Ketvirtadienio Perkūnkalbė (24)

Prienų rajone, prie miško, gyveno du diedukai. Vienas katalikas, vardu Krescencijus, kitas buvo  tiesiog pagonis. Katalikas Krescencijus visą gyvenimą savo kūno geidulius tramdė, aršiai meldėsi, visus šventus paveikslus išbučiavo, visą pensiją elgetoms išdalindavo, pats pusbadžiu gyveno. Kankinosi žmogus labai.

O pagonis per Saulėgrįžas ir Lygiadienius šventą ugnelę pakurdavo, pasimelsdavo savo Dievui ir dievaičiams, ramiai sau gyvendamas. Numirė abu – ir papuolė į rojų. Žiūri gi katalikas Krescencijus, kad diedukas pagonis su Dievu prie vieno stalo sėdi, ramiai užkandžiauja, o jį patį indus plauti privertė – ir jokių rojaus lengvatų!

Tada katalikas Krescencijus ir sako Dievui:

-Viešpatie! Šitas stabmeldys gi tavo priesakų nevykdė! O Tamsta jį už vieno stalo sodini?!!!

Viešpats jam ir sako:

– Таigi jis visą gyvenimą laikė save Dievo vaikaičiu, o tu save – Dievo tarnu. Kiekvienas gauna pagal savo Tikėjimą!

Prisipažinsiu – šią istoriją (atsiradusią anekdotų skiltyje) radau internete visai atsitiktinai, tačiau net jei ji ir juokinga, joje slypi šis tas įdomaus apie Dievą ir Dievus. Krikščionių tikėjime iš tiesų akcentuojama, kad kiekvienam bus duota pagal tikėjimą ir tai skatina krikščionį uoliai vykdyti bažnyčių priesakus, net jei jie iš šalie sžiūrinčiam žmogui atrodo beprasmiški ir visai nenaudingi. Nors kažkur tarp kitko krikščionių tikėjime ir sakoma, kad esame Dievo vaikai, tačiau realiai tikruoju Dievo sūnumi laikomas tik Jėzus, o visi kiti – kažkas tarp tarno ir vergo.

Laikydamas Dievus kilus iš gamtos ir pačią Gamtą dieviška, senovės tikėjimų žmogus (nesvarbu, kurios šalies pagonybė tai būtų) supranta, kad yra pats tieisogiai kilęs iš gamtos, gamtiškai užgimęs ir dėl gamtos dėsnių dar gyvenantis, o tai reiškia, kad yra vienos kilmės, vieno kraujo kartu su Dievais. Numiręs jis ketina pasilikti pas savo Protėvius ir Dievus, o savo kūną palikti tai pačiai gamtai – miškams, laukams patręšti. Senojo tikėjimo žmogus yra susisaistęs su šiuo pasauliu ir jo gamta ir alsuoja kartu su visata lyg būtų vienas kūnas. Jis neišskiria savęs iš pasaulio, nemano, kad yra geresnis už kitas gyvas būtybes. Jis gyvena darnoje su savo Dievu kaip vaikas su tėvu, todėl tikėtina, kad anekdote slypi daug tiesos.

Kategorijos: Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: