G.Steponavičius, delfi.lt A.Didžgalvio nuotr.
Šiandien kovo 1 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Signatarų klubai išplatino pareiškimą dėl Ministro Gintaro Steponavičiaus vykdomos švietimo politikos.
Pareiškimas dėl LR Švietimo ir mokslo ministro p. G. Steponavičiaus vykdomos politikos
Šalies mokslo ir švietimo sektoriuje vis labiau ryškėja neigiami reiškiniai, virstantys pavojingomis tendencijomis. Ministru tapus p. G. Steponavičiui, pirmą kartą atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu šios srities politika pradėta grįsti antivalstybiškai orientuotomis Lietuvos laisvosios rinkos instituto propaguojamomis ekonominio libertarizmo idėjomis. Geriausia pasaulyje sukaupta šios srities valdymo patirtis ir kvalifikuotų jos ekspertų rekomendacijos sąmoningai ir atvirai ignoruojamos.
Švietimo ir aukštojo mokslo politiką pradėta grįsti antimoksliškomis, išsivysčiusiose šalyse net nemėginamose taikyti libertarizmo ideologinėmis dogmomis. Pasaulio patirtimi ir ekspertiniu žinojimu grindžiamą mokslo ir švietimo sektoriaus valdymą pakeitė ideologinis vadovavimas, grindžiamas tariamai savaime ir automatiškai visas problemas išspręsiančios „rinkos nematomos rankos” dogma. Mėginant nuslėpti šitokio grynai ideologinio vadovavimo sričiai antimokslinį pobūdį, jį bandoma įvilkti į pseudomokslinės naujosios viešosios vadybos rūbą.
Iš esmės pakeista pati mokslo ir švietimo paskirties ir tikslo samprata. Per amžius patikrintą ir civilizuotuose kraštuose įprastą požiūrį, jog pagrindinis mokslo ir švietimo uždavinys yra kurti, išsaugoti ir ugdyti žmogaus ir visuomenės dvasines ir intelektualines galias, Lietuvoje pakeitė vulgari ekonomistinė samprata, jog svarbiausias šitokios veiklos tikslas yra pelnas. Vadovaujantis šia nuostata, šalies mokslo ir švietimo įstaigos nuosekliai ir kryptingai verčiamos pirmiausia pelno siekiančiomis įmonėmis.
Praktine šitokio ideologinio dogmatizmo išraiška tapo sektoriuje pradėtos vykdyti tariamai liberalios ir vakarietiškos destruktyvios reformos. Jas vykdant vadovaujamasi dviem pamatinėmis nuostatomis, kad švietimas ir mokslas yra tik perkama paslauga, ir kad šių paslaugų vartotojų „krepšelių” įvedimas yra panacėja, sukursianti sektoriaus įstaigų konkurenciją. Deklaruojama, jog pastaroji savaime išspręs visas šioje srityje susikaupusias administracines, organizacines, finansines ir kokybės problemas.
Apgailėtini tokių „reformų” padariniai jau yra akivaizdūs. Įdiegus „krepšelį”, bendrojo lavinimo mokyklų sektoriuje ne tik sunaikinta daugybė, ypač kaimo, mokyklų. Ypač sunkūs moraliniai, psichologiniai ir socialiniai tokios „reformos” padariniai. Siekiančios išlikti ir todėl žūtbūt pritraukti ir išsaugoti „krepšelius” mokyklos ir pedagogai tapo jų „paslaugų pirkėjų” – mokinių ir jų tėvų – dažnai nepmatuotų užgaidų ir savivalės įkaitais. Neretai jie būna priversti nuolankiai taikstytis su jų „paslaugų pirkėjų” ar „klientų” amoralaus, asocialaus, neretai destruktyvaus ir net atvirai pavojingo elgesio apraiškomis. Tariamoji reforma dar labiau nusmukdė mokytojo autoritetą ir jo profesijos prestižą mokinių ir visuomenės akyse. Kaimo vietovėse ir net miesteliuose tokiu būdu baigiamos likviduoti paskutiniosios mokyklos – paskutinieji kultūros, švietimo, žinių židiniai ir žmonių bendravimo traukos centrai. „Krepšeliai“ pradedami diegti ir vaikų darželiuose.
Panašiomis nuostatomis grįsta „krepšelinė” aukštojo mokslo reforma davė tokius pat apgailėtinus rezultatus. Įžūliai ir ciniškai ignoruojant srities darbuotojų, specialistų ir ekspertų nuomonę, sąmoningai buvo įgyvendinta ne studijuojančiam jaunimui, visuomenei ir valstybei, bet šalyje veikiantiems užsienio bankams naudinga ir jų pelnui didinti skirta šio sektoriaus tariama reforma. Melagingai aiškinant apie aukštojo mokslo srities artinimą prie pažangiausių vakarietiškų standartų, iš tikrųjų Lietuvoje buvo įdiegta grobikiška ir diskriminacinė studijų finansavimo ir paskolų besimokantiems sistema, kokią galima rasti tik labiausiai atsilikusiose pokomunistiniuose ir „trečiojo pasaulio” kraštuose. Vertinant studijų mokesčio dydžio ir šalies gyventojų pajamų santykį akivaizdu, kad Lietuvoje studijos tapo vienos brangiausių visose Europoje. Tikslingai kuriant galimybes studentų sąskaita lengvai užsidirbti užsienio bankams, buvo sąmoningai atmesti siūlymai steigti valstybinį studijų paskolų fondą, galėjusį teikti paskolas palankiausiomis studentams sąlygomis. Privačių bankų paskolos teikiamos su dideliais palūkanų procentais. Vargu ar dar yra Europoje šalis, kuriose šios palūkanos būtų pradedamos mokėti jau studijuojant. Todėl neišvengiamu tokios reformos padariniu tapo masinis jaunų žmonių bėgimas iš Lietuvos ieškant palankesnių studijų sąlygų. Nors tiksli išvykstančiųjų statistika sąmoningai slepiama, o išvykstančio jaunimo skaičiai dirbtinai mažinami, turimi kai kurie duomenys leidžia tvirtai teigti, kad šalies demografinių nuostolių ir „protų nutekėjimo” mastai yra milžiniški. Neatsitiktinai įtakingiausiuose pasaulio laikraščiuose pagal svetur emigravusių ir ten studijuojančių jaunų žmonių skaičius nedidelė Lietuva lyginama su tokioms didelėmis valstybėmis kaip Kinija.
ŠMM pradėjus vadovauti p. G. Steponavičiui visiškai apleistas tautinis ir patriotinis jaunimo ugdymas. Kosmopolitines ministro nuostatas ir abejingumą tautos ir šalies piliečių interesams akivaizdžiai rodo jo konformistiška ir antivalstybiška pozicija lietuvių kalbos dėstymo tautinių mažumų mokyklose klausimu. Vadovaujama šio ministro Lietuvos ŠMM tapo ir jaunąją kartą demoralizuojančių bei psichologiškai luošinančių daugiau negu abejotinų tokių ugdymo programų kaip Gender Loops ir pan. faktine globėja.
Tokią p. G. Steponavičiaus veiklą ministro poste vis sunkiau vertinti tik kaip nekompetetingą vadovavimą, už kurį krenta vien moralinė ir politinė atsakomybė. Pateiktieji tik kai kurie šios destruktyvios veiklos faktai duoda pagrindo laikyti ją galimai antivalstybine ir galimai nusikalstama veikla. Toks ministras neturi teisės toliau eiti savo pareigų. Jis privalo būti nedelsiant atstatydintas. Taip pat būtina atlikti kruopštų ir išsamų ministro G. Steponavičiaus ir jo komandos veiklos tyrimą. Kompetentingos institucijos turi būti įpareigotos išsiaiškinti, ar šioje veikloje nesama galimai nusikalstamos, baudžiamąją atsakomybę užtraukiančios veikos požymių.
Pasirašo:
Vaidotas Antanaitis
Mykolas Arlauskas
Antanas Buračas
Juozas Dringelis
Algirdas Endriukaitis
Balys Gajauskas
Rūta Gajauskaitė
Bronislovas Genzelis
Romas Gudaitis
Arvydas Juozaitis
Egidijus Klumbys
Bronius Leonavičius
Marcelijus Martinaitis
Alvydas Medalinskas
Romualdas Ozolas
Romas Pakalnis
Algirdas Patackas
Rolandas Paulauskas
Vidmantas Povilionis
Vytautas Radžvilas
Kazys Saja
Aloyzas Sakalas
Artūras Skučas
Kazimieras Uoka
Zigmas Vaišvila
Reklama
Nėra susijusių.
Parašykite komentarą