Sveikiname Marcelijų Martinaitį (video) (2)

Marcelijus Martinaitis

Marcelijus Martinaitis

Šiandien, balandžio 1 d., garbusis lietuvių tautos Dainius Marcelijus Martinaitis švenčia savo neeilinį gimtadienį. Šia proga pakalbintas žurnalistų Poetas prasitarė esąs persekiojamas:

– Sutapimas, kad gimiau Melagių dieną, mane persekioja visą gyvenimą.

– Kone kiekvieną mano gimtadienį lydi ir su balandžio 1-ąja susiję pokštai – visi bando mane apgauti, bet neatsilieku ir aš. Tarkime, mane sveikinantiems bičiuliams aš mėgstu rimtu veidu pareikšti, kad jie sveikina visai ne tą Marcelijų“, –  atvirauja Poetas.

Iš visko sprendžiant, M.Martinaičiui bičiulius apgaudinėti kasmet darosi vis sunkiau, nes nuveikti darbai Poeto vardą garsina be jo žinios. 2011-ųjų pavasarį M.Martinaitis yra pasiekęs jau tiek, kad ne tik draugų, bet ir atsitiktinių praeivių, arba net smėlio dėžėje žaidžiančių vaikų, apgauti nebepavyksta. Visi tik ir šnibždasi pavymui, kad eina TAS Martinaitis. 

Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad KITAS arba VISI KITI Martinaičiai turėtų būti kaip nors nuskriausti. Niekas neketina atimti jų šlovės ir garbės. Mes tik norime pagerbti balandžio 1-ąją dieną gimusį – Martinaitį – Marcelijų.

Kas jei ne Rita Tūtlytė galėtų tiksliau apibūdinti Marcelijaus Martinaičio dvasinių ieškojimų savitumą ir jo kūrybinį kelią? Nuodugniai susipažinusi ne tik su Poeto kūryba, bet ir Jo gyvenimo vingiais knygoje „Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis“, ji rašo:

„Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą… pasiremdamas archetipiniu mąstymu, iš buities detalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus… gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. …Agrarinė kultūra suvokiama ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas.

…Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitim, nuolat gręžiasi į savo valstietišką   kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų… bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika, knygos-maldaknygės paralele.

…Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojimas nuo spontaniškos saviraiškos, orientuojamasi į epinę tradiciją. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. Paradokso principas, grotesku ir alogizmais pagrįsta poetika atsiranda iš nuolatinių civilizacijos, intelekto, moderno ir archaikos, naivumo, klasikos sandūrų.

Mokslo darbuose Martinaitis tyrinėja folkloro ir profesionaliosios poezijos santykį, stebi mito atšvaitus folklore. Rekonstruojama archajinė sąmonė, dorovinės normos, papročiai, šventės.

…Mažoje tautoje funkcionuoja „archetipinis laikas“, leidžiąs gyventi „su visais mirusiais ir tais, kurie dar ateis“ ir pasijusti didele tauta. Žodis pristatomas kaip dorovinis aktas. Tuo būdu poezija gali pavaduoti išnykstančią etninę kultūrą.“

Taip taikliai ir jautriai apie Marcelijaus Martinaičio kūrybą rašo Rita Tūtlytė. Belieka tiktai patikslinti, kad Tikrojo M.Martinaičio, kiek teko patirti, padėtis, kuomet poezija  tampa nykstančios etninės kultūros pakaitalu, netenkina. Būdamas Etninės kultūros globos tarybos bei Lietuvos radijo ir televizijos tarybų nariu, Jis jau ne vienerius metus kartu su bendraminčiais deda nuoseklias pastangas, siekdamas pristabdyti etninės kultūros nykimą, stengdamasis gyvam tautos žodžiui ir autentiškai tradicijų dvasiai padėti išlikti ten kur ir yra jos tikrieji namai – Lietuvos žemės sodžiuose.

Dainius, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 d. Raseinių rajone, mitologiniame Paserbentyje.

Jauną pavasarį gimiau Serbentos upelėj.
Patiesta drobe parėjau į namus,
susiradau dirbančius tėvą ir motiną,
į rankas įsitvėriau ir ėmiau augti –
nuo pavasario iki pavasario
.
Gailile raso (1990)

Paūgėjęs 1964 baigė Vilniaus universitetą ir darbavosi įvairiose laikraščių ir žurnalų redakcijose. 1980-ais pats ėmė dėstyti gimtajame Vilniaus Universitete. Nuo pirmųjų Sąjūdžio įkūrimo dienų  įsijungė į  Sąjūdžio veiklą. 1989 nuo Sąjūdžio buvo išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 buvo Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininku, o 1998 m. pats tapo Nacionalinės premijos laureatu.

Išleido kelias dešimtis poezijos ir eseistikos knygų. Garsiausios iš jų: „Debesų lieptais” (1966), „Akių tamsoj, širdies šviesoj” (1974), „Kukučio baladės” (1977 ir 1985), „Toli nuo rugių” (1982), „Atmintys” (1986), „Tolstantis” (2002), „K.B. Įtariamas” (2004 ), „Prilenktas prie savo gyvenimo” (1998), „Tylintys tekstai” (2006), „Mes gyvenome” (2009). Parašė scenarijų Lietuvos kino studijos muzikiniam filmui „Vakar ir visados” (1984, rež. G.Lukšas). Poetas vertė Ch.Marti, P.Nerudos, Ch.R.Chimeneso, M.Cvetajevos, E.P.Rumo, ir kt. eilėraščius. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos – ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis.

Čia tik maža dalis tų darbų, kuriuos įveikė M.Martinaitis. Vargu ar ir jis pats begalėtų viską prisiminti, viską suvardinti ar ant jaučio odos surašyti, nebent Kukučio atsiklausęs ar paskaitęs Martinaičio biografinę knygą „Mes gyvenome“, pelniusią 2009 metų kūrybiškiausios knygos apdovanojimą.

„Iš vaikystės laiko negalima išeiti. Mes gyvename plokštumoje: vakar, šiandien, rytoj. Nebelieka gyvenimo pjūvio. Tu užmiršti jį, jis užsikloja gyvenimo sluoksniais. Praeities vaizdai atrodo nereikšmingi. Dar nesu skaitęs savo knygos, visai kas kita, kai skaitai tai, kas yra parašyta. Vaikystė niekada nesibaigia. Pats įdomiausias dalykas, kai suaugę pamato viską vaiko akimis. Ši knyga tęsiasi iki meilės. Prasideda meilė, baigiasi knyga“, – mįslingai viename autobiografinės knygos pristatyme filosofavo M.Martinaitis.

Na, o kas yra TAS, kas lieka anapus knygos, anapus kūrybos, kas valdo Poeto sielą pasilikdamas kitoje eilėraščio pusėje?

Marcelijus Martinaitis, J.Vaiškūno nuotr.

Marcelijus Martinaitis, J.Vaiškūno nuotr.

 

Tekstas kitoj eilėraščio pusėj

…tai labai panašu į parodiją:
gyvenu, o sakau, kad nunuodijo,
kad buvau aš eilių nudurtas
ir kitam pasauly atkurtas.

Nusibodo man šitaip eiliuoti,-
be savęs taip kur nors pakvailioti!
Nusibodo gyvent iš žodžių –
gal patraukti į senąjį sodžių?

Būtų naktys ten aukštos, malonios,
lygiai tokios kaip iki Maironio.
Aš tylėdamas glostyčiau šunį,
Tu žiūrėtum giliai į šulinį.

Gal važiuoti kur nors į kurortą?-
Ten ruduo, lyg ką tik po aborto.
Ten pradėsime tokį katarsį,
kad pasaulis atgimtų tarsi!

O gal reikia palaukt katastrofos,
radiacijos virš Europos,
kokio nors nedidelio galo,
kad matyčiau, kaip veidas bąla?

Kaip ilgai visa tai pakęsim?!
Duryse tu man stovi kaip kąsnis!
Aplink kaklą – žvėrelio kailis:
o nenoriu numirt dėl meilės!

Pagaliau – nusibodo būt vyru:
manyje mirė šimtas šekspyrų!
Nusibodo man meilės odės,–
kiek joms reikia žvėrelių odos!

Vis dažniau žvalgaus amžinybėn –
Lyg mane ten kažkas atpažino!
Štai rašau ir jaučiu – su kiekviena strofa
vis labiau ir labiau mane myli Sapfo!

Štai rašau, ir mane, rodos, šaukia,
sode ant šakos – varna laukia…
Bet sukrankus nuskrido pikta,
Matyti, dar buvo ne ta!
Gailile raso (1990)

Šį vakarą Marcelijus Martinaitis kalbasi su draugais, su tais, kurie jo užėjo pasveikinti su gimtadieniu geria žolelių arbatą. O už savaitės:

2011 m. balandžio 6 d. 17.30 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) įvyks Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato poeto M.Martinaičio jubiliejinis vakaras. Dalyvaus poetas Marcelijus Martinaitis, poetas Rimvydas Stankevičius, literatūrologė dr. Donata Mitaitė, kompozitorius Algirdas Martinaitis, Joana Gedmintaitė (sopranas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), styginių kvartetas „Chordos“. Vakarą ves LRS pirmininkas poetas Jonas Liniauskas.

Na o mes, tie kurie gal ir Rašytojų klube tą vakarą nepasirodysime (ir tokių mūsų daug), norime ištarti Poetui šiandien: Ačiū, kad esate, ačiū, kad kuriate, ačiū, kad šviečiate. Jaukiau, šviesiau, gražiau ir ramiau Lietuvoje turinčioje tokio ryškio savo Poezijos Žvaigždę.

M. Martinaitis apie savo knygą „Mes gyvenome“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010):

M. Martinaitis apie Sąjūdžio vertybes ir apie LPS iniciatyvinės grupės klubo veiklą LTV Laidoje „Atgimimo banga“:

LRT laida „Kūrybos metas“ (2000) apie poetą M.Martinaitį:

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Šventės, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *