A.Juozaitis. Tėvynės išdavimas yra laisvės kaina? (17)

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt 

Atrodytų, kas gali būti aiškiau už viešosios nuomonės nuosprendį: išdavė žmogus Tėvynę, vadinasi – išdavikas. Ir taškas. Bet… niekas šiais laikais taško nebededa. Velnio advokatas bemat prišoka ir paaiškina, kad nebėra taškų, nes likę vien daugtaškiai, o jeigu nesutinki su nauju tikėjimu, tai bemat tau garbės ir orumo teismą surengsime. Ir kaltinamasis būsi tu, o ne išdavikas.

Gal velnio advokatas teisus? Juk išduoti galima tik šventą daiktą, o Tėvynė – ar ji dabar šventa? Jeigu jau lietuviai taip godžiai antro ir trečio paso ėmė trokšti – kas tada jiems ta Tėvynė? Juokas, nebe Tėvynė. Ir aišku, kad už juoką – Lietuvos Tėvynės išdavimą – teisti juokinga.

Vadinasi, Seimas ir geltonoji žiniasklaida, kurios Seimas bijo, turi visą teisę pareikšti: „Nebėra Tėvynės!“ Riebiomis juodomis laikraščių antraštėmis paskelbti Piro pergalę. Nes nebelieka kam pasakyti, kad ji dar yra. Kad yra tik vienas Lietuvos Respublikos pasas, ir taškas.

Ir pasigirsta iš praeities glūdumos nejaukus klausimas: vadinasi, Maironis pralaimėjo istorijos mūšį? Juk jis paskelbė:

Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.

Nejaugi tikrai nebeliko kam prarasti – nes nebėra ką prarasti?

Ne, Maironis nepralaimėjo

Ir vis dėlto Maironis gyvas, kol gyvas nors vienas lietuvis. Jis švęs pergalę, kaip švenčia ir Vytautas, Perlojoje stovėdamas, kur ant postamento įrėžta: „Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šventi žodžiai yra šventi, nes žmonės aukojasi už juos tiek žemėje, tiek danguje.

Tiesa, Maironiui buvo nesunku matyti, kas yra Tėvynės draugas, o kas – išdavikas. Nes anuomet, prieš gerą šimtmetį, kai Tėvynę teko nuo pamatų kelti, buvo aišku, kas dirba, o kas kenkia. Matė žmogus plika akimi, kiek daug į talką renkasi, ištisi legionai. Tada Lietuvos saulė ir švietė, ir kvietė.

O šiuo metu kas į talką renkasi? Kas į dangų žiūri? Varganas dabar vaizdelis, nes žiūrėk nežiūrėjęs, o daugumos akyse – euras ir doleris švyti, nebe Lietuva. Užsienis, nebe dangus.

Lengviau buvo Maironiui ir dėl to, kad jis, kunigas, šventumą pažino ir pinigo medžioklius kiaulėmis vadino. Kaip sako Evangelija: pinigo kipšas į kiaules įsimetė, ir kiaulių buvo daug, visas legionas, ir nulėkė tas legionas prie skardžio, ir nugarmėjo žemyn.

Taigi, nugarmėjo. Maironis šiandien pasakytų, kad nebe vienas legionas į bedugnę garma. Oficialiai pranešta, kad praėjusiais metais 81 000 sveikų ir darbingų Lietuvos piliečių į užsienius išgarmėjo. Lietuvą marui palikdami, nebe gyvenimui.

Lietuviai iš anapus padeda Lietuvai?

Statistika byloja, kad pabėgėliai Lietuvos biudžetą per metus papildo mažiausiai keliais milijardais litų – tiek pinigo atsiunčiama tėvams, o gal ir seneliams. Ir, žinoma, vaikams, kuriuos palieka kaip antsvorį tėvams ir seneliams. Tėvai palieka atžalas Tėvynėje? Gal ir gerai, kad neatsikviečia, nes čia, kad ir puslaukinukai be tėvų augdami, bent dar lietuviais išauga. Nes užsieniuose greičiausiai nutautėja būtent jie – vaikai. Per metus anglais, airiais virsta ir reikalauja „namuose“ nebe lietuviškai, o žmoniškai kalbėti. Net marškinėlius užsivelka: „Aš nekalbu lietuviškai“.

Štai kokie laikai atėjo. Ir nebandyk pabėgėlių išdavikais vadinti, nes jie juk siunčia pinigo į buvusią Tėvynę. Tik kas pasakys, kiek jie būtų uždirbę dirbdami čia, Lietuvoje? Arba: kiek dar laiko siųs tuos eurus ir dolerius? Patrūks karvelė nė dešimtmečio neištraukus.

Laisvės ideologai sako, kad žmogus – laisvas paukštis. Arba žuvis. Žodžiu, žmogus – tai „žuvis-paukštis“, kuris skrenda kur nori, nyra kur gali. Globalus padaras be pareigų ir įsipareigojimų. Laisvas kaip nežinia kas. Laisvas prakeikti Tėvynę, nes ji, matai, jam nieko nedavė.

Lyg motina, be gyvybės, dar kažką turėtų duoti.

Bet netrunka ateiti bėda. Pavargsta žmogus, metai sukausto, ir vieną dieną jis pajunta, kad nei amžinu, nei globaliu padaru netapo, o tapo kažkuo kitu. Nebekalbėdamas lietuviškai, prabilo kita kalba. Išdavė žmogus Lietuvą ir lietuvių kalbą. Ir taškas.

Kam nuo to geriau?

Tokiai tautai kaip mes kiekvienas emigravęs, pasitraukęs, pabėgęs žmogus – tragedija. Daug pabėgėlių – pražūties gausmas. Niekada tokių legionų, traukiančių iš Tėvynės, nematė Lietuva. Neoficialiai skaičiuojant, pernai pasitraukė beveik 100 000, vadinasi, kone visas Panevėžys. Nė Stalino tremčių metais tokio maro nematėme. Dabar gi – laisvė, ir, vadinasi, tokia jos kaina: lauk iš Tėvynės!

Pabėgėliai labai greitai ima teisinti savo pabėgimą, kaltinti Lietuvą, jos Vyriausybę. Kiti dar kaltina ir pasaulinę raganą, vardu Globalizacija. Tik kam nuo to geriau? Pabėgai – nepagimdei, o ir namuose numirė daugiau, negu gimė. Paskaičiavus plika akimi, pernai 150 000 žmonių Lietuva neteko. Joks pasaulinis karas tiek mūsų per metus nebuvo iškirtęs. Vadinasi, genocidas.

Tuo tarpu pasaulyje viskas maišosi. Žmogaus (žuvies-paukščio) teisės stato naują Babilono bokštą. Visi lekia į istorinę nebūtį, nes žinia, kokia to bokšto lemtis. Kai visos rasės ir kalbos pavers žmoniją „kogel-mogel“, paneigs Dievo tvarką, tada ir galas. Nes tada niekas už nieką nebebus atsakingas.

Babilono bokštas ir Lietuvoje

Keista, bet, sparčiai tuštėjant Tėvynei, Babilono bokšto statytojai vis drąsiau čia jaučiasi. Taip, tas bokštas statomas jau ir namuose, po mūsų langais. Kas to nemato, tas pamato naujienas iš TV pasakų dėžės. Kuri vis dažniau aiškina, ką daryti, kaip pramogauti, kad tik greičiau būtų suardytos paskutinės tradicinės šeimos, tautos ląstelės, kurios tik ir sugeba gimdyti vaikus, kurti Tėvynę.

Dar baisiau, kai visi Babilono bokšto Lietuvoje statytojai užsipuola kovo 11-ąją Gedimino prospektu ėjusius jaunuolius – paskutinius mohikanus. Išvadina juos žodžiais, kurie Lietuvoje nežinia ką reiškia, todėl net gėda juos kartoti. Laimė, prezidentė viešai pareiškė, kad jaunimo patriotizmas pas mus nėra baudžiamas. O dar ji davė suprasti, kad toje eisenoje nematė to „siaubo“, kurį bemat įžvelgė Babilono bokšto statytojai. Nebuvo eisenoje nei šūkių, nei plakatų, kuriuos globalistai nusipiešė savo vaizduotėje. Mat toks jau tas liberalus tipas: pats muša, pats rėkia.

Globalizmas prasidėjo jau 1988 m.

Nuvilnijus pirmajai 1988-ųjų vasaros Sąjūdžio mitingų bangai, gavau pirmą globalizmo smūgį – tiesiai į paširdžius. „Sąjūdžio žinių“ logotipo autorius, menininkas, vieną vakarą pareiškė man, kad „visi tie mitingai labai gerai“, nes jis mato, kad jau tikrai „greičiau galės dingti iš Lietuvos“. Tą akimirką pajutau, kaip žemė slystelėjo iš po kojų.

Turime pripažinti, jog daugelis norėjo laisvės tik tam, kad išduotų Tėvynę – paliktų ją.

Viltis gelbėjo anuomet, gelbėjo ir visus vėlesnius metus. Netikėjau, kad jų, tų lietuviškų „paukščių-žuvų“, bus dauguma.

„Lietuvos“ kino teatras jau seniai privatizuotas ir stovi apdergtas. Laukia dienos, kada bus nušluotas nuo žemės paviršiaus.

2011 m. balandžio 4 d.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: