R.Čekutis. Tautininkų kelias (13)

Ričardas Čekutis, www.tautosbalsas.lt  

R.Čekutis, delfi.lt, A.Solomino nuotr.

R.Čekutis, delfi.lt, A.Solomino nuotr.

Išgyvename vertybinio apsisprendimo, aiškesnio išsigryninimo laikotarpį. Laikotarpį, pilną netikėtų posūkių ir paradoksų: antai kuo sparčiau „tradicinės“ politinės partijos praranda ir be to minimalias buvusias vertybines orientacijas, tuo aiškiau visuomenėje išsiskiria būtent vertybiniu pagrindu buriančios politinės jėgos.  

Ir tai vyksta nepaisant politinių partijų tapatybę niveliuojančio Briuselio diktato, atskiesto lietuviškais mąstais gana solidžiom įvairiausių „fondų“ sumokamom pašalpų sumom, kurios dažniausiai nusėda naujosios nomenklatūros kišenėse.  

Džiugu, kad Briuselio už fondų pašalpas diegiamas „lojalumo virusas“ nepažeidė tautininkų. Skirtingai nuo valdančios nomenklatūros (sąmoningai nevartoju partijų pavadinimų, nes tik pavadinimai jas ir skiria), tautininkai nenuplaukė pasroviui drauge su „tolerancijos bei politkorektiškumo“ putomis ir kitais daiktais, išsaugojo savo tapatybę, nuosekliai gynė savo išpažįstamas vertybes ir dėl to užsitraukė nomenklatūros bei ją aptarnaujančio dvaro nemalonę.  

Štai politologas Kęstutis Girnius tautininkų įjungimą į Tėvynės sąjungą pavadino „klaida“, kurią esą reikia ištaisyti, o Kęstutis Masiulis buvo dar atviresnis – jo manymu, tautininkų įjungimas į konservatorių gretas „apsaugojo“ Lietuvą nuo radikalios partijos, kurios yra populiarios net Vakaruose, sukūrimo. Štai ko labiausiai bijo nomenklatūra – tvirtos tautines vertybes išpažįstančios partijos, neparsiduodančios ir neatsiduodančios už jokias pašalpas, nesilankstančios absurdiškų bei amoralių Europos Sąjungos direktyvų rašytojams, puoselėjančios savo kalbą, kultūrą, tradicijas, skatinančios patriotizmą ir meilę savo Tėvynei – Lietuvai.  

Šiandien mums sakoma, kad nėra jokios Tėvynės ir jokios tautos. Esą, yra tik Europa ir kažkoks didelis abstraktus pasaulis, kuriame esame visi lygūs. Naujieji politrukai, gal net patys to nesuvokdami, perėmė savo bolševikinių pirmtakų retoriką. Anie taip pat kadaise porino apie rojų bei lygybę žemėje, nugalėjus komunizmui. Iš esmės, liberastinės ir komunistinės pakraipų kosmopolitiniai radikalai yra broliai dvyniai, nesutariantys tik dėl išteklių perskirstymo būdų – jokie vertybiniai principai čia negalioja. Nuobodi jų sukurta dainelė apie „žmogaus teises“ išsikvėpė, išsisėmė, ji jau nepritraukia naujų šokėjų, nes net ir esantys mato dainelės užsakovų dviveidiškumą bei dvigubus – trigubus standartus, nuolat taikomus šioje srityje.  

Valdančiajai partijai tokie standartai ir įkyriai moralizuojantis tonas ypatingai būdingi. Mus smerkė dėl patriotinių Kovo 11-osios eitynių, kaltino atstovavimu Rusijos interesams, o patys sostinėje iš paskutiniųjų bandė sudaryti koaliciją su visu Rusijos spec. tarnybų augintinių elitu – tomaševskininkais, uspaskistais ir paksistais. Nepavyko tik dėl to, kad pačios antivalstybinės jėgos nepanoro susidėti su konservatoriais (silpnai sumokėjo?). Maža to, visa tai vadinama pragmatiška ir moralia politika, esą, netgi vertybiniu pagrindu. Pasirodo, vertybė, vienijanti visą šitą, švelniai tariant, įtartiną publiką yra kova prieš „Rubikono“ monopoliją… Prieš šitą monopoliją konservatorių – socialdemokratų neonomenklatūrinis blokas „kovojo“ ir visą praėjusią kadenciją. Kažkaip keistai kovojo, patyliukais proteguodami monopolininkų interesus. „Kovos“ rezultatas vienintelis – pabandyta pakeisti bendražygius, o pati monopolija kažin ar apskritai tuos „kovotojus“ pastebėjo, o gal net juos rėmė.  

Todėl klausimas, ką šioje „kovotojų“ kompanijoje veikia tautininkai, šiandien aštrus kaip niekada anksčiau. Manau, šiandien visiems daugiau negu aišku – valstybines šventes bei pačią patriotizmo reikšmę privatizuoti bandantys politikai susikompromitavo visiškai ir negrįžtamai, paniekindami net savų pačių ne kartą deklaruotus principus. Politika Lietuvoje mirė – liko tik merkantiliniai interesai. Ir čia stuburą išsaugoję tautininkai belieka vieninteliu vilties spinduliu tiesos ir doros, elementariausių vertybių išsiilgusiems žmonėms. Nenuvilkime jų.  

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika | Žymos: , , , .

13 komentarų

  1. anubis:

    Politika visada buvo, yra ir bus merkantilinė. Šia prasme, Čekučio priekaištai visiškai pro šalį. Tautininkai nei kiek ne geresni ir lygiai taip pat susikompromitavę. Vien ko verti neonacistiniai išsišokimai. O kur dar tarpukario tautininkų valdžios darbeliai. Ir apskritai, lipdyti vertybių sistemą ant tautiškumo yra klaida.

    “mato dainelės užsakovų dviveidiškumą bei dvigubus – trigubus standartus”
    Tai ir pas tautininkus tų dvigubų standartų netrūksta. Gi pas juos skirtumas tarp “brolio lietuvio” ir “kosmopolitų agento” dažnai brėžiamas pagal kritinės nuomonės, kitokio vertinimo turėjimą.

    “mums sakoma, kad nėra jokios Tėvynės ir jokios tautos”
    Kur jau taip sakoma? Gal galima kokią nuorodą į šaltinius. Man tai panašu, kad autorius gyvena kažkokiame iliuzijų, sapnų pasaulyje ir pats kuria priešus, pats lipdo problemas.

    • Kęstas:

      Ar yra klaida lipdyti vertybių sistemą ant patriotiškumo Lietuvai?

    • Kestutis:

      Tai jeigu jūs reikalaujate iš autoriaus nuorodų, tai prašome pateikti įrodymus, kad tautininkai “lygiai taip pat susikompromitavę”. Įdomu, kaip jie galėjo susikompromituoti, jei tik dabar prie valdžios. O šiaip tai labai teisingas buvo padarytas sprendimas eiti su konservatoriais į valdžią, buvo abejonių, bet jos išsisklaidė. Kas prieš rinkimus žinojo apie tokį Songailą, mažuma. O dabar jau galėtu Songaila ir vienmandatėje apygardoje tikėtis sėkmės. Sekančiuose rinkimuose galima net ir atskiru tautininku sąrašu tikėtis sėkmės. Va taip reik dirbt.

  2. uteniškis:

    “Štai politologas Kęstutis Girnius tautininkų įjungimą į Tėvynės sąjungą pavadino „klaida“, kurią esą reikia ištaisyti”

    Kęstutis Girnius ryškiai prokomunistinis įtakos agentas. Atsargiai su jo citavimu.

    • Ramūnas:

      Uteniškiui: jūsų teiginys, kad kad “Kęstutis Girnius ryškiai prokomunistinis įtakos agentas” (nesigilinant net į tai ar jame yra nors miligramas tiesos) rodo, kad jūsų mąstymas yra pajungtas priešiškoms lietuvių tautai politologinėms schemoms. Tarsi lietuvių tautos interesus apspręstų tapatinimasis su antikomunizmu. Toks mąstymas yra pavojingas lietuvių tautai. Ne mūsų reikalas angažuotis komunizmui ar antikomunizmui. Ne mūsų kiaulės, ne mūsų pupos, anot liaudies priežodžio.

  3. Jorė:

    Politika yra valdymo menas.Čia tik klausimas kas, kokie asmenys valdo? ar jie turi vertybių sistemą? ar jie gali rūpintis dauguma, tauta sukūrusia savo valstybę? Žydų tauta, net ir apie 2000 metų neturėdama savo valstybės, išlaikė savo tapatybę, pasklidusiv po visą pasaulį.
    Mūsų gi politikų dauguma eina į politiką ir rūpinasi ne dauguma – savo tauta, piliečiais, bet savimi, todėl juos pasišaipant galima vadinti “monolitikais”.
    Vadinamos didžiosios tautos ir jų politikai stengiasi įrodyti, kad lietuviai nesugeba valdyti savo valstybės. Ar ne tai šiandien propaguojama įvairiausios žiniasklaidos.

    • Jaras:

      Tik tiek, kad jokia tauta nei vienos valstybės pasaulyje nesukūrė. Valstybes kuria suinteresuotos asmenų grupės. Jos įtikina arba jėga priverčia kitus tos teritorijos gyventojus kurti valstybę, atseit taip bus geriau. Jei kas nesutinka- tuos paprastai išžudo (skaityk Lietuvis istoriją, pvz.). Paskui šiek tiek propagandos, prekybos privilegijomis ir žiūrėk, jau atsiranda “mūsų” valstybė, jau pasigirsta tie vaikiški “valstybė- tai aš”, ir pan. Valstybė yra galingųjų įrankis manipuliuoti žmonėmis. Tik vienas pvz.: dabar čia visi suputojo dėl lėnkų nacionalistų išsidirbinėjimų, oi kokia aktualija, oi koks pažeminimas, oi baisu, tuoj lenkai užims Vilnių, ir niekam neaktualu, kad atlyginimų žirklės tarp direktoriaus ir valytojos Lietuvoje gali siekti šimtus kartų, nieks nekalba apie žmogaus, dirbančio už minimumą pažeminimą, net neužsimenama, kad visa Lietuvos žemė yra nusavinta arba privačių asmenų, arba valstybės ir Lietuvoje gimęs ir augęs Lietuvos gyventojas iš tikro yra bomžas, nes jis neturi žemės, žemę jam reikia pirkti arba iš privatininko arba iš valstybės (kito privatininko).

      Bet sutinku su tavim- politika yra valdymo menas, vergų valdymo menas. Kokią morką pririšt ant pagalio, kad asilas ir toliau temptų vežimą. Pradžioje vietoje morkos naudojamas valstybės kūrimas, paskui atkūrimas, paskui kova su priešais, pradžioje išoriniais, vėliau ir vidiniais… ir t.t. ir pan., galo tam nebus. svarbu, kad asdilas siektų morkos ir temptų vežimą.

  4. Ramūnas:

    Komentatoriui “Jaras”: jums aišku nusispjauti, koks Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos likimas. Svarbiau aišku valytojos atlyginimas

  5. lyvis:

    Autorius rašė straipsnį iš nacionalistų būstynės. Ura draugai t y valio draugai. lyvis

  6. senis:

    …na atskirti tautininkus nuo konservatoriškai krikščioniško marazmo yra nebloga mintis. Bet kas bus tada, kai sekančiuose Seimo rinkimuose pasikartos praeities faktas, kad tautininkai per visą Lietuvą gavo mažiau mažiau balsų negu puslenkiai renka vien Vilnijoj… a? Kas tada girdės mano gerbiamo Songailos balsą? Nesu niurzglys, nors ir esu senis, bet ar turim planą B?

  7. tikras lietuvis:

    Nereikia nei tautinių partijų, nei tautinių mokyklų – tada baigsis visokių lenkomanų ar rusofilų ir pan. išsišokimai.
    Partijos turi būti bendraliaudinės, siekiančios tikslų visai Lietuvai ir visuomenės daugumai.
    Ir tik taip.

  8. Svaiguolis:

    … stuburą tai išsaugojot, bet smegeninės – ne.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: