Romas Kalanta 1953-1972 gegužės 14 d. (video) (27)

Šiandien sukanka 39 metai, kai 1972 metais gegužės 14 d. devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta Kauno centre, muzikinio teatro sodelyje, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, apsipylė benzinu ir virto deglu. Romo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

Po R.Kalantos pasiaukojimo kilo masinės demonstracijos, protestai – per dvi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Gegužės 19 d. neramumai buvo numalšinti, suimta apie 400 žmonių. Tačiau krašte buvo suaktyvintos antisovietinės nuotaikos ir tautai vėl įkvėpta viltis siekti nepriklausomybės, o R. Kalanta tapo kovos už Lietuvos laisvę, pilietinio pasipriešinimo simboliu.

Minint R.Kalantos pasiaukojimo metines Kauno IX forto muziejuje gegužės 7 d. „Liepsnojančio Židinio Teatras“ parodė R.Kalantos atminimui skirtą spektaklį „Tas uždraustas žodis „Laisvė““.

R.Kalantos metinių minėjimas tradiciškai vyksta Muzikinio teatro sodelyje, tačiau dažniausiai užmirštas lieka R.Kalantos akmuo, esantis Vilijampolėje, šalia namo, kuriame iki susideginimo gyveno R.Kalanta. Jau antrus metus iš eilės aplinka aplink R.Kalantos akmenį Vilijampolėje tvarko jaunimas iš Vilijampolės bendruomenės centro „Veršva“ ir kitų Kauno vietų.

Šiemet kauniečiai taip pat aptvarkė aplinką bei pasodino gėlių, kurios džiugindamos praeivių akis, žydės primindamos vardan Lietuvos laisvės gyvybę paaukojusį – R.Kalantą. Vilijampolės bedruomenės jaunimo iniciatyva šį gegužės 12 d. R.Kalantos 39-ųjų susideginimo metinių paminėjimas vyko ir Vilijampolėje (Panerių g. 34). Čia prie paminklinio akmens R. Kalantai atminti Vilijampolės bendruomenė „Veršva“ surengė trumpą istorijos pamokėlę ir jaunų atlikėjų koncertą. Dalyvavo Vilijampolės seniūnijos ir bendruomenės atstovai, moksleiviai, svečiai, kalbėjo miesto Savivaldybės vadovai.

Oficialus minėjimas R.Kalantos susideginimo vietoje Muzikinio teatro sodelyje  buvo surengtas vakar, gegužės 13 d. Minėjimo dalyviai pažymėjo, kad Romas Kalanta vienas iš pirmųjų ryškių kovotojų už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Jo siekius pratęsė kiti kovotojai, o įsikūręs Sąjūdis ir visa Lietuvos liaudis pasiekė, kad Lietuva, laisva ir nepriklausoma, kurtų šalies ateitį.

Eiles apie laisvę skaitė Kauno „Aušros“ gimnazijos moksleiviai,  dainavo gimnazijos choras. Agnius Rušys ir Julius Brazaičiai atliko grupės „The Beatles“ dainas. Po minėjimo būrelis žmonių aplankė R.Kalantos kapą Romainių kapinėse, padėjo gėlių ir uždegė žvakelių.

Gegužės 13 – 14 dienomis kauniečiai ir miesto svečiai gali nemokamai apsilankyti Kauno IX forto muziejaus Okupacijų skyriuje (Žemaičių pl. 73, tel. 37 77 48, 37 77 50). Čia surengta ekspozicija Romui Kalantai atminti.

Drastiškas R.Kalantos poelgis supurtė to meto visuomenę ir pagyvino antisovietines  nuotaikas, suteikė vilties, kad įmanoma pasiekti nepriklausomybę. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta virto nacionaliniu didvyriu.

1972 m. birželio mėn. naktį kelio Kaunas – Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, netrukus valdžios atstovai paminklą sunaikino.

2000 m. liepos 4 d. R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.).

2002 m. gegužės 14 d., dalyvaujant Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

Romas Kalanta:

Kategorijos: Istorija, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , .

27 komentarai

  1. Lenkiu galvą ir didžiuojuosi, kad Lietuva turi tokį Didvyrį.

  2. Pagarba. Neužmirštamas ir ne visiems įmanomas poelgis. Turim iš ko semtis stiprybės ir kuo didžiuotis.

  3. Vytenis:

    vienas drasiausiu Lietuvos zmoniu, neatsitiktinai is Kauno

    • Ievaras:

      Romas savimi ŠVIETĖ tiems, kas buvo varomi į gegužės 1-osios, spalio (lapkričio 7d.) ‘demonstracijas’, išprievartaujami stoti į spaliukus, komjaunuolius, 100% balsuoti per rinkimus… TOKIŲ buvo tiek, kad užteko trijų dienų riaušėms Kaune. Užaugo karta nepraleidusi progos pasipriešinti atėjūnams.

      • Nieko panašaus nebuvo:
        – į jokias demonstracijas niekas varu nevarė (tiesiog tai buvo liaudžiai atrakcija);
        – niekur stoti per prievartą nereikėjo (spaliuku nebuvau, komjaunuoliu įstojau, nes įdomu buvo kuo jie ten užsiima, o komunistu įstojau, nes buvau profsąjungos pirmininkas ir partsekretorė pradėjo verkauti 🙂 , kad geriau būtų , jei profsąjungos pirmnininkas , nes jau buvau išaugęs komjaunimą, būtų komunistu, įstojau, per kažkurį iš pirmų susirinkimų sąžiningai pareiškiau, kad bent 300 iš 600 per metus žemės ūkio valdybos juriskonsultų grupėje gautų pranešimų, mano manymu, rodo kolūkių ir tarybinių ūkių vadovų ir valdininkų neteisingą elgesį su eiliniais žmonėmis, tai valdybos viršininkui labai nepatiko 🙂 ;
        – balsavimo lapų irgi niekas netikrino – kartą negavom buto pagerinimui, tai žmona, kadangi gimusi Sibire, labai supyko ir pasakė, kad neis balsuoti, tai aš su mūsų maža dukrele nuėjom, paėmėm balsavimo lapelius už mane ir žmoną ir sėkmingai nubalsavom :).

        • Ievaras:

          “…- į jokias demonstracijas niekas varu nevarė”

          – studentai, moksleiviai greitai būtų pajutę ‘nenoro’ eiti į demonstraciją pasekmes – JEI ir baigtų aukštąją, tai paskyrimą dirbti būtų gavę tokį, kad verktų. Dirbantieji (už vienodai padarytą darbą) negautų: premijų, 13 atlyginimo, PASKYROS kilimui, baldams, televizoriui, butui, kolektyviniam sodui… Dabar sunku įsivaizduoti, kad pinigai neturėjo vertės be PASKYROS! Paskyras ‘dalino’ PROFSĄJUNGOS PIRMININKAI. Paaiškink visiems UŽ KĄ skirdavo kelialapius į UŽSIENĮ 😀 😀 😀

          “…o komunistu įstojau, nes buvau profsąjungos pirmininkas…” !!!

          • Mokiausi VVU TF ir per tuos penkis metus jokiose demonstracijose nedalyvavau ir niekas nei sakė, nei prašė ten dalyvauti.
            Taip, kad neišsigalvok, vaiki – negyvenai tada ir daug ko nežinai – pasiduodi beretinei propagandai, todėl nebesugebi objektyviai minčių dėstyti.

  4. Ką tada reikėjo daryti visiems tiems, kuriuos nekaltai kankino, kurių šeimų nariai nei už ką buvo išvežti į kokią nors Turkmėniją ir vos iš bado nemirė?

      • Va va – ir jam, jei jau taip ana tvarka taip baisiai netiko, reikėjo tiesiog išgyventi, baigti mokslus ir jau būtų sulaukęs kitų laikų [kaip esu skaitęs komentaruose jo kaimynų atsiliepimus, tai jis buvo kažkoks depresuotas, netgi futbolo su bendraamžiais nelošdavo, nesportavo, todėl galva ir užsikimšo neigiama informacija per daug, o būtų pasportavęs, juk jaunas žmogus buvo (keista, kodėl jo į kariuomenę tada nepaėmė – gal turėjo kokių trūkumų?) – ir būtų į gyvenimą pažiūrėjęs optimistiškiau].
        Tik kažin ar būtų šia tvarka labai apsidžiaugęs, nes per 20 “nepriklausomybės” metų iš Lietuvos išnyko (mirė, negimė, išvyko) apie milijoną lietuvių.
        Kas įdomiausia – šitą išvadą rašau jau gal 8m., o tik dabar ji oficialiai buvo patvirtinta.

  5. Kad jį būtų persekioję, kad jis būtų kokius tai žygius Lietuvai laisvinti atlikęs ir pan., ir jį už tai būtų persekiotojai įvarę į kampą, kad nebebūtų likę kitokios išeities – tik šitoks, tada gal būtų kiek tai suprantama.
    Dabar tai, manau, buvo eilinis depresijos pasireiškimas, kokių Lietuvoje, savižudžių mėgėjų rekordininkėje, visada buvo ir yra apsčiai.

  6. Elena:

    Dabar pagaliau suvokiau, kodėl “tikras lietuvis” sau pasirinko tokį slaptažodį. Ir, beje, turiu pripažinti, jis jam tikrai tinka, jei jį šiek tiek patikslintume ir žodį “tikras” pakeistume žodžiu “tipiškas”. Taip – šis žmogus yra tipiškas lietuvis, sugebantis prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo sąlygų, santvarkų, neturintis jokių ilgalaikių idealų ir todėl neturintis dėl ko sau kvaršinti galvos ar kęsti kažkokius sąžinės priekaištus. Buvo patogu būti komunistu, jis juo ir buvo. Juk jis nebuvo joks komunistas idealistas, ten nėjo “iš idėjos”. Bet nebuvo ir nėra jis ir joks idealistas lietuvis patriotas (paprasčiausia, šiandien patogu tokiu save pateikti, tai taip save ir pristato), kaip kokios sadūnaitės ar terleckai, kauneckai bei tamkevičiai, kurie visur ir visada viešai bei atvirai reiškė savo idėjas, jų neslėpė, turėjo savo idealą ir juo gyveno, gyvena. Bet šitus žmones – atvirus kovotojus – ir šiandien Lietuvoje vengiama laikyti pavyzdžiu. Pavyzdžiu lietuvio, pavyzdžiu patrioto, pavyzdžiu Žmogaus. Mes laisvės kovų ikona padarome… savižudį. Tikiu, kad Dievas jo sielai yra gailestingas ir, galbūt, ji nėra pasmerkta amžinai tamsai, todėl nesmerkiu šito žmogaus ir aš. Bet jo poelgį – savižudybę – smerkiu ir nemanau, kad tai yra sektinas Tėvynės meilės pavyzdys jaunimui ir, apskritai, mums visiems. Šiandien Lietuvoje labai daug žmonių nusižudo dėl to, kad prarado viltį gyventi, kad prardo tikėjimą tiesa bei teisingumu, skelbiama laisve. Gaila tų žmonių, bet ar jie didvyriai?

    Mes turime savo tautoje tikrus didvyrius ir tikras didmoteris, kurie visada buvo tuo, kuo buvo: nepataikavo blogiui, okupacijai, nesiekė aukštesnių postų, geresnio gyvenimo, jei dėl to būtų reikėję atsižadėti savo tiesos, savo idėjos. Jie nestojo į komunistų partiją vien tam, kad būdami saugesni, galėtų “dirbti Lietuvai” ir kokioj uždaroj, dažnai tik labai privačioj aplinkoj, galėtų pasakyti ką kritiškesnio okupanto adresu. Tai nebuvo darbas Lietuvai iš idėjos, kai dėl idėjos, dėl Lietuvos aukojama sava asmeninė gerovė.

    Tikrai gyvenusiais (ne tik dirbusiais) Lietuvai laikau Lietuvos partizanus, visus Lietuvos žmones, kurie ką bedirbo, kur begyveno, bet visada žinojo, kad jei iš jos ar jo bus pareikalauta atsisakyti pareigų, geresnio atlyginimo, jei bus pagrasinta tremtimi ar kelėjimu dėl to, kad jis ar ji nėra komunistas, kad viešai išpažįsta savo tikėjimą, kad siekia Lietuvai laisvės, jis arba ji visada pasirinks savo tiesą, savo idelą – savo sąžinės ir Lietuvos laisvę. Šitie žmonės ir šiandien, turbūt, tyčia varomi į užmarštį, apie juos vengiama dažnai viešai rašyti kalbėti, nes jų gyvenimas, jų tiesus gyvenimas bado akis, kutena sąžinę ne vienam tipiniam lietuviui – prisitaikėliui ir bailiui, bet sugebančiam įžūliai nuolat save pateikti kaip teisingiausią ir tikriausią žmogų, lietuvį.

    • Jūs pereinate prie asmeniškumų.
      Tai diskusijai nepadės.
      O juk visi žvėriškumai vyko Stalino laike, nes po to kuo toliau, tuo buvo laisviau, o ir ekonomika atsistatė, todėl žmonės, ypač Lietuvoje, prabagotėjo.
      Postaliniame laike, kaip rašė vienas komentatorius Delfyje, valdžia kovojo su kokiu devyniasdešimčia nepatenkintų.
      Bet kas tai prieš beveik 4 mln., buvusius apie 1987 metus Lietuvoje?
      Daugumai tvarka buvo patenkinama.
      Kas kita, kad į TSRS Lietuva pateko per prievartą, o ir TSRS ekonomika, atpigus naftai, byrėjo, todėl iš ten, ieškodami geriau, pabėgome.
      Bet kas iš to išėjo?
      Per 20 “nepriklausomybės” metų Lietuva neteko jau milijono lietuvių.
      Kada tautai gyventi buvo geriau?
      Atsakymas aiškus, todėl belieka tikėtis, kad kada nors ir Lietuvoje vėl bent kiek pragyvenimo sąlygos atsistatys ir jaunimas iš čia nebebėgs.

    • Šiaip, tai jūsų komentaras klaidingas nuo pradžios iki pabaigos:
      1. kas iš tų tarybinio laiko “kovotojų” prieš santvarką – ne jie lėmė išėjimą iš TSRS, o mes visi, atsiradus palankiam laikui, nubalsavom už tai referendume;
      2. apie taktiką, kurios derėjo tada, atėjus okupantams, laikytis, teisingiausiai yra pasakęs savo kalboje “Mieli lietuviai ir kitos išdidžios tautos!” Sigitas Geda (yra Youtube – In memoria Sigitas Geda).

  7. O dėl dabartinės “demokratijos”, tai niekur nuo brežnevinės nenuėjome: seniau baudė už savo nuomonę vienus (pvz., disidentus), dabar – kitus.
    Gal kas nežino ką šiais laikais už tai gaudo ir smaugia?
    Tada pasakysiu – komentatorius, kuriuos prof. Aleksandravičius Delfyje pavadino šių dienų kalantomis. Nors aš juos pavadinčiau kitaip – Lietuvos patriotais, kovojančiais už tiesą.

  8. leitis:

    Na, dabar paaiškėjus, koks čia paukštelis apsišaukęs tikru lietuviu, siūlau čia (o ir kitose svetainėse) su dvasios ubagais nediskutuoti ir laiko negaišti.

  9. Noriu likti LIETUVE:

    Tuomet mokiausi mokykloje,didžioji klasės dalis dvi dienas eidavome į Laisvės al.Teko saugumo požemyje dalį laiko už dalyvavimą praleisti.Ten visur dirbo lietuviai:milicininkai,tardytojai,prižiūrėtojai,milicijos karininkai.Niekur jie nedingo,kaip tada darė tvarką,taip ir dabar tvarko ir valdo.Su pagarba visiems prisidėjusiems prie TAUTINIO atgimimo ,stiprybės išlikime !

  10. leonas:

    cia kas parasyta ir sukurtas filmukas apie Kalanta ,tai netiesa isskirus kad susidegino. Sukilimui vadovavo ir is
    Paneriu gatves vede zmones Vytautas Kalade tai atspindi filmuko kadruose,vaikinas trumpais plaukais,einantis
    adbulas iskelias ranka,skelbentis sukius okupantai lauk is Lietuvos,laisve Lietuvai ir minia jam
    pritardavo. Noriu atsakyti komentojamam ”tikram lietuvui ” ;ka gi nuveikeme ten dalyvaudami tai atsakau,kad
    sovetai neparduotu Lietuvos ,nes JAV ir tarybu sajunga vede derybas nusiginklavimo ir melavo kad pas juos
    nera politiniu kovotoju,kad visi tremtinai ir politinai kaliniai paleisti,ir pasjuos einama demokratejimo keliu

  11. Leonas:

    2006 m.sausio 10 d.Nr.491

    Vilnius

    Vasario 16-osios- Lietuvos valstybes atkurimo dienos proga
    apdovanotas
    Vycio Kryziaus ordin o Riterio kryziumi

    Vytautas KALADE po mirties

    antisovietinio pasipriesinimo dalyvis, vienas is 1972m. geguzes 18-19 d. jaunimo manifestaciju del R Kalantos

    susideginimo Kaune organizatoriu ir vadovu. Bet jam nepajegia pastatyti iamzinimo lentos kad kaunieciai
    galietu padeti geliu netik pagebdami Vytauta Kalade ,bet visus kauniecius, be ju nieko nebutu,tai atspindi
    klipe kur matote. Visi kas nezinote apie tuos ivykius panarsikite .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: