M. Kundrotas. Tautinio ekstremizmo baubas (9)

Respublika.lt nuotr.

Dar šviesaus atminimo Vilius Bražėnas rašė, kad šiandien ekstremizmas dažniau įžvelgiamas dešinėje nei kairėje. Žinoma, daug kas priklauso nuo konkrečios visuomenės ir jos politinės konjunktūros. Švedijos demokratų partija (Sverigedemokraterna) Lietuvoje būtų nuosaikus centras, tačiau savo tėvynėje laikoma kraštutiniąja dešine. Danijos liberalų partija iš tradicijos vadinasi Kaire (Venstre). Prancūzų dešinieji – kairesni už britų kairiuosius. Viską lemia atskaitos taškas. Akivaizdu, kad visuomenėje, smarkiai krypstančioje į kairę, bet kokios dešinumo apraiškos atrodys kraštutinės ir atvirkščiai.

Daug painiavos sukelia ekstremizmo tapatinimas su radikalizmu. Radikalas siekia esminių permainų, principingai atstovaudamas vienai ar kitai ideologinei krypčiai. Ekstremistą traukia kraštutinumai savaime, kryptis čia ne tokia svarbi, dėl to skirtingų krypčių ekstremistai taip dažnai randa bendrą kalbą ar net susilieja.

Nebe dienomis, o valandomis gausėjantis lietuvių tautinis judėjimas kosmopolitinę konjunktūrą varo į neviltį. Iš čia vis aršesni, dažnai su tiesa, net su sveiku protu prasilenkiantys teiginiai, vertinimai ir sprendimai. Dažniausiai lipdomos etiketės – šis judėjimas yra kraštutinis. O kas matuoja? Kraštutiniai liberalai, vedami Leonido Donskio. Kraštutiniai socialistai, susitelkę po Algirdo Paleckio vėliava. Anarchistai, kurie pačia savo esme – kraštutiniai: tai viena iš nedaugelio politinių ideologijų, paremta grynu neigimu, ir turbūt – vienintelė, kuri tiesiogiai taip ir identifikuojasi, juk dalelytė „an“ reiškia neigimą.

Nacionalizmas, lietuviškai – tautininkystė, ganėtinai sena, plati ir įvairialypė ideologija, dabar siejama su nacizmu – daug jaunesniu, geografiškai siauresniu, be jokios abejonės, negatyviu politiniu reiškiniu. Profesorius Entonis Smitas (Anthony Smith) nacizmą, kaip ir jo šiek tiek vyresnį brolį fašizmą, laiko net iššūkiais klasikiniam nacionalizmui. Nacionalizmas teigia savaiminę tautų vertę, nacizmas ją neigia. Šiuo požiūriu nacizmas artimesnis kosmopolitizmui negu nacionalizmui. Skirtumas tik tas, kad nacizmas neigia kai kurių tautų vertę, o kosmopolitizmas – visų. Šiuo požiūriu kosmopolitizmas – kraštutinesnė pozicija net už nacizmą.

Painioti nacionalizmą ir nacizmą reiškia rašyti lygybės ženklą tarp Mahatmos Gandžio ir Adolfo Hitlerio. Žvelgiant į Lietuvą, derėtų prisiminti, kad tautininkų (klasikinių nacionalistų) valdžia viena pirmųjų Europoje ėmėsi teisminių priemonių prieš nacius. Ir ne tik vokiečių, bet ir vietinius.

Saulius Stoma gana teisingai atskyrė tautininkus nuo nacių. Vis dėlto, suklaidintas kraštutiniosios kosmopolitinės žiniasklaidos, o gal ir siekdamas kažkam įtikti, Nepriklausomybės atkūrimo dienos maršą – kasmetinę tautininkų manifestaciją – priskyrė būtent nacių pusei. Panašiai pasielgė pokario tautinės rezistencijos atstovais apsiskelbę Seimo nariai. Skandalingas kosmopolitinis portalas, glaudžiai susijęs su „Naujosios kairės“ judėjimu, šią žinią pateikė ypač pretenzingai: partizanai atsiriboja nuo radikalų. Deja, tarp atsiribojusių nerasta nė vieno partizano. Aiškiai atsiribojo vienintelis Povilas Jakučionis, atstovaujantis ne partizanams, o krikdemų partijai. Priešingai, tikrieji partizanai ne kartą sveikino tiek šį renginį, tiek jo organizatorius.

Jau trečius metus iš eilės Nepriklausomybės maršą organizuojantis Lietuvių tautinis centras (šįsyk – drauge su Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvos nacionaliniu frontu) pats nesyk patyrė save identifikuojančių su naciais jėgų išpuolių, konkrečiai – Vieningojo lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdžio atstovų išpuolių. Galbūt, prieš įvardijant ką nors tautininkais, nacionalistais arba naciais, derėtų išsiaiškinti, ką jie patys teigia apie tai, su kuo yra siejami?

Deja, kosmopolitų gerkliūgai nepasivargino perskaityti Lietuvių tautinio centro ar jam giminingų organizacijų pareiškimų, jų atstovų straipsnių, knygų, išklausyti kalbų. Daug patogiau bet kokias nepatinkančias idėjas a priori susieti su prieštaringais, netgi destruktyviais judėjimais. Išbandyta demagoginė taktika – sviesti į veidą kaltinimus, o tu jau aiškinkis, ar kartais nesi kupranugaris. Kad nebeliktų laiko savo pačių mintims skelbti.

Kosmopolitai užmiršta viena: kuo daugiau trąšų – tuo geresnis augimas. Tautininkų skaičius auga vis labiau. Dabar belieka pasirūpinti kokybe, stiprinti ir gilinti savo ideologiją, struktūruotis. Europa jau bunda. Aušta rytas ir Lietuvai.

Autorius yra politologas.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: