R.Ozolas. Lietuva vykdė lenkų etnocidą? (32)

Romualdas Ozolas, www.alkas.lt

Romualdas Ozolas

Romualdas Ozolas

Lietuvą pasiekė Lenkijos Kresų organizacijų federacijos Kreipimasis į brolius lietuvius. Šis Lietuvos nepriklausomybės 93-iųjų metinių proga 2011 m. rašytas tekstas yra ne tik visuomeninių organizacijų, bet ir jas remiančių Lenkijos valstybės institucijų bei Lenkijos politinės valdžios pažiūrų dokumentas.

Kai kas į tokių organizacijų, kaip Kresų organizacijų federacija, aktus žiūri kaip į „niekinius tekstus“. Galima, žinoma, numoti ranka ir į šį „brolišką“ laišką, įrodinėjantį Vasario 16-osios Akto pragaištingumą ir lenkams, ir lietuviams, šmeižiantį Lietuvą ir galų gale apkaltinantį mūsų valstybę, kaip vykdančią etnocidą. Dėmesio galima būtų nekreipti dėl to, kad kaltinimai pernelyg absurdiški. Deja, Kreipimesi išdėstytos pretenzijos tolydžio tampa Lenkijos valstybine politika – Lenkijos piktnaudžiavimas Lietuvos strateginės partnerės pozicija, diktuojant sąlygas dėl Lietuvos lenkų gyvenimo būdo ir sąlygų, šiandien visiems akivaizdus.

Nors Lietuvos veiksmai dėl Lenkijos politikų reikalavimų pastaruoju metu vis labiau atitinka Lietuvos orumą ir nacionalinius interesus, Seimo Užsienio reikalų komiteto ir ypač jo pirmininko Emanuelio Zingerio veiksmai kelia didelį nerimą – jie pernelyg atitinka Lenkijos Kresų organizacijų federacijos kreipimosi nuostatas.

Skelbdami šį dokumentą, tikimės išsamios jo analizės tiek juridinių, tiek politinių pasekmių požiūriu ir diskusijos dėl jų galimo poveikio Lietuvos šiandieninės politikos bei santykių su Lenkija apsektais.

Romualdas Ozolas, Nepriklausomybės Akto signataras.

_______________________________________________

Lenkijos Kresų organizacijų federacijos rašto „Kreipimasis į brolius lietuvius“ tekstas:

Kresų organizacijų federacija
Varšuva, Krakowskie Przedmiescie 64
Adresas korespondencijai : dr. Tomir Soltan
Varšuva, Zwirki i Wigury 57 m. 8
Tomir.soltan@neaotrada.pl

Kreipimasis į brolius lietuvius

Per LR ambasadorę gerbiamą Loretą Zakarevičienę

2011 m. vasario 16 d. broliška mums, lenkams, lietuvių tauta – su kuria prieš daugiau nei 600 metų būdami ,laisvi tarp laisvų’ sujungėme savo likimą ; su kuria per keturis amžius gyvenome Abiejų Tautų (lenkų ir lietuvių) Respublikoje; su kuria bendrai ėmėmės valstybės reformų (Gegužės 3-sios konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo aktas) , su kuria šimtą metų sukilimuose  (nuo Baro konfederacijos iki Sausio sukilimo ) kovojome dėl nepriklausomybės – švenčia  1918 metais Lietuvos Tarybos paskelbtos nepriklausomybės deklaracijos  93-ąsias metines.

Tos metinės mums lenkams turi kartėlio skonį.

Pirma, todėl, kad ta deklaracija buvo secesija nuo politinės bendrijos, kurioje abi tautos egzistavo kelis šimtmečius, ir dėl kurios sugrąžinimo daugiau nei šimtą metų buvo kovojama.

Antra, todėl, kad tai buvo deklaracijos secesijos nuo platesnės nei politinė bendrijos; nuo bendrų siekių, solidarios bendrijos pavojų akivaizdoje, piliečių likimų bendrijos – politinėje sferoje nesančios, bet LDK vertybių, tradicijų, nepriklausomai nuo jų baltiškų, lenkiškų ar rusinų ar kitokios etninės kilmės, savimonės. Dar daugiau – nuo platesnės bendrijos, nuo bendrijos apimančios LDK ir Lenkijos Karalystės piliečius, iš lietuvių ir Karūnos (koroniaže) gyventojų bendrijos.

Turėjote teisę priimti tokį sprendimą – ir nors jis atnešė skaudžias – nes skiriančias šeimas, kaimynų bendrijas, pasekmes, kurios vertė pasirinkti tarp Lietuvos (etninės) ir Lenkijos–netiktų mums šio kartėlio priminti Jums lietuvių valstybingumo šventės proga. Jeigu ne viena problema.

Taigi, kai kurios 1918 m. vasario 16-tosios deklaracijos pasekmės šiandienos Europoje yra nepriimtinos.

Turime čia omenyje likimus tų kultūrinių ir istorinių lietuvių (dvasinių LDK piliečių), kurie nepriklausomai nuo savo etninės kilmės nesusitapatino su siaurai suprantama, etnine lietuvybės samprata. Pagrindinė dauguma ilgo ir skausmingo proceso kelyje apsisprendė būti lenkais; ir kaip tarpukario Lietuvos piliečiai savo lenkiškumą vienareikšmiai, kad nepasakyti- demonstratyviai- manifestavo.

Taip pat turime omenyje ir tuos lenkus, Vilnijos gyventojus, kurie dėl sovietų dovanos atsidūrė Lietuvos okupuotoje teritorijoje, 1939 m. spalio – 1940 birželio m.

Taip pat turime omenyje ir tuos lenkus, kuriuos vokiečių okupacijos laikais įvairiais būdais represavo lietuvių policija ir karinės struktūros, akivaizdžiai susijusios su Lietuvos nacionalistiniu elitu ir kolaboravusios su vokiečių okupantu.

Kalbant apie lenkus, gyvenusius tarpukario Lietuvoje, turima omenyje tokius veiksmus, kaip:

-atsikūrusi Lietuva nerespektavo lenkų tautinės indentifikacijos;
-prievarta buvo lituanizuojamos pavardės;
-vykdomi persekiojimai, kurie trukdė arba neleido lenkų kultūrinės, tautinės, švietimo, visuomeninės veiklos;
-brutualiai buvo persekiojami lenkų tikintieji, kurie reikalavo galimybės vartoti lenkų kalbą religinių švenčių metu;
-buvo vykdoma absurdiška antilenkiška šovinistinė propaganda mokyklose, spaudoje ir viešuose pasisakymuose;

Kalbant apie lenkus, gyvenusius Lietuvos okupuotoje Vilnijoje, turima omenyje tokius veiksmus, kaip:

-visiškas likvidavimas lenkų švietimo, visuomeninės, kultūrinės ir kitokios veiklos, uždraudžiant tokia veikla užsiimančių organizacijų veiklą, ir konfiskuojant jų turtą, tarp jų ir precedento civilizuotame pasaulyje neturintis  Stepono Batoro universiteto uždarymas;
-lenkų spaudos persekiojimas;
-kitokios paprastų Vilnijos gyventojų represijos.

Svarbiausios lenkų (o taip pat žydų, baltarusių ir kitų) represijos, kurias vykdė organizuotos lietuviškos policijos, sukarintos formacijos vokiečių okupacijos metu, tai:

-lenkų tautybės gyventojų eksterminacija, prisidengiant arba bendradarbiaujant su vokiečių okupantu Paneriuose, Švenčiuonyse, Glitiškėse;
-policijos represijos, tarp jų veiksmai nukreipti prieš (lenkų) antinacinį pogrindį;
-kova su antinaciniu pogrindžiu (Armia Krajova- antivokiškos koalicijos dalyve);
-gen. P. Plechavičiaus korpusas.

Tokius veiksmus sunku kitaip įvardinti kaip organizuotą ir Lietuvos valstybės vykdomą etninį valymą.

Dėl tokio etninio valymo Lietuvoje lenkų tautybės gyventojų skaičius  (išskyrus Vilniaus apylinkes) sumažėjo nuo 200 tūkstančių tarpukario Lietuvoje iki keliolikos tūkstančių šiandien. Tie keliolika tūkstančių šiandien praktiškai neturi jokių teisių, kurios priklauso tautinėms mažumoms pagal, ES standartus.

Per pastaruosius 90 metų ne tik Lietuva taip traktavo savo tautines ir etnines mažumas. Daugelyje šalių, taip pat ir Lenkijoje, šiandien vyksta diskusijos ta tema. Negarbinga anų laikų praktika yra smerkiama, o už jos vykdymą atsiprašoma.

Tuo tarpu Lietuvoje nėra nė ženklo tokio proceso. Blogiau, restituota iš sovietinės okupacijos Lietuva perima tokią – išskyrus pačią blogiausiąją – praktiką.

Šiandien, 90-ųjų [red.turi būti 93-ųjų] Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos metinių dieną- raginame Lietuvą pradėti atsiskaitymo su nacionalistine praeitimi procesą, padaryti iš jos išvadas, kurios – turime vilties prives prie radikalaus pasikeitimo situacijos mūsų tautiečių Lietuvoje.

Tikime, kad švenčiant 100-ąsias Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos metines niekam Lenkijoje jau nereikės priminti problemų, apie kurias rašome aukščiau, o lenkų tautybės Lietuvos piliečiai ir lenkai, gyvenantys kitur, galės kartu su lietuviais, švaria širdimi ir protu, švęsti tas metines.

Kresų organizacijų federacijos Aukščiausiosios tarybos vicepirmininkas Adam Chajewski
Memoriale Fidelus draugijos pirmininkas Aleksander Szycht

Kategorijos: Istorija, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Jonis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: