Vytautas V. Landsbergis, www.alkas.lt
I
Nuburbuliavo savivaldos rinkimai ir tarsi nebėr apie ką burbuliuot: išrinkom pačius pačiausius, kuriuos tik galėjome. O tų, kurie nepačiausi, neišrinkome.
Yra tokia dzen’o pasakėčia apie vienuolį, kuris nušvito turguje, išgirdęs pokalbį tarp mėsininko ir pirkėjo. Pirkėjas paklausė:
– Atleiskit, o kuris mėsos gabalas pats geriausias?
– Visi geriausi, – atsakė pardavėjas ir tai nugirdęs vienuolis nušvito.
Laikas ir mums nušvist, niekur nedingsi. Visi mūsų išrinktieji yra patys geriausi – jie skirti geriausiam mūsų nušvitimui.
Beje, Lietuvoje nušvitimui sukurtos daug geresnės sąlygos, nei kur nors emigracijoje. Ne tik dėl to, kad Lietuva tolydžio panašėja į suktą turgelį be kasos aparatų…
O ten Airijose – nei Zuoko, nei Tomaševskio – nėr apie ką normaliai ir pasišnekėt. Nėr apie ką nušvist.
II
Indėnų šamanai galvoja, kad žmogus turi dvi sielas – pirmoji mechaninė, atsakinga už kvėpavimą, širdies plakimą ir medžiagų apytaką, o antroji – siela keliautoja. Ji nukeliauja į kūrybos pievas ir parsineša nuostabių kūrinių, ji nusklendžia į meilės pievas ir įsimyli, ji pasigano mokslo slėniuose ir parneša didžių atradimų. Siela keliautoja vadinama dviem vardais – Esme ir Sąžine.
Anot šamanų, ši siela yra saugi, nepažeidžiama, nebent jos turėtojas nusideda dieviškiems principams – prisimeluoja, prisivagia, ką nors be pagrindo užpuola. Tada sapnų klajonėse jo siela keliautoja gali būti pavogta.
Netekęs Esmės arba Sąžinės žmogus nenumiršta, jis lieka gyventi – dauginasi, valgo. Išgeria, TV paspokso. Tik polėkio bei džiaugsmo tokiame gyvenime gerokai mažiau. Kitąsyk net susergama… Tuomet šamanas turi keliauti į dvasių pasaulį ir surasti sielos vagis.
Pasakojama, kad kartais susitarti pavyksta ir pavogtoji siela pargabenama.
III
Šiuo indėnišku kampu pažvelgus Lietuvon, kitąsyk regisi, jog ir čia sielos parametrų galėtų šmėžuoti žymiai daugiau. Kažkas lyg ir ne taip – trūksta džiaugsmo, draugiškumo, (pasi)tikėjimo. Aimanuojama, kad kažkas mus apgavo, kad esam patys neturtingiausi, nelaimingiausi.
Betgi yra kraštų, kur žmonėms materialiai gyvenasi žymiai blogiau, negu mums (pvz., Tibeto pabėgėliai), tačiau jie kažkodėl džiugūs. Gal dėl to, kad jų sielos keliautojos dar nepavogtos?
Jei ši romantiška hipotezė būtų priimtina, galėtume paspėlioti – o kokią gi nuodėmę esam padarę, už ką buvo pavogta Lietuvos siela?
O.Milašius regėjimuose matė bei pranašystėse bylojo, jog Lietuva bus palaiminta ir sėkminga tik tuomet, jei nežudys savo negimusių kūdikių.
(Įtarčiau, kad gerb. šiuolaikinės feministės, išgirdusios tokius žodžius, greit O.Milašių sumaltų savo mėsmalėmis, idant gerb. pranašas ateity tokių nesąmonių nebepranašautų.)
IV
Čiuopiasi ir kita pavogtos sielos priežastis – pažeistas gamtos dėsnis „varnas varnui akies nekerta“. Padorūs lietuviai iki šiol nerado taikaus motyvo, dėl ko reiktų susivienyt. (Kadaise buvo toks Viliaus Orvido šūkis – „Padorūs lietuviai, vienykitės!”)
O ko čia vienytis su „šitais idiotais“ – pasakytų tūlas komentatorius… Na, nebent rusų tankai pro Parlamentą pravažiuotų.
Internetinių komentarų sąvartynuose galima ginčytis iki pamėlynavimo, kurie lietuviai padorūs, kurie ne. Vieniems Paksas, kitiems Butkevičius, tretiems Alekna, ketvirtiems Brazauskienė, penktiems Valatka.
V
O ar yra tokių lietuvių, kurie tiktų visiems komentatoriams, kurie būtų tarsi padorumo etalonas. Tikriausiai toks buvo neseniai mus palikęs a.a. Justinas Marcinkevičius.
Kokios jo savybės suteikė jam padorumo: jis nepasisakė prieš ką nors, jis neatsakė piktu žodžiu, kai buvo puolamas ir šmeižiamas, jis buvo aukščiau viso to. Jis vienijo, ne skirstė. Jis teigė, ne neigė… Jis gailėjosi, ne pyko.
Šio egzamino turbūt nėra išlaikęs nė vienas politikas – į puolimą neatsakyti kontrpuolimu. Tada, puolimo metu ir įvyksta nuopuolis – slidžion pakalnėn, nuo padorumo kalnelio.
Lietuvių kalba kupina paslapčių: pulti-užpulti-nupulti… Ką nors užpuolus, prasideda nuopuolis. Tada belieka pulti ant kelių.
VI
Apie lietuvio charakterį „Baltojoje knygoje“ Justinas Marcinkevičius samprotavo šitaip:
Idealizuodavom lietuvį. Aš taip pat. Tada tai buvo viena iš savigynos formų. Atsparos pastangos. Žiauri 20 amžiaus politinė ir socialinė tikrovė visaip tą lietuvį laužė, siekdama kuo greičiau sunaikinti jame tai, kas spėjo susiklostyti pirmosios nepriklausomybės metais, o gal iš seniau atėjo: žemės, tėvynės (jau išmoktos) meilė, tylus, kantrus patriotizmas, darbštumas, bičiuliškumas, kuklumas, religingumas, etninė savitaiga ir savigyna… Tai žemdirbio bruožai, būdingi ne tik lietuviui. Okupacijos, pervartos ir prievartos nemažai tų bruožų ištrynė, jų vietoje – gal šalia jų – ryškiau pasimatė prisitaikymo (išorinio, prievartinio), siekimo išlikti (o juk tai natūralu), atviro godumo, baimės… Suprantu, kad ne vieną čia ištartą žodį šiandien jau galėtume pakeisti ir kitais: žiaurumas, pavydas, pyktis, kerštas, baudžiauninkiškumas… Ne vienas jų, deja, funkcionuoja įvairaus lygio publicistikoje. Ir teismuose. Apskritai, pastangos sugauti, apibrėžti nacionalinį charakterį dažniausiai yra bevaisės: kiekvienu atveju tai vis kažkas kažkiek kitaip, o ir istorinis laikas pareikalauja, paryškina, pabrėžia vis kitas savybes.
Nelengva, gal ir neįmanoma surasti autoriteto, kuriame būtų susikaupusios geriausios žmogaus savybės. Tokie būdavo tik senovės epų herojai, bet ir jie turėdavo silpnybių. Gyvendamas sutinki ir mokaisi iš daugelio žmonių. Sau ištarti norėčiau bent tris vardus: Vincas Mykolaitis-Putinas, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir mano Tėvas. Tai skirtingi, bet man labai reikalingi žmonės.
“…jis nepasisakė prieš ką nors, jis neatsakė piktu žodžiu, kai buvo puolamas ir šmeižiamas, jis buvo aukščiau viso to. Jis vienijo, ne skirstė. Jis teigė, ne neigė… Jis gailėjosi, ne pyko.”
Manau, kad tokie žodžiai tinka ne vienam lietuviui, ne vienam kitos tautos žmogui, gyvenančiam Lietuvoje. Tai žmonės, kurie ne žodžiais, o darbais gyvena krikščioniška meile savo artimui, savo kraštui.
Ačiū ponui V. V. Landsbergiui už šviesias mintis.
Straipsnis – mąslus ir įdomus, tačiau čia nusišnekėjęs :
” O ar yra tokių lietuvių, kurie tiktų visiems komentatoriams, kurie būtų tarsi padorumo etalonas. Tikriausiai toks buvo neseniai mus palikęs a.a. Justinas Marcinkevičius. ”
Taigi,kad tasai a.a. ir Justinas (ne Džastinas) Marcinkevičius man niekada nebuvo padorumo etalonas ir netiko. Kodėl?
Todėl kad Monsinjoras ir komentatorius – iš šiukšlyno.
_Šio egzamino turbūt nėra išlaikęs nė vienas politikas – į puolimą neatsakyti kontrpuolimu. Tada, KONTRpuolimo metu ir įvyksta nuopuolis – slidžion pakalnėn, nuo padorumo kalnelio._
Aukso žodžiai, patikėk, Kreivy.
J.Marcinkevičius buvo KGB kankinamas ir užverbuotas. Kai tave ypatingai verčia – atsitrauk, kai vėl gali laisviau kvėpuoti, vėl gyveni pagal sąžinę. Taip elgėsi J.Marcinkevičius.
Vytautai
Šiuos apmąstymus perskaitęs pasijutau pakylėtas, nors, manau kontrpuolimas politikoje kartais reikalingas, ir tai nebūtinai veda į nuopolį. Bent taip tikiuosi. Toks kontrpuolimas dažnai būna reikalingas ne tiek tau pačiam, kiek kitiems, kurie linkę pasiduoti puolimui
Tai bent! ziame ir dangus, su kytu V. Lanzbergiu o gal obuolys nuo obels??! ir tai tik dulkes i akys?!