V.V. Landsbergis. Kubilinskas ir mes (38)

Vytautas V. Landsbergis, www.veidas.lt

V.V.Landsbergis, atn.lt nuotr.

V.V.Landsbergis, atn.lt nuotr.

I

Daugelį mūsų nuo vaikystės lydėjo ir tebelydi paprasti, žavūs Kosto Kubilinsko eilėraščiai:

Eglutė skarota,
Eglutė žalia.
Meškutė gauruota
Ją lanko šile.

Jos liauną kamieną
Kalena geniai,
Naujų metų dieną
Ją puoš mokiniai.

Sovietmečiu niekas per daug nesiaiškino, ką kuris iš rašytojų veikė pokario metu – skaitėme Kubilinsko poeziją, mokėmės atmintinai. Džiūgavom matydami Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko vaidinamą „Bebenčiuką“  Jaunimo teatre.

Ir staiga šokas – Lietuvai laisvėjant pasklinda žinia, jog Kosto Kubilinsko rankos suteptos partizanų krauju. Pasirodo, 1947 metais rašytojas buvo užverbuotas sovietinio saugumo ir infiltruotas į partizanų būrį (partizaniškas slapyvardis – „Kapsas“, MGB duotas agentūrinis slapyvardis – „Varnas“.) 1949 metų kovo 7 dieną K. Kubilinkas nušauna miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną ir išduoda visas jam žinomas partizanų slėptuves. Tąkart žuvo 15 partizanų.

Vėliau buvo išspausdinti ir (25-erių metų žuvusio) partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiai. Juose aprašoma situacija, kurioje Kostas Kubilinskas (Kapsas) išdavė partizanus:

Kovo mėn. 13 d.

[…] Ši žinia tarytum perkūnu nutrenkia mane. Pasidaro silpna, ir kurį laiką tyliu. Dieve, Dieve nejaugi rado mūsų bunkerius? Nejaugi visi žuvo nejaugi mes netekom viso savo kelerių metų sunkaus darbo vaisių? Aš nepajėgiu galvoti. Guoba pasakoja tai, ką girdėjo. Visas miškas buvo gulte apgultas. Apie 4 val. vakaro prasidėjo sprogimai ir šaudymas. Vienas sprogimas buvo toks didelis, jog žmonės už 4—5 km matė iškylant iš miško dūmus. Įvykio kryptį beveik visi nurodydavo vienodai: vieni į Lelionių pusę, kiti — į Žemaitėlių. Viena ryšininkė buvo atbėgus perspėti mus, kad atgal nevažiuotume.

Aišku. Užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo ar mūsų? O, galbūt, abudu kartu? […]

Ko nors tikresnio niekas nežino. Vien tik gandai:

– Septyni užmušti ir vienas paimtas gyvas.

– Penki užmušti ir trys pabėgo.

– Aštuoni užmušti.

– Vienas su barzda buvo.

– Ne, du su barzdom buvo, o du visiškai apdegę ir sudraskyti, jog lavonų net atpažinti negalima…

Ir taip be galo. Kaip suderinti tuos pranešimus? Širdyje lyg koks kirminas glūdi ir nuodija visą kraują. Žuvo viskas. Išdavikai ilgai mus sekė, kol pagaliau susekė. Dažnas vaikščiojimas, turbūt, išdavė mus. Prieš akis stovi Žaibas ir juokiasi, liūdnas, susinervinęs ir ligotas Kariūnas, vos spėjęs įstoti į partizanus Vilnis, Kapsas, Vanagas. (…)

Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieversys tuojau pastebi:

– Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?

Nenoriu tikėti, tačiau kažkas panašu tikrovę. Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų tautos likimu. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Galėjo išduoti Vanagą ir mane, arba ir dabar, kai nebuvom dar išvykę. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, bet ne liežuvio… Aš netikiu. Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas. […]

Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esam tavęs reikalingi? Žiūriu pasilenkęs į duobės gilumą, tyrinėju akimis bunkerio angas ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisioji tragedija. lr aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nurodai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su „pragaru’ ir kovėsi! Koks baisus turėjai būti savo priešams! Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra…

lr mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! O! Jeigu jūs mums patektute į rankas! lštisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajustumėte ant savo kailio, kaip miršta išdavikai.[…]

Dabar aš jau turiu beveik pilną vaizdą, kas čia įvyko. Vilnis ir Kapsas sumanė grįžti atgal, tačiau tai buvo galima padaryti tik išdavus mus. Galimas dalykas, kad Kapsas su tokiu planu ir atvažiavo paskutinį kartą pas mus. Matyt, jis dar gerai nebuvo įsidėmėjęs tos vietos, kur buvo Žaibo bunkeris, todėl norėjo geriau įsitikinti. Kol buvome bunkeryje aš, Vieversys ir Guoba, Kapsas ir Vilnis neišdrįso pradėti savo išdavikiško darbo. Bet, kai jie liko vieni su Kariūnu, radosi puikiausia proga.

Gal jie jau seniai buvo numatę šią niekšybę? Vargu. Kai mes trise išvykom, jie galėjo laisvai išsikalbėti ir aptarti savo veikimo planus. Kuris iš jų sumanė ir įkalbėjo kitą tai padaryti? Aš manau, kad Kapsas. Jis įtikinėjo Vilnį, kad partizanauti nėra prasmės, nes vėliau ar anksčiau žūsią kaip ir visi kiti. O išlikti gyvam vilčių maža., nes bolševikai prieš partizanus pradėsią sustiprintą ofenzyvą. Karas neteikiąs jokių vilčių, o jeigu jis ir bus tai už kokių 20 ar 30 metų. Be to, čia, apygardos štabe, Vilnis vaidinąs nežymų vaidmenį, su juo niekas nesiskaitąs. Geriau išduoti ir tokiu būdu grįžti į tarybinių rašytojų eiles, gi čia, turint šitiek gabumų, atsiveriančios plačiausios perspektyvos gerai uždirbti, gerai gyventi. […]

 

II

Daugelį nesmagių dalykų, vykusių ar tebevykstančių Lietuvoje, norisi atmesti, ištrinti iš atminties – tarsi jie būtų ne mūsų. Holokaustas – ne mūsų, pokaris, stribai, išdavystės, žmogžudystės – ne mūsų, patyčios mokyklose, interneto komentatoriai – ne mūsų; valdžia, nesugebanti susitarti dėl svarbiausių valstybės siekių – irgi ne mūsų.

Mintijant tokiu būdu, trinasi lietuviškos tapatybės kontūrai – nes su neigiamais reiškiniais tapatintis nesmagu, o gražių, kilnių dalykų beveik nesimato. Nebent laidotuvių prakalbose… Tačiau tiek vieni, tiek kiti – yra mūsų gyvenimo pusės, mūsų genetinis kodas: tiek partizanavimas (apsisprendimas aukotis, kariauti, apsisprendimas žudyti ir būti nužudytu), tiek kolaboravimas (apsisprendimas išlikti, bendradarbiaujat su okupantu). Abu jie karo metu pateisinami ir reikalingi.

Tačiau kartais kyla pagunda į reiškinius, kurie Lietuvoje atpažįstami kaip negatyvūs, nedarantys garbės, pažvelgti kitaip – bandant suvokti ir priimti juos kaip asmeniškus įvykius: viskas, kas vyko ir vyksta Lietuvoje, vyksta ir su manimi. Ne kaimyno namas degas, o visų mūsų namai dega. (Net ir platesniame kontekste – jei Japonijai nesiseka, o tai yra visų mūsų skausmas ir problema.)

Taigi – ar įmanoma priimti stribus, išdavikus, nusidėjėlius? Suprasti jų motyvus, atleisti? Ar reikia viso to? Ir kaip suderinti itin prastus K. Kubilinsko poelgius su itin gražiais jo eilėraščiais vaikams. Viešumoje pasigirsta komentarų, kad jų iš viso nebereiktų spausdinti (ar mokyti mokyklose).

Bet galima į šį klausimą pažvelgti ir kitaip – kokia turėjo būti žmogaus atgaila, koks noras pabėgti nuo suaugusiųjų pasaulio beprotybės, nuo savo paties demoniškumo, jeigu jis taip giliai nėrė į vaikų poezijos pasaulį, ieškodamas atgaivos ir tyrumo! Panašus atvejis – iškrypėlio, girtuoklio, komunisto P.Pazolinio tyras evangelinis filmas „Evangelija pagal Matą“.

Antra vertus, krikščioniškai pasaulėžiūrai turėtų būti priimtina ir tokia pažiūra, jog žmogus gali keistis – net žmogžudys gali tapti šventuoju, kaip Saulius tapo šventuoju Paulium. Prostitutė Magdalena irgi tampa šventąja…

Neteisinant išdavikiško K.Kubilinsko poelgio, mokyklose visgi privalu dėstyti jo poeziją, kartu pateikiant ir istorinį-biografinį kontekstą. Geresnės (paradoksalios) psichodramos nesugalvosi – žudikas ir vaikų poetas. O juk meno užduotis ir yra išmokyti mąstyti bei atleisti. Savo istorijai, t.y. – sau. Ne tik mokytis spalvinti juodai-baltai.

www.veidas.lt

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , .

38 komentarai

  1. Ramūnas:

    V. V. Landsbergis teisus teigdamas: “tiek partizanavimas (apsisprendimas aukotis, kariauti, apsisprendimas žudyti ir būti nužudytu), tiek kolaboravimas (apsisprendimas išlikti, bendradarbiaujat su okupantu). Abu jie karo metu pateisinami ir reikalingi”. Mes turim susitaikyti su savo praeitimi, turim ją priimti tokią, kokia ji yra. Taip,stribai, išdavikai – tie patys lietuviai. Jei jie tokiais tapo, tai dėl to, kad visoje mūsų to meto visuomenėje veikė tam tikros bendros tendencijos. Bet ar tai reiškia, kad nėra teigiamų vertybių, dėl kurių reikėtų aukoti besąlygiškai? Yra. Mūsų lietuvių atveju tai lietuvių kultūra, kalba, lietuviška istorijos samprata. V.V. Landsbergio aprašytas atvejis nėra absoliuti išdavystė. Absoliuti išdavystė būtų lietuvių tautos išsižadėjimas. Kubilinskas to nepadarė. To meto visuomenėje (beje kaip ir dabar) buvo įvairių nuominių dėl partizaninio karo racionalumo. Jei Kubilinskas žudydamas partizanus manė, kad taip jis prisidės prie galbūt beprasmiškų žudynių nutraukimo, jis nėra išdavikas.

  2. Arvydas:

    Kiekvienas laikas turi savo tiesą. Bent atskleist, ir išmokyt mąstyt….nesiginčiju…..

  3. Arvydas:

    Senųjų laikų žmonės, tarkim babiloniečiai, kalbėdami apie praeitį, ją tarsi atkeldavo prieš save . Moralas: norint pasakyti kad tai kas neverta buvo senovėje, tą reikia perkelti žemiau nūdienos, ir priešingai, kas vertinama dabartyje, reikia prilyginti senovei. Tarkim pokariu priverstinai vežė į Sibirą, dabar lietuviai patys bėga iš Lietuvos…ir tai vadina laisve…Holokaustas net turi Vezentalio centrą, kuriame tie patys partizanai apšaukiami žydšaudžiais…kokio dėmesio galėtų būti vertas Kapsas….istorijos požiūriu…

  4. Svaiguolis:

    o kas sakė, kad iškrypėliai, gviešindamiesi aukos, čiulba atstumiančiai? Juk atvirkščiai – suokia sladžiabalsiai. Kubilinskas – baisaus žmogaus dvasinio nuopolio pavyzdys, deja, tikrai nevertas, kad būtų žavimasi jo poezija. O tamstos samprotavimai, mielas Vytautai, neliko be atgarsio – štai komentatorius Ramūnas jau nemato nieko blogo, kad buvo išdavinėjami, žudomi tautos laisvės gynėjai, jam neatrodo, kad kolaboravimas yra niekingas nusikaltimas. Tolstojaus Karatajevo tipažas tampa lietuvio bruožu. Tai jau neliūdna, tai tragiška.

  5. Ramūnas:

    Viskas priklauso nuo intencijos, gerb. “Savaiguoli”. Tas pats veiksmas gali būti traktuojamas ir kaip niekšybė, išdavystė ir kaip būtinas ar bent pateisinamas (suprtantamas) veiksmas. Jei Kubilinskas išdavinėjo ir žudė partizanus dėl pilvo, duonos kasnio ar kad savas kailis liktų sveikas, tada jis paskutinis niekšas, šūdžius, nevertas žmogaus vardo. Tačiau jei tai darė dėl to, kad buvo įsitikinęs, kad beprasmiškas kovas reikia sustabdyti, nes jos nebeturi jokios prasmės, tada manau jo negalima laikyti išdaviku. Ar pokaryje būta visuotinio lietuvių įsitikinimo, kad partizaninis pasipriešinimas yra būtinas? Drįstu teigti, kad tikrai ne. Iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo kokį palaikymą turėjo partizanai lietuvių visuomenėje. Teisingiausia būtų teigti, kad atskirais laikotarpiais skirtingą. Pirmaisiais metais kaimo gyventojų tarpe be abejo labai didelį, vėliau – jis labai ir labai sumažėjo. Tad klausimas: ar tie, kurie atsisakinėdavo teikti partizanams paramą buvo išdavikai? Tikrai ne. Nes jie nebematė partizaninėje kovoje jokios prasmės. Noriu aiškiai pasakyti, kad man partizanai yra didvyriai, tačiau tai nereiškia, kad kiekvieną didvyriškumo raišką reikia palaikyti. Šokti nuo Niagaros krioklio manau yra didvyriškumas, bet ar kiekvienas iš mūsų turime šokinėti nuo Niagaros krioklio ar skatinti šokinėjimą nuo jo?

    • tikras lietuvis:

      Jei žiūrėti į tą mintį ne į kaip krikščionybės, o į kaip bendražmogiško sugyvenimo normų padiktuotą, koks jis iš tikrųjų ir yra, nes krikščionybė tiesiog daug ką iš bendražmogiško sugyvenimo moralės pasisavino?

    • tikras lietuvis:

      Dar reikia turėti omenyje, kad tik maža dalis miškinių buvo tikrieji partizanai, t.y. tie, kurių tikslas buvo laisva Lietuva, o ne savęs gelbėjimas ir kurie nebuvo savo rankų sutepę lietuvių krauju.
      Juk iki 1949m. vos ne oficialiai miškinių vadai protegavo lietuvių terorizavimą, kad ne su valdžia, o su jais, nieko pasiūlyti negalinčiais kaip išgyventi, lietuviai sietų ateitį ir gyvenimą.
      Tai įrodo ir skaičiai: civilių miškiniai nužudė apie 30 000, kai pačių miškinių žuvo tik apie 20 000. Ir t.t.

    • Svaiguolis:

      Iš serijos “Sniečkus daug davė Lietuvai”. … oportunizmas, arba tamstos vertybių veidrodis. Iš tikrųjų, kokia prasmė būti lietuviu, jeigu daug patogiau būti vokiečiu, rusu, amerikonu? Kurių velnių gaištame laiką mokyklose, pasakodami vaikams apie lietuvių liaudies pasakų herojus, istorines asmenybes, rašytojus ir t. t.? Juokingiausia, kad tamsta esate “Alkas.lt” aktyvistas.

  6. Vilmantas Rutkauskas:

    “Antra vertus, krikščioniškai pasaulėžiūrai turėtų būti priimtina ir tokia pažiūra, jog žmogus gali keistis – net žmogžudys gali tapti šventuoju, kaip Saulius tapo šventuoju Paulium. Prostitutė Magdalena irgi tampa šventąja…”

    – Tokiais klastingais “požiūriais” dar išlikusi Balt.genetika tiesiog gožiama ir kryžinama teologinėmis margiaanalijomis.

    Žydkrikščionių vilkų patapimo avelėmis kryžiaus tipodė – tatuiruotėmis pati mylimiausia kalėjimuose, su artimo meile – kameros kaimynui.

    Visada sakiau, kad žydkrikščionis – tai vilkas ėriuko kailiu, o tasai jų jėhuja – autoritarizmui ir egoizmui praktikuoti.

  7. Vilmantas Rutkauskas:

    Būtent, žydkrikščionybė – iš esmės autoritariai amorali ir tik priedangai pasisavinusi…..pirmiausia, tai LT Žemę ir Dvasią.

  8. Kalvis:

    Kas galėtų paneigti, kad partizanų vadas ne pats pasiprašė nušaunamas, nes nebeturėjo motyvacijos toliau būti bunkeryje? Kita vertus abejoju, ar esami memuarai (dienoraščiai) yra pakankami įkalčiai? Aš savo vienam dienoraštyje savo klasiokę esu išvadinęs višta, bet faktiškai ji nebuvo jokia višta, ją mano kaimynas net lakštingala vadindavo. Teigdamas šitokią mintį noriu perspėti visažinius rezistentus, kad rašyti nuosprendžius remiantis VBS agentūros “pranešimais”(arba trijų beraščių mažažemių kaimynų raštiškais parodymais) yra nepatikima ir nepadoru. Tai yra stalinistinis stilius.

  9. Ramūnas:

    Ar jums teko girdėti apie tokį Julijoną Būtėną? Jei nežinot, trumpai pasakysiu kas jis toks. Prieš karą jis buvo buvo vienas iš “XX amžiaus” redaktorių,1940 m. pasitraukė į Vokietiją, karo metais – vienas žymiausių Lietuvių Fronto veikėjų. Po karo Vakaruose apie 1951 m. paklaustas ką jis patartų Lietuvos partizanams, jis atsakė: tegul jie legalizuojasi ir jei turi galimybę tegul infiltruojasi į komunistų partiją (pabrėžiu jo žodžius: tegul infiltruojasi į komunistų partiją). Ir štai tas žmogus, kuris tai patarė, sąmoningai pasiryžo kelionei (buvo išmestas desantu) į Lietuvą. Ir žuvo 1951 m. gegužės mėn. Tai nebuvo beprasmiška kelionė, jos tikslai buvo racionalūs. Būtėnas aiškiai matė, kad tokia partizaninė kova, kokia buvo iki tol – beprasmiška. Jo tikslas buvo – masinės kovos sustabdymas ir palikimas tik kelių atsparos taškų (gerai ginkluotų ir ryšį su Vakarais turinčių partizanų). Lygiai tokio pat požiūrio į komunistų partiją ir sovietų režimą laikėsi daugelis lietuvių veikėjų. Infiltracija – tokia jų buvo taktika. Štai Lietuvių fronto vadovas J. Brazaitis – Ambrazevičius pasakė: daugelis komunistų yra didesni patriotai už mane. Jie negalėdami išsislapstyti miške, pasislėpė partijoje. Tad prieš ironizuodamas pamąstykite apie visa tai. Įdomu ar pats išdrįstumėt padėti galvą kaip tai padarė infiltraciją į kompartiją pasiūlęs Būtėnas.

    • suomis:

      Ir galiausiai, toks patriotas tapo pirmuoju LKP CK sekretoriumi o po to ir atkurtos LR prezidentu. Bei pavogė “Draugystės” viešbutį ir padovanojo savo meilužei. 🙂

    • Ievaras:

      Ramūnai,
      Vėl spjaudai svetimžodžius į lietuvių kalbą!!!

      O tavo nuomonė apie ‘įsiterpimą’ į LKP, tarybiniais laikais, yra apgailėtinas bandymas pateisinti išdavikus ir prisitaikėlius. Vienam tokiam komunistui atsakiau, kad jis laiko save tokiu didelių š..u ir tikėjosi savimi supūdyti komunistų partiją 😀

      • Ramūnas:

        Tai ne nuomonė, o faktas, kuriam paneigti reikia priešingų faktų. Bet tamsta jų nepateiki. Tu galėjai taip argumentuoti (aš tau padedu): tokių kaip Julijonas Būtėnas tebuvo vienetai, o visi kiti į kompartiją ėjo savanaudiškais motyvais. Jei taip būtum argumentavęs, diskusija galėjo vykti toliau. Dabar gi net nepabandai susikauti su mano pateiktu faktu. Žinok viena, jei nori su manim diskutuoti, kalbėk faktų kalba, jei tokių neturi, geriau patylėk. Aš matau, kad tamstai, kaip ir daugeliui kitų komentavimas tapo tik relakso forma. Aš tam neturiu laiko.

    • Svaiguolis:

      O šventas naivume… Na, pats pagalvokite, partizanai stoja į komunistų partiją. Masiškai. Kyla klausimas – kur šventas naivumas pereina į kvailumą?

      • Ramūnas:

        Kas sako, kad masiškai? Jūs taip sakote, o ne aš. Kalba eina apie tai, kad tokie kaip jūs visus priklausius komunistų partijai lietuvius laikote niekšais ir išdavikais. Aš pateikiau rezistento ir partizano Būtėno nuomonę, kad yra galima ir net pageidautina infiltracija į komunistų partiją lietuvių tautos labui. O jūs į tai nieko neatsakėte, nes neturite jokių argumentų. Drįstu teigti, kad tokių kaip jūs požiūris į mūsų tautos praeitį yra tautos naikinimo forma: jūs ir panašūs į jus (o tokiais beje yra visas dabartinis lietuvių politinis elitas) išdavikais laikote tuos, kurie sąmoningai dirbo lietuvių tautos labui jiems prieinamais būdais. Faktas yra tas didžioji lietuvių tautos dalis sovietų režimą priėmė kaip neišvengiamą, analogiškai milžiniškam potvyniui, žemės drebėjimui (tik visiški bepročiai, debilai galėtų priešintis tokiems gamtos kataklizmams). Lietuviai gyveno ir kūrė savo tautos labui taip pat ir sovietmečiu. Ir būtent tas lietuviškumo saugojimas ir buvo vienintelė prasminga pasipriešinimo sovietiniam režimui forma. Sąjūdžio laikais lietuvių tauta nusimetė sušvinkusius sovietinius rusiškus rūbus ir atkūrė savo nepriklausomą valstybę. O tokie kaip jūs trukdote sumegzti sutrūkusias lietuvių tautos istorijos gijas, toliau palaikydami, skatindami, puoselėdami įvairiausias priešpriešas tautoje. Drįsčiau teigti, kad sąmoninga prisiimta tokia taktika ir yra tikroji tautos išdavystė. Viliuosi tik, kad gal jūs nesuprantate ką darote.

  10. Ramūnas:

    Puikiai pademonstravot savo “aukštą” intelekto laipsnį.

  11. Vykintas:

    Labai įdomu buvo skaityti apie Julijoną Būtėną.

  12. Lamatas:

    Štai gyvenui mažioj Liūetuvoj .Sunus kalba lietuviškai .gal išmirsim ,.jei jums taip patogiau

  13. Po tėvo ir dėdės Kęstučo nužudymo ,pusbroliai ( broliai Judošiai )
    buvo pirmieji LDK išdavikai-žudikai ! Trokšdami turtų , valdžios pri vilegijų , yra Sniečkaus , AMB ,Kubiliaus ir kt “pragmatikų”mokyto
    jais ! Todėl tikroji istorija rodo visą kląstą “ištvirkėlės Europos”nuo
    seklios veiklos naikinant LDK , religiją ir mūsų paprotinį Tautos
    ir Valstybės moralinį pagrindą ! Pasaulio Kapitalo Sistemos tikslas
    yra begalinė Kapitalo diktatūra ! Šių laikų pavyzdžių daug :Irakas,E
    giptas ,Sirija , taikomasi i Įraną ! O tauta be savo religijos ,papro
    čių neišlieka , deja !

  14. RL:

    Labai gerai parašyta. Toks dėstymas atskleistų žmogų, verstų susimąstyti.

  15. Iš blogų pavyzdžių niekada gero neišmokstama.Blogis neša tik blogį.Išdavystė negali būti pateisinama .

  16. Rasa:

    Mano mintys. Šaunu, kad V.V. Landsbergis taip parašė. Pridėsiu: Neteisk ir nebūsi teisiamas.

  17. Žemyna:

    šiuo metu per ŽR 12 val. laidos pradžioje „Vyrai kalba” ši tema užkabinta

  18. Žemyna:

    šiuo metu per ŽR 12 val. laidos „Vyrai kalba” pradžioje ir ši tema užkabinta

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *