J.Vaiškūnas. Kada nacionalinė ir etninė kultūros kartu švęs vasario 16-ąją?

Vasario 16-tą Lietuvos valstybės atkūrimo dieną tradiciškai Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė iškilmingai įteikia Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas – garbingiausią įvertinimą ir apdovanojimą už darbus ir nuopelnus kultūros bei meno veikėjams.

Deja, apdovanojimų už veiklą etninės kultūros srityje šiemet, kaip ir kasmet, nacionaliniu lygmeniu nebus. Premija už pasiekimus etninės kultūros srityje įteikta buvo kiek anksčiau – pernai, lapkričio 23 d. Oficialiai teigiama, kad Nacionalinės ir J. Basanavičiaus premijų išskyrimas yra ypatingos pagarbos etninei kultūrai ženklas, mat patriarcho J.Basanavičiaus vardu pavadinta etninei kultūrai skiriama premija įteikiama jo gimimo dieną, esą taip sureikšminant ir etninės kultūros puoselėtojus, ir pačią etninę kultūrą – visos mūsų nacionalinės kultūros pamatą. Ar tikrai taip yra? Ar tai nuoširdus paaiškinimas?

Iki 2000 metų valstybinė J. Basanavičiaus premija dar buvo teikiama kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Bet, pasak vienos už etninės kultūros reikalus atsakingos Kultūros ministerijos valdininkės (pavardė žinoma), po to kai Kultūros ir meno tarybos nariai pasibaisėjo senatviška vieno iš 1999 m. J.Basanavičiaus premijos laureatų elgsena premijų įteikimo metu (sako – per ilgai kalbėjo, nuolat kartojosi… etc.), jie esą ir nusprendė premijų įteikimo laiką bei vietą išskirti.

Teko išgirsti ir kitą paaiškinimą – esą negražu teikti garbingą J. Basanavičiaus premiją Lietuvos patriarcho mirties dieną vasario 16-tą.

Kaip bebūtų aiškinama, rezultatas toks – į XXI a. nuspręsta žengti vardinį J.Basanavičiaus apdovanojimą atskyrus nuo garbingiausios Nacionalinio lygmens ceremonijos. Taigi, nuo 2000 m., J. Basanavičiaus premija iš Nacionalinio lygmens buvo „nuleista ant žemės“ ir faktiškai paversta žinybine Kultūros ministerijos administruojama premija.

Jau 2003 m. poetas ir ilgametis etninės kultūros ekspertas bei Etninės kultūros globos tarybos narys Marcelijus Martinaitis siūlė atstatyti teisingumą, ir pagal savo statusą J. Basanavičiaus premiją prilyginti nacionalinei: „Nuo pat įsteigimo pradžios (1992 m.) vis dar tebėra neaiškus Jono Basanavičiaus premijos statusas, keliantis nemažai ginčų bei neaiškumų“, – rašė M. Martinaitis, – „Tarsi nesurandant jai vietos, perrašomi nuostatai, stumdomos paskelbimo datos, keičiama skyrimo ir įteikimo ceremonijų tvarka ir pan. Tuo tarpu visuotinai pripažįstama, jog tai yra viena iškiliausių ir garbingiausių premijų, savo reikšmingumu turinti prilygti Nacionalinėms kultūros ir meno premijoms. Tokio jos statuso, kaip man žinoma, siekiama jau gana seniai.“

Jau tuomet buvo atkreiptas Lietuvos valdžios dėmesys, kad J.Basanavičiaus premijos traktavimas ne kaip nacionalinės, o kaip valstybinės iš esmės sumenkina jos statusą. Pateikiamas paraiškas premijai gauti aprobuoja valstybinė institucija – Kultūros ministerija, pasitelkusi jos sferoje veikiančią Etninės kultūros ekspertų komisiją bei Lietuvos kultūros ir meno tarybą, o pasiūlymus dėl premijos skyrimo Vyriausybei teikia Kultūros ministras.

„Nacionalinei premijai ji yra prilyginama tik apdovanojimu dydžiu (šiuo metu tie dydžiai jau smarkiai skiriasi, ir ne J.Basanavičiaus premijos naudai – J.V. pastaba). Iš tikrųjų pagal Nuostatus tai yra valstybinė Vyriausybės arba tiesiog Kultūros ministerijos teikiama premija“, – atkreipė dėmesį M.Martinaitis ir siūlė įsteigti vardinę Nacionalinę J.Basanavičiaus premiją. Pretendentų į šią premiją veiklą ir darbus etninės kultūros srityje, pasak jo, turėtų nagrinėti Etninės kultūros premijų komisija, kurios narius deleguotų Etninės kultūros globos taryba, Liaudies kultūros centras, Lietuvių literatūros ir kultūros institutas ir tvirtintų Vyriausybė.

Akivaizdu, kad norint sugrąžinti valstybinės J.Basanavičiaus premijos prestižą į nacionalinei premijai būdingą lygmenį dabar jau neužtektų vien tik perkelti jos datą į vasario 16 d. ir leisti apdovanojamajam pajusti ne Vyriausybės vadovo, o Lietuvos respublikos prezidento(ės) dėmesį ir rankos paspaudimą, tačiau reiktų suvienodinti ir abiejų premijų materialinę vertę. Šiuo metu Nacionalinė premija yra 800 MGL (104 000 Lt), o J.Basanavičiaus 500 MGL (65 000 litų) dydžio.

Nepaisant ne kartą Lietuvos valdžiai išsakytų etnokultūrininkų pastabų ir siūlymų šiuo klausimu, valstybinė J.Basanavičiaus premija toliau nuvertinama. Premiją imama skaidyti ir teikti keliems asmenims ne už bendrą kolektyvinę veiklą, kaip tai yra numatyta šios premijos nuostatuose, bet už skirtingas tarpusavyje nesusijusias veiklas. Dar blogiau, kai žinybine paversta premija imama manipuliuoti žinybinių sąskaitų suvedimo ir reikalų tvarkymo vardan. Pavyzdžiui, pernai priimant sprendimą dėl J.Basanavičiaus premijos skyrimo buvo nuspręsta premiją perskelti į dvi lygias dalis ir įteikti dviem garbingoms kultūros veikėjoms už tarpusavyje niekaip nesusijusius darbus. Tokiu būdu iš vienos premijos atsirado dvi. Tad radijo žurnalistai apie premijos įteikimo šventę pranešė taip: „bus įteiktos valstybinės Jono Basanavičiaus premijos…“.

Paklausta, kodėl einama premijos smulkinimo keliu, ta pati atsakinga Kultūros ministerijos atstovė etninės kultūros ekspertų auditorijai aiškino, esą premijų skyrimo komisija yra priversta taip daryti, nes jau trūksta pilnos premijos vertų kandidatų…

Gal todėl premijos vertų kandidatų jau imta ieškoti ne etninės kultūros tyrimais ir sklaida užsiimančių kūrėjų tarpe, o pačių Kultūros ministerijos valdininkų bei jai pavaldžių kultūros įstaigų administratorių tarpe, arba ir su etnine kultūra menkai tesusijusių, nors šiaip ir garbingų, garsių, o kartais ir naudingų žinybinėms kultūros įstaigoms veikėjų gretose.

Pavyzdžiui, 2010 m. pusė J.Basanavičiaus premijos buvo paskirta poniai Marijai Remienei. Šiai garbingai ir iškiliai išeivijos veikėjai, ilgametei kultūros mecenatei Lietuva turėtų būti dėkinga už lietuviškosios kultūros rėmimą užjūryje ir Lietuvoje bei už vieną svarbiausių jos nuopelnų 2000 m. iš JAV parvežtus ir Lietuvos dailės muziejui perduotus JAV kultūros veikėjo Domo Adomaičio išsaugotus per 2 tūkst. meno kūrinių, kuriuos išeivijos lietuvių dailininkai dovanojo nepriklausomai Lietuvai. Tačiau tiesiogiai etninės kultūros labui nieko ypatingo nebuvo nuveikta, bent jau per pastaruosius 5 metus (už kuriuos pagal nuostatus ir skiriama J.Basanavičiaus premija). Toks sprendimas – skirti J.Basanavičiaus premiją ne už etnokultūrinę veiklą – gerokai nustebino etninės kultūros puoselėtojus ir net ekspertus, nes buvo galima rasti ir kitų būdų šiai garsiai kultūros mecenatei atsidėkoti.

Jei jau nenorima J.Basanavičiaus premijos iš žinybinio apdovanojimo lygio pervesti į nacionalinį, tai bent jau derėtų paisyti dabartinių premijos nuostatų ir laikyti ją vienu garbingu integraliu apdovanojimu. Apdovanojimu, kuris negali būti dalomas, smulkinamas, skaidomas ir ar dalinamas į 2-3 ar daugiau dalių, išskyrus tik tuos atvejus, kai premija teikiama už bendrą grupinę veiklą. Priešingu atveju formuosime prasto nenusisekusio konkurso įvaizdį, kuomet užuot skyrus apdovanojimą už pirmą vietą, paskiriami keli apdovanojimai už antra ar trečią, tuo pademonstruojant žemą apdovanojimui nominuotų darbų ir… asmenų lygį.

Stebint visumą veiksmų, kuriuos etninės kultūros atžvilgiu atlieka Lietuvos kultūros bei Šveitimo ir mokslo ministerijos bei Lietuvos Vyriausybės, o pastaruoju metu jau ir Lietuvos Respublikos Seimo vadovai per pastaruosius 20 nepriklausomybės metų, negali nesusidaryti įspūdžio, kad lietuvių etninę kultūrą bandoma palaipsniui išstumti iš nacionalinės kultūros ir šiuolaikinio nacionalinio gyvenimo erdvės.

Nepaisant savo mastu titaniškų Etninės kultūros globos tarybos ir visuomeninių organizacijų pastangų, Lietuvos valdžia atsisako etninę kultūrą įsileisti į Lietuvos mokyklas. Etninė kultūra iki šiol neranda tinkamos vietos Lietuvos švietimo sistemoje, nors yra daug gerų, sektinų pavyzdžių, sukurtų pačių mokytojų jėgomis. Ši gera praktika nėra platinama ir kitose Lietuvos mokyklose. Prieš metus patvirtinta Etninės kultūros plėtros švietimo sistemoje strategija lieka deklaratyviu negyvu dokumentu, nenumatančiu aiškaus veiksmų plano.

Pastaruoju metu valstybė iš esmės yra nutraukusi finansinę paramą etninės kultūros programoms ir perėjusi prie paieškos būdų, kaip galima būtų sunaikinti paskutines valstybines institucijas, kurios net ir negaudamos tinkamo finansavimo bei nesulaukdamos valstybės palaikymo, vis dar tebesirūpina etninės kultūros išlikimu ir plėtra.

Neseniai Seimo patvirtintose „Lietuvos kultūros politikos gairėse“ etninė kultūra jau net neminima, o į ekspertų pateiktus pasiūlymus toliau neatsižvelgiama. Valstybiniu lygiu lieka neaptarti etnokultūros ugdymo, išsaugojimo ir sklaidos tobulinimo klausimai. Šiame, kaip ir kituose valstybės kultūros dokumente, etninė kultūra sutapatinama su mėgėjų menu. Ši klaidinga nuostata kertasi su UNESCO strategija svarbiausius Lietuvos etnokultūrinius šedevrus pripažįstančia pasaulinio lygmens nematerialaus paveldo reiškiniais. Juk jų puoselėjimas nėra tik mėgėjų kūrybos sritis.
Kas privers besikeičiančius Lietuvos kultūros politikos strategus ir jiems patariančius ministerijų kabinetų senbuvius atsigręžti į etninę kultūrą bei jos puoselėtojus? Kas ir kaip įtikins, kad neverta gyvosios etninės kultūros tradicijos toliau stumti į Lietuvos nacionalinės kultūros paraštes, bandant paversti ją atgyvenusiu muziejinio paveldo reiškiniu?

Nors mūsų etninę kultūrą tebegina Etninės kultūros valstybinės globos ir net Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas (kuriame be kita ko pasakyta, jog „valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą“), tačiau kabinetinių nacionalinės kultūros strategijų kūrėjai kaip įmanydami stengiasi toliau didinti takoskyrą tarp nacionalinės ir etninės kultūrų.

Postringaujantiems, jog J. Basanavičiaus premijos prilyginimas nacionaline ir jos teikimas aukščiausiu lygmeniu vasario 16 d. įžeistų tądien mirusio Lietuvos patriarcho Vėlę, patarčiau nuvykti į Rasų kapines ir pasiskaityti paties J. Basanavičiaus žodžius, iškaltus jo antkapyje:

„Kada jau mes in dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis…“