Vytautas V. Landsbergis, www.alfa.lt
I
Antai Prezidentė vetavo miškų įstatymą, idant nebūtų sukčiavimo ir mūsų miškuose tūlas Lietuvos pilietis galėtų žiemą vasarą laisvai grybauti.
Bet kiekvienas medalis turi dvi puses, šis vetavimas – irgi. Pvz.: Anykščiuose gyvena mano bičiulių pora – Svieta ir Anatolijus Smertjevai, kurie įsigijo miško plotelį su pamatais Romaškonyse ir norėtų ten statyti sveikatinimo paslaugas teikiantį kaimiško turizmo statinėlį.
Kokiu nors savanaudiškumu ar noru apgauti šių žmonių neįtarčiau – per daug gerai juos pažįstu. Jie aktyvūs piliečiai, visuomenininkai, vis dar bandantys gyventi Lietuvoje, sąžiningai užsidirbti duoną ir padėti kitiems.
Beje – turintys galimybę išvykti Vokietijon, kur gyvena tėvai ir gauti tos valstybės pilietybę… Jau treji metai jie vis dar bando kaip nors gauti tuos leidimus ir pradėti padėti Lietuvos žmonėms, kurių pas Svietą ir taip važiuoja tuntais.
Taigi… Daug šnekama apie smulkaus verslo atgaivinimą, apie bedarbystę Lietuvos provincijoje. Apie turizmą – kaip prioritetinę Lietuvos šaką… Pastaruoju metu pradedama daug šnekėti ir apie solidarumą – valdžios ir piliečių…
Gaila, kad žodžiai nuo darbų kitąsyk skiriasi.
II
Pavasario atostogų metu netoli Anykščių su bičiuliais organizavome stovyklą vaikams – rašėme pasakas, iliustravome jas, spausdinom knygą ir t.t.
Bet… buvo geras oras, vaikų buvo padykusių ir nulaikyti juos prie stalo buvo išties nelengva. Netikėtai pradėjom kalbėti apie partizanus, skaityti jų dienoraščius, dainuoti dainas, organizuoti naktinius žygius – ir vaikai pasikeitė. Labai greit tapo aktyvūs, sąmoningi ir pilietiški. Atsisveikinant vis prašė – sudainuokim dar sykį „Vosilkas“…
Pasibaigus stovyklai šovė mintis, jog reiks rudeniop organizuoti rimtą partizanišką stovyklą – su bunkerių kasimu, pasikviesti tikrų partizanų, kad papasakotų ir parodytų, kas ir kaip.
Regis, partizaniška tema yra puikus raktas atgauti save – sugrįžti į Lietuvą, pamilti ją, „prisiimti“, tapti atsakingu ir sąmoningu. Net didžiausi chuliganai keičiasi po naktinių žygių.
Gal dėl to – baiminantis, kad Lietuvoje neužaugtų karta su stuburu – viešoje erdvėje dažnai ir niekinamas partizanų atminimas. Geriau būkime susisukę, nykūs, bejėgiai ir važiuokim iš čia…
III
Taip ir norisi prisiminti generolo Žemaičio paskutinius žodžius, kuriuos jis pasakė 1954 m. birželio mėn. 7 d. teismo salėje, buv. Kapsuko ir Gogolio gatvių kampe.
J. Žemaitis pradėjo: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos įsibrovė į mano šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį aš laikiau neteisėtu ir todėl maniau, kad neprivalau tarnauti sovietų armijoje, o neturėdamas kitų galimybių išsilaisvinti iš tarnybos sovietų armijoje, aš, pasitaikius pirmai progai, išėjau iš jos. Šiuos veiksmus aš nelaikau jokiu nusikaltimu.
Visą pogrindžio veiklą, kurios dalyviu aš buvau, nukreiptą prieš sovietų valdžią, aš laikau teisėta veikla ir taip pat nelaikau jos nusikalstamais veiksmais.
Noriu tik paaiškinti, kiek man teko vadovauti kovotojams už Lietuvos laisvę, aš stengiausi, kad ši kova įgautų humanistinį pobūdį. Jokių žvėriškumų vykdyti aš neleidau.
Koks bus teismo nuosprendis, man aišku.
Aš manau, kad kova, kurią aš vedžiau beveik devynerius metus, duos savo rezultatus.
Šiame teisino posėdyje aš pamačiau žmonių, kurie išnaudoja galimybes eiti lengvesniu keliu.
Būdamas sunkios dvasinės būklės, išmuštas iš vėžių, tardymų pradžioje aš taip pat ėjau tuo keliu ir padariau didžiausią kvailystę, dėl kurios pogrindžio judėjimui aš pridariau daug žalos. Dėl šios priežasties aš ir pasmerkiu save aukščiausiai bausmei.
Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pasisekė atsipeikėti ir sugrįžti į teisingą kelią„.
…dar vienas būdas lavinti gyvastį jaunime, tai rengti nepriklausomus piemenavimus
pats to dar nepatyriau, tik nujaučiu, kad tai būtų labai esminių virpesių atgimtis..
aišku, suvokti mirties esmę reikia kuo anksčiau… gal tarp įsivaizduojamų kulkų ji artimesnė… bet tarp karvių, su sauja miltų pietums, irgi šis tas…
ir karvutės vėl šventos lyg motinos, pienas nebe nuodas, ateityje daugiau jaunų melžėjų (vegetarų), sveikesnė visuomenė, verslesnė visuomenė, bendraujanti bendruomenė, vertesnė visuomenė, švilpaujantys laukai ir pienių hektarai apsidžiaugę, kad gali ‘reinkarnuoti’ šventai….
🙂
galbūt per tyriausią piemenavimą išeitume į vietai atliepiančių vienuolynų (vietų kur kaupiasi pasišvantę žmonės) kultūros gimtį? …ne pranciškonų, ne kamaldulių, ne krišnaistų, ne budistų ir ne pagonių, o kažko kas galbūt ateitį….
tiesa, pagarba V.V.Landsbergiui! pirmyn!
Puikus V.V.Landsbergio straipsnis. Kaip visada apie esmę ir tai kas svarbu.
V.V.L., prikask liežuvį, kol neatsiprašei tėvo.
Visada su malonumu,kai randu, paskaitau V.V.Landsbergio straipsnius…patinka, nes juose nėra žeminimo,piktumo,priekaištavimo,savęs pagyrimo ar džiugesio radus pas kitus “nešvarius baltinius”…kas taip mėgstama mūsų plačiojoje spaudoje-pasižiūrėkime kokia pas jį dėmė,o pas jį dar didesnė..o ryt pas tą ar aną parodysime dar ir didesnę dėmę..tu dar baltas..?ateik čia prie ekrano-tuoj mes tave……..o V.V.Landsbergio straipsnis “be pykčio”..malonu tokius skaityti….