Kelionė autobusu
13-ą valandą išvažiavome iš Jurbarko. Aš pasiėmiau žemėlapių, kad bevažiuojant nenusibostų, kad galėčiau sekti kelią. Kaunas, vėliau Jonava. Bendraklasiai vis klausinėja, kada tie Molėtai, nes Lietuvoje nesusigaudo.
Už Jonavos prasidėjo kelio darbai, o autobuse nežmoniška tvankuma! Liukai atidaryti, bet autobusui sustojus vėjas pro juos nepučia. Klasės seniūnė gamino vėduokles, o ,,galiorka“ stiebėsi prie autobuso lubose esančių liukų. Dažnai klausdavo, kiek liko iki Molėtų, tad vis atsakinėdavau.
Dauguma manė, jog Observatorija yra pačiuose Molėtuose, tačiau ji yra apie 15 kilometrų už miesto.
Molėtams artėjant Matas (bendraklasis) atsistojo ir tarė:
– Kelionė truko tris valandas trisdešimt minučių. Ačiū, kad keliavote su Jurbarko autobusais.
Priartėjus prie Molėtų pasigirdo bendraklasių plojimai, reiškiantys, kad pagaliau atvykome. Tačiau Molėtuose autobusas sustojo. Kas dabar? Praėjus kelioms akimirkoms sužinojau priežastį – vairuotojas nežino kelio. ,,Galiorka“ iškart pašaukė auklėtoją.
– Kas yra? – klausia atėjusi auklėtoja.
– Tadas turi žemėlapį,– sako.
Auklėtoja pažiūri į žemėlapį ir sako:
– Mes dabar turime išvažiuoti į Utenos kelią A14… – ir auklėtoja nusinešė žemėlapį.
Autobusas vėl pajuda, bet už Molėtų pasuka į kelią link Mindūnų. Išsukus iš Utenos plento į siaurą asfaltuotą keliuką – prasidėjo ežerai. Dar už keleto kilometrų – etnokosmotologijos muziejus ir Observatorija. Bendraklasiams pagal pastatų išvaizdą neatrodė, kad čia – Lietuva.
– Ačiū, Tadai, tu mūsų gelbėtojas,– sako auklėtoja, turėdama omeny žemėlapį – be jo turbūt Šiauliuose atsidūrę būtume.
Etnokosmotologijos muziejuje
Įėjome į pastatą, kuriame sėdėjo dvi darbuotojos. Visi iškart nubėgo į tualetą. Patalpoje, į kurią įėjome ant sienos kabojo žvaigždėlapiai, Saulės sistemos planas, stovėjo kavos aparatas, keletas stalų ir kėdžių.
Visiems sugrįžus iš tualeto, ėjome žiūrėti Etnokosmotologijos muziejaus ekspozicijos, esančios po žeme. Mus lydėjo ir viską pasakojo darbuotoja Justina. Bendraklasiams prasitarus, jog aš domiuosi astronomija gidė tarė:
– Gal mums per pusę vesti ekskursiją?
Įėjome į šaltą ir tamsią patalpą. Pakilus laiptais aukštyn laukė pirmoji, senovės daiktų ekspozicija.
Etnokosmologijos muziejus turi aukštą bokštą, nuo kurio galima stebėti Molėtų apylinkes. Darbuotoja sakė, jog šis pastatas kaip medis – ekspozicija po žeme yra lyg šaknys, o bokštas – medžio kamienas su šakomis.
Kitoje salėje buvo eksponuojami senoviniai kalendoriai ir laikrodžiai. Darbuotoja klausinėjo:
– Ar žinote, per kokią Mėnulio fazę geriausiai ką nors sodinti?
Atsakymai buvo neteisingi.
– NE,– garsiai pakartojo gidė ir pridūrė,– o sako, lietuviai yra žemdirbių tauta. O ar žinote, per kokią Mėnulio fazę geriausiai mergaitėms plaukus kirptis?
Bendraklasiai papurtė galvas, bandė spėti.
– NE,– pakartojo gidė,– Geriausiai plaukus kirptis per jaunatį, o kerpant per delčią plaukai gali visai nukristi. Ar jūs žinote, per kokią Mėnulio fazę gimėte? NE? Sako, jog gimę per jaunatį yra liekni, gražūs, o per pilnatį – drūtesni, geri gaspadoriai.
,,Bachūrams“ pradėjus šurmuliuoti, darbuotoja jiems pasiūlė nueiti į paskutinę salę, jei neįdomu ir kitų palaukti. Kuriems įdomu, tegul lieka. Gidė tęsė ekskursiją.
– 90 procentų lietuvių yra įsitikinę, jog yra gražūs, ir kad gimę per jaunatį.
Kitoje nišoje buvo garsiausių pasaulio observatorijų nuotraukos ir stovėjo įvairūs teleskopai.
– Kas varo mokslą į priekį? – klausė mūsų gidė.
– Noras, – atsakė bendraklasiai.
– Noras ką? Sužinoti,– pasakė gidė,– Man tai labai patiko su pirmokėliais bendrauti, nes jie iškart sako, ką galvoja, kai aš paklausiau kas mokslą į priekį varo, tai jie atsakė, jog tėvai.
Didžiausią dėmesį kosmoso tyrinėtojai skiria Jupiterio palydovui Europai ir Saturno Enceladui. Dėl to, jog manoma, kad Encelado paviršių dengiantis 40 kilometrų storio ledas slepia esantį vandenyną. Mat iš po ledo trykšta vandens srovės.
Bendraklasiai gidės paklausė, ar ji tiki ateiviais. Ši atsakė, jog kažkur tikrai yra gyvybė, kad galbūt tie ,,kiti“ yra protingesni už žmones, bet kad ,,ateiviai“ skraido – ji tuo netiki. Gidė pasakė, jog žmonės visatoje yra unikalūs. Po šio pasakymo stojo tyla.
– Kapų tyla,– tarė darbuotoja, – gali būti, jog mums ateiviai siunčia žinutes, bet jos mūsų nepasiekia. Panašiai, kaip nueitum į mišką ir bandytum užmegzti ryšius su skruzdėlėmis. Jos nesupranta, tad taip yra ir Visatoje. Žmonės maždaug prieš 30 metų į vieną galaktiką pasiuntė telegramą, ir ji skries 25000 metų, kol ją pasieks.
Netikėtai darbuotoja pasakė, jog parodys mums ,,ateivį“ – jis čia yra užrakintas. Mąstau, gal tai koks robotas ar dar koks velnias.
– Bet kai pasakysiu, koks to ateivio vardas, tai pamatysite, koks nusivylimas bus,– pasakė darbuotoja mokytojoms.
– Jo vardas – meteoritas.
Iškart pasipylė nusivylimo kruša. Darbuotoja atrakino stiklinės spintelės duris ir išėmė meteoritą – gal kokio kumščio dydžio, protarpiais žvilgančiais šonais, tačiau nors jis ir nedidelis buvo, svėrė nemažai. Manoma, jog tai ,,ateivis“ iš Marso.
Buvo paklausta, ar meteoritas yra užmušęs žmogų. Ne, bet vienąsyk meteoritas pradaužė automobilio stogą, kuriame buvo žmogus ir ,,ateivis“ prašvilpė pro pat ausį. ,,Krintančios žvaigždės“ yra Žemės atmosferoje sudegantys meteoritai, kometų ar asteroidų atskalos.
Po kiek laiko, kai perėjome muziejaus ekspozicijos sales, ėjome žiūrėti, kaip atrodo Visata. Atėjome į salę aukštomis lubomis, su kėdėmis ir ant sienos kabančiu ekranu. Darbuotoja įjungė ,,relax“ muziką ir paleido Visatos nuotraukas – nuo planetų iki žvaigždžių, nuo ūkų iki žvaigždžių spiečių.
,,Kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Taip atrodo mirusios žvaigždės“ – tokiais intarpais buvo paįvairintas skaidrių peržiūrėjimas.
Visi įsitempę žiūri, protarpiais šūkteli WOW. Ir viską pagyvina muzika – tuos įspūdingus Visatos turtus.
,,Ir pasaulis įgijo naujų spalvų…“ – šiuo sakiniu baigėsi miniatiūrinis Visatos ,,filmas‘‘.
Muziejaus apžvalgos aikštelėje
Į patį bokšto viršų kilome laiptais, nes liftas skirtas senesniems arba negalintiems laiptais užlipti žmonėms. Statūs, metaliniai laiptai vedė aukštyn. Justina (darbuotoja) liepė laikytis tylos, nes praėjusį sykį direktorius išgirdęs triukšmą, vieną grupę išvijo.
Apžvalgos aikštelė – tai uždara patalpa, kurioje buvo šilta nuo dieną kaitinusios Saulės spindulių. Tai moderni patalpa su stiklinėmis sienomis, jog būtų galima stebėti apylinkes, stovi stalas, kelios kėdės ir dėl gražumo keli stikliniai meno kūriniai.
Iš čia atsiveria vaizdas į plačias Labanoro girias. Išsibarstę telkšo ežeriukai, dangų remia pušų viršūnės. Dangus jau aptrauktas tamsių debesų, jie vis artėja, iš jų tolumoje pila lietus, lyg raukšlės plieskia žaibai, kuriuos palydi prislopintas trenksmas.Vos pažvelgus į šią artėjančią liūtį, dingtelėjo mintis dėl naktinių dangaus stebėjimų. Ar iki vakaro dar spės išsigiedrinti?
Pradėjus dulksnoti Labanoro girias uždengia pilkšva migla, žaibai vis didesni ir dažnesni, lyg kokios paslaptingos blykstės skaldo tamsų dangų, griaustinis vis garsesnis ir ima šnioti kaip iš kibiro. Pats malonumas per tokį smarkų lietų sėdėti šioje patalpoje ir matyti gamtos stichijos šėlsmą. Pats muziejus įsikūręs ant Kaldinių kalvų, kurios virš jūros lygio iškilusios apie 200 metrų. Užtrukome apie pusvalandį, vėliau nusileidome į apačią ir sugrįžome į autobusą paužkandžiauti.
Stipri liūtis su perkūnija
Vos pasibaigus lietui, vis dar virš galvos slinko tamsūs debesys – vėl ir vėl sugrįžta debesis su žaibais ir griaustiniu. Šįkart jau daug galingesni griausmai buvo. Vėl ima smarkiai lyti – tikra liūtis. Netikėtai plykstelėjo ryškus žaibas ir, praėjus sekundei po jo, trenkė kurtinantis griaustinis. Atrodė, jog danguje darda šimtai artilerijos vežimų, nematoma jėga veržiasi iš po žemių. Mergaitės suklykė ir užsitraukė autobuso užuolaidas – negalima žiūrėti į žaibą perkūnijos metu. Dalis klasės tūnojo muziejaus priimamajame. Vėl sublyksi akinantis žaibas ir po akimirkos jį palydi griaustinis – stiprus ir galingas. Ir vėl autobuse pasigirdo baimės kupinas klyksmas. Bet po truputį griaustinis nuo žaibo ėmė atsilikti ir jau nebe taip smarkiai pila lietus.
Ignas su Matu perkūnijos metu ketino išbėgti į lauką, susišlapinti plaukus ir permirkti ligi ausų. Tačiau ar jie pagalvojo apie tai, kad elektra – didžiausias vandens priešas ir mirtinai nutrenkia šlapią žmogų? Tačiau išklausę mano pastabų persigalvojo ir nebenorėjo eiti į liūtį. Juos apniko liūdnokos mintys.
– Niekada nebesugrįžtume namo…
– Bet nereikėtų į mokyklą eiti!
Lietui truputėlį aprimus dauguma bendraklasių išskubėjo į muziejaus priimamąjį. Lietus nebelyja, pilna balų, nešvarus vanduo po liūties teka gatve upeliais ir mes visi irgi nuėjome į priimąjį. Čia bendraklasiai susėdę prie staliuko geria karštus gėrimus. Nueina prie kavos aparato ir visi beveik užsisako karšto šokolado, kiti retkarčiais kapučino kavos. Vienas po kito meta pinigus į automatą ir išeina su puodeliu kavos. Atėjo Ignas, įmetė litą, o aparatas rašo ,,puodelių nėra“. Ignas spaudžia mygtuką, kad išmestų aparatas sumestus pinigus, tačiau nepavyksta. Automatas Igną ,,apšvarino“.
Prieš aštuntą valandą vakaro ėjome pasivaikščioti po apylinkes – iki vidurnakčio laiko dar buvo apsčiai. Bet svarbiausia ar bus giedra, nes kitaip prie teleskopų neprileis. O kol kas virš galvų kybojo tamsūs debesys.
Užkopėme ant kalvos, kur buvo nemažai šventųjų akmenų su dubenimis, kurie buvo pilni vandens. Viename akmenyje buvo ,,įspaustos“ dvi pėdos. Ant šios kalvos stovėjo Observatorijos bokštai.
Besileidžiant žemyn nuo kalno, bendraklasiai sumanė su vandeniu, esančiu akmenų duobutėse pažaisti ir Ignas apsitaškė. Kiti, kaip maži vaikai, bėgte nuo kalno pasileido.
– Kaip pirmokai, – pastebėjo auklėtoja ir gamtos mokytoja.
Senovės šviesulių stebykloje
Dabar ėjome etnografinės sodybos link – ji mums užsakyta 20-ai valandai. Pakeliui mokytojas užkalbino vienas Observatorijos darbuotojas, kuris mums pasiūlė apsilankyti 22-ą valandą, bet mes neatėjome, nes tuo metu buvo numatytas poilsis prie ežero.
Nuo Observatorijos iki etnografinės sodybos – geras puskilometris, o gali ir daugiau. Lenktinio ir Gilužio ežerų pakrante veda keliukas, padengtas nedideliais akmenimis. Netoli ežero su palapinėmis įsikūrę aštuntokai iš kito Lietuvos kampelio – Mažeikių. Dar kiek paėjėję pasukome pievon, kur ant kalnelio kūrenosi laužas, stovėjo aštuntokai ir vienas vyras.
– Sustokite ratu,– pasakė jis mums, o mes dar nesupratome kur atėjome, – norėčiau jus pasveikinti su mokslo metų pabaiga, gerų atostogų linkiu,– pasakė vyras, kai sustojome ratu,– ketinu jus supažindinti su senoviniais dangaus stebėjimo būdais. Šis dalykas iš musų pareikalaus šiek tiek dėmesio. Jei jūs būtumėte atėję prieš šešis šimtus metų, čia prieš jus stovėtų ne ekskursijų vadovas, o tikras žynys. Jei nebūtų užgesinta Amžinoji Ugnis, aš stovėdamas prie jos žinočiau viską ką žinojo visi prieš mane kūrusieji šią ugnį. Būčiau visas žinias perėmęs iš žynių kartu su šia ugnimi ir man patikėta pareiga toliau kurti…
Iš pradžių jis parodė pasaulio šalis su rankoje laikyta lazda, o vėliau, pasikvietęs Laurą Bakanaitę ir Giedrę, paprašė jam padėti sušokti ,,Saulės šokį“. Birželio 24-ą, kai diena ilgiausia, Saulė teka šiaurės rytuose, o leidžiasi šiaurės vakaruose. Nuo to laiko diena ima trumpėti ir galu gale susilygina su naktimi rudens lygiadienio metu, o per Kūčias būna trumpiausia diena. Nuo Kalėdų diena ilgėja. Kovo mėnesį įvyksta pavasario lygiadienis. Diena toliau ilgėja iki Joninių. Laura ir Giedrė vaikščiodamos tarp Stebyklos stulpų ,,vaidino“ tekančią bei besileidžiančią Saulę įvairiomis metų dienomis.
Kiek vėliau vyriškis priėjo prie Kajaus ir liepė pasisakyti savo vardą bei savo gimimo datą. Kajus nedrąsiai atsakė:
– Aš Kajus… Balandžio trisdešimtą…
Tada pasakotojas papasakojo, kad anksčiau nebuvo jokių balandžio trisdešimtų, žmonės gimimo datą nustatydavo pagal Saulę. Įsmeigdavo kuolą toje pusėje, kur per žmogaus gimimą teka Saulė ir praeidavo metai – žiū Saulė teka tiesiai ten, kur įsmeigtas kuolas – vadinasi tada to žmogaus gimtadienis.
O Kajus yra naujamadiškas žmogus – jis tokių dalykų kaip istorija ar tikyba „nesupranta“. Jis nesuprato apie ką čia šnekama. Jam tai buvo juokinga, tad pasišaipė ir paskui kažką su bendraklase murmėjo juokingai. Anot jo – kam tokių dalykų išvis reikia? Per pamokas iš mokytojų šaiposi – nevengia tiesiai į akis pasakyti: ,,Eikit šikt“ arba ,,Šikną nusivalykit“! Auga baisi karta… Labai baisi…
Toliau buvo pasakojama apie Zodiako žvaigždynus – žmogus vaizduotėje nematomomis linijomis sujungdamas žvaigždes – sudarydavo žvaigždynus.
– Neįmanoma danguje su kokiu flomiku nupiešti linijų, bet galima tai padaryti mintyse – pasakojo vyras, – ir paskui pagal tų žvaigždynų pasirodymo laiką sugalvoti jiems pavadinimus. Tuomet turėsi puikius darbų orientyrus: kai pateka Sietas, vadinasi reikia sėti, pasirodo Šienpjoviai, vadinasi reikia šieną pjauti…
Bet neilgai trukus aš supratau, kas šis žmogus! Jis pasakė, jog rašo straipsnius apie dangaus stebėjimus į ,,Lietuvos rytą“ (šį mėnesį parašė apie danguje pasirodžiusią kometą), ir kad jo vardas Jonas, paaiškėjo, kad tai – Jonas Vaiškūnas! Skaitydamas jo straipsnius apie dangaus stebėjimus atradau visas penkias plika akimi matomas planetas, susidomėjau astronomija ir t.t. Pagal laikraščiuose esančius straipsnius 2008-04-15 ėmiau tyrinėti žvaigždėtą dangų ir ieškoti Saturno planetos, 2008-05-10 atradau Marsą, 2008-07-01 – Jupiterį, 2008-10-21 Merkurijų ir 2008-11-06 – Venerą. Iki dabar dar skaitau visus jo straipsnius ir toliau stebiu planetas.
Pabaigoje Jonas Vaiškūnas pasikvietė mane su Giedre ir papasakojo pagal senovės lietuvių Zodiako ženklus, kuo kiekvienam geriausiai gyvenime užsiimti. Pasirodo, kad mano ženklas pagal senovinį lietuvišką Zodiaką yra ne Vandenis o – Žirgas. Skrajojantis žirgas. Pegasas. Tad man gyvenime geriausiai tinka dvasinė arba kūrybinė veikla, nes su tuo žirgu lengvai atsiplėšiu nuo žemiškų darbų, būsiu kūrybingas žmogus… Taip, šiuose žodžiuose buvo daug tiesos.
Jonui Vaikšūnui pabaigus pasakojimą, bendraklasiai paskubomis lėkė autobuso link. O aš gamtos mokytojai pasakiau, jog Jono Vaiškūno pavardė girdėta ir aš jo straipsnius skaitau. Tad mokytojos patarė man pakalbėti su juo. Joną buvo apspitę aštuntokai, nes buvo galima dar klausinėti. Šnekėjosi apie penketą minučių. Vėliau Jonas Vaiškūnas priėjo prie mūsų. Mokytojos papasakojo, jog aš astronomija domiuosi ir jo straipsnius skaitau.
– O aš nemaniau, kad mano straipsnius kas iš moksleivių skaito. Tavo zodiako ženklas Vandenis(Žirgas)? Tai sakiau, jog Vandeniams geriausia kūrybinė arba dvasinė veikla…
Mokytojos sakė, jog aš ir pats rašau, ir, kad dar turėčiau mokytis žemesnėje klasėje… Jonas prašė, jog el. paštu atsiųsčiau savo kūrybos. Aš jo paklausiau, kada bus galima pamatyti jo aprašytą kometą.
– Kometa slenka Persėjo žvaigždynu, birželio 21-ą prasilenks su Vežėjo žvaigždyno ryškiausia žvaigžde Kapela (Tikučiu). Kometą bus galima pamatyti ir plika akimi. Bus +5 mag. Ryškio, – paaiškino.
Atsisveikinome su Vaiškūnu ir nuėjome autobuso link.
– Gana, Tadai, poilsiaut. Bus namų darbų,– tarė gamtos mokytoja.
Iki autobuso ėjome keletą minučių. Virš miškų vakare po lietaus kilo rūkas. Šiek tiek pragiedrėjo, bet Saulė savo spindulius dar gana neryškiai skleidė. Greitai ir tas properšas uždengdavo lėtai atslenkantys debesys…
Poilsiavimas prie Lenktinio ežero
Apie 21valandą susiruošėme poilsiauti prie ežero. Auklėtoja susitarė su kažkuo, kad galėtume poilsiauti. Bendraklasiai iš autobuso bagažo išėmė didelį maišą malkų laužui susikurti. Visi pajudėjome Lenktinio ežero link. Berniukai neša keliese maišą malkų, tempia bėgte, kol neišlaikę svorio, numeta maišą žemėn.
Priėjome prie ežero pakrantės, kur stovėjo stalas su suolais. Nuo lietaus viskas buvo kiaurai permirkę. Bendraklasiai nuėjo ant lieptuko ežero krante ir įmerkė basas kojas. Auklėtoja buvo griežtai uždraudusi maudytis, nes tamsoj „dar koks ungurys į subinę įsikabins“. Išlipę iš vandens nuėjo žaisti su kamuoliu pievoje.
Kiti tuo metu užkūrėme laužą. Beržo tošis greitai įsiliepsnojo. Kajus ėmė pokštauti. Buvo pasiėmmęs erkes ir uodus atbaidantį purškalą – netik savo pažastis išsipurškė, bet ir kitų drabužius ,,iškvėpino“ šiuo cheminiu purškalu.
Sudegus malkoms auklėtoja priskynė karklų lazdelių dešrelėms kepti. Man nebeliko, tai galvoju, palauksiu kol kiti išsikeps ir tada savo dešras kepsiu. Bet gamtos mokytoja surado kažkokią nudžiūvusią šakutę ir davė man. Užmoviau dešreles ant šakos ir kepu ant laužo liepsnų. Tiesiog degte degina rankas. Išsikepęs valgau, išskyrus ,,skūras“, nes jos labai storos. Kajus paėmęs čipsų pakelį siūlo man, o aš jų nevalgau, nes jau bus du metai, kai atsisakiau šio nesveiko maisto. O visi juokiasi iš manęs. Taip pat užkliuvo Kajui, jog aš dešreles be duonos ir be kečupo valgau.
Tuo tarpu jau beveik sutemo. Artėjo ta akimirka, kai eisime stebėti dangaus. Bet vis dar buvo neaišku – ar išsigiedrys? Beveik visa padange slinko ir slinko tamsūs bei sunkūs debesys, kurie pamažu tirštai aptraukė visą dangų. Net ryškiosios Veneros planetos nematėme, kuri vakarais matydavosi virš vakarų horizonto. Todėl su dangaus stebėjimais per teleskopą – viskas baigta… Nepasisekė… Išžarstėme žarijas laužavietėje ir liūdni patraukėme autobuso link. Tamsoje Laura Žičkutė visus gąsdino.
– Tai ekskursija… – nusispjovė Edvinas grįžęs į autobusą.
– Ką aš galiu padaryti, jei apsiniaukę? – pasakė auklėtoja.
Autobuse užgeso šviesos ir suburzgė varikliai. Laukė ilga kelionė namo…
Grįžimas namo
Liko visai nedaug laiko iki vidurnakčio. Jo laukėme dėl to, nes rytoj, birželio 11-ą bendraklasio Kęstučio gimtadienis. Štai ir 23:59! Visi nekantriai ir lėtai skaičiavome sekundes. Vidurnaktis! Visi, kad užtrauks: ,,SU GIMIMO DIENA!“. Tačiau man tai labiau priminė Naujųjų metų sutikimą, nei išaušusią gimimo dieną.
Rytų pusėje vėl ėmė žaibuoti. Gelsvi arba purpuriniai šviesos blykstelėjimai apšviesdavo tamsius debesis. Debesys matyt slinko mūsų link, nes vis dažniau blyksėjo žaibai.
„Galiorka“ neleido užmigti, nes jei pastebėdavo ką nors užmiegant, paimdavo markerį ir brūkšteldavo ant veido brūkšnį. Taip ar taip užmigti nebuvo įmanoma. Edvinas žaidė su mirksinčia, dažnai užgęstančia autobuso lempa. Kiti plepėjo arba žaidė telefonais.
Namuose turėtume būti apie 3 val. nakties, o jei dar būtume ir žvaigždes stebėję, būtume grįžę 5 val. ryto.
Staiga pasigirdo sena rusiška melodija ir įsijungė televizorius. Kad nenusibostų važiuoti kažkas įjungė ,,Na, palauk“ – legendinį rusų filmuką. Tad žiūrėjome – ką gi beveiksi. Miegoti – neužmigsi, nes nepatogu, dar ir triukšmas trukdo, o dar ir ūsiukus su parkeriu nupieš…
1 val. nakties. Dominyka užsiklojo pledu ir užmigo. Šalia atsigulė Matas ir įsijungė muziką telefone. Taip pat ir jis užmigo – o sakė nemiegosiąs. Pauliui irgi buvo ,,liūli – liūli“. Dominyka su Matu bemiegodami susiglaudė, tad buvo apspisti ,,paparacių“ – nufotografavo saldžiai miegančią ,,porelę“.
Taip benuobodžiaujant atslinko 2 val. nakties. Bendraklasiai nerimsta – klausinėja, kada Jurbarkas? Kiek valandų?
Kaunas. Kitoje Nemuno pusėje vėl žaibuoja. Visą dieną ratus suko debesys, naktį sukinėjasi, o šiandien dienai net iki +30°C praneša. Gali ir perkūnija nugriaudėti.
3 val nakties. Pagaliau Jurbarkas. Autobusas sustojo tris kartus: priemiestyje, naujamiestyje ir prie mokyklos. Išlipau naujamiestyje, nes iš ten netoli namai.
Šiaurės rytų horizontas jau dažosi raudona spalva… Tuoj švis…
Pasuku dešinėn ir lėkte pralekiu tamsos gaubiamus kiemus. Naktis slėpininga ir nežinia kas laukia už kampo. ,,Naktis yra moteris, todėl aš ja nepasitikiu“ – cituoju sau Vinetu žodžius iš Karlo Majaus knygų. …
2010-06-11, Tadas Karanauskas, Jurbarko Vytauto Didžiojo vidurinė mokykla, 6 b klasė.
Ar ne šaunus rašinys? Juk Tadas dar tik šeštokas. Toli ir gražiai eisi Tadai. Pirmyn!
Koks šaunus vaikis. Pastabus, gražiai valdo sakinį, žingeidus. Sėkmės, tau Tadai žvelgti iš mokslo aukštumų, kaip nuo observatorijos bokštų.
labai patiko idomus ir informatyvus sio jaunuolio, nors pagal amziu dar vaiko tekstas. Nepergyvenk,Tadai,jei nekuriems Tavo bendraamziamstiks posakis:”perlai-kiaulems…”Taip buvo ir taip bus amzinai.Gyvenime dar visko bus,ne vien dziaugsmas bet Tu esi ir busi laimingas zmogus,nes laime yra tai,katurime savyje.Jei busi Merkineje,uzsuk pas mus. Su pagarba Elvyra Petraitiene.
žinai, šaunuolis, tikrai įdomu buvo perskaityti. sau pasakiau, kad atšilus orams savo dukras reikės į observatoriją nusivežti.
Ačiū, Tadai,
visai netyčiai radau Tavo straipsni ir labai džiaugiuosi.
Etnokosmologijos muziejuj esu buvusi 4 ar 5 kartus, ir viena, ir su vyru, ir kiekviena karta man tai buvo kaip kelione i stebuklinga pasaku pasauli – bet i visai realu, šiolaikiška ir prasminga – su ežerais, su Labanoro girios begalybe, su piliakalniu, su žmonem – o būtent su tokia asmenybe kaip muzejo steigejas Gunaras Kakaras, kuris mano, kad kiekvienas žmogus turi tureti galimybe pažiūreti i Visatos begalybe…
Dar nesu buvusi Dangaus kūnu stebykloje, bet tikiuosi, kad pavyks pabūti ir ten.
Ypač patiko, kaip Tu rašai apie perkūnija – tartum būčiau pati ten buvusi.
Turiu daug geru žodžiu, ka Tau pasakyt, bet tikiuosi, kad netapsi del to išdidus :0) …
Ir dar – šauni pas jus mokytoja. Suprantu, su bendraklasiais nevisada lengva, kiekvienas turi skirtinga pasaulio supratima, skirtinga patirti – ka padarysi.
O Tu nenuliūsk, gal pamažu pamažu gera širdimi ir be išdidumo galima padeti žmonems, nu, net jeigu ne visiems, geriau suprasti pasauli, pastebeti jos groži. Nes – jeigu žiūreti iš Visatos augštumu, kiekviena gyvybe ant Žemes reikalinga, net jeigu nevisai tobula :0) – bent aš taip manau… Sekmes Tau, Tadai!
pagarbiai ir draugiškai – Lyga Rygoje
Tadai, esi šaunus vaikis. Nors jaunas, bet išmintingas ir turi Dievo dovaną-nors esu pensininkė,kai “užkliuvau” už tavo rašinio, tai vienu ypu perskaičiau. Rašai taupiai, bet vaizdingai. Sėkmės Tau, bręsk ir tobulėk, Tėvynė laukia tokių, kaip tu.
Šaunuolis, džiaugiuosi, kad tokių mokinių kaip Tu esama.
Ir man patiko, labai vaizdingai papasakota,vaizduotėje atgyja perkūnija ir gamtos galybė.Molėtų rajone buvau tik kartą prie ežero.Observatorija tebera svajonių planuose.O papildyti noriu tuom ,kad panaikinus apskritis buvo sugalvota prie observatorijos pastatyti akmenis iš visų 10 ties apskričių joms atminti.
Klaipėdos apskričiai turi atstovauti rausvo marmuro spalvos apie 25-30 ton akmuo kilęs arba atvežtas iš Skuodo r.sav,Skuodo sen., Pakalniškių kaimo. Turėtų būti vienas iš didžiausių, kas ten būsit ir pamatysit įmeskit čia nuotrauką, nes nežinau ar kada ten nukaksiu patikrint ,kaip akmuo nuvažiavo į paskyrimo vietą.
Geras rašinys