D.Razauskas. Veidrodėli veidrodėli, ar aš pati gražiausia? (18)

Dainius Razauskas, www.alkas.lt

Dainius Razauskas

Dainius Razauskas

Vakar popiet gerdamas arbatą įsijungiau teliką ir pamačiau pamokančią istoriją (ne pamokomą, o būtent pamokančią). Rodė vieną tokį serialą. Žodžiu, XIX a. Amerikoje naujakurių vilkstinė traukia per prerijas, miškus ir slėnius į savo būsimą gyvenamąją vietą. Ir juos užpuola plėšikai. Naujakuriai suslepia į vežimus savo vaikus bei moteris ir didvyriškai atsišaudo. Galiausiai, praradus kelis saviškius, jiems pavyksta šiaip ne taip apsiginti, ir jie netgi paima vieną plėšiką nelaisvėn. Vyrai dar nori šaudyti į sprunkančius plėšikus, bet juos sulaiko pastorius: negražu šauti bėgančiam į nugarą. Nors visiems aišku, kad plėšikai sugrįš. Ir štai – netrukus jie surengia vilkstinei pasalą patogioje tam perėjoje ir neva pasiūlo mainus: taiką ir ramybę už sučiuptąjį jų bendrą.

Visi supranta, kad vos jį paleidus, pasipils ugnis ir pasilies kraujas. Negana to, plėšikai pabando vogčia išlaisvinti saviškį dar tebevykstant „deryboms“. Patyrę klastą vyrai nori sučiupti ir atjojusius „derybininkus“, tačiau juos vėl sulaiko pastorius. „Jie gi mus mulkina, jie nė neketino derėtis!“ – sušunka vyrai. O pastorius atsako: „Nesvarbu. Svarbu, kad mes ketinome derėtis“. Esą nesvarbu, kaip kiti laikosi taisyklių, svarbu mums patiems jų laikytis. Na, netrukus, žinoma, pasigirsta sprogimai, virsta uolos ir akmenys, pasipila ugnis ir pasilieja kraujas. Žūsta daug naujakurių, ne tik vyrų, bet ir moterų su vaikais. Kol galiausiai vienas kartu keliavęs patyręs vyras įsigudrina prisigauti prie plėšikų vadų ir, nebeklausydamas pastoriaus, juos iš arti iššaudo.

Pastorius norėjo būti geras ir kilnus. Tačiau kieno sąskaita? Juk laiku nušovus daugiau plėšikų, galėjo išlikti gyvas ne vienas saviškis, nebūtų nužudytos moterys ir vaikai. Ar tikrai pastoriui rūpėjo jo žmonių gyvybė ir sveikata, bent jau ne mažiau nei plėšikų? Ar tad pastorius lemiamą akimirką tikrai norėjo būti geras, ar tik tą akimirką atrodyti geras savo paties akyse? Ar tai meilė žmonėms ar tik savimeilė?

Tai mums dabar labai svarbus, gal net žūtbutinis klausimas: ar valdančiųjų noras atrodyti geriems savo pačių akyse netampa mums per brangus? Ar ne per didelę sąskaitą mes už jį ketiname sumokėti?

Nes esama esminio skirtumo tarp tikro gerumo – pasirengimo iš tikrųjų daryti kitiems gera, apsaugoti kitus nuo pavojų, pagal išgales padaryti jų gyvenimą šviesesnį, ramesnį ir gražesnį – ir noro įsiteikti savo susikurtoms rožinėms nuomonėms apie save patį, pasistaipyti prieš savo atvaizdą savo sielos miegamajame: „Veidrodėli veidrodėli, ar aš pati gražiausia?“

Uždarydami Ignalinos atominę elektrinę mes labai norėjome atrodyti geri – išmintingi, sukalbami, draugiški, patikimi, klusnūs. Geri vaikai, verti pagyrimo. Na, po perdėtai gražia išvaizda nesunku būtų įžvelgti ir smulkaus savanaudiškumo, bet tai jau nebesvarbu. Svarbu, kad Lietuvos valdžiai iš tikrųjų visai nerūpėjo Lietuvos žmonių gerovė ir saugumas. O plėšikas nepraleidžia progos tuo pasinaudoti. Ir štai netoliese, iš esmės tose pačiose vietose, tik dar arčiau Vilniaus, Rusija stato savo atominę elektrinę.

Galima daug kalbėti, užsiplepėti ligi apsvaigimo apie atominių elektrinių saugumą, ypač rusiškųjų, tik daug įspūdingiau būtų tai daryti Černobilyje arba, deja, jau ir Japonijoje – tobuliausių technologijų, aukščiausio apdairumo šalyje. Žinoma, Lietuvoje toks žemės drebėjimas bei cunamis mažai tikėtinas, užtat nemažai tikėtina kas kita.

Bent paviršutiniškai žinant pastarųjų šimtmečių istoriją, yra visiškai aišku – stuburo smegenimis, pačiu gyvybiniu instinktu aišku, nors kaip visada ligi paskutinės akimirkos „neįrodoma“, – kad tikrasis Rusijos tikslas yra sunaikinti Lietuvą. Ir jai tai, beje, ne taip jau prastai sekasi. Dabar ji tiesiog pasinaudojo eiline palankia proga (patogiu „tarpekliu“) surengti pasalą ir kiša po mumis mirtiną užtaisą. Nereikia jokių žemės drebėjimų, jokių katastrofų – užtenka labai gerai paskaičiuotos „atsitiktinės klaidos“. Nė tiek: užtenka nuolat turėti kažkokių „smulkių problemų“ dėl reaktorių aušinimo ir su Neries vandeniu kaskart vis paleisti į Vilnių daugiau ar mažiau „švytinčios mirties“. Ir mes būsime priversti su visa savo sostine „evakuotis“ (tikėkimės, pagal mūsų valdžios spėsimą parengti naująjį „evakuacijos planą“) arba nuolat sėdėsime ant lagaminų. O jei taip, tai nė tiek nereikia – gana tokios nuolatinės grėsmės, kad Lietuvos sostinės Vilniaus gyvenimas iš esmės būtų paralyžiuotas. O pasismaginimui dar galima prisidurti visokių nepaliaujamų, neišbrendamų „derybų“ – kaip katinui su nustverta už uodegos pele. Ir kas, kad tie NATO lėktuvai skraido? Na to ir lėktuvai, kad skraidytų. Kol radioaktyvaus užterštumo lygis leidžia.

Negana to, vienu ypu dar būtų pribaigti tie lietuvių likučiai, kurie per pasaulio dalybas atsidūrė Baltarusijoje – beje, tos pat Rusijos sukurptoje iš buvusios Lietuvos dalies po andainykščio mūsų užsisapnavimo priešais įsimylėtąjį veidrodėlį.

Tokia tikrovė. O jei kas nori šį vaizdelį užginčyti, tegu prieš tai pasiskaito apie maskolių darbus Lietuvoje XVII a. vidury, Kražiuose prieš pusantro šimtmečio arba Rainių giraitėje pastarąjį prieškarį.

Susidariusią padėtį galima būtų įvertinti taip: arba Lietuva, kokią mes ją dabar jau įpratome matyti, arba Rusijos atominė elektrinė Astrave. Viena iš dviejų.

Jeigu mūsų valdžia nemato, nenori matyti šito juodžiausio paveikslo (duok Dieve, kad per šventą Apvaizdą viskas susiklostytų kitaip!), tai jai, vadinasi, nė kiek iš tikrųjų nerūpi nei Lietuva, nei jos žmonės, o tik pasistaipyti prieš veidrodėlį. O jeigu mūsų valdžioje bent kas nors dar mato šiek tiek daugiau už įsimylėtąjį atspindį, tai kodėl nesiliauja žaidę savo paikų žaidimų ir nesiima tikrų veiksmų? Nestoja piestu? Neįsikanda dantimis į gerklę Baltarusijai, Rusijai, Europai ir visam pasauliui? Kaip ta Sigito Gedos žebenkštis prieš dvidešimt metų. Tiesiog dantimis į gerklę, be išlygų ir pasiaiškinimų. Pirmiausia dantimis į gerklę, o visokios „derybos“ paskui.

Nes iš tikrųjų būti geras gali tik tas, kas pirmiausia išmoksta ir sugeba būti.

Argi tikrai svarbiau už viską mums tėra pasigrožėti savimi? Net išnykimo akivaizdoje? O gal išnykimo akivaizdoje – ypač?

*

Na, ir aš jau užsigrožėjau berašydamas, net sąmojį kone praradau. Dar perskaitysiu, ar graži išėjo šįsyk mano rašliava. Ar pati gražiausia?

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *