J.Ramonas. Kas ir kodėl trokšta parduoti žemę užsieniečiams? (5)

Jonas Ramonas, www.valstietis.lt


Jonas Ramonas

Po keletą mėnesių trukusių diskusijų Vyriausybė nutarė kreiptis į Europos Komisiją dėl to, kad dar trejiems metams būtų pratęstas draudimas žemės ūkio ir miškų paskirties žemę įsigyti užsieniečiams.

Atrodytų, kad argumentai, kuriais buvo grindžiama ši būtinybė, turėjo būti suprantami sveikos nuovokos dar nepraradusiems žmonėms.

Penki ministrai liberalai sulaužė priesaiką

Ūkininkai dėl daugybės aplinkybių nėra finansiškai pajėgūs varžytis su užsieniečiais. Žemės kainos daugelyje Vakarų Europos valstybių ir Lietuvoje skiriasi dešimtis ir daugiau kartų. Pagaliau, žemė, būdama svarbiausias tautos ir valstybės turtas ir jos egzistavimo pagrindas, nėra eilinė prekė ir rinkos santykių objektas.

Pereinamojo laikotarpio pratęsimui įnirtingai priešinosi vadinamieji liberalai, kurie, matyt, nedalyvavo, kai Aukščiausiasis dalijo žmonėms sveiką protą ir nuovoką. Kokiam reikia būti lengvabūdžiui, kad savo poziciją grįsti argumentu, kad, girdi, užsieniečiai tos žemės į lagaminus nesusikraus ir ant kupros neišsineš. Suprantama, fiziškai užsienietis to nepadarys, tačiau esama kitų priemonių, kaip tą žemę užvaldyti. Netenka abejoti, kad, įsteigus, kelių šimtų hektarų ūkį olandui ar vokiečiui, ši žemė valstybei priklausys tik nominaliai, o realiai tai bus mini Olandija ar mini Vokietija. Kodėl? Todėl, kad toje teritorijoje nebus laikomasi tradicijų, nebus švenčiamos tautinės šventės, o ūkio samdiniai turės pramokti svetimos kalbos. Norint tuo įsitikinti, tereikia pasisvečiuoti ar pasižvalgyti dabar veikiančiose užsienio kapitalo bendrovėse.

Žinoma, perėjūnams liberalams, kurių tėvynė – visas pasaulis, o vienintelis tikėjimas – globalioji rinka, tautos tradicijos ir kalba nėra jokia vertybė. Jie kokiam nors trečiarūšiam investuotojui iš svetur pasirengę lankstytis iki žemės ir lagaminus viešbutyje panešioti. Visais laikais ir visose tautose buvo ir yra svetimybėms pataikaujančiųjų. Ar mažai savo tarpe turime pavyzdžių, kai, nusigręžiant nuo savo mužikiškų, tačiau lietuviškų šaknų, pasiduodama vokiečių, lenkų, vėliau rusų, o dabar anglų kalbos ir kultūros įtakai. Tačiau ar verta tuo žavėtis?

Diskusijos Vyriausybėje dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo užtruko dėl kategoriškos tam prieštaraujančių penkių ministrų liberalų pozicijos. Tai ponai Eligijus Masiulis, Remigijus Šimašius, Gintaras Steponavičius, Raimundas Palaitis ir Raimundas Šukys. Šia proga šiems aukštiems valdininkams norėčiau priminti priesaikos žodžius, kuriuos tardami jie pasižadėjo visomis išgalėmis saugoti Lietuvos žemių ir teritorijos vientisumą. Ką šiuo atveju reiškia saugoti vientisumą? Tai reiškia, kad visomis išgalėmis reikia priešintis beatodairiškam savo valstybės žemių užvaldymui. Nesvarbu, atviram ar paslėptam. Deja, penki ministrai elgėsi kitaip nei iškilmingai prisiekė. Vadinasi, jie sulaužė valstybei ir jos žmonėms duotą priesaiką. Ar nevertėtų dėl šio kolektyvinio priesaikos sulaužymo kreiptis į Konstitucinį teismą ir penkiems ministrams liberalams surengti apkaltą? Juk apkaltos Seime buvo rengiamos ir dėl kur kas mažiau reikšmingų dalykų.

Kita grupė žmonių, besipriešinanti pereinamojo laikotarpio pratęsimui, tai Žemės savininkų sąjungos veikėjai. Koks jų interesas? Ar šie žmonės, beje, dauguma gyvenantys miestuose, atgavę savo protėvių žemes ir jų nedirbantys, o kai kurie net besididžiuojantys priklausą bajorų luomui, nesuvokia tykančių pavojų? Žinoma, kad suvokia, ne su vienu teko šia tema kalbėtis. Tačiau jų interesas, beje, vienintelis – pinigai. Ir kuo didesni. Tikimasi, kad užsienietis sumokės kur kas dosniau nei galą su galu nesuduriantis ūkininkas. Deja, tai plikbajoriška mąstysena.

Štai ką spaudoje tvirtina Žemės savininkų sąjungos atstovas Kęstutis Mozeris, įnirtingai besipriešinantis pereinamojo laikotarpio pratęsimui: „… Ar mums vertėjo prisiimti įsipareigojimus kartu su visais europiečiais dalytis teisėmis laisvai mums pirkti žemės Prancūzijoje ar Vokietijoje, o prancūzams ir vokiečiams – čia. Tauta referendumu pritarė stojimui į ES… Kodėl aš prieš tokį ribojimą? Todėl, kad tūkstančiams žmonių, kurie turi savo žemę, taikomas nuosavybės teisių apribojimas, pažeidžiamos žmogaus teisės. Pažeminami mūsų partneriai ES. Sakoma, mes nenorime jūsų prileisti…“

Atsakydamas K. Mozeriui ir nuramindamas jį dėl skriaudžiamų ir pažemintų ES partnerių, norėčiau atkreipti dėmesį bent į du dalykus. Neteko girdėti nei vieno atvejo, kad kam nors iš lietuvių būtų pavykę nupirkti žemės ūkio ar miškų paskirties padoresnį sklypą Prancūzijoje ar Vokietijoje ir įkurti ten ūkį. Formaliai beveik visos ES valstybės skelbia laisvai parduodančios žemę kitų valstybių piliečiams, tačiau praktiškai numatyta tiek apribojimų, kad realiai tos žemės įsigyti neįmanoma. Kai kuriose valstybėse reikalaujama municipalinės valdžios ar net vietos bendruomenių sutikimo. Kita vertus, daugelyje senųjų ES valstybių, stiprėjant antiimigracinėms nuotaikoms, šie apribojimai tik griežtės.

Antras dalykas, į kurį norėčiau atkreipti K. Mozerio dėmesį, tai referendumą, kuriame, kaip jis pats tvirtina, tauta pritarė stojimui į ES ir šitaip neva neprieštaravo savo žemių parceliavimui. Šis argumentas, beje, buvo pasitelkiami ir forsuojant nuo 2007 m. euro įvedimą. Tenka pasakyti, kad stojimo į ES referendumas kada nors bus pavadintas viena didžiausių valstybės gėdų. Tai buvo greičiau tautos mulkinimo aktas, nes nebuvo tinkamai išaiškintos visos stojimo pasekmės ir aplinkybės. Nebuvo žmonėms aiškinta apie įsipareigojimus ir privalomai įvesti eurą ar į žemės rinką įsileisti užsieniečius. Pagaliau net nebuvo tinkamų derybų su EK dėl stojimo sąlygų. Buvo tik derybų imitavimas, beatodairiškas skubėjimas ir puikavimasis, kad esame „uždarę“ daugiausia derybinių skyrių. Beje, iš pradžių net nematyta reikalo aptarti žemės pardavimo užsieniečiams dalykų. Pereinamasis laikotarpis, kurio metu užsieniečiai negalės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, atsirado tik tuomet, kai iniciatyvos ėmėsi Lietuvos žemės ūkio rūmai, kuriems man anuomet teko vadovauti.

Beje, liberalams ir ponui K. Mozeriui yra puikiai žinoma, kad per statytinius vyksta paslėptas ir neteisingas žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemės supirkimas. Manoma, kad šitaip gali būti įsigyta apie 10 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Spaudoje buvo aprašytas faktas, kai lietuvių ūkininkai nuomojasi žemę iš neteisėtai ją supirkusių norvegų. Pakruojo ūkininkų kredito unijos administratorius tvirtina, kad šiame rajone danai, anglai, norvegai valdo tūkstančius hektarų. Nemažai žemės plotų užsieniečiai neteisėtai yra įsigiję Joniškio, Kelmės, Šiaulių ir kituose rajonuose. Liūdniausia, kad šia nelegalia veikla visiškai nesidomi tos institucijos, kurių pareiga yra užkirsti  neteisėtam žemių supirkimui. Man pačiam teko kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir informuoti apie šios veiklos mastą ir keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui. Deja, sulaukiau tik formalaus atsirašymo. Girdi, VSD žemės reikalais nesidomi. Ko gero, šiai žinybai ir Valstybės nacionalinis saugumas nelabai rūpi.

Ir dar vienas argumentas pereinamojo laikotarpio pratęsimo naudai: ES braška per visas siūles. Graikijos, Airijos, Portugalijos, o ateityje, matyt, Ispanijos, Italijos ir kitų valstybių skolos klibina euro pamatus. Finansinis euro zonos nestabilumas verčia ieškoti veiksmingesnio monetarinės ir mokesčių politikos modelio. Matyt, bus einama vieningos pinigų ir mokesčių politikos kūrimo keliu. Ar tam pritars visos valstybės? Tad ar verta būsimųjų reformų akivaizdoje skubėti parduoti žemę užsienio piliečiams?

Jonas Ramonas, LR Seimo narys

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai.
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: