Mindaugas Valaitis, www.alkas.lt
Vakar (2011 m. balandžio 30 d.) baigėsi pereinamasis laikotarpis, kurio metu Lietuvoje galiojo draudimas žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę parduoti užsieniečiams. Tačiau dar balandžio 14 d. Europos komisija leido šį draudimą pratęsti trejus metus. Nors Žemės ūkio ministerija šį komisijos sprendimą įvardija kaip „džiugią žinią“, netyla ir priešingai manančiųjų kalbos.
Minėto draudimo panaikinimo šalininkai labiausiai pabrėžia ekonominius aspektus: draudimas trukdo Lietuvos ekonomikos vystymuisi, ūkio plėtrai, neskatina investicijų. Kitas svarus argumentas – per septynerius metus nuo pereinamojo laikotarpio pradžios nemaža dalis užsieniečių ar svečių šalių įmonių teisininkų padedami sugebėjo apeiti draudimą ir vis vien įsigyti teisę į Lietuviškos žemės nuosavybę. Pasisakantys už žemės pardavimą tik savos šalies piliečiams remiasi nacionalinio Lietuvos saugumo ir suverenumo klausimais. Jei valstybę sudaro teritorija, gyventojai ir valdžia, ar Lietuva vis dar bus Lietuva, kuomet ilgainiui jos teritorija priklausys užsienio šalių kapitalui?
Tiek vieni, tiek kiti užmiršta esminį faktą – žemė užsieniečiams galiausiai parduodama bus, ir Lietuvos ekonominė gerovė čia tikrai nėra lemiantis veiksnys. Septynerių metų draudžiamasis laikotarpis su galimybe jį pratęsti dar trejiems metams buvo numatytas Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartyje siekiant, kad per šiuos metus Lietuvos žemės ūkio rinka būtų priartinta prie esančios Europos Sąjungoje ir laikotarpiui pasibaigus nebūtų didelių trikdymų. Tačiau, kaip parodė Europos komisijos sprendimas, pereinamojo laikotarpio metu nebuvo įgyvendinti iškelti tikslai ir situacija žemės ūkio rinkoje iš esmės nepasikeitė. Čia kyla klausimas, ar papildomi treji metai iš tiesų bus panaudoti sistemingoms ir efektyvioms pertvarkoms, ar tai tėra dar vienas būdas atitolinti rytdienai tai, kas galiausiai vis vien bus neišvengiama.
Žinant draudimo įsigyti žemę užsieniečiams panaikinimo priežastį ir kontekstą įdomūs atrodo Lietuvos gyventojų apklausos „Gyventojų nuomonė apie leidimą užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje“ rezultatai. Kaip teigiama Baltijos agroverslo instituto internetinėje svetainėje, 22 proc. pritaria leidimui pirkti žemę užsieniečiams, 13 proc. neturi nuomonės šiuo klausimu, o 65 proc. pasisako už draudimą parduoti žemę užsieniečiams. Šis atvejis primena 2008 m. kilusias aistras dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo reaktoriaus sustabdymo, galiausiai įvykusio 2009 m. gruodžio 31 d. Žinant tuometinių įvykių scenarijų nereikėtų atmesti galimybės, jog draudimo dėl žemės pardavimo užsieniečiams pratęsimo terminui einant į pabaigą bus suskubta rašyti peticijas, rengti referendumus ar kitais būdais reikšti visuomenės nepasitenkinimą neišvengiamo sprendimo priėmimu. Ir kaip bebūtų keista, tos pačios visuomenės, kuri 2003 m. balandį pareiškė norą būti Europos Sąjungos dalimi ir nedvejodami sutiko su stojimo sutarties sąlygoms.
Konkrečiu – žemės pardavimo užsieniečiams klausimu – daugumos Lietuvos piliečių nuomonė gali būti suprantama ir pagrįsta kultūriškai. Žemė mūsų sąmonėje vis dar yra suprantama kaip vertybė, protėvių krauju aplaistytas palikimas, keliaujantis iš kartos į kartą ir laikomas šventu. Žemė mums nėra eilinė prekė, kuria galėtume disponuoti, kaip panorėję ir už pinigą perleisti kiekvienam svetimšaliui, nuo kurio kadaise gynėmės. Lygiai taip ir investicijų į žemę nematuojame pagal tai, ar jos mums vėliau finansiškai atsipirks. Todėl drįsčiau abejoti, ar 65 proc. pasisakančiųjų prieš draudimo panaikinimą iš tiesų pastebi lietuviškos žemės ūkio paskirties žemės rinkos neatitikimus europietiškajai. Tuo labiau netikiu, jog tie treji papildomi metai yra kaip tik tas trūkstamas laikotarpis lietuvio mentaliniam lūžiui pasiekti. Draudimo pratęsimą laikyčiau neišvengiamo sprendimo atitolinimu tikintis, jog atėjus laikui rūpesčiai dėl jo priėmimo guls ant kitų pečių.
Šią Motinos dieną simboliška Lietuvos žemę pasveikinti kol kas dar neatiduodant svetimųjų globon. Lygiai taip pat po trejų metų ateisiantį jubiliejų – Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dešimtmetį –bus simboliška minėti dar vienu žingsniu arčiau europiečių. Belieka palinkėti, jog tie treji metai nenueitų veltui beieškant Lietuvos finansinės, ekonominės ir demografinės padėties gerinimo sprendimų.
Iš to atkaklaus bandymo superobjektyviai pasireikšti, kažkaip niekaip nebeišeina suprasti autoriaus nuomonės, ką čia norėjo pasakyt. Ar kad blogai parduot žemę svetimiems, ar kad beprasmiška nutempinėt, nes vistiek reikės ir tai bus labai gerai?
Kaip ne kaip, draudimas yra gerai. Kažkas nori pakelti tą mūsų žemės ūkio lygi? – prašau, yra nuoma, praeis kad ir tie patys 99 metai, ir žiūrėk jau sava liaudis bus pasivijusi tuos “gudresnius”, nebuvusius soclageryje. O eilinė prichvatizacija prie gero neprives – bus tik dar vienas išpūstas burbuliukas, pinigai pravalgyti ir dar daugiau emigrantų.
Man atrodo žemė Lietuvoje turėtų būt leidžiama pardavinėt tik pasisakius REFERENDUMU.