Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt, www.delfi.lt
Česlovas Iškauskas
Pirmas mano įspūdis apie Kaliningrado (Karaliaučiaus) žemę buvo slegiantis. Sovietinės armijos rezervistus iš Pabradės pratyboms išvežė į šiuos dyklaukius, kurie nuo karo nebuvo matę artojo plūgo, o poligonuose žiojėjo sviedinių išraustos duobės, sugriuvę apkasai, kur ne kur išsimėtę kaimeliai priminė Rusijos baudžiavos laikų provinciją. Buvo pažliugęs kovas, miegojome palapinėse ant šlapių šakų, rytą reikdavo gilinti įšalusią apkasų žemę, o kartą pakraupę stebėjome, kaip dumblinoje gilioje baloje skęsta rusiškas tankas su lietuvio karininko vadovaujamu ekipažu… Jam niekas negalėjo padėti…
Kaliningrado sritis iki šiol tebėra vienas didžiulis Rusijos poligonas, kuris Maskvai svarbus ne ekonomine ar socialine prasme (čia gi 1991 m. buvo įsteigta Laisvoji ekonominė zona, o ją 1995 m. panaikinus, 1996 m. įstatymu buvo įteisinta Ypatingoji ekonominė zona (YEZ), kuri pradėjo veikti 2006-aisiais su 10 metų pereinamuoju laikotarpiu), o kaip strateginis forpostas prieš Vakarus. Ir štai šis daugiau kaip 15 tūkst.kv. km plotas su 938 tūkst. gyventojų dabar traukia išskirtinį dėmesį.
Kokį? Neskubėkime. Priminsiu tik tai, kad neseniai Nepriklausomybės akto signataras, filosofas R.Ozolas viename laikraštyje išreiškė nuomonę, kad vietoj Kaliningrado srities reikia įsteigti nepriklausomą „Baltijos respubliką“, taip kraštą gražinant į Europą… Kita vertus, vis pasigirsta balsų, jog sritį reikia perimti Lietuvai, ir toks perėmimas būtų neteisėtų Potsdamo susitarimų revizija, tai yra „teisėtas aktas“.
Tad į klausimą „Kam mums tas Karaliaučius?“ taip pat neskubėkime atsakyti. Juolab, kad atsakymas ne toks paprastas.
Šiaip jau Kaliningrado srities, kaip Rusijos eksklavo, teisinis statusas labai jau abejotinas. Minint paskutinės iš trijų Potsdamo konferencijos 60-ąsias metines (ji šalia Berlyno vyko 1945 07 17 – 08 02), tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas teigė, kad „jei tų Rytų Europos teritorijų užėmimas nebūtų paliktas Sovietų Sąjungos įtakos zonoje, alternatyva buvo tik kitas karas. Vakarai nusprendė palaukti, kol sovietų imperija pati subyrės, ir tai pasiteisino, tik ne taip greitai“.
Kad neprasitęstų karas (Vakarai nuogąstavo, kad nuėjusi iki Berlyno Raudonoji armija „iš inercijos“ žengs toliau) ir dėl šventos ramybės, laukiant SSRS subyrėjimo (laukti teko 46-rius metus), sąjungininkai paaukojo visą Rytų Europą, įskaitant ir Kaliningrado sritį. Trijų pasaulio lyderių aprobuotuose Potsdamo konferencijos dokumentuose (beje, tik neseniai suvokta, kad juose nebuvo pripažinta Lietuvos okupacija) buvo nurodyta, kad SSRS pavedama laikinai administruoti Kionigsbergą ir sritį, nors sovietų vadovybė sutiko, jog galutinai SSRS vakarinės sienos klausimas bus išspręstas taikos sutartimi tarp sąjungininkų. Bet, kaip 2007 m. magistro darbe rašė Aliona Gaidarovič, sovietų valdžia susitarimų nesilaikė ir gerokai anksčiau inkorporavo Kionigsbergą ir jį supančias teritorijas į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1946 09 05 sritis buvo pripažinta uždrausta pasienio zona ir taip atskirta nuo viso pasaulio.
Jau 1945 m. rugsėjį čia įkurta ypatingoji Kionigsbergo karinė apygarda, kurioje dislokuota apie 300 tūkst. sovietinių kariškių, netrukus atsikėlė apie 20 tūkst. kolonistų iš Sovietų Sąjungos. 1946 04 07 sritis SSRS Aukščiausiosios tarybos įsaku perduota administruoti Rusijos federacinei respublikai, o liepos 4 d. įsaku Kionigsbergas pervadintas Kaliningradu, nors tuometinis AT pirmininkas Michailas Kalininas jokių ryšių su Kionigsbergu neturėjo. Šalyje tuo metu jau buvo Kalinino miestas (taip pavadinta M.Kalinino gimtoji Tvėrė), taip pat Kaliningradas prie Maskvos (dabar Koroliovas). Greičiausiai Kaliningrado pavadinimas gimė, kai AT nariai panorėjo įamžinti birželio 3 d. mirusio savo pirmininko atminimą…
Taip SSRS atiteko trečdalis Rytų Prūsijos. Lietuva esą taip pat negalėjo skųstis: Kuršo lanko dalis ir vadinamasis „Memelio sektorius“ (Klaipėdos kraštas) Maskvos kilniaširdiškai buvo perduotas sąjunginei respublikai. Prieš karą iš lenkų buvo atimtas ir Lietuvai gražintas Vilniaus kraštas. Tokios dovanos įmanomos tik necivilizuotoje neteisinėje visuomenėje, kokia prieš karą ir buvo Europa, pasidalinta dviejų vienas prieš kitą stojusių diktatorių. Kiti trys pasaulio galiūnai per Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijas nulėmė, kokia Europa bus po karo, ir būtent W.Churchillio bei H.Trumano pataikavimas J.Stalinui sukūrė „įšaldytą“ Kaliningrado problemą.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vadovas Vytautas Šilas piktinasi politikų pasiteisinimais, esą Mažoji Lietuva niekada nepriklausė Lietuvos valstybei, todėl ypatingo dėmesio Kaliningrado kraštui nereikėtų. Mokslininkas primena, kad šios žemės branduolį nuo seno sudarė giminingos lietuviams gentys – skalviai ir nadruviai, kurias į Lietuvos valstybę 1250 m. priėmė karalius Mindaugas. Tik 1276 m. jose įsitvirtino kryžiuočiai. Kunigaikščio Vytauto klestėjimo laikais buvo rengiamasi žygiui ir į šias žemes, kad būtų susigražintas „tėvų palikimas iki Osos upės“.
Didžiosios Lietuvos sąsajos su šiuo kraštu buvo įteisintos 1918 11 30 Tilžės ir 1947 01 15 Fuldos aktuose. Antrajame Fuldos protesto akte reikalaujama nutraukti etninių vokiečių genocidą (pagal 1947 10 11 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo ir Kaliningrado srities“ apie 102 tūkst. etninių vokiečių buvo išvežta į Rytų Vokietiją), o „Mažosios Lietuvos plotą nuo Aistmarių ties Rudkalniu iki Šventainių ties Suvalkais sujungti su Didžiąją Lietuva“.
Bet ar tai pakankamas pagrindas reikalauti Kaliningrado srities perdalijimo? Šiuolaikiniuose santykiuose taip klausimas nekeliamas. Ne todėl, kad, kaip teigia Maskvos propagandistai, neleistina judinti 1975 m. Europos valstybių pasirašyto Helsinkio Baigiamojo akto, nustačiusio žemyno valstybių sienas (po to geopolitinė situacija smarkiai pasikeitė). Netgi ne todėl, kad Vilnius būgštautų, jog tuomet iš Lietuvos bus vėl atimti Klaipėdos ir Vilniaus kraštai (tai taip pat sunkiai įsivaizduojama) ir Vakarams bus grasinama III pasauliniu karu…
Galima kalbėti greičiau apie šios srities demilitarizavimą, ekonominį stiprinimą, jos gyventojų (kokios kilmės jie bebūtų) socialinio gyvenimo gerinimą. Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis dabar prikimšta ginkluotės. Pagal Stokholmo Tarptautinio strateginių tyrimų instituto duomenis (jie surinkti 2007 m. TSTI leidinyje „Karinis balansas“), srityje dar yra 18 trumpojo nuotolio balistinių raketų SS-21, 8 mobilios raketos SS-C1-B, taip pat 837 tankai, 1085 šarvuočiai, 77 naikintuvai, 55 sraigtasparniai, iš kurių 11 – MiG-24 puolamųjų) ir t.t. Maskva nuolat grasina, kad, kaip atsakas į amerikietiškas priešraketinės gynybos sistemas Lenkijoje, krašte bus dislokuotos trumpo nuotolio raketos „Iskander“…
Štai tas pūlinys, kuris nuolat tvinksta ir yra pagrindinis nestabilumo regione židinys. Nuoseklus YEZ stiprinimas, verslo santykiai su Kaliningrado sritimi, kultūrinio baltų paveldo išsaugojimas, galbūt palaipsnis Šengeno zonos migracijos lengvatų suteikimas jos žmonėms taptų tais „step by step“, kuriais lyg laipteliai žengtume į kitas tautines sakralines lietuvių svajones, apie kurias garsiai šūkčioti dar nepribrendo sąlygos ir neatėjo laikas.
Parašykite komentarą