A.Juozaitis.Tėvynės išdavimas – valdžia ir verslas (5)

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt    

Arvydas Juozaitis

Arvydas Juozaitis

Sąjūdžio laikų bičiulis, „Sąjūdžio žinių“ autorius 1988 vasaros pabaigoje pareiškė apie savo ketinimą „dingti iš Lietuvos“ simbolinėje Vilniaus vietoje – priešais „Lietuvos“ kino teatrą. Šiandien šis kultūros židinys privatizuotas, stovi apdergtas iki pat stogo ir laukia dienos, kada bus nušluotas nuo žemės paviršiaus.    

Naikino pati aukščiausioji valdžia    

2002 metais valstybinį „Lietuvos kiną“ paleisti vėjais nutarė kultūros ministrė. Ji nesunkiai įkalbėjo anuometinį ministrą pirmininką, kad milžiniškas turtas (filmavimo paviljonai ir ūkinė bazė penkiose Lietuvos vietose, visas nacionalinis filmų fondas) būtų įkainotas vos 10 mln. Lt. Atrodė – absurdas, toks sprendimas nebus patvirtintas Vyriausybės posėdyje, juk dvylika ministrų turi sveiką protą. Sutelkę paskutiniąsias jėgas, keli entuziastai (ir šių eilučių autorius) bandė įrodyti premjerui, kad tas sumanymas – nacionalinis nusikaltimas. Entuziastai buvo nutildyti ir „Lietuvos kinas“ paleistas šunims šėko pjauti.    

Kodėl? Nes žemė pasirodė esanti auksinėje vietoje – privatiems namams kelti. Su blizgančiomis voniomis ir paauksuotais klozetais.    

Tuo būdu šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis tauta buvo mesta į pasaulį  nuoga, be gelbėjimosi rato. XX-XXI amžiuje bendruomenės, tautos sąmonės stuburą gali kurti tik stiprus meninis kinas. Nebūtų buvę tokių filmų kaip „Niekas nenorėjo mirti“, „Herkus Mantas“ ir „Skrydis per Atlantą“? – silpnesni būtume atėję ir į Sąjūdžio metus.    

Tad ko dabar laukti?  Nūdienis mūsų silpnumas pagrįstas ir tuščiu kino ekranu, kurime nerodomi filmai „Žalgiris“, „Pilėnai“, nėra net „Lietuvos krepšinio pergalės 1939 metais“. O juk reikėjo visai nedaug – tik leisti „Lietuvos kinui“ išplaukti, ką jis puikiai darė jau ir be valstybės biudžeto paramos. Pavegetavęs penkerius metus, jis būtų atvėręs duris užaugusiai naujajai kartai. Dabar toji karta paleista ubagauti į platųjį pasaulį. Atskelta ir sunaikinta Lietuvos dalis. Nuskurdinti visi.    

Rimčiausi Tėvynės išdavikai    

Rimčiausi nūdienės tėvynės išdavikai pasklidę ne užsieniuose – jie Seime ir Vyriausybėje. Politologai pasakytų gudriau: Lietuvos politinėje-verslo sistemoje. Ta sistema daugina išdavikus. Žinoma, užsuktas uždaras ratas, nes kas sistemą  sukūrė? Pats Seimas. Kuris dabar ją ir saugo.    

Kad būtų aišku, paklauskime seimūnų: „Kodėl, brangieji, jūsų tiek daug? Net  140, kaip TSRS imperijos laikais!“ Juk akivaizdu, kad pakaktų ir 100. O iš tikrųųjų per akis būtų ir 75. Tai ne! Pamėgink paklausti iš Seimo tribūnos  – tautos išdaviku būsi paskelbtas. Nes Seimas –  tai „Lietuva“.     

Kita vieta, kur itin rišta išdavikų sistema – ekonomistų-veikėjų galvos. Jos, jaunmos ir agresyvios skelbia, kad reikia sunaikinti buvusius komunistus, o su jais ir smulkius verslininkus. Visus vienu ypu. Tada ateis visiškas liberalizmo, tai yra „maximų“ bei „rubikonų“ rojus. Kur kasininkės sėdės prie kasos aparatų pririštos, kaip kinų vergės, nei pavalgiusios, nei į gamtą išėjusios. Tame rojuje visi bus įdarbinami bandomajam dviejų-trijų mėnesių laikotarpiui. Po to – vėl tam pačiam laikotarpiui. Ir kad niekas nė nepypteltų – už vergo algą.    

Kita vertus, kad sistema vergų neprarastų, o šie pabėgę  savo verslo nepradėtų, Seimas įveda ypatingus drakono mokesčius. Bičiulė rašo: sūnus pasitraukė į Airiją, nes ten už patentą verslui metus jokia inspekcija nė cento nepareikalauja. Tuo tarpu mylimoje tėvynėje – klok 1 500 Lt. Ir dar tokių mokesčių kalnas užverčiamas, kad miegą pamirštum.         

Žinoma, „maximos“ mato, kad lietuvaitės su lietuvaičiais baigia išsilaktyti, todėl savo atstovus Seime kausto nauja ideologija: duokite kinų, baltarusių ir kitokio plauko pasaulio vergų! Gyvos jėgos importo! Imigracijos kvotų!    

Seime, žinoma, iš 140 galvų bent pusė bus gerai apmokėtų. Jos ir gelbės… „maximas“ su „rubikonais“. Ir toliau žudys Tėvynę.    

Dar viena nelaimė – ideologija    

Bičiulis aimanuoja: „Pasižiūrėk, kiek skaldytojų! Vien Katalikų bažnyčia ką padarė ber A. Brazausko ir J.Marcinkevičiaus laidotuves! Tai moralės katastrofa“.    

Žinoma, nei tėvas Stanislovas, nei monsinjoras K.Vasiliauskas taip padarę nebūtų. Pagaliau, yra pagrindo teigti, kad ir Jonas Paulius II taip nebūtų elgęsis. Bet mūsų hierarchai, kad ir iš plataus pasaulio sugužėję, užtrenkė Katedros duris, ir žinokitės, „katalikų tauta“. Vadinasi, jai nebereikia katalikų tautos.    

Maža to, jai nebereikia ir Pilėnų kartos, nes Margirį modernūs katalikai istorikai bepročiu pavadina, priešišku Europai. Moderniausi rašeivos kursto naują židinį, o Krašto apsaugos ministerija jų raštus apdovanoja ypatingos pagarbos ženklais. „Nes Margiris katalikas nebuvo“.    

Regis, vis daugiau ženklų byloja, kad ne tik dėl demografinės katastrofos bei neregėtos emigracijos mes įsibėgėjome pražūties keliu. Jau ir likučiai, dar likę Lietuvoje, dangaus ir žemės lopinių nebepasidalina.    

Sisteminė krizė.    

Paskutinės instancijos griūtis – Žiniasklaida    

Regis, ketvirtoji valdžia – visagalė žiniasklaida. Dar ji, vienintelė, gimtoji, lieka, kur šiokią tokią tiesą išrėžti gali. Šis kalbėjimas – taip pat laikraštyje pasirodo, ne iš Seimo tribūnos nuskamba.    

Tačiau ir žiniasklaidoje – tos pačios sisteminės krizės grybelis įsimetęs. Visuotinio pasimetimo aidas. Oligarchai pasidalino didžiuosius spaudos organus, o nacionalinę TV įtakoja kiek tik išmano.    

Nes svarbiausias spaudos ir TV uždavinys – Siemo ir savivaldybių rinkimus užtikrinti. Agituoti, nukreipti, nušviesti. O tai brangiai kainuoja. Po to viskas menkiau įkainojama. Kitas laikas – reklamai ir pinigams, durnių tautai gaminti.     

Štai tik vienas pavyzdys.    

Laikraščio vadovas pašalina iš darbo dešimt metų kokybiškai ir disciplinuotai dirbusį  žurnalistą. Nes šis, vykdamas į darbą, buvo sužalotas. Įrodyti „gamybinės traumos“ žmogus negali, tad – lauk. Į jo vietą bematant priimama dar tik rašyti besimokanti mergelė, bendrovės direktoriaus dukra. Ji, žinoma, pareikalauja savo teisių, pajunta savo svorį. Ir jau po kelių savaičių ima šokdinti visą kolektyvą. Atvirai skelbia savo liberalias kvailystes ir seniems vilkams, ir viščiukams. Vsa tai skelbia ir laikraščio puslapiuose. Vadovas tyli, nes sponsoriaus dukra.  „Žurnalistika – laisvoji profesija!“ – skelbia ši mergelė ir plačiai praveria duris tiek įeinantiems, tiek išeinanties. Ir išeina padorūs profesionalai lauk.    

Taip net biudžetas sutaupomas: likusieji nutyla ir ima arti už keturis. Gaudami triskart mažesnį atlyginimą.    

Kol kas – tiek.    

2011 m. balandžio 6 d.    

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: