L.V. Medelis. Beveik rimtai: Przepraszam, pan Sikorski (2)

Linas V. Medelis

Atrodo, po gana principingo Seimo žingsnio, priimant naują Švietimo įstatymą,  Lietuvos ir Lenkijos santykiai dar labiau atvės. Ką daryti, kad jie pagerėtų?

Visi žino, reikėtų daugiau kalbėti apie tai, kas mus sieja, o ne kas skiria. O juk jau praėjusiame amžiuje, ypač jo pradžioje, būta tokių tikrai vienijančių dalykų…

Pavyzdžiui, du broliai Narutavičiai. Kitąmet galėtume minėti 90-ąsias pirmojo Lenkijos prezidento mirties metines (kovo 17 d.).

Žemaitijos bajoras Juozo Pilsudskio draugas Gabrielius Narutavičius šovinisto buvo nušautas Varšuvoje praėjus vos kelioms dienoms po inauguracijos. Na, kaip sakoma, kas galėjo išsirinkti, tas galėjo ir nušauti. Gabrieliaus brolis, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Stanislovas, buvo vedęs Pilsudskio puseserę Joaną Bilevičiūtę, ir sėkmingai darbavosi Lietuvos labui.  Nusišovė 1932-ais. Dievo pirštas!? Gana makabriška aliuzija, pradedant kalbą apie valstybių santykius. Nebent pradedant temą apie dabartinius, tarp  LT ir PL …

Tas šūvis nuskambėjo, praėjus, berods, dvylikai metų po Suvalkų sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašymo. Šiais laikais politikai, pasirašydami „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo, sutartį,“  tą problemą – kitaip tariant, Suvalkų negarbę ir nešlovę – susitarė palikti istorikams. Viena šalių pasistengė pamiršti, kaip prarado dalį teritorijų ir netrumpam laikui sostinę. Ar Želigovskis, vykdydamas Pilsudskio nurodymą (kurį ne vienas garbingas lenkų karininkas atsisakė vykdyti), neužgrobė Vilniaus pažeisdamas visas sutartis?  Deja, nei diplomatui, nei ministrui nederanti frazė „mes taip nemanom“ apie okupuotą Vilniją jau įėjo į dviejų šalių santykių istoriją, ir nėra kaip nuo tos nešlovingos istorijos nusigręžti. Nes yra kas primena, o tas Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio spjūvis Lietuvai į veidą buvo nusišluostytas tylomis. Štai tau, ir pamiršk, kad nori. Nic takego, pan Sikorski, stengiamės.

Tik ne visada pavyksta. Štai Lietuvos URM pareiškimas dėl Lenkijos reakcijos į Švietimo įstatymo pataisas, ko gera, yra pats griežčiausias XXI amžiuje. Tikrai griežčiausias iš visų visai visai negriežtų. Deja, kol kas nėra požymių, kada mūsų strutiška politika „strateginio partnerio“ atžvilgiu baigtųsi.

Mūsų valdžia tik stebisi, apgailestauja, nesupranta, baisiai pergyvena ir …  gal net linkusi atsiprašyti, kad per mažai stengėsi tą įtampą mažinti.

Spauda rašė dar sausio mėnesį: „Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra tokie blogi, kaip juos pateikia užsienio analitikai“. Taip po susitikimo su premjeru mus ramino Lenkijos ambasadorius J.Skolimovskis. O kas gi sako, kad jie blogi? Agentūrų pranešimo pavadinimas skambėjo dar gražiau: „Lenkijos diplomatas: apie dvišalius santykius su Lietuva meluojama“. Iš tiesų meluojama, jeigu girdėtume tik savo valdžios atstovus. Ji prisidengia akis, užsikemša ausis, rypauja ir grąžo rankas jau seniai. Štai keletas nuotrupų iš pastarųjų mėnesių vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus pasisakymų spaudoje:

– praėjusių metų spalio 28 d.: „Mane šiek tiek stebina atskirų Lenkijos politikų šiuo metu, atrodytų, sąmoningai kaitinama atmosfera ir žeriami kaltinimai visiškai nepagrįsti Lietuvos pusei. Galiu spėti, kad tai yra Lenkijos vidaus politikos atspindžiai”.

– Lapkričio 4d.: „Mums sunku suprasti Varšuvos kaltinimus, kad lenkų tautinė mažuma negerai traktuojama Lietuvoje“.

– Gruodžio 5 d.: „Esu giliai įsitikinęs, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra blogi“.

– Šių metų kovo 2 d.: „Aš nesuprantu, kodėl p. Tomaševskis nesiskundžia, pavyzdžiui, lenkų švietimo situacija Vokietijoje?”

– Kovo 24 d.: “Niekaip negalėčiau suprasti, kodėl galėtų pablogėti santykiai su Lenkija, jeigu įstatymas numato paprastą dalyką /…/. Dėl to sakyti, kad turėtų pablogėti santykiai, būtų visiškai nesuprantama“.

Žibalo į taikos laužo ugnį karts nuo karto pilsteli ir Prezidentė: „Lietuvos ir Lenkijos santykiai aukščiausiu lygiu yra geri, o agresyvią retoriką vidaus politikos tikslais naudoja atskiri veikėjai abejose šalyse“ (2011 kovo mėn. 4 d.).

Tuo tarpu ir pan Sikorskis viską daro, kad tie santykiai „gerėtų“. Kol lietuviškame raidyne neatsiras keletas naujų raidžių (raidžių negali atsirasti, nekeičiant Konstitucijos, o ir ne tik dėl to), jis net nepagerbs mūsų savo atvykimu. Jis nuolat primena, kad jeigu Lietuva nesielgs taip, kaip to nori Lenkija, geros partnerystės santykiai pablogės. Jis kviečiasi Lietuvos ambasadorę pokalbiui. Kam? Priminti, kad Lenkija prašė, reikalavo, norodė? Kad jis nusivylė strateginiu partneriu, kuriam Lenkija – net! – padėjo įstoti į NATO? Kad ambasadorė paveiktų Seimą ar Lietuvos prezidentę ir ši vetuotų įstatymą?

Przepraszam,  pan Sikorski, už ne itin malonų toną.

Be abejo, netiesa, kad  Lietuvos lenkai turi geriausias švietimo sąlygas pasaulyje. Geriausios švietimo sąlygos lenkams pasaulyje yra Lenkijoje. Vadinasi, jos ir negali būti pablogintos tiek, kad būtų blogiau nei Lenkijoje (šiuose skliaustuose turėtų būti sarkastiška autoriaus šypsena).

Nic takiego, pan Sikorski. Kad abi valstybės vėl galėtų tapti partnerėmis, reikėtų  abiems pusėms pripažinti savo klaidas ir:

Lenkijai:

– nesikišti į Lietuvos vidaus reikalus;

– nebelepinti tokių politinių spekuliantų kaip tomaševskiai ar mincevičiai, kurių vienintelė politinio išgyvenimo korta – „skriaudžiami lenkai“;

– suvokti, kad ne visi Lietuvos lenkai yra Tomaševskio lenkai, todėl įkurti autonomijos Rytų Lietuvoje nepavyks;

– neįsivaizduoti, kad Lietuva savo piliečius leis uždaryti „lenkiškame“ Vilniaus ar Šalčininkų rajonų rezervate, kuriame jie gali kalbėti, kaip jiems patinka – baltarusiškai, rusiškai, lenkiškai, lietuviškai, bet ir toliau susikalbėti tarpusavyje, suprasti vienas kitą – tik rusiškai;

– žinoma, nepamiršti, kad Lietuva yra tokia pat NATO ir Europos Sąjungos narė, ir ji tikrai neskatins lietuvybės Armijos Krajovos metodais…

Lietuvai:

– suvokti, kad ne „atskirų veikėjų“, ne R. Sikorskio užgaida yra arogantiškas tonas, nesibaigiančios ir mums (anaiptol ne tikros padėties nežinančiam pasauliui ir eiliniams Lenkijos piliečiams) nerimtai atrodančios irzlios pretenzijos – tai Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu; tai – nors ir papuvusios, bet imperinės jos užmačios;

– apsaugoti Lietuvos piliečius nuo totalaus kalbinio  prievartavimo ir alinančio psichologinio spaudimo; išaiškinti minėtų rajonų gyventojams, kad nėra valstybės, kurios piliečiai nemokėtų valstybinės kalbos;

– imtis griežčiausių priemonių, kad būtų užkirstas kelias tautinės nesantaikos kurstymui rajonuose, kuriuose gyvena tautinės mažumos;

– patikrinti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių veiksmus, grąžinant žemes vietiniams gyventojams, įvertinti jų veiklą švietimo srityje;

– kreiptis į Lenkiją, kad būtų nutraukta finansinė parama informacijos priemonėms, kenkiančioms geriems mūsų tautų santykiams.

Iki šiol Lietuva elgiasi kaip didelė save ir kaimynus gerbianti, turinti savigarbos ir dvasinės didybės valstybė. Ši našta gali tapti nebepakeliama, kai nesantaikos užkratas palies abiejų tautų gelmes. Kokios atsakomybės imatės, pan Sikorski?