A.Juozaitis. Tėvynės išdavimas yra laisvės kaina? (17)

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt 

Atrodytų, kas gali būti aiškiau už viešosios nuomonės nuosprendį: išdavė žmogus Tėvynę, vadinasi – išdavikas. Ir taškas. Bet… niekas šiais laikais taško nebededa. Velnio advokatas bemat prišoka ir paaiškina, kad nebėra taškų, nes likę vien daugtaškiai, o jeigu nesutinki su nauju tikėjimu, tai bemat tau garbės ir orumo teismą surengsime. Ir kaltinamasis būsi tu, o ne išdavikas.

Gal velnio advokatas teisus? Juk išduoti galima tik šventą daiktą, o Tėvynė – ar ji dabar šventa? Jeigu jau lietuviai taip godžiai antro ir trečio paso ėmė trokšti – kas tada jiems ta Tėvynė? Juokas, nebe Tėvynė. Ir aišku, kad už juoką – Lietuvos Tėvynės išdavimą – teisti juokinga.

Vadinasi, Seimas ir geltonoji žiniasklaida, kurios Seimas bijo, turi visą teisę pareikšti: „Nebėra Tėvynės!“ Riebiomis juodomis laikraščių antraštėmis paskelbti Piro pergalę. Nes nebelieka kam pasakyti, kad ji dar yra. Kad yra tik vienas Lietuvos Respublikos pasas, ir taškas.

Ir pasigirsta iš praeities glūdumos nejaukus klausimas: vadinasi, Maironis pralaimėjo istorijos mūšį? Juk jis paskelbė:

Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.

Nejaugi tikrai nebeliko kam prarasti – nes nebėra ką prarasti?

Ne, Maironis nepralaimėjo

Ir vis dėlto Maironis gyvas, kol gyvas nors vienas lietuvis. Jis švęs pergalę, kaip švenčia ir Vytautas, Perlojoje stovėdamas, kur ant postamento įrėžta: „Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šventi žodžiai yra šventi, nes žmonės aukojasi už juos tiek žemėje, tiek danguje.

Tiesa, Maironiui buvo nesunku matyti, kas yra Tėvynės draugas, o kas – išdavikas. Nes anuomet, prieš gerą šimtmetį, kai Tėvynę teko nuo pamatų kelti, buvo aišku, kas dirba, o kas kenkia. Matė žmogus plika akimi, kiek daug į talką renkasi, ištisi legionai. Tada Lietuvos saulė ir švietė, ir kvietė.

O šiuo metu kas į talką renkasi? Kas į dangų žiūri? Varganas dabar vaizdelis, nes žiūrėk nežiūrėjęs, o daugumos akyse – euras ir doleris švyti, nebe Lietuva. Užsienis, nebe dangus.

Lengviau buvo Maironiui ir dėl to, kad jis, kunigas, šventumą pažino ir pinigo medžioklius kiaulėmis vadino. Kaip sako Evangelija: pinigo kipšas į kiaules įsimetė, ir kiaulių buvo daug, visas legionas, ir nulėkė tas legionas prie skardžio, ir nugarmėjo žemyn.

Taigi, nugarmėjo. Maironis šiandien pasakytų, kad nebe vienas legionas į bedugnę garma. Oficialiai pranešta, kad praėjusiais metais 81 000 sveikų ir darbingų Lietuvos piliečių į užsienius išgarmėjo. Lietuvą marui palikdami, nebe gyvenimui.

Lietuviai iš anapus padeda Lietuvai?

Statistika byloja, kad pabėgėliai Lietuvos biudžetą per metus papildo mažiausiai keliais milijardais litų – tiek pinigo atsiunčiama tėvams, o gal ir seneliams. Ir, žinoma, vaikams, kuriuos palieka kaip antsvorį tėvams ir seneliams. Tėvai palieka atžalas Tėvynėje? Gal ir gerai, kad neatsikviečia, nes čia, kad ir puslaukinukai be tėvų augdami, bent dar lietuviais išauga. Nes užsieniuose greičiausiai nutautėja būtent jie – vaikai. Per metus anglais, airiais virsta ir reikalauja „namuose“ nebe lietuviškai, o žmoniškai kalbėti. Net marškinėlius užsivelka: „Aš nekalbu lietuviškai“.

Štai kokie laikai atėjo. Ir nebandyk pabėgėlių išdavikais vadinti, nes jie juk siunčia pinigo į buvusią Tėvynę. Tik kas pasakys, kiek jie būtų uždirbę dirbdami čia, Lietuvoje? Arba: kiek dar laiko siųs tuos eurus ir dolerius? Patrūks karvelė nė dešimtmečio neištraukus.

Laisvės ideologai sako, kad žmogus – laisvas paukštis. Arba žuvis. Žodžiu, žmogus – tai „žuvis-paukštis“, kuris skrenda kur nori, nyra kur gali. Globalus padaras be pareigų ir įsipareigojimų. Laisvas kaip nežinia kas. Laisvas prakeikti Tėvynę, nes ji, matai, jam nieko nedavė.

Lyg motina, be gyvybės, dar kažką turėtų duoti.

Bet netrunka ateiti bėda. Pavargsta žmogus, metai sukausto, ir vieną dieną jis pajunta, kad nei amžinu, nei globaliu padaru netapo, o tapo kažkuo kitu. Nebekalbėdamas lietuviškai, prabilo kita kalba. Išdavė žmogus Lietuvą ir lietuvių kalbą. Ir taškas.

Kam nuo to geriau?

Tokiai tautai kaip mes kiekvienas emigravęs, pasitraukęs, pabėgęs žmogus – tragedija. Daug pabėgėlių – pražūties gausmas. Niekada tokių legionų, traukiančių iš Tėvynės, nematė Lietuva. Neoficialiai skaičiuojant, pernai pasitraukė beveik 100 000, vadinasi, kone visas Panevėžys. Nė Stalino tremčių metais tokio maro nematėme. Dabar gi – laisvė, ir, vadinasi, tokia jos kaina: lauk iš Tėvynės!

Pabėgėliai labai greitai ima teisinti savo pabėgimą, kaltinti Lietuvą, jos Vyriausybę. Kiti dar kaltina ir pasaulinę raganą, vardu Globalizacija. Tik kam nuo to geriau? Pabėgai – nepagimdei, o ir namuose numirė daugiau, negu gimė. Paskaičiavus plika akimi, pernai 150 000 žmonių Lietuva neteko. Joks pasaulinis karas tiek mūsų per metus nebuvo iškirtęs. Vadinasi, genocidas.

Tuo tarpu pasaulyje viskas maišosi. Žmogaus (žuvies-paukščio) teisės stato naują Babilono bokštą. Visi lekia į istorinę nebūtį, nes žinia, kokia to bokšto lemtis. Kai visos rasės ir kalbos pavers žmoniją „kogel-mogel“, paneigs Dievo tvarką, tada ir galas. Nes tada niekas už nieką nebebus atsakingas.

Babilono bokštas ir Lietuvoje

Keista, bet, sparčiai tuštėjant Tėvynei, Babilono bokšto statytojai vis drąsiau čia jaučiasi. Taip, tas bokštas statomas jau ir namuose, po mūsų langais. Kas to nemato, tas pamato naujienas iš TV pasakų dėžės. Kuri vis dažniau aiškina, ką daryti, kaip pramogauti, kad tik greičiau būtų suardytos paskutinės tradicinės šeimos, tautos ląstelės, kurios tik ir sugeba gimdyti vaikus, kurti Tėvynę.

Dar baisiau, kai visi Babilono bokšto Lietuvoje statytojai užsipuola kovo 11-ąją Gedimino prospektu ėjusius jaunuolius – paskutinius mohikanus. Išvadina juos žodžiais, kurie Lietuvoje nežinia ką reiškia, todėl net gėda juos kartoti. Laimė, prezidentė viešai pareiškė, kad jaunimo patriotizmas pas mus nėra baudžiamas. O dar ji davė suprasti, kad toje eisenoje nematė to „siaubo“, kurį bemat įžvelgė Babilono bokšto statytojai. Nebuvo eisenoje nei šūkių, nei plakatų, kuriuos globalistai nusipiešė savo vaizduotėje. Mat toks jau tas liberalus tipas: pats muša, pats rėkia.

Globalizmas prasidėjo jau 1988 m.

Nuvilnijus pirmajai 1988-ųjų vasaros Sąjūdžio mitingų bangai, gavau pirmą globalizmo smūgį – tiesiai į paširdžius. „Sąjūdžio žinių“ logotipo autorius, menininkas, vieną vakarą pareiškė man, kad „visi tie mitingai labai gerai“, nes jis mato, kad jau tikrai „greičiau galės dingti iš Lietuvos“. Tą akimirką pajutau, kaip žemė slystelėjo iš po kojų.

Turime pripažinti, jog daugelis norėjo laisvės tik tam, kad išduotų Tėvynę – paliktų ją.

Viltis gelbėjo anuomet, gelbėjo ir visus vėlesnius metus. Netikėjau, kad jų, tų lietuviškų „paukščių-žuvų“, bus dauguma.

„Lietuvos“ kino teatras jau seniai privatizuotas ir stovi apdergtas. Laukia dienos, kada bus nušluotas nuo žemės paviršiaus.

2011 m. balandžio 4 d.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , .

17 komentarų

  1. Alvydas Butkus:

    “„Lietuvos“ kino teatras jau seniai privatizuotas ir stovi apdergtas. Laukia dienos, kada bus nušluotas nuo žemės paviršiaus.” – Galiu papildyti, Arvydai. Kaune, Laisvės alėjoje vietoj “Laisvės” kino teatro, ištvėrusio visą sovietmetį, – naktinis klubas. “Metelica”.

  2. Privalomas vardas:

    Autorius nuo pat pradžių klysta, kalbėdamas apie kažkokią išdavystę. Tėvynės išduoti neįmanoma, nes, visų pirma tėvynė yra ne valstybė, o konkreti vietovė su jos žmonėmis, gamta ir papročiais. Tėvynė visada buvo, yra ir bus kiekvieno žmogaus širdyje. Gali keistis požiūris, santykis, vertinimas, bet tai vadinti išdavyste jau yra nesveika. Apskritai ta tėvynės išdavystės retorika atsirado tik susikūrus stipriai autoritarinei ir engėjiškai valstybei, kada reikėjo sukurti mases tenkinančią ideologiją, kad visi dirbtų ir net nebandytų galvot apie kitokią padėtį, kitokius vadus, kitokią gyvenimo kokybę. Tokie buvo vadinami išdavikais, tėvynės išdavikais, nors tėvynė čia visai ne prie ko. O jeigu atrodo, kad prie ko, tada didžiausi ir šlykščiausi tėvynės išdavikai buvo Vytautas, Mindaugas ir beveik visi kiti Lietuvos kunigaikščiai, vadai ir karvedžiai, kuriems, tiesą sakant, Lietuva buvo tik jų turtas, su kuriuo galėjo daryti ką tik nori. Tie, kurie nenorėjo prisidėti prie jų turto gausinimo, nesutiko su tokia nuosavybe apskritai- buvo apšaukiami tėvynės išdavikais. Paskui sovietai labai pamėgo švaistytis tokiom etiketėm, na, ir amerikonai mėgsta tuo paspekuliuoti.

    Ir dar, dievo tvarkos kaip tokios niekada nebuvo, nėra ir nebus. Dievo tvarką sugalvojo apsiskelbę dievo vietininkais žemėje- karaliai, vadai, popiečiai ir kiti žmogžudžiai ir niekšai.

  3. Arvydas:

    Bet bjauriausia, kad tą turtą nusprendė pasidalyti su ES.
    Tironija nemėgsta savigarbą turinčių žmonių. tokių nekenčia kaip valdžios griovėjų.
    1. Pavaldiniai turi buti silpnadvasiai.
    2.Pavaldiniai turi nepasitikėti vienas kitu.
    3.Nes, valdžios negalima nuversti bejėgiškumu.

  4. tata:

    Arvydas imasi problemos ne iš to galo. Išvykėliai – “išdavikai” tai problemos pasėkmė, o reikėtų nagrinėti priežastis. Tada tiktai gal surastume tikrų išdavikų – ir tai daugiau Lietuvoje nei užsieniuose.

  5. Lina:

    kaip gaila kad AJ palaiko nacionalistines eitznes 🙁

  6. senis:

    Ojojoj kokios kvailystės čia prikeverzotos. O atrodo protingo žmogaus praeity būta… Blogiausiai, kad “veliama” pati žodžio IŠDAVYSTĖ prasmė. Pagal šį poną išeina taip, kad visi Lietuvos paleckiai ir šatrijos yra tikrieji patriotai, nu liko gi visi savo šaly, žmonėmis rūpinasi…
    Žinok, visi išvykę tarpukariu ūkininkaičių sūneliai pinigėlių uždirbt, buvo didžiausi išdavikai…
    Vietoj išvados: gal daugiau neberašyk Arvydai, geriau tik keletas prasmingų žodžių negu visa šita beprasmė marmalynė su maironiais ir bokštais…

  7. Ievaras:

    Šiuo metu didžiausi išdavikai tie, kurie ‘turtina’ lietuvių kalbą svetimžodžiais. Čia ‘akmenėlis’ į romuvių ‘daržą’ 😀

  8. Pagarba Arvydui. Kol būsim , kol taip galvosim, tol dar išsilaikysim.
    Ekonominių emigrantų ir aš negaliu pateisint. Per LTV prieš tūkstantmečio paminėjimą buvo rodomi lietuviai užsienio šalyse ir jie pasakydavo keletą žodžių ar palinkėjimų. Vienas “tautietis” , berods Airijoje, išrėžė kalbą-atseit jūs ten likę toj Lietuvoj stenkitės ir tvarkykitės , kad aš po kokių dešimt metų galėčiau grįžt jau į normalią Lietuvą. Pirmiausia ką pagalvojau -kaip LTV iš viso galėjo tokį rodyti, na o dėl pačio “tautiečio” tai nieko taip ir nesugalvojau…

  9. Ievarai,
    Jau tapo tendensija tavo komentaruose matyti skriejančius akmenis į romiuvių daržą.Nieko kito daugiau ir nebedarai, tik sėdi tarp Romuvos lysvių ir mėtai akmenis. Turbūt savo daržo neturi?Ar akmenų neturi kur dėti?

  10. RMG:

    Gerai, Arvydai, parašėte. Ir Maironį taikliai įdėjote, ir mintys turi gilią prasmę. Jos mane siekia, kviečia nenuleisti rankų. Sveikatos Jums, ištvermės ir gražių darbų.

  11. Elena:

    Ir kam nuo to, kad tuos žmones, kurie nusigyveno Lietuvoje ir griebiasi išsigelbėjimo šiaudo užsienyje, pavadiname Lietuvos išdavikais, kad juos atskiriame nuo Lietuvos ne tik piktomis pravardėmis, bet ir paskelbdami jiems (be jokio teismo) žiaurų nuosprendžį – “išdavikas”? Kam geriau nuo to, kad vieniems jų leidžiama turėti ir LR pilietybę, net jei jis turi ir kitos šalies pilietybę, o kitiems ne, nes išvyko ne tuo laiku, ne dėl kažkieno nustatytų “pateisinamų priežasčių”?

    Jei kam nors tikrai nuo to geriau, tai būtų įdomu žinoti kam ir kodėl.

    Ar šitaip rūšiuodamiesi darome Lietuvą vieningesnę, stipresnę ir mielesnę? Ar nemanote, kad šitaip žiauriai vieni kitus smerkdami (net nesigilindami į atskirus konkrečius atvejus, o nuteisadami už akių, be jokių faktų) padidinsite nuoširdžių patriotų gretas? Ką norite išgąsdinti? Ko dar atsikratyti?

  12. Ramūnas:

    Kiekvienas atvejis žinoma individualus, tačiau visiškai akivaizdu, kad išvažiuojantiems Lietuva, lietuvių tauta, jos likimas jau nebėra svarbiausia vertybė. Jiems svarbiausia atlyginimas, o kas jį mokės – ispanas, anglas, žydas, vokietis, rusas ar lenkas – koks skirtumas ir koks skirtumas ką dėl to teks padaryti. Mokės tokiam pav. rusas ar lenkas – jis padarys viską, ko iš jo pareikalaus – jei reiks ir apdergs Lietuvą, kad ir tiesiogine prasme – pavyzdžiui herbą ar vėliavą. O visa tai stebintys mūsų gerbiami kaimynai skaniai nusikvatos. O jei šalia dar bus ir daugiau lietuvių, tokie iš baimės kvatos drauge. Tokie mes esam. Ką padarysi. Bet gal dar pakilsim. O dėl termino “išdavikas” vartojimo – tai daug labiau jo verti tie, kurie skatina, palaiko ar pateisina emigraciją ekonominiais tikslais. Juozaitis visiškai teisus.

  13. Vilmantas Rutkauskas:

    Pagalvojau, gal tiktų ir žodis PARSIDAVĖLIS ar PARDAVIKAS – nes gauni už tai pinigus.

    Ne paskutinėj vietoj ir žydkrikščioniajojijos mokykla – susilenkusiam GAUTI.

    Į pusPagonį Vytį gražu tik pažiūrėti.

  14. Vilmantas Rutkauskas:

    Vėl pasitaisau teo loginę klaidą:

    Ne žydkrikščionejojijos, o žydkrikš ČION jojijos mokykla

  15. Liutauras:

    Juozaitis teisus. 1990 kaikas galvojo-paskelbsim nepriklausomybę ir gyvensim kaip amerikonai. Galvota buvo-padainuosim, pašoksim ir vėliavytėm pamosuosim. Laisvę ir nepriklausomybę, valstybę pastatyti reikia kruvinu darbu. O tai ne visiems prie širdies. Kai kam gerai kokio amerikono dubsę plauti nei Lietuvoje vargą vargti. Tačiau aš esu Lietuvoje. Čia mano žemė ir niekas man nepasakys-tu čia niekas, čia ne tavo šalis, tu atėjūnas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: