A. Tyla. Lietuva yra viena ir nedaloma (21)

Prof. Antanas Tyla

Prof. Antanas Tyla

„Valstiečių laikraščio“ priede „Tėviškės šviesa“ išspausdintame G.Šapokos straipsnyje (2011 01 26) keliama daug įdomių minčių, kaip sudrausti įžūlius lietuvybės niekintojus tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, kaip neleisti svetimai valstybei kištis į mūsų valstybės švietimo reikalus. Panaši tema buvo nagrinėjama ir TV laidoje „Forumas“ (vedėjas V. Savukynas), kurioje dalyvavau ir aš.

„Valstiečių laikraščio“ skaitytojams noriu pateikti esmines išsakytas nuostatas dėl tariamų Lietuvos lenkų skriaudų. Tam įtakos turėjo ir „Forumo“ dalyvių Seimo nario Gintaro Songailos, žurnalisto Gintaro Visocko apmąstymai bei tikslios ir aiškios nuostatos, pareikštos VL vyriausiojo redaktoriaus Stasio Jokūbaičio politinėje apžvalgoje „Ar reikia valstybėje valstybės“ (VL 2011 02 26), kurioje pabrėžta: „Nė vienoje valstybėje, kad ir kokios būtų tautinės mažumos, niekas nekuria valstybės valstybėje.“ Teisingi žodžiai, apibūdinantys lenkų tautinės mažumos įnorius ir nesiliaujančius išpuolius prieš mūsų tautą.

Politikai peržengia ribas

Į klausimą reikia atsakyti aiškiai ir tiksliai: įsisiautėję vadinamieji lenkų politikai jau peržengia ribas ir patys nežino, ko nori. XX a. pradžioje okupavę pietryčių Lietuvą, ją nutautinę, dabar nori trukdyti Lietuvos pilietinei visuomenei kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą. Reikia atsisakyti okupantų paliktų teritorinių terminų „Klaipėdos kraštas“, „Vilniaus kraštas“. Yra Lietuvos Respublika, Lietuvos valstybė, rajonai, miestai ir mūsų pačių sukurti Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos etnografi niai regionai. Baikime su tais „kraštais“, baikime kalbėti apie kažkokias jų ypatybes.

Mes nereiškiame teritorinių pretenzijų Lenkijai. O kai kurie šios valstybės politikai ir jų talkininkai Lietuvoje to aiškiai siekia. Ir tai daro nedoriausiais metodais, kišdamiesi į valstybės vidaus gyvenimą, šmeiždami tarptautiniu mastu, meluodami, kaip kažkada veikė bolševikai, destabilizuodami pilietinę visuomenę, kurdami separatistinį anklavą, kuris būtų netolerantiškas Lietuvos valstybei. Tai ryškiai pastebima po buvusio prezidento pradėtos ne europietiškos lenkų kortos akcijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pareiškimo, vertinant 1920 m. Lenkijos klastingą invaziją į Lietuvą ir jos dalies su sostine okupavimą. Visa tai daroma nusisukus nuo 1994 m. pasirašytos draugystės sutarties. Tarsi jos nė nebūtų buvę.

Draugystės sutartis pamiršta

Lenkijos valstybė turėtų koreguoti savo kryptį santykiuose su Lietuva. Dalyvavau pasirašant Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutartį. Buvau referentas, stebėjau visą tą procesą. Mes siūlėme sutarties preambulėje įrašyti, kad buvusi Lietuvos dalies okupacija 1920–1939 m. nebus pagrindas kokioms nors politinėms Lenkijos pretenzijoms Lietuvai. Lenkijos delegacija moja ranka: ką jūs čia kalbate, mes jokių tokių interesų neturime. Tačiau dėl šios pastabos tada taip ir nesusitarėme.

Kaip paskui pasakė Lenkijos delegacijos atstovas Mileris, suradome labai gerą formuluotę: Vilnius yra Lietuvos sostinė, Varšuva – Lenkijos. Tarsi mes kada nors būtume pretendavę į Varšuvą! Sutartyje yra labai geras sakinys: abi valstybės gerbs viena kitos suverenitetą ir valstybingumą.

Lietuvos istorikų kolaboravimas

Kai kam nepatinka mano tokios išvados. Skaudžiausia, kad atsiranda Lietuvos žurnalistų, politologų, istorikų ir kitų humanitarinių mokslų atstovų, želigovskinių kolaborantų ir Lenkijos pretenzijų apologetų. Kai kurie mūsų istorikai jau tarsi angažuoti Lenkijos istorikai.

Sakysite, istorija yra istorija, nei lietuviška, nei lenkiška. Tačiau kada populiarus istorikas ima aiškinti, kad Želigovskio agresija buvo pilietinis karas (sovietinės okupacijos metais panašiai buvo aiškinama Sovietų Rusijos invazija 1919 m.), darosi gūdu. Lenkijai labai nepatinka, kai jai primenami 1920-ieji. Stebėtina, bet Lietuvos istorikai ją bando neigti arba bent nutylėti.

VL ne kartą rašė, kad net kai kurie mokytojai neigia Lenkijos piktadarybę – Lietuvos dalies okupaciją. Neatsitiktinai Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vaikai mokomi lenkiškosios istorijos versijos be Vilniaus okupacijos. Todėl ir siekiama, kad minėtuose rajonuose būtų kuo mažiau lietuviškų mokyklų. Ne be Lietuvos istorikų pagalbos perrašomos „istorinės Lietuvos klaidos“. Pavyzdžiui, negerai, kad nepriklausomybės aušroje konfl iktavome su lenkais, buvome tautiški egoistai, kad nesulenkėjome, kaip Juzefas Pilsudskis, kad, pasikliaudami Jonu Basanavičiumi, rėmėmės „baudžiavos kultūriniu paveldu“, o ne „istoriniais lietuviais“, kurie jau kalbėjo tik lenkiškai.

Tempia ant lenkiško kurpalio

Pasirodo, beveik viską darėme negerai, tad dabar istorikams, tokiems kaip A.Bumblauskas, Š.Liekis, E.Raila, reikia taisyti, perrašinėti, interpretuoti Lietuvos istoriją, kitaip sakant, užtempti ant lenkiško kurpalio. Kaip sako ponas E.Raila, reikia nebijoti atsitraukti ir šalinti kliūtis. Viena iš tokių kliūčių – negera Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri labai nepatogi Lietuvos lenkams ir Varšuvos politikams. Kas tiesa, tai tiesa. Ji trukdo dvigubai pilietybei, raidei „W“, gatvių užrašams dviem kalbomis, neleidžia skaldyti pilietinės visuomenės. Mūsų Konstitucija nepatogi buvusiems prezidentams ir premjerams. Medžioklėje ar šiaip prie brendžio taurės buvai dosnus, o ištesėti negali – Konstitucija neleidžia. Tenka visaip išsisukinėti, atidėlioti teisėtus ir aktualius sprendimus, juo labiau kad ir ponas J.Komaras ragina: nereikia skubėti su radikaliais sprendimais, dar nepribrendo nei viena, nei kita pusė.

Skubėti reikia, bet vėluoti neturime teisės, kai lietuviai kone prievarta mulkinami, visais galimais ir negalimais būdais.

Rajonuose – anarchijos apraiškos

Gatvių užrašai dviem kalbomis – vienas žingsnių, kaip dezintegruoti pilietinę visuomenę. Tie užrašai neteisėti, todėl yra anarchijos priemonė Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Už Lietuvos pinigus samdomi rajonų savivaldybių pareigūnai nenori gyventi remdamiesi Lietuvos įstatymais, jie nori remtis Varšuvos ir Maskvos doktrina. Kodėl dvigubi užrašai? Tai gal geriau keturgubi?

Bet kokie skaldymai Lietuvai nenaudingi. Prisiminkime ir lenkiškų pavardžių rašymą pasuose. Tuo klausimu buvo diskutuojama ir pasirašant minėtą Lietuvos ir Lenkijos sutartį: nutarta rašyti pavardes pagal fonetinį skambesį. Štai ir viskas. Ką reiškia reikalavimas lenkų pavardes rašyti lenkiškai? Tas raides skaitys visa Lietuva, o ji jų nemoka. Keisti abėcėlę ar palikti tokią, kokia yra? Ar Prezidentė, Ministras Pirmininkas gali nuspręsti? Tai tautos reikalas.

Mes neturime atsitraukti, kad ir kokius reikalavimus Lenkija ir jai pataikaujantys Lietuvos politologai, žurnalistai, istorikai keltų.

Turėkime kantrybės ir būkime stiprūs. Lenkija mus nuolat šmeižia, raidžių klausimą pavertė didžiausia problema, kelia triukšmą diplomatiniais kanalais Europos Sąjungoje, net perkėlė į JAV. Ar tai ne kultūrinio imperializmo apraiškos? Net į Sausio 13-osios renginius aukšti pareigūnai neatvyko. Lenkija visai Lietuvai bando primesti savo istorijos viziją, pateisinančią jos neeuropietišką elgseną. Lenkija nenori pripažinti lietuvių, kaip kūrybingų, gerbiančių valstybinį gyvenimą ir siekiančių bendrauti su visomis europietiškomis valstybėmis.

Teisingai „Forume“ sakė Seimo narys Gintaras Songaila: Lietuvos lenkai nėra kažkokia auksinė panelė, kuriai būtų sudaromos ypatingos sąlygos, taikomos išimtys. Mokyklų jie turi daugiau negu bet kur kitur pasaulyje. Lietuviai yra engiami rytų Lietuvoje, ne lenkai. Užtenka su tuo taikstytis. Lenkijos apiplėšta Lietuva turi suvokti, kad ji valstybė, o ne koks nors svetimos valstybės globos laukiantis politinis darinys. Atlaikėme sovietinę okupaciją, išlikome ir atsikėlėme. Nepaisydami visko turime išsaugoti šventus Lietuvos Konstitucijoje įrašytus pagrindinius principus. Ar ne, mieli mokytojai?

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. Algis:

    Lenkai kaip ir senoveje noredami mus sulenkinti tokiu budu bando uzkariauti vel musu valstybe butu karas be kraujo praliejimo, bet mes nepasiduokime Lietuva yr lietuviams , okiti cia yr tik sveciai jeigu nesielgia pagal musu konstitucija ir ir kitas vertybes, Lietuviai kai nueidave i svecia sali je uzkariaudave beveik be musio nes paliktas vietinkas priimdaves to krasto religija ir paprocius tai ner cia ko nusileisti atejunam i musu sali tegu derinasi prie musu, o ne taip lyg jaustusi jie cia seiminikai ir seimunams reiktu kaili iskarsti kurie siknalaiziai uzsienieciams yra…

  2. suomis:

    Kada pagaliau bus kalbama iš esmės o būtent apie kolaborantus – Bumblauską, Liekį ir kitus taip vadinamus “intelektualus”. Štai kam reikia paskirti bent vieną straipsnį. Tiems išgamoms.

  3. Pagarba autoriui. Na kada, kada gi pagaliau tie žodžiai pavirs kūnu????????

  4. Ignas:

    Pagarba mūsų profesoriui. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Lietuvos istorijos gelmes pažinau iš jo… Nors ir nesu “grynas” istorikas, bet jis per trumpą laiką žinių davė daugiau nei storiausi Bumblausko ar Aleksandravičiaus traktatai

  5. Ievaras:

    Profesoriaus A.Tylos mintys geros, bet svetimžodžiai prieštarauja straipsnio turiniui.
    Kažkada skaičiau, knygelę ‘Kūlgrinda” vienas straipsnis joje ryškiai išsiskyrė iš kitų. Rašė Tadas Ivanauskas stebėtinai švaria lietuvių kalba! Kiek teko domėtis, jis pirmus lietuviškus žodžius išgirdo Gudijos girioje būdamas 14 metų.

    • Ramūnas:

      Svarbiausia, kad mintys būtų švarios. Kalba – tik mąstymo išraiška, jau vien todėl, kad tai, ką mes mąstome ar jaučiame perduodame ne tik kalba. Antra, žmogus gali kalbėti “švariai” lietuviškai, bet mąstyti nelietuviškai.

  6. tikras lietuvis:

    Kažkodėl niekas nepastebi, kad lietuviai yra mažuma Vilnijoje, todėl jiems turėtų būti taikomos lengvatos, o ne “lenkams”.
    O jei jiems tai netiktų, tada geriausia būtų jų mokyklas išformuoti tuo pretekstu, kad nesilaiko Lietuvos įstatymais nustatytų mokymo programų.
    O po to liktų tik lietuviškos, o lenkiškai galėtų paburbuliuoti sekmadieninėse. Jei netingėtų. O jei norėtų lenkiškai mokytis, tai tevažiuoja į Lenkiją – ko čia mums kitoms valstybėms žmones ruošti?

  7. prūsas:

    Pritariu profesoriui A.Tylai.

  8. lyvis:

    Ar neturėtu Lenkija už sulaužytą 1920 metų Taikos sutartį sumokėti bent kokius 5 miljr eurų ir taip pat pasitraukti iš 1920 metų užgrobtų žemių. Tuo labiau sovietų Rusijos okupacija nusikratėme, o štai su lenkais taip pat reikėtų teisėtai įvardinti ir nusikratyti okupantais. lyvis

  9. Vilmantas Rutkauskas:

    Tam reikalui vėliavą iškelti pajėgtų Mindaugas Murza.

  10. Ramūnas:

    Reikia keisti žmonų sąmonę, Vilmantai. Dabar tokie, kokie yra lietuviai už tokius reikalavimus Lenkijai Murzą ar bet kurį kitą patys sudorotų. Tam reikia nuoseklaus, kantraus darbo. Reikia naujos Lietuvos istorijos vizijos, tokios, kurią galima būtų priešpastatyti bumblauskinei. Man labai gaila, bet ir šios svetaines dalyviai taip pat nėra sąmoningi ir didele dalimi yra labai priklausomi nuo bumblauskinės istorijos koncepcijų. Jie arba kartoja Bumblausko (ar tiksliau dabartinio intelektualinio elito) požiūrį arba primityviai nuo jo atsiriboja – bet kuriuo atveju lieka nuo jo priklausomi. Tai ypač išryškėjo man pabandžius padiskuoti su tokiais svetainės dalyviais kaip Ievaras, Suomis, Svaiguolis, dar anksčiau buvo tokia Elena. Tokie net nesugeba suprasti, kad žmogus vienus ar kitus veiksmus gali atlikti dėl pačių įvairiausių motyvų. Pav. nesipriešinti ginkluotu būdu sovietiniam režimui ne dėl, kad jam pritartų, o dėl to, kad jų požiūriu tai buvo neracionalu. Tokie sugeba tik kartoti mūsų priešų koncepciją, kad kas su sovietų režimu, tas automatiškai išdavikasd, o kas prieš jį – tas savas. Primityvu. Bet sovietinis laipotarpis – tik mikroskopinė mūsų istorijos dalis. Mūsų istorija siekia tūkstanmečius ir į viską reikia pažvelgti lietuviškomis akimis.

    • suomis:

      Idomiai pats nupasakojai, bet aiškiau nepasidarė. Praplėsk mūsų akiratį, jei matai kad mes kažko nesuprantam. 🙂

      • suomis:

        Man “patiko” tavo išsakyti žodžiai: – Pav. nesipriešinti ginkluotu būdu sovietiniam režimui ne dėl, kad jam pritartų, o dėl to, kad jų požiūriu tai buvo NERACIONALU.
        🙂 Na durnesnės minties senai negirdėjau. Galvok iš naujo. 🙁
        Jei, šiame pasaulyje viskas būtų daroma racionaliai, tai pats, gal būt, būtumei net negimęs. 🙂

    • Ievaras:

      Įdomus, Ramūnai, esi, vartoji ‘zulusų’ kalbos žodžius ir nori keisti žmonių sąmonę 😀

      Negi šie žodžiai tau labai brangūs: istorijos vizijos, istorijos koncepcijų, intelektualinio elito, primityviai, padiskuoti, motyvų, sovietiniam režimui, neracionalu, automatiškai, mikroskopinė?
      O gal tavo sudėtingų minčių jau ‘neveža’ viena, kuri nors, kalba?

  11. Ramūnas:

    Aš bandžiau jums parodyti, kaip galima pasižiūrėti į sovietmetį, bet kad jūs nelabai linkę klausyti, kas jums sakoma. Jūs turit labai stiprų išankstinį nusistatymą ir norą pasirodyti vardan pasirodymo, o ne dėl bendro reikalo, ne dėl tiesos tokios kokia yra. O šiaip komentarais akiračio iš esmės nepraplėsi. Jais galima tik savo momentinę reakciją vienu ar kitu klausimu išsakyti. Tai daroma moksliniais veikalais, bent jau straipsniais. Aš pats dabar tam laiko neturiu, nes rašiau vieną tokį darbelį ir tik priešokiais, pailsėdamas, “įšoku” į alką. O tarp kitko,kad nebūčiau apkaltintas tuščiažodžiavimu, vieną idėją mestelėsiu. Sakysim, Bumblauskui ir co didžiausia vertybė yra LDK. Jos tradicijos nešėjas yra prolenkiškai nusiteikusi bajoriji, laiko bėgyje vis labiau sulenkėsusi ir etniniu požiūriu. Kas yra baltiškosios – lietuviškosios – pagoniškosios tradicijos nešėjas XV- XIX am.? Tai tie Vaižganto, Krėvės aprašyti (taigi, išlikę iki XX a. pradžios) mūsų liaudies išminčiai, raganiai ir panašiai. Žinau, kieik iškils prieštaravimų, pasipriešinimo, pajuokos. Tradicijos perdavimą galima pagrįsti, bet tam reikia pačių įvairiausių mokslų panaudijimo ir išankstinio nusistatymo atsisakymo, pav. anktikrikščiioniškos laikysenos atsisakymo, nes ta pati pagoniškoji tradicija reiškėsi ir krikščioniškomis formomis. Tai tiek, lendu į savo darbą.

  12. “nes ta pati pagoniškoji tradicija reiškėsi ir krikščioniškomis formomis”
    Nelabai suprantu, ką norėjot tuo pasakyti.
    Šiaip ar taip tų pačių krikščionių protėviai buvo pagonys.

    • Ramūnas:

      Prisiminkit mūsų liaudies kryžius. Kryžius mūsų šalyje laikomas vienareikšmiškai krikščionišku simboliu (nors iš tiesų jis yra universalus simbolis), tačiau mūsų liaudies kryžius kone visi liaudies meno specialistai laiko krikščionybės ir pagonybės sinkretizmo puikiausiu pavyzdžiu. Įsiūžiūrėkim tik į kryžių kryžmas puošiančius žalčiukus, saulės spindulius ir panašiai (tiesa, šiais laikais tokia I. Vaišvilaitė net ir tokius elementus laiko krikščiioniškais, bet tai neįtikimas – tai neblogai įrodo Širmulis). Tad kas buvo tie, kurie gamino kryžius? Katalikai ar pagonys? Turbūt katalikai, nes jie, aišku, lankė bažnyčią ir meldėsi į Jėzų Kristų (nors daugiau į šventuosius, kurie iš tiesų buvo pagoniškų dievų personifikacijos). Tačiau kodėl tada jie gamino kryžius, kurie turi aiškius pagoniškus simbolius? Kodėl jų “krikščioniška” sąžinė tai leido? O jei tai leido, tai gal jie tokie katalikai, kurie gali būti pavadinti ir pagonimis. Reikalas tas, kad iš tiesų katalikybė yra labai įvairi. Tai, ką mes laikome katalikybe – tam tikrų dogmų išpažinimas – tėra tik jos paviršius. XVIII- XIX a. (tuomet lietuvių katalikiškasis identitetas buvo tarsi stipriausias), lietuvis valstietis nueidavo į bažnyčią atbambėdavo poterius lenkiškai, kurių dažnai net nesuprato, o grįžęs gyvendavo gyvenimą, kuris kažko ypatingai katalikiško galėjoi ir neturėti. Štai taip aš suprantu pagoniškosios tradicijos raišką krikščioniškomis formomis.

  13. Kazimieras:

    Ramūnai, parašyk kokias knygas, straipsnius vertėtų perskaityti, besidomint Lietuvos istorija.

  14. Kazimieras:

    Gerbiamas profesoriau A.Tyla, būčiau labai dėkingas, jei parašytumėt kokias knygas, straipsnius vertėtų perskaityti, besidomint Lietuvos istorija(kokias 5,6 knygas). Ačiū.

  15. Gal ne vietoi?:

    Gerbiamas RAMŪNAI ,dėkoju už nuoširdumą ir atvirumą.Kryžius – tai žvaigždės ženklas,BALTIŠKIEJI geometriniai ženklai sudaryti SAULĖS -žvaigždės pagrindu.Jei išlaikomas pilnas kryžiaus -žvaigždės piešinys ,tuomet vadiname ženklu,arba simboliu ,pvz.:SAULĖS ,judančios SAULĖS-svastika,AUSEKLIS(latviškai),AUŠRINĖS žvaigždė.Nepilnas,arba dalis ženklo vadiname žyme,pvz,:geometrinė žalčio forma.Tai judesio,dinamikos-dar vadinama meandra,graikų mene ypatingai buvo naudojama.Į ŽVAIGŽDĘ žiūrime iš apačios į viršų ,todėl iš centro spinduliai pasiskirsto vienodai.Piramidės pagrindą sudaro lygiakraštis SAULĖS žvaigždės piešinys ,vaizdas iš viršaus.Kai kryžius atsistojo , ant pagrindo,viena jo križma ištyso(MACEINOS citata”…ir prasidėjo visos bėdos”).Jei į piramidę žiūrime nuo horizonto,matome trikampį.Į tą trikampį įpiešiame žmogaus akį…religinis smbolis visems žinomas.Šešiakampė žvaigždė sudaryta iš dviejų trikampių.Gerbiamieji linkiu sėkmės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: