Marius Kundrotas | Respublika.lt nuotr.
Kairiojo liberalizmo pasaulėžiūra grindžiama savotišku laisvės ir atsakomybės deriniu. Iš pažiūros, šių dviejų vertybių darna – pagirtinas reiškinys, jei ne pasirinktinis jų adresavimas. Laisvės ir atsakomybės darna klasikinio konservatizmo, iš dalies – liberalizmo ir socialdemokratijos ideologijose, reiškia, jog laisvė ir atsakomybė taikomos tam pačiam asmeniui.
Dabartiniai liberalsocialistai šiuos du principus taiko skirtingoms pusėms.
Lietuvoje pagrindiniai kairiojo liberalizmo atstovai – „Naujoji kairė“, iš dalies – Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Tolerantiško jaunimo asociacija ir ištisa plejada kitų glaudžiai susijusių judėjimų, iš kurių labiausiai kraštutiniu galima laikyti grupuotę Anarchija.lt. Iš vienos pusės pabrėždamos absoliučią individo autonomiją, šios grupuotės iš kitos pusės reikalauja valstybės, visuomenės, kitų individų įsipareigojimų užtikrinti ir ginti šią autonomiją, skirtą anaiptol ne visiems.
Ne taip seniai išgarsėjo graži iniciatyva išsaugoti „Lietuvos“ kino teatrą. Peticiją šiuo klausimu pasirašė daugelis įvairių pažiūrų Lietuvos piliečių, įskaitant šių eilučių autorių. Stebino kas kita – „Naujosios kairės“ ir jai prijaučiančiųjų dalyvavimas šioje iniciatyvoje. Žmonės, griežtai kritikuojantys valstybės kišimąsi į kultūrinį gyvenimą, reikalavo, kad jų pamėgtą „gerą kiną“ globotų būtent… iškeikta valstybė. Taigi, valstybė – anot kairiųjų liberalų – privalanti reguliuoti kultūrą, tačiau tik taip, kaip to norisi patiems kairiojo liberalizmo adeptams.
Moralas paprastas: mes kursime ir žiūrėsime filmus apie tai, kaip griauti jūsų sistemą, o jūs už tai mokėkite. Dar iškalbingesnis šio požiūrio pavyzdys – Lietuvos gėjų lygos vado Vladimiro Simonko džiūgavimas, jog Lietuva pagaliau gausianti sąskaitą už savo „homofobiją“. Šiais žodžiais apibūdintos valstybinės išlaidos homoseksualistų parado apsaugai. Mes jus keiksime, jūs mus saugokite.
Anarchistai, reikalaujantys absoliučios laisvės sau ir saviškiams, atvirai sako, jog jiems nepritariančius – krikščionių fundamentalistus, nacionalistus, reakcingus konservatorius – reikia užjausti ir uždrausti. Kas, anot jų, tai turėtų padaryti? Žinoma – represinė kapitalistinė valstybė – ta pati, kurią patys anarchistai kviečia sunaikinti. O dabar – spėkite, kur kreipsis anarchistas, gavęs į kailį nuo priešingos pusės radikalo? Į savus smogikų būrius, drąsiai keliese talžančius armatūriniais strypais vieną beginklį inteligentą? Nieko panašaus: į tas pačias keikiamas prievartos institucijas – policiją ir teismus.
Nors ir kaip į tai bežiūrėsi – primena amerikiečių baltųjų supremacistų maršus su plakatais prieš „nigerius“, kai nuo priešininkų išpuolių šiuos renginius saugo juodaodžiai policininkai. Asmeniškai yra tekę sutikti fašistuojančių asmenų, svajojančių apie diktatūrą, tačiau dabartinėmis sąlygomis – keikiančių represinius įstatymus, policinę valdžią, biurokratizmą. Nežinia, ar čia – nuoseklumo, ar nuoširdumo stoka, tačiau stebėtina, kaip lengvai ir greitai fašistai virsta anarchistais, o anarchistai – fašistais.
Laisvės ir atsakomybės išskirstymą galima aiškinti paprastu žmogišku savanaudiškumu. Juk daug patogiau sau prisiskirti laisvę, o kitiems primesti atsakomybę, nei sau prisiimti atsakomybę, o kitiems – suteikti laisvę. Kitas klausimas – ar ilgai tokių pasaulėžiūrų atstovams pavyks mulkinti ir prievartauti visuomenę?
Parašykite komentarą