Grupė visuomeninių organizacijų šiuos metus paskelbė 1941 m. birželio sukilimo metais (11)

www.alkas.lt

Paminklas nužudytiems laisvės kovų dalyviams atminti Juodupės kapinėse (Rokiškio r.). Autorius G. Nasvytis, V. Kalpoko nuotrauka, kam.lt

Paminklas laisvės kovotojams

Grupė nevyriausybinių organizacijų išplatino deklaraciją, raginančią deramai pažymėti 1941 m. birželio sukilimo 70-ties metų sukaktį.

1941 m. birželio sukilimas – tai Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) surengtas sukilimas prieš okupacinį Sovietų Sąjungos režimą. Sukilimas buvo pradėtas pirmąją Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo dieną – birželio 22  ir vyko savaitę. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę, kuri 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir atsišaukimą į lietuvių tautą. Taip pat buvo paskelbta Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudėtis.Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais visoje Lietuvoje. Lietuvoje vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas.

Paminklas plk. Kaziui Škirpai, Berlyno LAF vadovui ir 1941 m. birželio sukilimo organizatoriui Petrašiūnų kapinėse Kaune, kam.lt nuotr.

Paminklas plk. Kaziui Škirpai, Berlyno LAF vadovui ir 1941 m. birželio sukilimo organizatoriui Petrašiūnų kapinėse Kaune, kam.lt nuotr.

Pilietinių nevyriausybinių organizacijų deklaracija

Šie metai Lietuvai yra 1941 m. birželio sukilimo 70-ieji jubiliejiniai metai. To laikmečio piliečių pasiaukojimas ir drąsa negali būti užmiršti.

Lenkiame galvas prieš sukilimo organizatorius, siekusius pasipriešinti pasaulį terorizavusiems totalitarizmams, išsakome padėką tautos dukroms ir sūnums, nepagailėjusiems gyvybių už tėvynės laisvę ir pamintos jos garbės sugrąžinimą.

Tačiau metams prasidėjus, iš oficialiųjų valdžios institucijų veik neišgirdome, ką realiai nuveiksime mąstydami apie Laisvės kovos ir didžiųjų netekčių sukaktį – vieną iš garbingiausių ir tragiškiausių naujausios mūsų Tautos istorijos puslapių. Kaip ir nematome reikšmingesnių istorikų studijų apie ano valstybingumo praradimo eigą, apie kai kurių to periodo visuomenės grupių vidinės demoralizacijos priežastis. Kaip ir apie žmones, atlikusius Tautos organizavimo, jos išsaugojimo veiksmus sunkiomis dviejų okupacijų ir pasaulinio karo sąlygomis.

Pasakytume dar daugiau: dalies istorikų, kai kurių Lietuvos istorijos instituto vadovų išsakomos mintys apie asmenis, rengusius dirvą Vasario 16-osios sėjai, labai primena kvietimą žengti į visišką akligatvį – tokiame yra atsidūrusios teisėtvarkos institucijos teisės srityje.

Todėl apmąstę, ką jubiliejiniais metais galėtų nuveikti pati visuomenė, ir tikėdamiesi, kad didelius darbus žmonių iniciatyvos pagrindais gali nudirbti ne tik mūsų organizacijų nariai, bet ir visi Lietuvos piliečiai – organizuodamiesi svarbiausiems valstybingumo uždaviniams vykdyti, bei organizuodami tam kitus ir pasiremdami mūsų valstybės Konstitucijos normomis, draudžiančiomis Tautos suvereniteto varžymą,

Skelbiame šiuos metus 1941 m. Birželio sukilimo  įvykių tyrimo ir jų įamžinimo metais.

Tam laikmečiui skiriama savo veiksmų programa norime paskatinti žmones burtis bendriems darbams, kad visuose Lietuvos pakraščiuose atsirastų iniciatyvos. Tarp jų ir aiškinantis mums svarbius netolimos praeities įvykius.

Mūsų parengti darbų siūlymai skiriami demokratinei, savivaldos pagrindais besitvarkančiai visuomenei. Tačiau tikime, kad paramos sulauksime ir iš sąžiningų profesionalių istorikų, kultūros veikėjų, valstybės institucijų. Manome, kad šiandien kaip niekad svarbu išnagrinėti priežastis, atvedusias į ano iki okupacinio periodo politinio elito veiklos, o vėliau ir valstybingumo, paralyžių ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Svarbu sąžiningai išsiaiškinti, kodėl su abiem svetimomis jėgomis, pasikėsinusiomis į Lietuvos valstybingumą, kolaboravo gana žymi visuomenės dalis, padariusi daug skausmo bendrapiliečiams arba net baisių nusikaltimų. Turime mintyse ne tik lietuvių kančias, bet  ir nacių organizuotą žydų bei romų tautybių Lietuvos piliečių naikinimą, kai vis dar nepasakoma, kiek ir kokių lietuvių ar kitų tautybių žmonių tam talkino. Ir kodėl tai darė. Kad nebūtų iškraipoma tiesa apie to laiko  įvykius. Ir kad istorijos mokslas netarnautų prieš valstybę nukreiptoms politinėms spekuliacijoms.

Nevyriausybinių ir jaunimo organizacijų vardu:

Pilietinių nevyriausybinių organizacijų siūlymai pažymint jubiliejinius 70-tuosius 1941 m. Birželio sukilimo metus

Sukilimo 70-osios metinės sudaro galimybę lietuviams, kuriame pasaulio pakraštyje jie begyventų, organizuotis į vieningą bendruomenę. Tik taip savo bendra veikla, savo darbais tapsime verti  tų, kurių dalis anuomet paaukojo visa kas brangiausia, dažnai ir gyvybes, dėl mūsų Tėvynės laisvės ir mūsų ateities.

Tačiau šia programa pajėgiame atspindėti tik dalies Lietuvos visuomenės mintis. Ji jokiu būdu nevaržo tautiečių įvairiuose pasaulio ir šalies regionuose savaip, pagal atskiras programas pažymėti svarbiuosius įvykius, kuriems dėmesį skirsime visus  metus.

Kviečiame mūsų valstybės struktūras, ir pirmiausia J. E. Prezidentę, Lietuvos Seimą ir Vyriausybę sutelkti rimčiausias intelektualines pajėgas sudėtingiausiam naujausios mūsų istorijos tarpsniui deramai ištirti, pristatyti jį mūsų Tautai ir pasaulio visuomenei. O visas lietuvių krikščioniškąsias bažnytines konfesijas palaiminti tam skirtus žmonių darbus.

Šiuose siūlymuose numatome:

1. Darbus, kuriuos atlikti galima organizuotos visuomenės jėgomis (talkomis) sudarius pilietinių nevyriausybinių bei jaunimo organizacijų  regionines darbo grupes:

Bendravalstybinį paminklinių (atminimo) lentų su specialia Sukilimo piktograma sukūrimą.

Reikšmingiausių 1941 m. birželio sukilimo vietų  pagrindiniuose centruose Kaune ir Vilniuje (LAF štabų, kautynių su sovietais) nustatymą, kreipimąsi į savivaldybes dėl šių vietų paženklinimo minėtomis paminklinėmis lentomis.

Kautynių su okupacinėmis pajėgomis regionuose (Varėnoje, Alytuje, Zarasuose ir kt.) nustatymą ir pažymėjimą.

Žuvusių sukilėlių ir partizanų kapaviečių tvarkymą kaip nuolatinį visuomenės veikimą. Sukilėlių atminimui memorialinių parkų ir medžių gojelių ateinantį pavasarį ir rudenį sodinimą.

2. Konferencijų (mokslinių ir paminėjimų mūšių vietose, mokyklose) organizavimą.

Sukilimui ir istorijoje nuslėptajam laikmečiui skirtų mokslinių konferencijų planavimas ir organizavimas turėtų tapti Vyriausybės ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbu. Kaip visuomeniniai dariniai esame pasiryžę prie to prisidėti rinkdami žinias apie dar gyvus įvykių liudininkus, fiksuodami pasakojimus vietose, organizuodami paminėjimus mokyklose, darbus derindami su savivaldybių švietimo skyriais. Ypatingai daug šioje srityje be mokytojų gali nuveikti etnografai, kraštotyrininkai, vietos kunigai, šaulių ir savanorių organizacijų nariai.

Virtualus įvykių tinklapis turėtų apimti:

Tarptautinę situaciją sudariusią sąlygas Molotovo-Ribentropo paktui atsirasti. Negatyvų kolaborantų vaidmenį parengiant pirmąją Baltijos šalių sovietinę okupaciją. LAF-o organizavimąsi sovietų okupuotoje Lietuvoje . Sukilimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Sukilimo ypatingą svarbą pilietinei savigarbai atsigauti. Valstybingumo kėlimo klausimus nacių okupacijos sąlygomis: ko siekė vokiškieji okupantai? Sukilėlių ir Laikinosios vyriausybės narių likimus. Sukilėlius ir antinacinio bei antisovietinio pasipriešinimo organizacijas po antrosios sovietinės okupacijos. Sovietinių okupantų planus civilių gyventojų atžvilgiu karo atvejui. Okupantų įvykdytų žudynių Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse palyginimą. 1938–1940 m. laikotarpio istorijos (nuslėptojo laikmečio) „nušvietimą“ po 1990 m. kovo 11-osios.

3. Pažintinės metodinės medžiagos kūrimą.

Ieškoti finansavimo dokumentiniams filmams apie to laikmečio žmones, tarp jų apie Birželio sukilimo dalyvius. Surinkti ir išleisti Sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės narių nuotraukų rinkinius.

4. Birželio sukilimo epizodų inscenizavimą.

Pasiūlyti Kauno, Klaipėdos ir kt. karo istorijos klubams metų bėgyje surengti renginius atkartojant Sukilimo įvykius Kaune, Varėnoje , Vilniuje ir kitur.

5. Visą medžiagą, kurią  jubiliejinių Birželio sukilimo metų bėgyje pavyktų surinkti, pasiūlyti žiniasklaidai.

Sieksime, kad radijo klausytojus ir televizijos žiūrovus metų eigoje ne kartą pasiektų Sukilimo vadovo L. Prapuolenio kreipimosi į valstybės gyventojus žodžiai.

6. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perkėlimą.

Giminėms suderinus leidimus perkelti šio įžymaus lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjo palaikus iš JAV į Kauną, palaikų perlaidojimo ceremonijai sieksime valstybinių laidotuvių statuso.

Pilietinių nevyriausybinių ir ypač jaunimo organizacijų nariai kuo galėdami prisidėsime, kad žinia apie šio žmogaus gyvenimą ir veiklą, apie jo bendražygius pasiektų visus mūsų organizacijų narius, visas šalies vietoves, o  asmens atminimas taptų  įamžintas deramai pagal jo nuopelnus Tautos istorijai.

Deklaracijos signatarai

Lietuvos 1941 m. birželio 22-28 d. sukilėlių sąjungos tarybos pirmininkas Alfonsas Žaldokas
LR Krašto apsaugos bičiulių klubo valdybos pirmininkas ats. majoras Antanas Burokas
Nepriklausomybės gynėjų sąjungos valdybos pirmininkas ats. pulkininkas J. Gečas
Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocide, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas
Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pirmininkas dim.plk. lt. Algirdas Jurkevičius
Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos pirmininko pavaduotojas ats. eilinis Simonas Grigonis
Lietuvos kariuomenės rezervo karių organizacijos prezidentas ats. plk.lt. Vytautas Čepukas
Atsargos karininkų sąjunga – ats. plk. Romas Žibas
Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas
Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugija Albinas Kentra
Lietuvai pagražinti  draugijos pirmininkas Juozas Dingelis
Lietuvos moterų lygos pirmininkė Ona Voverienė
Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis
Dingusių žmonių šeimų paramos centro pirmininkė Ona Gustienė
Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio valdybos pirmininkas Juozas Šaulys
Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio pirmininkas Kęstutis Milkeraitis
Lietuvių tautinio centro pirmininkas Ričardas Čekutis
Lietuvos Vytautų klubo pirmininkas Vytautas Paulaitis

Kategorijos: Istorija, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , .

11 komentarų

  1. savas:

    …….šaunu,gerai,bet supraskit,kad iki tokių kraštutinumų privedė MŪSŲ(politikų)visiška impotencija,bestuburė politika,SAVO TĖVYNĘ MYLINTIEMS,žmonėms atsibodo,jie yra ujami,jie nustumti į patvorį,”medūzos”sėdi valdžioje,naudojasi visais mūsų sukurtais vaisais ir toliau murgdo,LIETUVOS ŽMOGŲ KURIS DĖL JOS GYVYBĖS NEPAGAILĖTŲ,neteisybės,abejingumo,burokratų liūne…………..ir tokie įstatymai “dėl lenkų švietimo”gal ir gimsta tik tada kai gatvėmis praeina toks jaunimas.Suprantama,kad tai blogai,nes kai kur “perlenkta”,……… ….O KAS BELIKO!Po tokių eitynių nors valdininkų”smegenų vienas pusrutulis pradeda dirbt,……….

  2. savas:

    pardon,…………komentaras ŽEMIAU VIENU SRAIPSNIU,o dėl SUKILĖLIŲ-DIDELIS JIEMS AČIŪ IR AMŽINA GARBĖ!

  3. leitis:

    Sunku suprasti, kur čia Deklaracijos pradžia, todėl nežinau į ką kreiptis: alką.lt ar Deklaracijos signatarus?
    Tačiau teiginio: “Sukilimas buvo pradėtas pirmą Antro pasaulinio karo dieną…” autoriui patarčiau prieš sėdant rašyti pasiimti istorijos vadovėlį ir sužinoti, kada gi prasidėjo tas II PK.

  4. Virginija:

    Kurie žinome šį sukilimą, tie tikrai supratome, kad kalbama apie 1941 m. birželį ir hitlerininkų atėjimą į Lietuvą,sovietų armijos bėgimą, kuriai sukilėliai ir pastojo kelią. Tokios kautynės įvyko ir prie Ylakių, turime šiek tiek medžiagos surinkę…

  5. Alvydas Malinauskas:

    Mieli „Birželio 23-osios sukilimo“ minėjimo signatarai,

    Noriu priminti, kad 2010 m. Birželio 23d. visos deklaracijos idėjos buvo išsakytos Kauno miesto savivaldybės administracijos Dainavos seniūnijos organizuotame Birželio 23-osios sukilimo dienos monėjime Kaune, Birželio 23-osios gatvėje.
    Viena asociacija, tai – „Kovo -11 osios gatvės bendrija“ planuoja pastatyti minėtoje gatvėje ženklą, primenantį sukilimą.
    Malonu, kad Dainavos seniūnijos iškeltos idėjos pateko į šią deklaraciją.

    Su pagarba,
    Dainavos seniūnas Alvydas Malinauskas

  6. Irena:

    Sveikintina iniciatyva. Tekstas turėtų pasiekti patriotines jaunimo organizacijas, istorijos mokytojus, kurių pareiga – vyresmiųjų klaisių moksleivius įtraukti į kraštotyrinę veiklą, jeigu dar yra tų audringų dienų liudininkų – užrašyti jų atsiminimus.
    Sėkmės organizatoriams.
    Irena

  7. Liutauras:

    Mūsų tauta praliejo daug kraujo už savo laisvę. Būtina paminėti visa kovas už laisvę. Būtina, kad tai atsispindėtų ir pilietiniame ugdyme.Būtina pagerbti visų kritusių už Tėvynės laisvę atminimą.

  8. Antanas:

    O ką pasakys “zurofai” iš TS partijos viršūnės ???

  9. stebėtojas:

    Deja šis sukilimas buvo finansuotas nacionalistinės Vokietijos ir tarnavo tik jos puolimo veiksmų prieš SSRS planams. Tai buvo marionetinis sukilimas, paruošęs kelią nacionalistinės Vokietijos okupacijai… nedėrėtų šios dienos minėti, neverta ji tokios pagarbos, sutinku, kad tie žmonės kurie kovėsi tai darė galbūt ir iš gražiausių paskatų, bet jais buvo pasinaudota.

  10. arvydas damijonaitis:

    LR Seimo TS-LKD frakcijai : Dėl 1941 birželio 23 sukilimo šmeižimo
    2012-04-17,Vilnius
    “Raudonieji naciai” ( NKVD-KGB,50 proc. žydų tautybės vadovai) įvykį
    1941 birželio 26 d. Kauno garažėlyje klastingai ,šventvagiškai
    pristato kaip pasaulinio masto antižydišką sukilusių lietuvių
    akciją. Neišdegė (žiūr. internete ,IRENA TUMAVIČIŪTĖ “Lietuvių
    šmeižtas..). Įrodyta, kad NKVD-KGB, “raudonųjų nacių” pateiktos
    minėto Kauno garažėlio nuotraukos klastingai sumontuotos, dokumentai
    sufabrikuoti. Okupantams būtinai reikėjo apšmeižti birželio 23
    sukilimą, kurio metu antrą kartą buvo paskelbta Lietuvos
    nepriklausomybė (pirmą kartą – vasario 16,1918). Per tragišką
    sukilimą žuvo apie 2000 lietuvių – baltaraiščių sukilėlių –
    idealistų. Deja, LR Seimo narys Emanuelis Zingeris , sąmoningai
    palaiko NKVD-KGB, “raudonųjų nacių” okupacinę propagandą, lietuvių
    šmeižtą, pasisako prieš birželio 23 sukilimo metinių minėjimą, neigia
    lietuvių heroizmą ,pasiaukojimą sukilimo metu , falsifikuoja Lietuvos
    istoriją, žemina genocidą patyrusią lietuvių tautą. Neužmirškim
    istorinių sukilimo aplinkybių. Birželio 23 sukilimo išvakarėse,1941
    birželio 14 dieną, “raudonieji naciai” užkalė pagal oficialius
    duomenis 17,6 tūkstančio lietuvių ( dauguma jų – lietuvių
    inteligentai) specialiuose mirties traukinio vagonuose. Sušalusius į
    ledą lavonus iškrovė prie Laptevų jūros, galvų skaldytojai suknežino
    galvas, kad “litovcai” neatgytų. 1941 metais, birželio 14 d. Mykolas
    Zingeris , minėto E.Zingerio tėvas , kartu su kitais okupantais –
    enkavedistais, aktyviai dalyvavo Alytaus gyventojų naikinimo akcijose,
    gyventojus-inteligentus (mokytojai, kultūrininkai, teisėjai ir t.t.)
    pakraunant į geležimi kaustytus mirties traukinio vagonus ( žiūr.
    “TAUTŲ TĖVO KARALYSTĖJE” ,Memuarai, sudarė Albinas Masaitis, Kauno
    “Šviesa”,1991.).Memuaruose pateiktas okupantų represuotos, mokytojos
    alytiškės Albinos Šapokienės liudijimas “Svetur ir namie”, kuriame
    aprašytas siaubingas 1941 birželio 14 okupantų enkavedistų ir jų
    parankinio Mykolo Zingerio siautėjimas Alytaus miestelyje. Archyvinių
    dokumentų kopijos apie sovietinių okupantų aktyvistą Mykolą
    Zingerį , yra atspausdinta 2011-09-23 “Lietuvos aidas” laikraštyje.
    Pateikti dokumentai liudija, kad Mykolas Zingeris siautėjo ne tik
    Alytuje, bet ir “dalyvavo operacijose prieš buržuazinius nacionalistus
    Marijampolės (Kapsuko )apskrityje”, t.y. nebuvo eilinis
    “enkavedistas”.
    Tragiškas Lietuvai, paradoksalus faktas – sovietinių okupantų
    aktyvisto – enkavedisto Mykolo Zingerio sūnus Emanuelis Zingeris yra
    komisijos, tiriančios sovietų – nacių nusikaltimus , pirmininkas.
    Kalbama apie Seimo narį, kurio tėvas buvo stribas ir lietuvšaudys. Būtent
    dėl to Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams vertinti netraukė atsakomybėn
    šių nusikaltėlių. Pavyzdžiui, vien 1951 m. rudens “trėmimui” (masiniam žudymui)
    buvo pasitelkta 8000 stribų. Būtina nedelsiant griežtai ir blaiviai apsispręsti
    dėl seimo nario E.Zingerio tinkamumo minėtoms pareigoms užimti.

    Arvydas
    Damijonaitis, žydų gelbėtojos vaikaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: