A. Terleckas. Laimingai klydau (23)

Antanas Terleckas

Antanas Terleckas

„Gerbiamieji Lietuvos piliečiai, brangūs tautiečiai!

Man didelė garbė šiandien kalbėti iš šios tribūnos Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo proga. Turiu pripažinti, kad pasiūlymas tarti žodį šioje salėje mane nuteikė viltingai. Galbūt pagaliau ateina laikas, kai sugebėsime į savo istoriją pažvelgti kaip į nuoseklių įvykių ir pastangų rezultatą be išankstinių nuostatų, be noro uzurpuoti teisę į vienintelę tiesą.

Nepriklausomybės atkūrimo diena man itin svarbi. Sovietinės okupacijos metais ir bendražygiams, ir KGB tardytojams ne kartą esu sakęs, kad Lietuva bus laisva imperijai subyrėjus, tik aš to laiko nesulauksiu. Laimingai klydau ir džiaugiuosi, kad teko prie tos laisvės prisidėti. Tradiciškai Kovo 11-oji siejama su Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiu. Bet nei Sąjūdis, nei Nepriklausomybės atkūrimo diena neišaušo, kaip netikėtas stebuklas, tai yra visos tautos nuoseklios kovos rezultatas.

Visų pirma ši diena aplaistyta Lietuvos partizanų krauju, kurie prisiėmė Lietuvos kariuomenės atsakomybę ir ilgiau nei dešimt metų kovojo su Sovietų Sąjungos karinėmis jėgomis. Jų darbus pratęsė egzistencijos judėjimas, būtent jis ilgus okupacijos metus neleido pamiršti laisvės siekio ir žadino tautinę sąmonę. Rezistentai nebuvo kokie nors išskirtiniai didvyriai, jie buvo tiesiog žmonės, kurie nenorėjo ir nemokėjo susitaikyti su pažeminimu ir už saldesnį kąsnį tarnauti okupantams. Esu dėkingas likimui, kad jis man leido sutikti sąžiningų, drąsių, kovojančių asmenybių. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems bendražygiams, ypač pernai Anapilin iškeliavusiai mano žmonai Elenai. Jos gyvenimas geriausiai simbolizuoja tą kasdienį, varginantį, nesitaikstymą su blogiu, užsispyrimą neaukoti idealų už galimybę gyventi patogiau.

1978 m. birželio 15 d. įkurtos Lietuvos laisvės lygos pastangomis 1979 m. rugpjūtį parengtas ir paskelbtas 45 pabaltiečių memorandumas, jo tekstas buvo cituojamas visame pasaulyje. Memorandumas paskatino Europos Parlamentą ir Europos Komisiją 1983 m. sausio 13 d. priimti deklaraciją raginančią Jungtinių Tautų organizacijos Dekolonizacijos komisijoje iškelti klausimą dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos okupacijos. Be tarptautinio atgarsio šis memorandumas sukėlė sąmyšį ir Sovietų Sąjungos imperijoje. Jis drąsino pavergtas tautas ir piktino kalėjimo prižiūrėtojus. Nemažiau svarbus buvo ir 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmo viešo mitingo Lietuvoje organizavimas ir priminimas visam pasauliui, kad trys Pabaltijo valstybės nesusitaiksto su vergija. 1989 m. gegužę Lietuvos laisvės lyga kreipėsi į Molotovo ir Ribentropo paktą pasirašiusios Vyriausybės Jungtinių Tautų organizacijos generalinį sekretorių, kad iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos būtų išvesta sovietinė okupacinė kariuomenė. Tų pačių metų liepą prie šio kreipimosi prisijungė ir Sąjūdis. Buvo surinkta 1 mln. 650 tūkst. parašų Lietuvos piliečių. Manau, kad nuosekli, bei bekompromisė lygos pozicija, kalbėti tik apie laisvą Lietuvą, o ne apie kokį ekonominį savarankiškumą Sovietų Sąjungos sudėtyje. Raginimas kuo greičiau išvesti okupacinę kariuomenę padėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui atrasti savo tapatybę ir skelbti tautos apsisprendimą būti laisviems. Ačiū visiems Kovo 11-osios akto signatarams, net jei dalis jų pasirašė ne širdimi, o protu.

1990 m. kovo 11 d. ką tik išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Vytautas Landsbergis padėkojo Persitvarkymo Sąjūdžiui, ir persitvarkiusiai Lietuvos komunistų partijai. Nutylėta visos tautos kova ir pasiųsta žinia komunistams, kad jie gali būti ramūs dėl savo likimo. Tuomet sakiau, kad klaida dėkoti pastarajai partijai, o dabar jau iš dviejų dešimtmečių perspektyvos manau, kad tai buvo viena iš didžiausių klaidų, šiandien lemiančių Lietuvos piliečių nepasitenkinimą valstybe. Labai gaila, kad Sąjūdžio Lietuvos komunistų partijos broliavimasis, pataikavimas komunistams ir jų jėgos baimė neleido po nepasisekusio pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį, įstatymais apriboti komunistų, nesvarbu, kokiais tada save vadino, veiklą Lietuvoje, ir konfiskuoti turtą. To nepasidarius, įvykiai pasuko visai kreiva vaga, sovietinė nomenklatūra, sėkmingai išlaikė ir padidino savo turtus, per juos darė įtaką visuomenės nuotaikas formuojančiai žiniasklaidai, ir sėkmingai susiliejo su pradėjusio kilti laukinio kapitalizmo daigais.

Šita simbiozė iki šiol karaliauja Lietuvoje, o jos narius vienija ne kokia nors ideologija, ne religinė tautybė, o tik vienas tikslas – pinigai. Manau, kad tokiomis plytomis mūrijamas valstybės pamatas negali būti stiprus. Bet šiandien dera kalbėti apie šviesius dalykus. Žiūriu į savo anūkus, bei proanūkius ir džiaugiuosi, kad jie gali laisvai mąstyti, laisvai kalbėti, laisvai keliauti po pasaulį ir mokytis. Būtent į jaunąją kartą dedu labai daug vilčių. Kovo 11-oji jiems suteikė daug galimybių. Man labai rūpi, kad jaunoji kartu augtų ne melu maitinama, todėl jaučiau čia pareigą papasakoti apie įvykius, kuriuose ir man teko dalyvauti. Tikiuosi, kad naujoji Lietuvos piliečių karta augs su stipriu stuburu ir drąsiai kovos už savo idealus. Būtent drąsos šią iškilmingą dieną linkiu visiems“.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. Elena:

    Labai ačiū ponui Terleckui ir visiems kitiems, žinomiems ir nežinomiems nuolatiniams Lietuvos laisvės idėjos kurstytojams ir ta idėja nuolat gyvenusiems bei tebegyvenantiems Lietuvos laisvės šaukliams. Galbūt, tikrai bus atsitokėta, jei pagaliau leista viešai kalbėti tokią nuomonę turinčiam žmogui:

    “Labai gaila, kad Sąjūdžio Lietuvos komunistų partijos broliavimasis, pataikavimas komunistams ir jų jėgos baimė neleido po nepasisekusio pučo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį, įstatymais apriboti komunistų, nesvarbu, kokiais tada save vadino, veiklą Lietuvoje, ir konfiskuoti turtą. To nepasidarius, įvykiai pasuko visai kreiva vaga, sovietinė nomenklatūra, sėkmingai išlaikė ir padidino savo turtus, per juos darė įtaką visuomenės nuotaikas formuojančiai žiniasklaidai, ir sėkmingai susiliejo su pradėjusio kilti laukinio kapitalizmo daigais.”

    Atgal grįžti neįmanoma. Bet šiandien būtina rasti būdus šią klaidą – nusikalstamą Lietuvai klaidą – atitaisyti.

  2. Ramūnas:

    Terleckas ir jį palaikantys labai klysta: klaida buvo ne komunistų teisių neapribojimas, o tai, kad nors ir mažesniu mastu, tačiau vis dėl to buvo leista įsikeroti tautos solidarumą žlugdančiam antikomunizmui. Ne mūsų lietuvių reikalas yra angažavimasis komunizmui ar antikomunizmui. Sovietiniu laikotarpiu lietuviai į komunistų partiją stojo ir komunizmo ideologiją viešai (pabrėžiu – viešai) išpažino ne todėl, kad ja tikėtų, bet todėl, kad tai buvo būtina tam, kad išliktumėm. Komunizmas tebuvo bjaurus rūbas, kurį turėjom užsimesti, kad turėtumėm minimalias galimybes puoselėti savo tautines vertybes. Po tuo purvinu rūbu plakė lietuviškos širdys. Daugeliu atveju visa tai, kas buvo sukurta sovietinėje Lietuvoje (taip pat ir lietuvių komunistų) buvo sukurta mūsų tautos labui, nepaisant to, kokius tikslus bebūtų turėjusi Sovietų Sąjungos vadovybė leituvių tautos atžvilgiu). Būtent taip lietuvius komunistus vertino ir 1941 m. sukilimo iniciatoriai, organziatoriai (J. Ambrazevičius – Brazaitis, J, Grinius ir daugelis kitų. J. Būtėnas, 1951 m. žuvęs Lietuvoje dar būdamas Vakaruose patarė partizanams legalizuotis ir jei yra galimybė – net infiltruotis į komunistų partiją.

  3. Ramūnas:

    Būtent, “Lietuvis ne tas, kuris Lietuvoj gyvena, o tas, kuris gyvena Lietuva”. Absoliuti dauguma lietuvių komunistų “gyveno Lietuva”. O jei jų tautiškumas nebuvo tokio lygio, tokio laipsnio, kokio būtų norėję iš jų tarkim pogrindyje veikę, tai čia daugiau ne jų, o visos lietuvių tautos problema. Jei lietuviai masiškai po Stalino mirties pradėjo stoti į partiją tai čia jau pasireiškė visoje tautoje veikusi tendencija. Sakyčiau, sveika savisaugos tendencija – neleisti vadovaujančias pozicijas užimti kitataučiams. Nesiruošiu leisti į diskusiją dėl Sniečkaus – jis politinėje scenoje išliko labai ilgą laiką, todėl jo neįmanoma įvertinti vienu masteliu. Tačiau norėčiau pabrėžti tik viena – prosovietinė orientacija nepriklausomoje Lietuvoje buvo labai stipri, ji jokiu būdu neapsiribojo tik kairiaisias. Ji buvo labai stipri pav. ir katalikų visuomenėje. To meto visuomenėj prosovietinė orientacija jokiu būdu nebuvo laikoma nepatriotine ar juo labiau išdavikiška (dar kartą pabrėžiu – to meto visuomenėje, o ne po 1941 m. ar po karo). Sovietų Sąjungos globa ar net priklausomybė jai buvo priimama kaip viena iš alternatyvų, nė kiek neblogesnė nei arba net daug geresnė nei priklausomybė Vokietijai ar Lenkijai. Tokiame kontekste Lietuvos komunistų partijos pozicija buvo tik labai radikalus tokios prosovietinės orientacijos variantas, bet ne kažkas absoliučiai iškrentančio iš lietuvių tautos politinio gyvenimo konteksto. Atitinkamai vertintinas ir A. Sniečkus.

  4. Elena:

    Tai sakai, Ramūnai, kad kvaili buvo tie, kurie išėjo į miškus, kuriuos sugrūdo į koncentracijos stovyklas sibiruose? Reikėjo iš karto visiems tokiems “sąmoningiems” būti ir stoti į Komunistų partiją, į komjaunimą ir taip “dirbti Lietuvai”?

    Aiškinkit kaip norite, bet tik ne man, kas išnešė laisvės troškimą per visus sovietmečio priespaudos metus, kas neleido nurimti lietuvio sielai ir nesitaikyti su nelaisve. Niekas nebūtų tada sušaukęs minių į mitingus, jei visi būtų gyvenę tik prisitaikę ir susitaikę su sovietine santvarka.

    Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę — veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Ypač didelį pozityvų vaidmenį, palaikant laisvės idėją žmonių širdyse bei protuose, suvaidino pogrindžio sąlygomis leista „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po Antrojo pasaulinio karo nusistovėję sienos, Lietuvoje susikūrusi Helsinkio grupė per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. Oficialiai lietuvių Helsinkio grupė vadinosi „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė“. Jos nariai steigėjai buvo kunigas Karolis Garuckas, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus ir poetas, vertėjas Tomas Venclova.
    1972-aisiais metais, po Romo Kalantos susideginimo, kilo kelias dienas trukę neramumai Kaune.

    Tik tie žmonės – disidentai – mus atvedė į Kovo 11-ąją, o ne Lietuvos komunistų partija.

    • Pikasas:

      KGB karininkai 1988m. birželio 14d. mitinge Gedimino aikštėje tarpininkavo A.Terleckui. (cituoju) „Netrukus prie 10-tūkstantinio mitingo, apsuptotankiausio milicijos kardono, organizatorių prisistatė KGB pulkininkas J.Česnavičius ir majoras A.Bimbiris. Jie nuvedė A.Terlecką prie atvykusio miesto vykdomojo komiteto pirmininko A.Vileikio.“
      Kodėl saugumiečiai taip pasikliovė A.Terlecku ir jo galimu vadovavimu mitingui, kad patarpininkavo jam? Gal tai paaiškins jo kalba, kurią čia trumpai pacituosiu.
      A.Terleckas: (cituoju)„Atleidžiu tiems, kurie trėmė ir kalino, kankino mane. Juos jau šiandien nubaudė Dievas tuo, kad dabar gali apie savo nusikaltimus skaityti tarybinėje spaudoje. Tai jiems didžiausia bausmė. Čia tarp mūsų matau KGB pulkininką Česnavičių. Jam esu sakęs Kolymoje, kur jis mane du kartus aplankė: Jei jį ir jo draugus teis, atsisakysiu dalyvauti kaip kaltinimo liudininkas. Šį žodį visada ištęsėsiu(…)Pabaigai siūlau sugiedoti Lietuvos himną, o paskui visiems ramiai išsiskirstyti. Jokiu būdu neiti į gatves ir nemanifestuoti.( Didysis sąmokslas prieš Lietuvą“ Kaunas, 1996m. 72,73,88, 189,190 psl.)

  5. Remigijus:

    Veidmaini, melagi, smeizike Antanai Terleckai.
    Pats buvai demonstratyvus sovietines nomenklaturos garbintojas laisvoje Lietuvoje.
    Tuomet maniau, kad gal tiesiog is kvailumo manei sovietine nomenklatura geresne uz Sajudzio idealistus. Tiesa, itardamas, kad gal neatsitiktinai dergi Sajudiecius ir veliau konservatorius.
    Sios dienos tavo kalba sudejo taskus ant i – nebuvai tu Laisves puseje. Tebesi kitoje.

    • Pikasas:

      KELETAS FAKTŲ APIE A. TERLECKO KARJEROS PRADŽIĄ
      1. 1949 metais A.Terleckas būdamas 21m, amžiaus įstojo į VLKJS komjaunimo organizaciją.
      2. Čekistas, kaip aktyviam komjaunuoliui, A.Terlecko teigimu “partijos valia” tapusiam komjaunimo sekretoriumi, (cituoju) “pavedė sekti studentų nuotaikas ir apie jas pranešinėti jam telefonu” bei sekti kažkokį Buliką.
      3 A.Terleckas (kaip teigia, cituoju)“Buvau iškviestas į komjaunimo komitetą. Ten tapau komiteto aktyvistų auklėtiniu. Tai buvo ‘užsigrūdinusių kovotojų už komunizmą” būrelis.
      4.1950 metų žiemą gavo įpareigojimą važiuoti į provinciją skaityti paskaitų, pagrįstų sovietinės ideologijos štampais ir gavo už tai piniginį atlygį.
      5. 1950 metų pavasarį A.Terleckas įsidarbina Politinių ir mokslinių žinių skleidimo bilietų platintoju, pristatinėjo lektorius ir t.t.
      6. 1952 metais A.Terleckas įsidarbino spaudos cenzūros GLAVLIT’o institucijoje, kur dirbo ir J.Kuolelis.
      7. 1953M. A,Terleckas paskiriamas geležinkelininkų mokyklos direktoriaus pavaduotoju auklėjamajam darbui. Universiteto komjaunimo konferencijai pasiruošia kalbą ir ją perskaito. Išrenkamas sienlaikraščio redaktoriaus pavaduotoju.
      8. A.Terleckas apie save ne viešai paaiškina (cituoju)“Esu griežtas komunizmo, kaip politinės santvarkos, priešas, tačiau visada džiaugiuosi susitikęs komunistą, kuriame plaka lietuvio širdis”
      9. 1954- 1957 metais A.Terleckas karjerą sistemoje tęsė SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje kredito inspektoriumi, Vilniaus miesto valdybos viršininko pavaduotoju.
      10.Sovietinio režimo rinkimų agitatoriumi 1956m. – 1957m. žiemą A.Terlecką paskyrė ir SSRS Valstybinis bankas ir Ekonomikos institutas.
      19 0

  6. Ramūnas:

    Ne jums, kuri nesuprantat, kas yra tauta, jos reali situacija, savo idealų gynimas, kalbėti apie laisvę ir pasipriešinimą. Aš visiems realiai prisidėjusiems prie lietuvių tautos išsaugojimo ir stiprinimo – ir partizanams, ir Terleckui, ir Kronikos platintojams, ir Brazauskui ir daugeliui kitų – randu vietos Lietuvos istorijoje. Visi jie suvaidino vienokį ar kitokį teigiamą vaidmenį. Tačiau dar kartą kartoju – ne jums apie tai kalbėti.

  7. Vilmantas Rutkauskas:

    Elena,

    Ne tie žmonės -disidentai – mus (avinus) a t v e d ė į Kovo

  8. Vilmantas Rutkauskas:

    11-ąją – atvedė dvasia ir meilė Tikėjimui, nes be nuolankaus Tikėimo ir meilės dominančių Tikėjimui, negausim Tikėjimo, kaip siekiamybės, nacionalistinei žemei ir etno Protėviams atminti per tikėtinas krikščiodulgencijas.

    Diagnozės požiūriu Tikėjimo ateitis – laimingai klysti, ir tai šiek tiek Tikinčiuosius ramina.

  9. Elena:

    Ne Jums, Ramūnai, man nurodinėti, ką aš suprantu, o ko ne. Ne tokie bandė “perauklėti” per visą sovietmetį – nepavyko. O dabar jau per vėlu – per sena ir per daug patyrusi, išgyvenusi esu pati, kad kokios nors teorijos darytų įtakos. Gyvenimas – puikiausias mokytojas.

    Nemanau, kad nereikia žmonėms atleisti jų klaidų. Manau, kad visi žmonės klysta, o vėliau dauguma jų supranta savo klaidas, dėl jų gailisi, prašo atleidimo. Lietuvos komunistams, kitiems prisitaikėliams ir prie okupacijos, ir prie okupantų, jų padų be subinės laižytojams net nesuteikėme progos permąstyti savo gyvenimo, suprasti padarytų klaidų ir net nusikaltimų Lietuvai, tautai, nepalaukėme jų atsiprašymo, atgailos, o tokius purvinus, neapsivaliusius išrinkome vesti Lietuvą toliau. Savo smarve prasmirdė visą Lietuvą. Ir tas kvapas jau įsismelkė į didelės dalies Lietuvos pilečių smegenis – jie ir po dvidešimt vienerių metų gyvenimo laisvėje netapo oriais savo šalies šeimininkais, vis dar pilni kompleksų ir baimės, kad kažkas iš išorės, kažkokie kitokie, netikri lietuviai nori mus sunaikinti. Neišmokta naudotis demokratijos teikiamom galimybėm – išsirinkti doriausius ir patikimiausius į valdžią, kontroliuoti jų darbą, reikalauti atsakomybės. Ne, mes ir toliau duodamės pjudomi, skaldomi, gąsdinami, kad tik nematytume tikrovės, kad tik neatsisuktume į tuos, nuo kurių iš tikrųjų priklauo mūsų gyvenimas. Visada geriausia ir saugiausia išgyvea prisitaikėiai ir pataikūnai – va tokie pratūnojo per visą sovietmetį, jiems gerai ir šindien Lietvoj, nes toliau už savo daržo nei mato, nei nori matyti. Valdžia sau, o mes sau. Didžiausias “sąmoningumas” vieniems į kitus pabaksnoti, vieniems kitus kvailiais išvadinti ir pačius žmones apkaltinti, kad neišgyvena, kad sunkiai verčiasi, kad nepikti, kad nekerštingi.

    Dar ir šiandien galima ir reikia konfiskuoti visą prichvatizuotą visų Lietuvos žmonių uždirbtą turtą ir atiduoti jį valstybei. O valstybę tvarkyti privalme išmokti išrinkti dorus žmne, o ne uspaschikus, zuokus, paksus ir visus kitus kaip nors susikompromitavusius. Tegu pabūna nuošalėje kurį laiką, tegu savo darbais įrodo, kad pasikeitė, tai galės ir vėl būti renkami į valdžią. Nereika jų nei tremti, nei kaip kitaip drastiška bausti – tegu tik atiduod, ką ne savo pasiėmė ir nueina nuo valdžios sosto.

    • Pikasas:

      Savo prisiminimuose A. Terleckas teigia: (cituoju) „Negaliu paaiškinti, kodėl man staiga kilo noras išsiverkti ir visiems čekistams atlikti „išpažintį“.„Štai aš tada, 1957m. Šv.Kalėdų pirmą dieną, po jų „pietų“ atsakiau į KGB leitenanto Kriščiuko klausimą: „Aš anksčiau nenorėjau pasakyti apie santykius su (Jonu)Laugaliu ir (Vytautu)Semėnu. O dabar nusprendžiau papasakoti visą teisybę“. Išklausę Antano Terlecko išsamų, su įvairomis konkrečiomis detalėmis prisipažinimą, čekistai po kurio laiko pasiūlė jam parašyti dar vienus savarankiškus parodymus. (…) Neturėjau valios atsispirti tokiam „pasiūlymui“.

      A.Terleckas prisimena, kad:(cituoju) „jo ranka parašyti parodymai rodo, ką prisipažino: „V.Laugalis vieninteliame susitikime 1956m. rudenį jo draugo bute siūlė sukurti pogrindinę organizaciją. Mes su J.Semėnu pritarėm. Buvo diskutuojama dėl būsimosios organizacijos pavadinimo. Šie žodžiai , atrodo, buvo padiktuoti vieno iš čekistų, bet vėliau buvo sunku išsiginti“. A.Terleckas paaiškina: „ Tuo apklausa buvo baigta. Be minėtojo „1-2“ valandos protokolo, įsiūti į bylą ir du mano „savanoriški parodymai“, vieną iš jų pacitavau, o antrą atpasakojau. Dar į bylą įdėtas protokolas, kur nurodytas 11.30 – 17.10 val. laikas.“ (Jo turinys nežinomas) ( A.Terleckui buvo paskirta 4 metų nelaisvės bausmė, Laugaliui -8 metai, Semėnui – 6 metai) Savo prisipažinimus po ilgo laiko aiškina gerokai kitaip. A.Terleckas: (cituoju) „Valandą pasnaudęs ant sofos, pajutau begalinį norą kam nors išsipasakoti, paaiškinti, kodėl nekenčiu okupacinės valdžios.Net neperskaitęs pasirašiau ir prokuroro pakištą iš anksto surašytą protokolą“.( lit. „Naikintos, bet nenugalėtos tautos kelias“ 434psl.)

      2004 metais A.Terleckas teigia: (cituoju)„Kiekvienas, kuris patenka į KGB rankas pirmą kartą, gali padaryti klaidų.“(…)„Norėčiau, kad tokios bylos būtų pamirštos kartu su sovietmečiu.“(lit. www. alkas.lt 2013.01.13)A.Terleckas galbūt jau suprato, ką jis pats prisipažino, gal panorėjo, kad viso to nebūtų išsakęs ir pradėjo keisti savo ankstesnius, savo pačio knygose ir duotuose interviu žiniasklaidai pateiktus prisiminimus. Sovietinis saugumas po A.Terlecko atlikto atviro prisipažinimo 1957 metais daugiau be dėmesio ir priežiūros, jo darbo „Puntuke“ laikotarpiu ir vėliau, nebepaliko. A. Terleckas to taip pat nepamiršta. (cituoju) „Aną kartą slėgė mano prisipažinimas…”

  10. Ramūnas:

    Egoizmo, savanaudiškumo, nesiskaitymo su žmonėmis būta visais laikais,ponia Elena, ne tik sovietmečiu. Jo nė kiek ne mažiau, o gal net ir daugiau ir šiais laikais. Jis nė kiek ne mažiau būdingas ir nieko bendra su komunistų partija neturėjusiems lietuviams. Ir ne tik lietuviams. Tai apskritai būdinga visiems žmonėms. Lietuviams tai būdingiau gal tik dėl to, kad juos siejančių ryšių (tarpusavio solidarumo) dar mažiau nei bet kurioje kitoje kaimyninėje ar tolimesnėje tautoje. Todėl laikyti buvusius Komunistų partijos narius lietuvius priešais gali tik žmogus visiškai indoktrinuotas Europos Sąjungos elito palaikomos ideologijos ir visiškai nesiorientuojantis istorijoje arba atvirkščiai, labai gerai žinantis ko siekia ir tarnaujantis tam tikroms jėgoms. Nepaisant to, ką beteigtų antilietuviškoms jėgoms parsidavę istorikai, istorinė relybė yra tokia, kad patriotiškai nusiteikę lietuviai visada taikė infiltracjos taktiką. Visais laikais buvo siekiama įsiskverbti į priešiškas struktūras – pav. Komunistų partiją, sovietinę administraciją – tam, kad jos tarnautų lietuvių tautos interesams arba palaipsniui būtų sugriautos. Ar jūs žinot, kad daugiausia prie 1941 m. sukilimo suorganizavimo prisidėję katalikų visuomenės vekėjai – vadinamieji jaunieji katalikai (Ambrazevičius, Dielininkaitis, Skrupskelis, Grinius, Ivinskis ir daugelis kitų) – besąlygiškai pasisakė už sovietų ultimatumo priėmimą, besąlygiškai pripažino ir parėmė Liaudies vyriausybę, ragino katalikus dalyvauti Liaudies seime, rėmė Liaudies vyriausybės reformas, Liaudies seimo nutarimus, kuriais buvo pakeista santvarka ir pasisakyta už įstojimą į SSRS, pasisakė už savo šalininkų stojimą į Komunistų partiją. Tačiau – pabrėžiu – tuo pat metu – būtent, tuo pat metu – organizavo antisovietinio pasipriešinimo struktūras, kurios, kaip žinome, suorganizavo ir surengė 1941 m. sukilimą. Ar jūs žinote, kad J. Ambrazevičius – Laikinosios vyriausybės vadovas – po karo kalbėjo taip: „Net ir prieš lietuvius komunistus nesiimu kelti kirvio, nes žinau, kad daugelis tarp jų didesni patriotai ir kovotojai už mane. Jie […], negalėdami išsislapstyti miške, pasislėpė partijoje“ (Valiušaitis V. Juozo Brazaičio politinė strategija tremtyje // Kultūros barai, 2004, Nr. 1. Ar jūs žinote, kad 1951 m. desantu į Lietuvą numestas Julijonas Būtėnas – vienas artimiausių Ambrazevičiaus (Brazaičio) bendražygių dar būdamas Vakaruose patarė Lietuvos partizanams išeiti iš miško, legalizuotis ir – pabrėžiu – jei yra galimybė – infiltruotis į partiją. Klausykit, jūs, ponia, jei jau žmogus, kuris padėjo savo galvą už Lietuvos laisvę pasisakė už infiltraciją į komunistų partiją, kokią teisę turit jūs laikyti lietuvius komunistus priešais? O jei visų tų ir daugybės kitų faktų nežinote, tai geriau patylėtumėte ir pirmiau pastudijuotumėte istoriją.

    • šmikis:

      Ramūnai, tavo fantazijos nebūtinai yra istorijos studija. Atkreipkite dėmesį,net ponas Terleckas prisipažįsta kai kurių savo ankstesnių teiginių klaidingumą. Tik jūs,sovietinės ideologijos auklėtas galite teigti, jog tai, kas parašyta-tiesa. Aš žinau, kad daugelis istorinių dokumentų melagingai aprašo istorinius faktus,kuriuos aš pats mačiau, pragyvenau ir įvertinau. Pamenu ir tokį faktą: 1975 metų vasarą studentų statybinių būrių nariai žygiavo su degančiais fakelais per Šeduvos miestelį į tarybinių karių kapines. Ten mitinge pagerbė žuvusius ir grįžo į savo stovyklas. Sekančią dieną Amerikos balsas jau pranešė apie įvykį: badaujantys Lietuvos studentai su fakelais išėjo į miesto gatves ir grasino padegti miestą, jei nebus sprendžiamos jų maitinimo problemos. Kuris aprašymas istoriškai teisingas? Studijuotojas…atsieit

  11. Nadomas:

    EIENA, pritariu Jusu parašytai minčiai.AČIU.

  12. Kalvis:

    Galbūt visiems patriotams reikia išstoti iš visų tų keliasdešimt kelerių partijų? Tada vieni bus partiniai, kiti patriotai, gal pabandom? Tikrai tai nieko nekainuotų. Ir nebeperkam alaus…

  13. Vilmantas Rutkauskas:

    Protėvių dvasia – kai Romuvą išgarsino Vydūnas, rėmė Basanavičius, suspekuliavo Mindaugas Murza,..Kalvis, Vytautas Šustauskas, Visvaldasdas Mažonas…
    Pabandžiau pasistovėti aš pats – tačiau, patikėkit, – neužteno SMARVĖS .

    Supratau :
    Nebandyk gyventi vienas.

  14. Vilmantas Rutkauskas:

    Prirašiau su klaidom –
    “Visvaldas” , “neužteko SMARVĖS”

  15. Pikasas:

    Vorkutos lagerio ilgametė politinė kalinė ir tremtinė Ona Lukauskaitė – Poškienė, naujoji Helsinkio grupės vadovė garsųjį „45-ių Memorandumą“ pavadino (cituoju) „beprotišku dokumentu, už kurį KGB sukiš į kalėjimą Lietuvos disidentų aktyvą“ ir atsisakė jį pasirašyti.“
    A.Terleckas: (cituoju) Jei galėčiau, didesnę dalį studentų pasiųsčiau į lagerį porai trejetai metų. Kodėl? Todėl, kad apie mūsų tautos gyvybingumą kalba kalinių skaičius“.
    „45-ių Memorandumo“ teksto paruošiamasis darbas vyko taip: 1979 m. 07. 28d. A.Terlecko namuose (cituoju)„rašomaja mašinėle buvo atspausdintas pirmas kreipimosi tekstas. Apie tai antrame aukšte gyvenusios KGB agentės Elena ir Marija Bitinaitės pranešė KGB. Po kelių valandų atvyko prie buvusio partizano ir politinio kalinio Jono Pratusevičiaus prisistatęs 23 metus iškalėjęs ir KGB agentu užverbuotas V.B(Vytautas Bastys).Šis informavo KGB viską, ką sužinojo.“ Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas buvo atsargesnis dėl A.Terlecko siūlymo ir politinio dokumento nepasirašė. (cituoju) „Po poros mėnesių prasidėjo areštai. Vienus pirmųjų suėmė A.Lavutą, T.Velikanovą, V.Nakapetovą, M.Landą. Ištrėmė ir akademiką A.Sacharovą, o nuo 1984 metais tremtine tapo ir jo žmona E.Boner. Dauguma pasirašiusių šį raiškų dokumentą buvo nuteisti bei įvairiai represuoti arba slapta emigravo

  16. Pikasas:

    2011 metais paviešintuose prisiminimuose A.Terleckas pristato save, kaip KGB slaptus darbuotojus besiryškinantį detektyvą. O buvo taip:
    1978 metais (cituoju) „naktį į birželio 27 ar 28 d. rusiška mašinėle „atkaliau“ vienu pirštu Molotovo – Ribentropo pakto pasekmėms likviduoti komiteto nedidelės apimties deklaraciją, kurią tikėjomės apsvarstę tobulinti. Kadangi spausdinant mašinėlė tarškėjo, garsas buvo gerai girdimas palėpės kambarėly gyvenančioms Bitinaitytėms – neabejojau kad jos praneš, kam reikia. O tada bus atsiųsti KGB agentai ištirti, ką rašėm naktį. Šitaip mes nesunkiai nustatysime, kurie asmenys yra agentai. (Apie LLLorganizuotą mitingą 1987.08.23d. Apžvalga“ 2005.06.26“. G.Šidlauskas)
    A.Terleckas:(cituoju) „…atėjo Koja mūsų pravardžiuojamas V.B. Jis buvo gan gudrus šnipelis, išdavęs daug savo draugų. (…) Kaip tik tą dieną Juliukas (Julius Sasnauskas) atnešė Šv. Jonų bažnyčios palėpėje „atkaltą“ pirmąjį „Vyčio“ numerį. Parodžiau jį V.B. Aišku, kad jau tą patį vakarą „Vytis“ gulėjo ant Lietuvos KGB pirmininko generolo Juozo Petkevičiaus stalo…“(lit. „Laisvės priešaušryje“ 1970-1986m.)
    Beje, tai tas pats KGB agentas V.B. (Vytautas Bastys), kurio parašas puikuojasi ir prie „Memorandumo“ teksto, kuris fiksavo ir „Memorandumo“ kūrimo pradžią. Kaip visa tai suprasti? A.Terleckas netgi pats teigia, kad „neabejoja, kad jos (KGB agentės), praneš kam reikia“. Iš to kas pasakyta seka dar ir tai, kad A.Terleckas išryškino KGB agentą ir tada, tai žinodamas, supažindino jį ir su pogrindžio leidinio „Vyčio“ pirmu numeriu, o vėliau netgi pasiūlė jam pasirašyti po dokumento tekstu?

  17. Pikasas:

    A.Terlecko ir Lietuvos laisvės lygos požiūrį į Kovo 11-osios aktą, manau, tiksliai paaiškina LLL Tarybos narys Jurijus Radovičius. (Cituoju): „Kovo 11 Deklaracija reiškia visišką LLL veiklos krachą: pasiteisino būtent tas parlamentinis kelias, kurį A.Terleckas net nuo 1988 metų visomis jėgomis bandė sutrukdyti.“

    A.Terlecko kova prieš Lietuvos simbolių susigrąžinimą taipogi patyrė nesėkmę. Kai Lietuvos trispalvė vėliava, Vytis, Gedimino stulpai, Tautos himnas buvo paskelbti valstybiniais simboliais, A.Terleckas tai pavadino LKP CK ir KGB lietuviškojo filialo savivale. Kauno tremtinių klube A.Terleckas savo kalbos pabaigoje sako: (cituoju) „Kreipiuosi į visus, kurie dalyvausite demonstracijose. Jokiu būdu nesineškite ten Trispalvės vėliavos“.

    Apie Lietuvos herbą – Vytį A.Terlecko buvo teigta taip: (cituoju) „Rusiją vieną kartą jau buvo pagrobusi mūsų Vytį. Tąsyk jis buvo pakliuvęs į baisaus dvigalvio erelio nagus. Neatiduokime dabar į raudonojo šėtono nasrus. Mes kreipiamės į Jus, Lietuvos deputatai, į Jus, Lietuvos inteligentai. Jūsų pareiga – apginti Vytį nuo kruvinų bolševikų rankų.( lit. „LLL nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės“ I-as t. 71, 318 psl.)

    Štai ką teigia A.Terleckas apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį:(cituoju)„Į 35 narių LPS Iniciatyvinę grupę KGB pasiuntė maždaug 27-28 savo agentus. Pasiuntė ir keletą inteligentų, kurie formaliai nedirbo KGB, tačiau savuoju politiniu neišprusimu objektyviai tarnavo Rusijai“.

    Kritika Lietuvos Sąjūdžiui, kad jis pasirinko parlamentinės kovos kelią ir kiti įvairūs bandymai trukdyti naujos LR Aukščiausios Tarybos rinkimams, atsisakant net savo Lietuvos Laisvės Lygos kandidatų, parodo, kad Antano Terlecko tuomet pasirinktas rezidentinis kelias buvo nukreiptas jau prieš Lietuvos visuomenės laisvėjimo siekius. Po rinkimų A.Terleckas aiškina: „Mes didžiuojamės, jog dalį rinkėjų sulaikėme, kad Lietuvoje dalyvavo ganėtinai mažai rinkėjų.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: