nevaikydavo.

Įvairiom progom lietuviai rinkdavosi visi kartu, kalbėdavo, politikuodavo, ginčydavosi, dalydavosi prisiminimais ir dainuodavo. Dainos būdavo gražios, bet dažniausiai liūdnos. „Leiskit į Tėvyne, leiskit pas savus…“ su ašaromis akyse traukdavo suaugusieji, o mes, vaikai, negalėdavo suprasti, kodėl jie verkia, nes čia buvo mūsų namai, nes nesupratom ir neįsivaizdavom, kokia yra Lietuva. Išdainavę visas dainas, vyrai pakildavo ir prislopintais balsais užtraukdavo „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Tyliau, tyliau, – ramindavo juos moterys, bet niekas nebijojo. Čia buvo visi savi, įskųsti nebuvo kam, kiti nesuprato, kas ta „Lietuva, Tėvynė mūsų“… O ir kur jau toliau benuveš. Šią vasarą [t.y., apie 1990 m. – red.], kai daug kas iš mano kartos žmonių mokėsi himną, man tereikėjo prisiminti tuos Sibiro lietuvių vakarus, ir himno žodžiai iškilo atmintyje.

Kartą vasarą visos lietuvės moterys sujudo, lakstė viena pas kitą ir iš baltų paklodžių, staltiesių ir užuolaidų, dar atsivežtų iš Lietuvos, siuvo mergaitėms baltas sukneles, o berniukams marškinius. Sužinojome, kad gretimame „posiolke“ (gyvenvietėje) yra kunigas, grįžęs iš lagerio, ir mes visi eisime pirmos komunijos. Labai visi laukėme ir degėme smalsumu pamatyti gyvą kunigą. Mūsų didžiam nusivylimui jis nevilkėjo juoda sutana, o buvo apsirengęs kaip ir visi vyrai. Visos apeigos vyko slaptai. Atmintyje liko jo geros mėlynos akys ir žodžiai: „Niekada nepamiršk, kad esi lietuvaitė, kad tavo Tėvynė yra Lietuva, kad joje gyvena dori ir darbštūs žmonės. Stenkis ir tu tokia užaugti“.

Laukiu grįžtant savo trečiokės dukrelės iš mokyklos ir vis baiminuosi, kad tik kas neatsitiktų, kad gatvėje nesuvažinėtų. O ką turėjai išgyventi tu, Mama, kai mes, baigę pradinę mokyklą, išėjome į vidurinę už dvidešimties kilometrų nuo mūsų namų. Visą savaitę gyvenome internate, o šeštadieniais eidavome per gūdžią taigą į namus. Tu jau nuo vidurdienio vaikščiodavai upės pakrantėmis ir laukdavai, karts nuo karto šaukdama „Vytu-u-uk“! Kai Vytukas grįždavo vienas ir kitoje upės pusėje išgirsdavo tavo balsą, jam jau būdavo visai nebaisu. O iki tol, eini per taigą, bijodamas atsigręžti, gal koks žvėris iš paskos seka. Kartą jis atėjo iki upės. Tu jau stovėjai kitoje pusėje, bet upe plaukė ledo lytis ir teko vėl grįžti. Tilto per upę nebuvo, todėl iki tol, kol ji neužšaldavo, reikėdavo bristi. Vandens man iki kaklo, o jau baimės… Kartais jodavau broliui ant sprando ir drebėdavau už abu, o jis labai pykdavo. Didelį švelnumą ir rūpestį rodyti buvo nevyriška, todėl elgdavosi su manimi labai griežtai. „Valgyti nori“, – sugriaudėdavo įėjęs į mūsų kambarį ir įsprausdavo į delnę riekę duonos, kad tik niekas nepamatytų ir nepasakytų, koks rūpestingas brolis. Iš namų atsinešto maisto užtekdavo lygiai vienam vakarui, nes puotaudavome visi. Sekmadieniais internate nemaitindavo, o jei negalėdavome pareiti į namus, stengdavomės visą dieną miegoti, nes tada mažiau jausdavome alkį.

Klampodama per taigą tuos ilgus 20 km jau nieko nenorėdavau – tik atsisėsti ir pailsėti, bet ilsėtis nebuvo laiko, nes žiemą labai greitai temsta. Brolis visada eidavo pirmas ir matydamas, kad aš jau vos bepaeinu, vyriškai atsipūsdavo ir sakydavo: „Pavargau, pailsėkime“.

Žinodavau, kad jis dar visai nepavargo, ir labai jam būdavau dėkinga.

Pykdavomės ir pešdavomės kaip ir visi vaikai, bet mylėjom ir kalnu stovėdavom vienas už kitą. Žinau, kaip skaudu jam buvo, kai mano brolis, mokslo pirmūnas, svajojęs tapti jūrininku, išgirdo: „Ką jūs! Grįžęs iš Sibiro! Net svajoti nedrįskite!“ O kada svajoti, jei ne tada, kai tau septyniolika? KPI stacionarui svajotojų taip pat nereikia, nesvarbu, kad gerai išlaikyti egzaminai. Belieka vakarinis skyrius, iš kurio imama į kariuomenę, o grįžus taip susiklosto aplinkybės, kad gabus jaunuolis netampa inžinieriumi. Jis geras darbininkas, savo specialybės meistras. Dažnai su kartėliu pasišaipo iš savo dilplomuotų kolegų, nesuprantančių vieno ar kito dalykų. Bet jų kišenėse dilplomai ir švari biografija.

Man rašyti biografinius duomenis buvo lengviau. Pradėdavau taip: „1946 m. gimiau LTSR, Vilniaus m., 1953 m. pradėjau lankyti ir 1964 m. baigiau Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą“.

Niekad nerašydavau, kur pradėjau lankyti mokyklą, naiviai tikėdamasi, kad šį mano gyvenimo laikotarpį pavyks nuslėpti. Nuslėpti pavykdavo iki tol, kol nereikėdavo pildyti anketų. Užpildyta anketa daugelyje kelių tapdavo neįveikiamu barjeru. Vienas kitas palinguodavo galvą užjausdamas: „Žinai, su tavo biografija…“.

Taip, žmonėms su mano biografija daugelis kelių buvo uždaryti. Bet visur ir visada atsirasdavo žmonių, kurie matydavo mus, o ne mūsų „suteptas“ biografijas. Šito mums taip reikėjo, grįžus į pasakų šalį – Lietuvą.

Vežimą į Sibirą, būdama vaikas, įsivaizdavau labai juokingai. Girdėdavau sakant: „Stalinas išvežė“. Todėl įsivaizduodavau šį, taip gerai iš visur prikabinėtų portretų pažįstamą juodais ūsais žmogų, sėdintį garvežyje ir vežantį mus į Sibirą.

1953 m. labai šaltą kovo mėn. 5 dieną ilgai ir kraupiai kaukė elektros stoties signalas. Į klasę įėjo apsiverkusi mokytoja ir pranešė, kad mirė Stalinas. Visi nuščiuvo, o aš apsidžiaugiau: „Dabar grįšiu į Lietuvą!“

Vaikus paleido namo. Visi „fašistukai“ kūrėm namo, norėdami pranešti džiugią žinią tėvams. Tačiau praėjo dar penkeri ilgi, pilni laukimo ir nevilties metai, kol tėtis nušvitusiu veidu grįžo iš komendantūros, čiupo mus visus į glėbį ir pranešė: „Mes laisvi!“

Sunku nupasakoti tą jausmų antplūdį: juokas, ašaros, sveikinimai, paguodos žodžiai tiems, kurie dar neturi rankose to laisvę skelbiančio popierėlio.

O aš? Aš nežinojau, ar man džiaugtis, ar liūdėti. Čia buvo mano namai, mano draugai, kurie jau pradėjo pamiršti žodžius „fašistka“ ir „banditka“, čia srauniąja Sibiro upe ir gėlėtais kalnų šlaitais nuvilnijo, nužydėjo dešimt mano vaikystės vasarų. Kas manęs laukia ten? O ar laukia tos laukinukės, nemačiusios nei traukinių, nei autobusų, nei daugiaaukščių namų, toji pasakų šalis Lietuva? Aš nesidžiaugiau, aš bijojau, ir kai pravirkau, pirmą kartą jūs mane ne guodėte, o skaudžiai barėte.

Pradėjote karštligiškai ruoštis kelionei. Rodos, bijojote, kad gali kas nors pasikeisti, vėl iškviesti į komendantūrą, atšaukti sprendimą. Kaimynai patarė palaukti – vasaros vidurys: tokie daržai, gaila palikti. Bet jūs nepaisėte daržų, gyvulių, viską atidavėte pusvelčiui, kad tik greičiau į Lietuvą. Dar niekad nespindėjo tokiu džiaugsmu jūsų akys. Dabar aš jus suprantu, o tada pabūgau, lyg savo vaikiška širdele nujausdama, kiek daug nusivylimų manęs laukia pasakų šalyje.

/…/

Taip, mes, kuriems dabar tiek, kiek jums buvo tada, neprisimenam klaikaus ratų bildesio, kareivių su šautuvais rankose, gimstančiųjų ir mirštančiųjų šauksmų gyvuliniuose vagonuose. Mes prisimename vaikystę, kurią jūs iš visų jėgų stengėtės padaryti šviesesnę, atiduodami mums savo duonos kąsnį, užpildydami ją savo pasakojimais apie nuostabią šalį, kuri Lietuva vadinasi, mokydami, dar jos nepažinus, ją mylėti ir jos ilgėtis. Mes prisimename tą nuoskaudą ir neteisybę, lydėjusią mus jau grįžusius, matome jus, be laiko susenusius ir praradusius sveikatą.

Jūsų rankose reabilitacijos dokumentai, duodantys teisę reikalauti grąžinti prarastą turtą. Neturėjome nei namų, nei dvarų, nei žemės. O kas grąžins prarastas jaunystės svajones ir sveikatą, kas padės atsikratyti antrarūšio žmogaus komplekso?

Mes tiesiamės, pradedam tikėti, kad mūsų vaikams nereikės rašyti anketoje „rodyteli represyrovanyje“ („tėvai represuoti“), kad jie nebijos garsiai dainuoti „Palinko liepa šalia kelio…“

Dabar, kai man tiek, kiek Jums buvo tada, aš suprantu, kodėl taip anksti nubalo jūsų galvos ir raukšlės išvagojo kaktą, kodėl jūsų skruostais rieda ašaros ir vis tramdote mus: „Tik nesivelkite niekur, nes vėl važiuosite…“ Baimė. Kaip giliai ji įleidusi šaknis! Raukime ją, nebūkime jos vergais. Tik jos atsikratę, pažinsime tikrąsias vertybes ir išvengsime mankurtų likimo. Jūs patys mus to mokėte. Ačiū Jums.

Kategorijos: Istorija, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Romualdas Zubinas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: