A.Juozaitis. Globalizmas – prieš Žemę (19)

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt

Arvydas Juozaitis

Arvydas Juozaitis

Ką tik iš Suvalkijos mokytojos gavau laišką, kurio pabaiga baugi: „Pavasario džiaugsmas smelkiasi per ūkanas. Iš mūsų Sūduvos mokyklų nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 d. su tėvais emigravo 1115 mokinių“.

Globalizmas kaip okupantas

Nereikia būti nei sociologu, nei pranašu – aišku, ką liudija šie skaičiai. Siaubą jie liudija.

Tuo tarpu liberalaus pasaulio abėcėlė ramina: žmogus – laisvas paukštis, skrenda kur nori. Negalima jam užginti – tegul.

Žmogus – tai paukštis? O juk netiesa, nes paukštis puikiai žino, kur jo tėvynė, kur jis lizdą turi sukti, kur gyventi, kur skristi ir grįžti. Jį žemė valdo.

Dabartinis lietuvių bėgimas iš Lietuvos sako visai ką kita: mūsų žemė mūsų nebevaldo. Žmogus nebežino, kur jis gyvena. 4000 metų baltai žinojo, kabinosi į savo žemę, kūrė kultūrą, miestus ir valstybes. Dėl šios žemės pralietos marios kraujo, čia sulaidoti savi. Čia veržtasi iš sibirų ir tremčių. Čia šaknys. Ir ūmai, per kažkokius 20-30 metų, nieko nebelieka? Žemės balsas nutilo? Juk tai… kaip visa tai pavadinti? Galva neišneša. Liežuvis neapsiverčia. „Globalizmas“ – pasako kompiuteris ir nusiraugsi. Ir užtrenkia mūsų žemės balsą.

Jeigu jau suvalkiečiui, stipriausiam žemės lietuviui, žemė nebėra „maitintoja“ – tai kas ji? Jeigu aukštaičiui žemė nebe „dainuojanti“ – tai kas? Vadinasi, po kojomis „deganti“ žemė, kaip ją II pasaulinio karo metais pavadino rašytojas.

Žemė – kiekvienos tautos, kiekvienos šeimos, kiekvieno žmogaus turtas. „Ar buvo kada kitaip?“ – klausia lietuvis Kindziulis ir net primena: „Net kolūkių laikais!“ Ir tada, ypač paskutiniais metais, žemė vis geriau buvo dirbama, vis reikalingesnė derliui ir gyvuliui. Žemė visuomet buvo turtas! Visuomet. Iki atėjo maras – globalizmas.

Ir kada jis atėjo? Su laisve. Kai uvertiūra buvo tarsi iš kitos operos: dėl žemės lopinių dar prieš 20-15 metų ietys laužytos, šeimos ardytos, kaimynai pjovęsi. Tiek kraujo sugadinta nuosavybę atsiimant ir imant.

Ir ūmai – globalizmas. Nebereikia nieko. Toks tas naujas okupantas.

Žemė – vis vien maitintoja

1000 mūsų eros metais visas Žemės rutulys priminė dykumą – ant jo paviršiaus gyveno kiek daugiau negu 3 mln. žmonių. Juokas, sunku patikėti. Tikrai juokas, nes dabar žmonių yra per 6 mlrd., o netrukus bus ir 12 mlrd. Skaičiai baisūs, tačiau guodžia viena: kad maždaug tada ir skaičiaus augimas sustos.

Tačiau jau dabar pralaimi tie, kas pasidavę ir sekina savo skaičių. Ir kas paliko savo žemę. Nes jau žemės kaina reiškia gyvenimą. Ji tapo pačiu didžiausiu žmonijos turtu – duona. Dėl žemės dabar šluojamos nuo politinio žemėlapio ištisos valstybės, jos ruošiamos parduoti. Pirkti. Jau dabar milžiniškus Ukrainos stepių plotus nupirkęs (nors sako – išsinuomojęs) Venesuelos diktatorius Hugo Čavesas (Chavez) saviems laukiniams miestiečiams maitinti. Mus gi, Lietuvą su Latvija, taip pat nusitaikę pirkti. Dar kokius penkerius metus patuštins, o tada nusitaikys. Ir pusvelčiui nupirks. Amerikiečiai ar kinai, rokfeleriai ar honkongiečiai paskelbs aukcioną. Tarptautiniam valiutos fondui ir Pasaulio bankui padedant. Finansininkai jau dabar gerokai įsibėgėjo parengiamuosius darbus dirbdami. Ypač Latviją į ragą suriesdami. Paskui imsis ir mūsų.

Europos mastais Lietuva, o ypač Latvija – visai tuščios teritorijos. Vos keliasdešimt, rajonuose – nė dešimties žmonių kvadratiniame kilometre. Eik skersai ir išilgai – žmogaus neberasi.

Žinoma, galimas ir kitas variantas – ne supirkimas maisto produktams auginti, o karui maitinti. Nes karo blokams nesusitarus, bazių čia tikrai reikės. Mes juk pasienis esame.

Žemė visuomet žemė, jos niekas nepakeis. Ji maitina ir karą.

Kol kas centras – Amerika

Nobelio ekonomikos premijos laureatas Jozefas Stiglicas (Stiglitz), prieš kelias savaites pristatytas Lietuvos spaudoje, pareiškė: „Nėra prasmės apsimetinėti, kad tai, kas įvyko, neįvyko. Amerikos grietinėlė kasmet susišluoja ketvirtadalį valstybės pajamų ir valdo 40 proc. nacionalinio turto“. Laureatas priminė, kad vos per ketvirtį amžiaus (mūsų Sąjūdžio pradžia!) turto koncentracija išaugo beveik dvigubai. Štai kas vyksta. O kad būtų visai aišku, J.Stiglicas apibendrino: per pastarąjį dešimtmetį vidurinioji klasė smuko visais požiūriais, ir pirmiausiai – prarasdama laisvalaikį, išsilavinimą ir protą. Ji vis daugiau dirba, vis mažiau supranta, kas vyksta. Žodžiu, Ameriką (ir pasaulį) valdo 1 proc. jos gyventojų – patys didžiausi turčiai. Jiems net karas – juokas, niekas nei iš jų vaikų, nei iš giminių nežūsta.

Bet tai – Amerika, kurios nuosmukis akivaizdus. Suvaidinusi savą vaidmenį globalizacijos dramoje, ji užleis vietą kitiems. Ne menkesniems grobuonims.

Šiuo metu į tuščias Afrikos žemes nusitaikę kinai. Supirkinėja. Ten valstybės visuomet buvo gamtos pokštas, sienos jų buvo kaip baobabai.

Visai kas kita – Europa? Ne, sprendžiant iš to, kas pas mus vyksta, ir čia artėjama prie Afrikos gamtos pokšto. Ypač mūsų Baltijos pakraštyje.

Viskas kaip pasakoje? Ne

Globalizmas paskelbęs, kad gyvenime svarbiausia – kapitalas ir jį aptarnaujantis žmonių judėjimas. Viskas turi būti nepastovu, o valstybė – laikina, nes globaliniai uždaviniai didesni.

Globalizmas – tai tarptautinis skystis, judantis po visą Žemę kaip didžiulę kolbą. Žmones jis turi sumaišyti, kapitalą sutirštinti. Ištirpti pirmiausiai turės mažesni. Kurie valstybės apsaugą praras ir savo noru iš valstybių išlakstys.

Kas buvo mūsų valstybė, kai ją kūrėm? Medininkai buvo, kūnas ir kraujas buvo. Mūsų valstybė buvo geografiškai įtvirtinta politika, saugoma teritorija, jos sienos – gyvybės ir mirties indas.

Dabar globalizmas su sienomis tvarkosi protingai, griaudamas jas iš vidaus. Atimdamas darbą, nuvertindamas žemę, nacionalinę kalbą ir kultūrą. Paskelbdamas žemę (ir jau kėsinasi į miškus) tarptautinio aukciono objektu. Ir sakoma: žemės neišvešime, nesijaudinkite, pavadinimas jos liks. Pasiimsime, iš po jūsų kojų. Kad nemindytumėte. O šiaip – vardas gražus: „Lietuva“. Tegul lieka, kaip ir “Prūsija”. Kurį laiką.

Prasidėjęs paskutinis tragedijos “Lietuvio išvijimo iš namų” aktas?

Čia prieina Kindziulis ir klausia: “Palaukite, lietuviai, o kuo mes – ne Izraelis? Argi mūsų žemė mažiau šventa? Nebekovosime?”

Tarsi nebūtų buvę baudžiavos? Tada matėme, kas ant žemės vyko: ji buvo po kojomis, bet ne sava. O kas buvo vėliau, buvo? Kiek okupacijų! Ir už Vilnių bei jo žemes teko kraują lieti? Teko, ėjome ir liejome.

Žinoma, globalizmas dar nedrįsta sakyti, kad atims ir kapines. Gyventi žemės nebeturėsime, bet mirti dar leis. Kažkur. Kurį laiką. O žemė tuo tarpu brangs visur. Ypač brangi taps Lietuva, kai joje nebeliks lietuvių.

Ką ir siekė įrodyti Kremlius. Jau 1945 metais.

2011 m. gegužės 20 d.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , .

19 komentarų

  1. Rasa:

    Skaitai si straipsni ir verkti norisi. Istikruju-baisu. Bet ka daryti mielas Arvydai?

  2. Ievaras:

    Filosofo ‘darbas’ taisyti visuomenės pasaulėžiūrą. Arvydas Juozaitis praradęs marksizmą-leninizmą nemato jokių išeičių tik snarglėtis.

  3. Giedre:

    Kaip, kokiu būdu, kokiais argumentais sulaikyti išvykstantį brolį,bičiulį, jautrų žmogų? kaip įtikinti, kad mes esam atsakingi už vaikų ateitį. O kas jei jie (vaikai) mus nuteis, kad Tėvynę iškeitėm į skalsesnį kasnį, nors ir sūresniu prakaitu uždirbtą?
    Brolis džiaugiasi ir didžiuojasi, kad mano šeima liko čia ir liks, mat jis turės kur apsistoti grįžęs trumpučių atostogų. Sugrįžkite visi čia, sutiksim kaip brolius

  4. savas:

    Arvydai,esu suvalkietis turiu ne mažą giminę,daug jų užsienyje pabuvę grįžo,kabinosi į Lietuvos žemę ir tuo patenkinti.Nenoriu girtis,bet aš visada diegiau savo vaikams kokia graži,sena,tauri mūsų TĖVYNĖ,gal tai sutapimas,bet mano vaikai iš viso niekas nevyko užsienin.Dirbo LIETUVOJE,uždirbo daug mažiau,bet aš matau jie laimingi,o dėl ko?Jie suprato,kad turtingas žmogus ne tas kuris turi pinigų maišą,o tas kuriam gana to ką turi.Supratau dar vieną mūsų daromą klaidą,mes savo vaikams sukuriam patys tokią atmosferą,kaip LIETUVOJE sunku,bet kai verkiam dar sunkiau(nepyk filosofe,akmenukas į tavo daržą),vaikas turi matyt ir kitą LIETUVĄ,gražią,teisingą,seną,išskirtinę.
    KAI MANĘS JAUNIMAS KLAUSIA KADA ŽMOGUS LAIMINGAS AŠ JAM VISADA ATSAKAU-TAS KURIS TURI IR MYLI SAVO TĖVYNĘ,KOKIA JI IR BEBŪTŲ.ESU LAIMINGAS.

  5. Bet kas išdrįs pasakyti , kad to nėra?

  6. Yra šviesių ir valingų žmonių. Kartu problemas išspręsim. Noriu paklausti – kaip gauti A.Juozaičio el.pašto adresą?

  7. Sarmatas:

    Organizuojama akcija “Už gyvenimą” (kol kas toks darbinis pavadinimas). Sieksime, kad būtų atsisakyta sąlygos parduoti Žemę užsieniečiams. Jei ir nepritars ES, tai galime svarstyti išstojimo iš ES klausimą. Laikas vienytis. Žr.: http://www.pukas.lt/pukas-tv/laidos/884-kitokia-lietuva-20110412.html.

    Ką iš mūsų padarė: http://kilpa.blogspot.com/
    Buriame iniciatyvinę grupę minėtai akcijai. Rašykite, registruokitės: derunkelizacija@gmail.com

    Apie susitikimo vietą informuosime asmeniškai. Provokatoriai ir kiti parazitai nerašykit ir nelįskit.

  8. Lu:

    🙂 sujudo žmogeliai, o kur buvot kai į EU visi girti stojo, nežinomas dar buvo terminas globalizmas? Dabar jau vėlu ir naivu manyt, kad neišnyks sienos tarp valstybių –

  9. Lu:

    p.s išstojimo iš EU klausimą galima svarstyti tiek pat kaip išstojimo iš TSRS 🙂

  10. Dange:

    Globalizacija yra realybė. Su ja kovoti ar jai priešintis yra beviltiškas lūzerių užsiėmimas. Pasaulis niekada nesustings į konservatoriškos lavos kalną, jis visada judės ir keisis. Juozaičio kleboniški ašarojimai man primena nuo spenio atjunkinto veršiuko baubojimą. Ką padarysi, taip jau yra, teks gyventi kitokiame ir nuolat kintančiame pasaulyje, su Lietuva ar be jos, su lietuviais ar be jų. Greičiausiai- be jų. Nieko tokio, žmonės puikiausiai išsivers ir be tautinių idealų, be tautinės valstybės ir be tautinkų žemių. Gal bus mažiau karų tada.

    • Na jau ne, Dange, jokiems globalizmo propaguotojams tikrai neleisime sunaikinti nei Tautos nei Tautinių idealų. Užtikrinu, kad Jums ir Jūsų ketinimams bus deramai pasipriešinta ir Lietuvos Jums patvarkyti nepavyks. Tad teks gyventi ir skaitytis su Tauta nors ir labai norėtumėte būti betautė ir belytė.

      • zinturis:

        Jonai. Reikalinga šviesioji jėga, kuri sulietų žmones į bendrą lydinį. Jėga, kurioje nebūtų skaidomasi dėl nuomonių skirtumų ar kitų smulkmenų. Tokia jėga negali būti pvz. politinė partija ar koks judėjimas, nes visuomet bus nepritariančių, įtariančių ar kitokių “ančių”. Kaip gyvenimo patirtis rodo, tokia jėga yra tikėjimas arba religija, arba bent jau jos pagrindu sukurtas pamatas. Turi būti tikėjimas, kuris aukštintų dorovę, drąsiai įpareigotų vienytis ir skverbtųsi, kaip koks gerasis tautos virusas su tautiškumo simptomais. To labiausiai tikiuosi iš Ramuvos. Tai vienintelė viltis, kuri dar turi ką parodyti ir pasakyti, pasiūlyti lietuviui, kuri dar gali įdiegti, kad ne piniguose laimė, kuri gali stoti prieš bet kokius tautos naikinimo ginklus, nes tikėjimas yra vaizdžiai tariant nepakaltinamas ir tame jo stiprybė. Reikia daugiau jėgos ir “gerojo pykčio” skverbiantis į jaunosios kartos mokymą.

        • Ievaras:

          Zinturi, šventas naivumas, senovėje tokius laiškus rašydavo karaliui, manydami, kad jis nežino padėties.

          Laaabai nustebčiau, jei “Jonas” bandytų kažką daryti 😀
          Giedrius siūlė katalikus užtampyti po teismus 😀

  11. Globalizacija dabartiniu veidu tikrai nėra neišvengiamybė. Tai – nedidelės žmonių grupės strategija.

  12. Sarmatas:

    Protėviai senai yra išdėstę gyvenimo principus. Kai vaikas nežino, ką daryti, klausia tėvų. O mes vis bandom savo skystom smegenėlėmis vadovautis. Puikybė, susireikšminimas, mamonos garbinimas – mūsų didžiausia bėda.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: