Sveikiname Vaidilas su praeinančia Vaidyklos diena! (33)

DELFI, A.Solomino nuotr.Šiandien kovo 27-ąją, Tarptautinės teatro dienos proga, už 2010-aisiais metais Lietuvos teatrų scenose nuveiktus didžius darbus šlovės, garbės ir atminimo ženklais apdovanoti geriausi šalies teatro menininkai.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje Kūrėjams atiteko: profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijos, Boriso Dauguviečio auskaras (beveik Oskaras!), Auksiniai scenos kryžiai

Boriso Dauguviečio auskaru buvo apdovanotas režisierius Cezaris Graužinis už „Europos ir Lietuvos teatro tapatybės paieškas“. Apdovanojimą įteikė pati garbioji režisierė ir Dauguviečio duktė Galina Dauguvietytė.

Garbingiausias apdovanojimas už viso gyvenimo darbą įteiktas aktorei Rūtai Staliliūnaitei.

Geriausiu 2010-ųjų metų spektakliu pripažintas ir Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas Režisieriaus Oskaro Koršunovo režisuotas Oskaro Koršunovo teatro spektaklis Maksimo Gorkio „Dugne“.

Ir tai žinoma ne viskas. Buvo dar daug gražių auksinių kryžių išdovanota, daug scenos ir užkulisinių teatro brolių ir sesių pagerbta. Šlovė ir garbė jiems, kiekvienam atskirai ir visiems kartu!

Nuo šiol ne tik paprastą, bet dar ir auksinį kryžių nešios:

Juozas Statkevičius
Liudas Mockūnas
Darius Gumauskas
Eglė Mikulionytė
Vytautas Anužis
Gintarė Latvėnaitė
Sigutė Stonytė

Anželika Cholina (tiesa, čia pat savo kryžių perkėlusi – Beatai Molytei)
Eglė Špokaitė
Algis Mikutis
Saulė Degutytė-Šiekštelienė
Snieguolė Dikčiūtė
Visa spektaklio „Pati labiausia pasaka“ kūrybinė grupė
(Vilniaus Keistuolių teatras)
Monika Vaičiulytė
Režisieriaus Cezario Graužinio režisuotas „Cezario grupė“ teatro spektaklis „Nutolę toliai“ pagal P. Širvio poeziją.

Teatro diena 2011, DELFI, A.Solomino nuotr.

Teatro diena 2011, DELFI, A. Solomino nuotr.

Garbė visiems pagerbtiems bei dar žadamiems pagerbti, ir žinoma, šlovė – užmirštiems. Juk kam jei ne pastariesiems labiausiai trūksta sveikinimų, o gal ir sveikatos. Su teatro diena!

Istorija sako, kad  Teatro diena paskelbta švente XI a. Tarptautinio teatro instituto kongrese, vykusiame Vienoje, patvirtinus UNESCO. Ši šventė minima nuo 1962 metų.

Žodis „teatras“ kilo iš graikų kalbos: „theatron“ – vieta, skirta vaidybai. Lietuviškai šis reiškinys seniau buvo vadinamas „vaidykla“.

Skaitykime gausių lietuviškų žodžių aruodų pripildytą Didįjį Lietuvių Kalbos Žodyną (LKŽ), beje jau dabar patalpintą ir Internete:

vaidyklà

1. vaidybinio meno įstaiga, teatras: Dramos vaidyklos kūrimo darbe dalyvavo profesionaliojo lietuvių teatro pradininkai J. Vaičkus, K. Glinskis ir A. Sutkus, rašytojai B. Sruoga, L. Gira, P. Vaičiūnas ir kiti meno bei kultūros veikėjai. / Turime, rodos, gabių vaidyklos menininkų, kurie galėtų teatro srity daug gero padaryti. / Lėlių vaidykla /  [Perkeltine prasme:] Istorinis tautos pasirodymas, arba, kaip sakoma, išėjimas istorijos vaidyklon, visados atsiremia į bent nedidelį tautos išsivystymą (A. Maceina).

Dabartinis „aktorius“ senais gerais laikais lietuvių buvo vadintas „Vaidila“.

Toliau skaitome tūkstantmetę mūsų tautos išmintį sugėrusį LKŽ:

Vaidilà, vaidylà

1. senovės lietuvių ir prūsų pagonių vyresnysis kunigas, žynys: Vaidilos gyvenę prie krivio ir, jam mirus, rinkdavęsi naują. / Vaidila mokėjo išgauti ugnį, grūdinti plieną, pasakydavo sėjos ir pjūties metą, pažino žoles. / Šauk į žygį prieš svetimą jungą, iš kapų kviesk pakilti vaidilą (B. Brazdžionis).

2. aktorius, vaidintojas: Jūs ruošiate kasmet tokius vakarus, tai geriau nekaip aš numanote, kiek reikia prityrusiems vaidiloms pasidarbuoti, pavargti, pasinervinti! (Gab­rie­lė Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė). / Vaidyba reikalauja iš vaidilos didžio pasiaukojimo. / Ir panašiai.

Teatro ištakos – senovės medžiotojų ir žemdirbių pagoniškose apeigose, taip pat liaudies papročiuose. Pirmieji vaidintojai buvo žyniai – apeigų atlikėjai. Iš savo priešistorinių scenų – šventviečių –  apeiginių aikštelių  – jie kalbėjo genčiai, tautai, žmonėms. Išminties sėmėsi iš protėvių vėlių ir iš Dieviško Dievų įkvėpimo.

Pirmasis profesionalus europietiškas teatras buvo įkurtas tik Renesanso epochoje. Tai buvo italų kaukių komedijų teatras. Nuo to laiko klajojantys aktoriai po truputį tapo sėslūs, pradėjo vaidinti pastoviose vietose, pavyzdžiui – Vilniuje.

Lietuva gali didžiuotis turėdama daugiau nei 30 teatrų, kurių ne vienas pripažintas ir pasauliniuose teatrų festivaliuose. Ir nė vieno – sudegusio.

Ta proga ir sveikinu, broliai Vaidilos! Mes į Jus žiūrime. Jūs privalote mums atstoti Žynius. Kurkite, švieskite, vaidinkite ir vaidenkitės, tik nesivaidykite ir nepa®siduokite auksui ir kryžiui.

Kategorijos: Menas, Naujienos, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *