Aukštadvario apylinkių velnio duobės (3)

Velnio duobė | neregetalietuva.lt nuotr.

Geografiškai daubos apibūdintinos kaip žemės įdubimai su dugne telkšančiomis pelkėmis. Mitologiniu požiūriu jos susijusios su pasakojimais apie velnius. Dažnai pasakojama, kad daubos atsirado ten, kur prasmego pilys, bažnyčios, dvarai, smuklės.

Aukštadvario apylinkėse žinomos aštuonios vietovės, priskirtinos velnio duobių grupei. Jų apibūdinimai labai panašūs – žmonės pasakoja, kad daubose kažkas nuskendo arba buvo nuskandintas, kad ten vaidenasi ar gyvena velniai. Tautosakoje minimi gyvulių skandinimai, manoma, kad per senojo baltų tikėjimo apeigas būdavo teikiamos aukos dievybėms. Archeologas Vykintas Vaitkevičius laikosi nuomonės, kad kai kuriose vietovėse buvo aukojama atviriems vandenims ir pelkėms. Galbūt tai galėjo būti aukos požemio valdovui Velinui? Tautosakoje jis vaizduojamas panašus į ožį ar veršiuką, skeltais nagais, apsivilkęs ponaičio drabužiais. Folkloro velnias visada stengiasi susidraugauti su valstiečiu, kartais kviečia jį į pokylį, prašosi pavėžinamas, paskui užsimoka auksu, bet apgauna. Gyvulius ir žmones tam tikrais atvejais velnias gali valdyti: arklius nujodo arba pasiima sau („nusineša ant basynų“), žmogų paklaidina ir vedžioja. Žmonės, norėdami ramybės, gal ir paramos, galbūt stengdavosi su juo nesipykti, norėdami numaldyti galėjo aukoti atnašas. Po Lietuvos krikšto kunigai ir vienuoliai (Aukštadvaryje – dominikonai) kraštą stengėsi „išvaduoti iš pagoniškų prietarų“, todėl iš sakyklų buvo diegiama pažiūra, kad lankymasis senovinėse aukojimo vietose prilygsta didelei nuodėmei.

Gelionių duobė

Gelionių kalvos (255 m) šlaito duobė yra į rytus nuo Antaveršio duobės. Ši duobė arba aukštapelkė panaši į apskritą piltuvą. Ją, kaip ir kitas netoliese esančias duobes, suformavo paskutinis ledynmetis. Neatmestina ir meteoritinės kilmės hipotezė, nes duobė primena apskritą krateriuką. Labai neįprastų pasakojimų apie ją paporina vietiniai žmonės. Jadvyga Vitienė pasakojo, kad „vidurnaktį tenais vaidenasi. Pasirodo šuniukai ir laksto, o pačioj duobėj, matyt, kažkas plaukia, verkia ir labai cypia. Cypia taip gailiai, kad per ausis eina ir drebulys krečia.“ Tik naktį matomi balsvai šviečiantys kamuoliai žmonių vadinami „mažų vaikelių vėlėmis. Tie vaikeliai šitoj duobėj kenčia, nes čia patapyti dar nepakrikštyti. Už šitos duobės yra tokia pieva. Tai va toj pievoj labai vaikai verkia, jų dūšelės klajoja arba pasirodo virš keliuko baltas šviečiantis kryžius. Tai tie vaikai nekrikštyti kiek gali laiko žemėj gulėt, juos kažkas turi atspėt ir pakrikštyt, kad neverktų ir nekentėtų žemėj. Juos gali pakrikštyt tas žmogus, katram vaidenasi. Reikia žegnot ranka ir šitaip užsakyt: „Jeśli pan, niech będzie Jan, a jeżeli panna – niech będzie Anna“ („Jeigu ponas – tegul bus Jonas, jeigu pana – tegul bus Ona – R. B.). Ir nustos verkt – apkrikštyta.“ Panašūs siužetai būdingi mitologiniams objektams ir gali būti susiję su aukojimu vandens ar žemės gelmių dievybėms. Šis pasakojimas kiek kitoks, nes šuniukai ir šviečiantys objektai minimi kaip vaikų vėlės. Paskandintos vėlės kenčia, kažkas joms turi padėti. Tyrinėtojai atmeta galimas žmonių aukas senojo baltų tikėjimo kultuose, tačiau gal buvo skandinami (aukojami?) gimę negyvi ar turintys nepagydomų apsigimimų vaikai? Kalbėdamasi su žmonėmis esu užfiksavusi, kad ką tik gimę ir turintys aiškių apsigimimo požymių vaikai buvo vadinami „nuostoliu“. Negana to, pribuvėjai nebuvo nuodėmė tokį vaiką „užėmus burną išnešt, o jis in anglį pavirsta, ba gimdanti negalėj išgirst jo balso, o tai gali likt nesveika ar tą cypimą užgirdus išprotėt…“ Iš tikrųjų dar tarpukario Lietuvos šeimose dažniausiai augo vaikai, turintys tik nedidelių fizinių trūkumų ar psichinę negalią, dažnai aplinkinių vadinti „laumių pamainytais“.

Albinavos duobė

Ji yra apie 2 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario miestelio, Albinavos vienkiemyje, kelio Aukštadvaris–Gedanonys kairėje pusėje. Albinavos duobė yra giliai įsirėžusi į šlaitą, turi elipsės formą, ypač statų šiaurinį krantą, užpelkėjusiame jos dugne tyvuliuoja vanduo. J. Vitienė iš savo senelių pasakojimų prisimena, kad „tenai didelė duobė, įpuolus ten bedugnis raistelis, nes jei koja paslys, gali nueit pas velnių motiną. Ant to kelio palei duobę vis pasirodo. Tenai prie duobės ir kelio augo toks ąžuolas, tai po tuo ąžuolu vis juodais rūbais apsirengę ponaičiai pasirodo. Jie laukia ant kelio, klausinėja ir eina kartu, paskui vedžioja ir dingsta.“ Rozalija Ališauskienė, daug laiko praleidusi Albinavos viensėdyje, prisiminė pasakojant, kad „anksčiau čia buvęs dvaras, tik vieną rytą žmonės pamatė gilią duobę. Po ąžuolu pasirodydavo juodi ponaičiai su riestom lazdelėm, skrybėlėm ant galvų, klausinėdavo kelio, o paskui dingdavo, taip žmogus paklysdavo ir iki ryto vaikščiodavo. Seniau šitoj vietoj žmones labai perimdavo plėšikai ir atimdinėjo pinigus.“ Antanas Jaruševičius šią vietą vadina „velnio duobe, čia jie šoka ir dažnai pasirodo“. Gedanonių kaimo žmonės šią vietą žinojo ir tamsiu paros metu stengėsi neiti šiuo keliu.

1903 m. rugpjūčio 13 d. Albinavos palivarką su šia dauba iš Aukštadvario dvaro savininko Bronislovo Malevskio nupirko bajoras Ignotas Mališauskas. 1905 m. duobės pakraščiai buvo sutvirtinti akmenimis, pelkė išvalyta ir įveista žuvų. Rytiniame duobės pakraštyje buvo pastatyta akmeninė dūminė pirtis, iškastas ir įrengtas šiose apylinkėse labai retas akmeninis šulinys. Šie statiniai išliko iki mūsų dienų.

Antaveršio duobė

Pasakojimais garsi Antaveršio duobė yra Gelionių kalvos šiauriniame šlaite. Ši dauba arba aukštapelkė turi apskrito piltuvo formą. Nuo kalvos viršūnės pietinės pusės iki pelkės paviršiaus yra 43,1 m, nuo šiaurinės pusės – 24,2 m, nuo vakarinės ir rytinės – 17–18 m gylis. Duobės matmenys: plotas – 3 ha, ilgis – 255 m, didžiausias plotis – 125 m. Duobės dugne plyti 0,5 ha ploto aukštapelkė, kurios ilgis – 100 m, plotis – 50 m, gylis – 2,5 m. Aukštapelkė turi ryškų lagą (neišdžiūstančią daubą), absoliutus vandens lygis yra apie 204 m, o Antaveršio ežero – 192,5 m. Šią duobę irgi suformavo paskutinis ledynmetis. Pasak geologo Broniaus Karmazos, kalva susidarė ledyno pakraščio properšoje, į kurią nuo ledyno paviršiaus sutekėdavo tirpsmo vandenys. Vėliau duobė užsipildė ledu, nugriuvusiu nuo ledyninio plyšio šlaitų. Nuosėdos (smėlis, žvyras), atneštos tirpsmo vandenų, ledo luistą kurį laiką buvo palaidojusios. Ledynui pasitraukus, properšos vietoje liko kalva. Ištirpus jos branduolyje įkalintam ledo luistui, žemės įgriuvo ir atsirado stačiašlaitis duburys.

Neabejotina, duobė buvo pastebėta ir žiloje senovėje, apie tai byloja įdomi tautosaka. Netoli nuo Antaveršio duobės gimęs ir užaugęs Stasys Kairys iš senelių girdėjo, kad „būk tai šitoj duobėj giliai po žeme yra nuskendusi bažnyčia“. Duobės pietiniame šlaite yra daugybė akmenų, kuriuos žmonės atitempė „ant rubežiaus“. Vienas akmuo buvo ypač didelis, žmonės jį vadino „velnio akmeniu, apie tą akmenį naktim vaidendavosi, išeidinėjo kažkokie nematyti žmonės, tai kaimo gyventojai jų bijojo, sakė – tai velniai mariojasi. Tą vietą žmonys apsuka“, pasakojo Albinas Dauda. Elena Jaruševičienė-Surintaitė prisiminė, kad kaimo žmonės į šią duobę nešdavo skandinti netinkamus laikyti arba nereikalingus gyvulius. Daugiausia tai būdavo kačiukai ir šuneliai. Be abejo, žmonės taip elgtis galėjo bet kur, tačiau tai darė būtent šioje duobėje, nes taip buvo įpratę nuo senovės – esą taip pridera. Jie manė, kad duobė ir buvo vieta, kur galima palikti nereikalingus gyvulius ar tiesiog jais atsikratyti.

Strėvos įgriuva (Zapadlaja jama)

Ji yra Strėvos miške, į vakarus nuo Strėvos kaimo, šalia gruntinio Strėvos–Tolkiškių kelio. Virš pelkės esančios Strėvos įgriuvos dalies matmenys: plotas – 1,5 ha, ilgis – 150 m, plotis – 100 m, šlaitų aukštis – 20 m, o iki daubos dugno po pelke – 22,5 m. Įgriuvos dugne plyti 0,1 ha pelkė, kurios ilgis – 50 m, plotis – 25 m, gylis – 2,5 m. Geologai atliko įgriuvos nuosėdų pjūvio analizę ir nustatė, kad įgriuva susidarė vandenims tekant į ledyno plyšius. Vėliau duobė buvo užpildyta ledo, nugriuvusio nuo ledyninio plyšio šlaitų. Nuosėdos, atneštos ledyno vandens, palaidojo ledo luistą, atsidūrusį duobėje. Ledui ištirpus, paviršius įdubo, atsiradusią daubą užpildė vanduo.

Strėvos kaimo gyventojas Vytautas Volčikas, apylinkių tautosakos žinovas, pateikė du nuostabius pasakojimus apie Strėvos įgriuvos kilmę. „Toje vietoje, kur dabar duobė, seniausiais laikais stovėjo karčema. Ten visko buvo pilna: šnapso, valgių, vyrai lošdavo kortom, uliojo su gražiom moteriškėm. Vienas žmogus iš Strėvos kaimo labai mėgo tankiai eit į karčemą. Jis turėjo ir žmoną, bet jos nemylėjo. Tai šita moteris, pasijutusi paniekinta, nusprendė atkeršyti vyrui. Negana to, visi ją žinojo esant čarovnica – burtininke. Vieną naktį, kai jos vyras uliojo karčemoj, burtininkė apsižiūrėjo, kas kur darosi. Atsitraukusi per atstumą ėmė siųsti prakeiksmą. Jos žodžiai buvo tokie galingi, kad pakilo didelis vėjas, švilpesys, o visa karčema su ūžesiu nugarmėjo po žemėm, liko tik duobė. Taip ji prakeikė tą vietą ir savo vyrą. Žmonės bijo eit pro tą vietą, girdėt čia švilpesys, vyriški barniai ir verksmas.“ Kitas pasakojimas byloja apie Strėvos įgriuvoje gyvenusius velnius. „Ant kalno, kur dabar duobė, stovėjo nepaprasto grožio krištoliniai rūmai, spinduliavę įvairiomis spalvomis nuo rūmus išpuošusių įvairiaspalvių brangių akmenų. Šie akmenys buvo atgabenti iš kitų pasaulių. Rūmuose šeimininkavo patys vyriausi pasaulio velniai, ten vyko jų pasitarimai, ką ir kam blogo padaryti, kokius blogus darbus atlikti. Galų gale velniai tarp savęs pradėjo bartis ir dėl valdžios pyktis. Kiekvienas norėjo būti vyresnis, turėti kuo didesnę valdžią. Kilo tokia netvarka, jau nieks nežinojo, ką daryti – tik pešėsi. Ir pamatė Dievas, kas ten darosi, nieko nelaukdamas pasiuntė Perkūną padaryti tvarkos. Perkūnas kaip trenkė iš visų jėgų į krištolinius rūmus ir visus velnius su viskuo nugramzdino po žemėm. Taip jie buvo nubausti už netvarką. Ir dabar einant nakčia keliu pro duobę galima išgirsti riksmus ir barnius.“ V. Volčikas prisiminė ir kitą duobėms būdingą pasakojimą: „Senovėje duobėje buvo paskendęs arklys, o gal tyčia kažkaip paskandintas, neaišku, kaipgi tau arklys eis į tokią duobę…“

Lausgenių velnio bala

Grendavės–Strėvos kelio dešinėje pusėje, šalia Lausgenių pilkapių, tyvuliuoja pelkė, apie kurią vietiniai žmonės porina keistus nutikimus. Birutė Matusevičienė, gyvenanti Karaliūnų kaime, iš vietinio senuko girdėjusi, esą „šitose velnio balose yra daug užkastų gyvų vaikų. Vaikai nekalti… Tai šitie vaikai, labai girdėt, naktim verkia.“ Ar tai anapusiniame pasaulyje kenčiančių vaikų būtis? Kaip žinome, tokiu atveju reikalinga pagalba – tradicinės maldos, nes tokiose vietose kenčiantys įvardijami „nekrikštais“.

Škilietų velnio duobė

Škilietų velnio duobė yra apskrito piltuvo formos, 49,5 m gylio. Virš pelkės esančios dalies matmenys: plotas – 4,5 ha, ilgis – 220 m, didžiausias plotis – 200 m, šlaitų aukštis – 30–40 m. Duobės dugne yra 0,4 ha pelkė, kurios ilgis – 65 m, plotis – 60 m, didžiausias gylis – 9,5 m. 1999 m. Geologijos instituto mokslininkai duobės teritorijoje atliko tyrimus. B. Karmazos nuomone, šios duobės kilmė sunkiai atkuriama, nors yra skirtingų nuomonių. Didelis šlaitų nuolydis tokias duobes leidžia tapatinti su karstinėmis smegduobėmis. Ištyrus velnio duobę paaiškėjo, kad tirpių uolienų joje nėra arba jos yra labai giliai. Statūs šlaitai, mažas skersmuo viršutinėje dalyje, beveik idealus apskritimas perša duobės meteoritinės kilmės versiją, nors ji dar neįrodyta. Apžiūrėjus iš lėktuvo darytas nuotraukas buvo pastebėta, kad prie duobės yra ir daugiau smulkių daubų.

Pasak seniausios hipotezės, duobė susidarė nuo ledyno briaunos krintančio krioklio papėdėje. Galingi kriokliai krisdavo nuo aukštos ledo briaunos ir išmušdavo duobes. Egzistuoja ir hipotezė apie velnio duobės sufozinę kilmę. Požeminis vanduo žvyringą medžiagą požeminiu keliu galėjo išnešti į netoliese esančius Škilietų ežerus. Anot termokarstinės velnio duobės atsiradimo hipotezės, ši reljefo forma susidarė tirpsmo vandenims tekant į ledyno plyšius. Duobė užsipildė ledu, nuosėdos, susidariusios paviršiuje, palaidojo didelį ledo luitą. Ledui pamažu sutirpus toje vietoje įgriuvo žemė ir atsirado piltuvo formos duobė. Panašiai manoma ir apie kitų duobių kilmę.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ši velnio duobė buvo paminėta 1666 m., kai J. Ruževičius už skolas žemės sklypą su šia duobe perleido Aukštadvario dominikonams. Matyt, apie ją sklido pasakojimai jau žiloje senovėje, galbūt ten dar buvo atliekamos senovinės apeigos. Aukštadvario vienuoliai, įsigiję šį sklypą su, matyt, juos dominusia duobe, veikiai ėmėsi veiksmų, siekdami atpratinti žmones nuo senovinių tikėjimų. Paprastai tokiose žmonių lankomose vietose vienuoliai statydavo bažnyčias arba koplyčias. Kaip tik tokioje vietoje ir galėjo stovėti koplyčia, prižiūrima minėtų vienuolių, juolab kad tai puikiai iliustruoja tautosaka. Daugelis pateikėjų pasakojo prie duobės buvus bažnyčią, prasmegusią po žeme. 1993 m. Vytautas Musteikis iš A. Almanto užrašė pasakojimą, kuriame minimas dvaras ir ten pastatyta koplyčia baudžiauninkams, kurioje mišias laikydavęs dvarininko išlaikomas Aukštadvario kunigas. Gali būti, kad po XVII a. karų ir maro epidemijų koplyčia buvo apleista ar sudeginta.

Ant šiaurinio duobės krašto palei Aukštadvario–Pamiškės kaimo kelią yra nemažas akmuo. Irena Beržinskienė apie jį girdėjo tokį pasakojimą: „Šitą akmenį velnias nešė oru Aukštadvario bažnyčią sudaužyti. Velnias nespėjo, nes anksti ryte užgiedojo gaidys ir akmuo išslydo jam iš rankų. Krisdamas į žemę akmuo atšoko, taip išmušė didžiausią duobę. O akmuo toliau guli jos pakraštyje.“ Panašus pasakojimas porinamas ir apie netoli esančią Antaveršio duobę.

Gausu pasakojimų apie šioje duobėje paskendusius gyvulius ir jų gaišenas, išplaukdavusias į netoliese esančius Škilietų ežerus. Verta pagalvoti, ar gyvuliai patys nuskęsdavę, ar tyčia būdavo paskandinami. 1993 m. V. Vaitkevičius užrašė Vinco Morkūno pasakojimą, kad „ty kumelukus, kurių nelaiko, būna, nuveda, užtapina“. Tokį pasakojimą 1972 m. man pateikė iš Gedanonių kaimo kilęs Stanislovas Siniauskas.

Sienakalnio velnio duobė

Sienakalnio velnio duobė | T.Šiliausko nuotrauka

Sienakalnio velnio duobė | T.Šiliausko nuotrauka

Sienakalnio alkakalnis yra stačių kalvų grupė, tarp kurių yra elipsės formos pelkaitė, vadinama velnio duobe. Remiantis išlikusia tautosaka, ši vietovė priskiriama alkakalnių grupei. Pavadinimas siejamas su stačiais kaip siena kalno šlaitais.

Šafarnios akivarai

Šafarnios akivarus vietiniai vadina velnio duobėmis. Jos yra Šafarnios kaime, prie senojo Aukštadvario–Jarmališkių kelio. Tai miškingoje teritorijoje esanti klampi pieva su šaltiniais, kurių ten yra apie gerą dešimtį. Vietovei suteiktas mitologinio-sakralinio kultūros paveldo objekto statusas. Apie velnio įtaką šiam pelkėtam kloniui byloja spalvinga tautosaka. Rozalija Ališauskienė pasakojo: „Čia labai vaidenasi. Jei kas nueina grybaut, tai visą dieną neišeina iš raisto, velnias vedžioja… Dar labai vaidenasi žebrokai, su tarbom išeina iš to raisto ir vaikščioja, nakvynės prašinėja. Tai nepriimt žebroko nakvynei blogai. O kai jau susitari, kad priimi, ir atidarai duris, pasivaidena, nes ten nieko nėra. Tai taip ir vaikščioja. Seniau Kruncikuose laikė arklius ir naktį ganydavo, tai, būdavo, nei iš šio, nei iš to jie ima baidytis ir išlaksto in visas puses. Prašvitus žmonės randa tuos arklius alksnyne, raiste, o kai katrie ir pabalnoti. Velnias jodinėja, arkliai būna sušilę ir nusilpę.“

Apie šiame raiste velnių keliamas „veseilias“ pasakojo Janina Siniauskaitė. Įdomus jos pasakojimas, kaip „velnias ant basynų neša“. Pasirodo, velnias kaip dalį sau gali nusinešti gyvulį arba net žmogų. Kaime pelkėtose pievose ir miškeliuose ganomi gyvuliai neretai dingdavo arba paskęsdavo pelkėje. Žmonės su tuo susitaikydavo ir sakydavo, kad „velnias ant basynų nusinešė“, tą patį pasakydavo apie dingusį žmogų, kurio niekaip nesurasdavo. Ne vien velnių buvimu garsi ši vieta, žmonės mini ten gyvenant „vilčialapus“. Tai mitinės būtybės – vilkolakiai. Kartais jie būdavo kaip vaikai vilkiuko galva arba atvirkščiai. Pasakojama, kad per kelią „laksto tokie žvėrukai – pusė vaiko, pusė žvėries – ir lipa į medžius, tai neprasti žvėrukai“. Pasakojama, kad šalia Šafarnios akivarų gyvenančio žmogaus žmona pagimdė keistą kūdikį. Visų nuostabai, naujagimis po trijų dienų pradėjo vaikščioti kaip suaugęs. Berniukas kalbėjo niekam nesuprantama kalba, gimdytojų kalbos neišmoko. „Jei atsisės – sėdi kelias dienas, jei pradeda vaikščioti – kokias tris dienas. Vaikas labai mažai miegojo, visi jį velniuku laikė. Mirė penkiolikos metų.“ Kaimo žmonės šį apsigimimą siejo su to žmogaus gyvenimu šalia akivarų.

Remiantis surinkta medžiaga galima daryti prielaidą, kad minėtos daubos ir akivarai yra mūsų baltiškosios religijos ir kultūros paminklai. Aukštadvario apylinkėse tokių mįslingų vietovių, bylojančių apie senųjų tikėjimų reliktus, yra išskirtinai daug.

Kategorijos: Etninė kultūra, Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Kultūra, Kultūros paveldas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *