Raganos kalendorius (2)

Ginas Žiemys, www.satenai.lt           

Hansas Baldungas Grienas. Raganos. Medžio raižinys, 1508Templum – tempus           

Anot Mircea Eliadės, norint gyventi pasaulyje, reikia jį sukurti. Indėnų algonkinų šventnamis (templum), kuriame vyko iniciacijos, vaizdavo Visatą. Jo stogas simbolizavo dangaus skliautą, grindys – žemę, o keturios sienos – keturias pasaulio šalis. Ritualinis erdvės atkartojimas buvo paryškintas triguba simbolika: ketverios durys, keturi langai ir keturios spalvos – tai keturios pasaulio šalys. Kiekvienas fizinis kūnas ar reiškinys gali egzistuoti tiktai laike – vos tik buvo sukurtas pasaulis, pradėjo tiksėti ir jo laikas (tempus). Tad, M. Eliadės teigimu, indėnų šventnamis, vaizduojantis keturias pasaulio šalis (erdvę), kartu ženklino ir keturis metų laikus (laiką). Metai suvokiami kaip kelionė per keturias pasaulio šalis, kurias ženklino keturi šventnamio langai ir ketverios jo durys. Dakotai sakydavo: „Metai yra ratas aplink pasaulį“, t. y. aplink jų šventyklą, kuri yra imago mundi, pasaulio atvaizdas.            

Nors mūsų aplinkoje minėtų sakralių pastatų (su keturiais langais ir ketveriomis durimis) nėra, galimi kiti sprendimai. Esame pastebėję, kad senojoje Zapyškio (Kauno r.) bažnytėlėje savaitės dienas ženklina asimetriškas langų išdėstymas – trys šiaurinėje ir keturi pietinėje pusėje. Sekmadieniui skirtas langas (arčiausiai altoriaus) pažymėtas trikampio – Dievo Apvaizdos – ženklu. Vienuolika bažnyčios kontraforsų su sraigtinių laiptų priestatu atitinka dvylika mėnesių. Vadinasi, per religines procesijas pagal saulę apeinant keturkampį bažnyčios pastatą kiekvieną kartą atkuriama Visata: erdvė (keturios pasaulio šalys) ir laikas (keturi metų laikai), septynių dienų savaitė, dvylika mėnesių.            

Ryškus XVII a. astronominės simbolikos pavyzdys – senoji Pacų rezidencija Jiezne (statinys neišliko). Anot Klemenso Čerbulėno, jos salių buvę tiek kiek mėnesių, o kambarių – kiek savaičių. Langų – 365 ir dar vienas ovalus langas, vadinamoji jaučio akis, žymėjusi paskutinę vasario dieną keliamaisiais metais. Skaičiais simboliais paženklinta ir Bostono bažnyčia Anglijoje. Joje yra 365 sraigtinių laiptų pakopos, septyni langai, dvylika varpų ir kt.            

Keturveidė Ragana            

Ritualas, turėdamas siekį atkurti pasaulį, perduoda informaciją – planą, kaip jis turi atrodyti. Nubrėžia pagrindinius laiko ir erdvės parametrus ir jų santykį su kitais nariais.            

Anot M. Eliadės, „kosmosas atgimsta kiekvienais metais, nes kiekvienais Naujaisiais metais laikas prasideda iš pradžių, ab initio“. Manoma, kad ritualas kaip kosmogoninis aktas nusistato laiką ir yra jo matas. Galime tikėtis, kad pasaulio atkūrimas kažkaip atsispindėjo ir senuosiuose baltų ritualuose (ypač vestuvių). Mūsų priedermė – atskleisti jį, bet susiduriame su keblumu, kaip identifikuoti užkoduotus laiko parametrus. Gal šiuo atveju gali padėti kai kurie pasakų (ausčių) tekstai?            

„Karvutėje verpėjoje“ AT 511 raganai nugalabijus Žaląją ten, kur nukrinta pirmas kraujo lašas, atsiveria tyras vyno šaltinėlis, o darželyje, kur pakasama krauju suvilgyta prijuostė, išdygsta graži obelis. Pamatęs stebuklingą obelį, į kiemą užsuka karalaitis ir paprašo paskinti obuolių bei pasemti vyno. Ragana patarnauti karalaičiui siunčia vyriausiąją dukrą, tačiau obelis pakelia šakas, o vynas nuslūgsta – ji negali įvykdyti karalaičio prašymo. Tada pamotė prie darbo pavaro antrąją dukrą, bet ir šią ištinka tokia pat nesėkmė. Supykusi ragana prie obels stumia jaunėlę, bet ir šiai nepasiseka. Į sodą atėjusiai našlaitei pavyksta paskinti obuolių, pasemti vyno ir pavaišinti svečią.            

Galbūt šis veiksmas vilkinamas, nes apeiga turi kažkokį tikslą, kurio dar nežinome? Krinta į akis, kad karalaičiui stengiasi įsiteikti trys raganos ir našlaitė, t. y. keturios esybės. Galime įtarti, kad obuolys ir vynas nepasiekiami tol, kol mergės neužima priderančių pozicijų keturiuose pasaulio šalių kampuose. Greičiausiai šitaip formuojamas pasaulėvaizdis.            

Analogiška struktūra išlieka austėje apie jaunystės obuolius ir gyvąjį vandenį AT 551. Caraitis Ivanas nutaria pagydyti tėvą ir leidžiasi į tolimą kelionę. Šuoliuoja visą dieną, kol vakare prijoja trobelę ant vištos kojos. Sena ragana jį pavalgydina, nakvynei lovą pakloja ir paaiškina, kad gyvojo vandens ir jaunystės obuolių turi stipri galiūnė – mergelė Mėlynakė, jos tikroji dukterėčia. Iš ryto senelė Ivanui duoda eiklų žirgą ir išleidžia pas savo vidurinę seserį. Vakarop caraitis prijoja trobelę ant vištos kojos, o jo pasitikti išeina dar senesnė ragana. Jaunikaitis pailsi, o iš ryto, gavęs eiklų žirgą, išjoja pas vyriausiąją raganos seserį. Atseit jinai paaiškins, ką daryti. Saulei leidžiantis prijoja trobelę ant vištos kojos. Caraitį pasitinka dar senesnė ragana, priima nakvynės ir pasako, kaip patekti į trisdešimties tvirtų galiūnių saugomą Mėlynakės sodą. Ivanas gauna eiklų raganos žirgą ir išjoja. Vidurnaktį peršoka aukštą sieną ir sode nusiskina tris aukso obuolius bei prisisemia ąsotėlį gyvojo vandens. Paskui nueina į rūmus, kuriuose miega trylika milžinių, ir pabučiuoja Mėlynakę.            

 
Gyvačių ragana. Smiso akmuo. 400-600. Gotlando sala           

Graikų mitika teigia, kad „iškilmingai tuokiantis Dzeusui ir Herai, kai visi dievai tai prakilniajai porai nešė vestuvių dovanas, nenorėjo ir Gaja (Žemė) atsilikti. Ji liepė išaugti prie didžiosios pasaulio jūros vakarų kranto šakotam medžiui, aplipusiam aukso obuoliais. Keturios mergaitės, pavadintos hesperidėmis, nakties dukterys, buvo pristatytos saugoti tą šventą augalą, kurį dar sergėjo ir šimtagalvis slibinas Ladonas, kilęs iš Forkino.“            

Be to, Hera yra paveldėjusi Žemės gimdytojos bruožų. Viena iš hesperidžių vadinama Vakarinės (Hesperos) vardu; Hera ateina į pagalbą gimdyvėms; ji – gimdymų deivės Eileitijos motina; lietuviškoji aukso obelis išauga papjovus karvutę (iš Žemės simbolio), o Hera pati – „jaučiaakė“, jai aukojamos karvės, Arge ji net garbinama kaip karvė.            

Atgimstančioji Ragana           

Nereikia krimstis, kad trys raganaitės konfrontuoja su ketvirtąja – našlaite. Greičiausiai visos sėdi viename vežime arba, paprasčiau tariant, joms priklauso po vieną šio vežimo ratą. Turime galvoje keturias Raganos hipostazes, kurios atitinka keturias pasaulio sferas. Visų pirma keturias pasaulio dalis ir kartu keturis metų laikus. Viena hipostazė atlieka Žemės gimdytojos funkciją. Pirmoje fazėje visa kas užsimezga, antroje – bręsta, trečioje – gimsta, ketvirtoje – miršta. Trys raganiūtės užmegzti gyvybę, be abejo, per senos, todėl nebetinkamos. Pati realiausia, jaunyste trykštanti yra karvutės draugė našlaitė; jaunystės obuolių ir gyvojo vandens savininkė – mergelė Mėlynakė; viena iš hesperidžių etc. Žydėti jaunystei ir duoti pradžią gyvybei tinkamiausias pavasaris (rytai). Vasarą, rudenį ir žiemą, regis, simbolizuoja viena už kitą senesnės raganos. Pati seniausia ir baisiausia atitinka žiemą. Galbūt neatsitiktinai kelią į mergelės Mėlynakės (žydinčio pavasario) sodą geriausiai žino vyriausioji (seniausioji) ragana.           

Moteriškasis rudens atitikmuo, kai Žemė gimdo – Ruduva arba Rudė. Liet. ruduo ir įvairios jo paralelės (ruda (spalva), sen. indų Rudra, sl. dievas Rod, rodiny „gimdymas“) gali slėpti bendras – žemės, raudono [kraujo] ir gimdymo – sąvokas.           

Karalaitis, keliaudamas nuo vienos raganos prie kitos, regis, atkuria ne tik metų laikus ar pasaulio šalis, bet ir visą septynių dalių pasaulį: jaunikaitis – pasaulio centras, keturios merginos – keturios pasaulio šalys ir keturi metų laikai, obuoliai ir šaltinėlis – pasaulio viršus ir apačia.           

Kyla įtarimas, kad žiežulų kaita vyksta rotacijos principu. Pasibaigus metams mergelė Mėlynakė tampa jaunėle ragana, jaunėlei vietą užleidžia vidurinioji, viduriniajai – vyriausioji, o vyriausioji vėl persikūnija į mergelę Mėlynakę. Vieną kitą metamorfozę atspindi senoji mitika.           

Osetinų austėje apie chano sūnų už vilko ištekėti įsigeidusi seniausioji (iš keturių seserų) ragana pasiverčia jauna pana. Kai kada pastebimas ne tik raganos atsimainymas, bet ir jos ryšys su konkrečiomis kalendoriaus datomis. Keltų legendose mirštančios ir iš naujo prisikeliančios gamtos motyvas kartais siejamas su šv. Brigita, kurios diena švenčiama vasario 1-ąją. Manoma, kad ji yra pakeitusi senąją keltų ugnies ir vaisingumo deivę. Šv. Brigita yra paveldėjusi ne tik jos vardą, bet ir funkcijas. Jos prašoma gausaus derliaus, saugoti nuo gaisrų, ji laikoma maloningąja židinio ir vedybų globėja, jos šaukiamasi gimdymo metu.           

Žymus mitų tyrinėtojas Arielis Golanas tvirtina, kad Brigita – senųjų keltų Didžioji deivė. Ji vaizduojama kaip paukštė arba moteris, įsitvėrusi ietį ir diską. Airių mitikoje Brigita – dangiškoji deivė ir židinio globėja. Jai (kaip ir romėnų Vestai) skirta amžinai deganti ugnis, kurią kurstė skaisčios mergelės (lietuvių – vaidilutės). Krikščionybės laikais ji buvo kanonizuota, tapo Airijos globėja. A. Golanas mano, kad iš šios deivės vardo kilęs ir Britanijos salų gyventojo – brito – pavadinimas.           

Škotų legenda pasakoja, kad tris žiemos mėnesius – nuo lapkričio 1 iki vasario 1 dienos – žemėje viešpatauja pikta vienaakė deivė Kaileach (Cailleach), kuri geilų kalba reiškia senę. Ji sklando ore, laikydama rankose stebuklingąją krivūlę, kuria palietus žūsta visa, kas gyva. Kol ją įveikia jungtinės saulės, rasos ir lietaus pajėgos. Tačiau be kovos ji nepasiduoda: siunčia sniego debesis, lijundrą ir ledo krušą, kurie naikina pirmuosius želmenis ir pasėlius.           

Kaileach laiko Brigitą nelaisvėje saloje, kol pas ją ant balto žirgo atjoja riteris Engus Amžinai Jaunas. Įveikęs senosios raganos pinkles, jis išvaduoja mergelę, o Brigitos dieną – vasario pirmąją – ją veda.           

Mus ypač domina motyvas, kuris Brigitą ir Kaileach vaizduoja ne kaip tarpusavyje konfrontuojančias jėgas, o kaip vieną asmenį. Šv. Brigitos dienos išvakarėse Kaileach keliauja į Jaunystės salą, kurios miške trykšta stebuklingas jaunystės šaltinis. Ten, sušvitus pirmajam aušros spinduliui, ji iš naujo atgauna jaunystę, tampa jauna pavasario deive Brigita, kuriai vos prisilietus sulapoja ir geltonais žiedais pražysta sausa šaka. Marija Gimbutienė, regis, buvo teisi teigdama, kad Ragana – „mirties ir atgimimo deivė“, t. y. mirštanti ir vėl atgimstanti dievybė.           

Laiko šeimininkė           

Mūsų Ragana panaši ne tik į Herą, Brigitą, bet ir į tibetiečių deivę Lhamo, kurią taip pat lydi keturios būtybės. Šios vadinamos metų laikų deivėmis ir turi atskirus jojamuosius gyvūnus: mulą (pavasarį), buivolą (vasarą), elnią (rudenį) ir kupranugarį (žiemą). Vienas iš Lhamo pavidalų – Rudens deivė, kurios atributas yra sor – pjautuvas, o titulas – „Šlovingoji pjautuvo Mag karalienė“. Sor – maginis ginklas nuo piktųjų dvasių. Iki grūdų brandos meto metaliniu pjautuvu draudžiama pjauti žolę, kad neužpyktų laukų dievas (galbūt pati Lhamo). Žolę galima rauti tiktai rankomis arba pjauti jaučių ar avinų ragų pjautuvais. Deivę lydi juodi paukščiai, juodi šunys, juodos avys. Kiti jos atributai yra ligų maišas, burtų kauliukai ir tamšingas – medinė skolų lentelė, žinoma dar senajame Tibete.           

Vienas iš Lhamo bruožų – kraujo troškimas. Tai demoniška dievybė, pavojinga vaikams, gyvybės ir mirties paslapčių saugotoja, gyvybės pramotė, Deivė Motina, gydanti visas ligas, kalno šeimininkė. Vienas iš Lhamo paveikslų Mongolijos lamaizme – Bardži Lhamo (Ucchusmos panteono kruvinoji demonė), kuri garbinama kaip deivė, lengvinanti gimdymą. Su tuo susiję kai kurie tantriniai ritualai, aprašyti trisdešimt septyniuose Dandžuro tekstuose.           

Antoinette K. Gordon knygoje „Religinis tibetiečių menas“ pristatė ikonografinį Lhamo paveikslą, nupieštą 1777 m. imperatoriaus Cian Luno įsakymu. Priekinėje ikonos dalyje esantis kreipimasis į dievybę paaiškina kai kuriuos jos bruožus: ji teikia šlovę, ji yra laiko šeimininkė (keturi metų laikai gimsta iš karūnos, uždėtos jai ant galvos), ji – viena iš penkių ilgaamžiškumo seserų, galop ji yra viena iš deivės Kali hipostazių. Žinoma, kad Kali yra ne tik dievo Šivos Šakti, bet galbūt ir vienas iš Deivės Motinos vardų Indijoje (šalia Durgos, Umos ir kt.). Narendra Nath Bhattacharyya Šivą laiko vyriškąja Deivės Motinos priešingybe, t. y. jos palydovu vyru. Lhamo lydi dvi pastovios ikonografinės būtybės: viena su liūto, kita su jūrų pabaisos makaros galva. Ankstyvuoju laikotarpiu tokie vaizdiniai, matyt, nusakydavo pačias deives motinas, vėliau – jų palydoves. Regis, jie atskleidžia toteminius šios deivės pirmtakus.           

Kraugeriškiems Lhamo bruožams, niūriam jos savų vaikų rijikės paveikslui, ikonografiniams atributams (rankoje suspaustos širdies, kaukolių vėrinio ir kt.) atliepia deivė Kali. Ji taip pat vaizduojama su kaukolių vėriniu, stovinti ant nugalėto Šivos. Tarp kitų jos bruožų – ypatinga karių ir karų globa, reikalaujanti vėliavų ir ginklų apšlakstymo šventuoju krauju, kurį pralieja aukojamieji gyvuliai.           

Anot Norberto Vėliaus, „daugelio tautų mitologijoje po pasaulio medžiu prie stebuklingojo šaltinio dažnai yra vaizduojamos moteriškos mitinės būtybės, o kai kurie mokslininkai (U. Holmberg; V. V. Ivanov) mano, kad seniau ir pats pasaulio medis buvo įsivaizduojamas moterimi“. (Lietuvių pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ jaunėlė žvejo dukra – ne tik žalčio žmona, bet ir pasaulio centre augantis eglės medis.) Mūsų atveju į keturių pasaulio šalių (ir metų laikų) apsuptį patenka ir obelis, ir Ragana. Todėl galbūt obelis žymi pasaulio medį, kuriame įsikūnija Deivė Motina, mums labiau žinoma Raganos vardu.           

Raganos ženklas           

Būtume naivūs manydami, kad Raganos epochoje egzistavo mūsiškė laiko skaičiavimo sistema. Kai kurie požymiai leidžia įtarti, kad tuo metu buvo naudojamas Mėnulio kalendorius. Kadangi obelis atgimsta iš karvutės – Žemės simbolio (plg. sen. indų dhenú – karvė, žemė; kinų di – jautis, žemė), todėl ir Raganos elementas – žemė. Bendrų sąsajų turi mūsų Grabnyčios (II.2), keltų Šv. Brigita (II.1), kinų antrojo Mėnulio antrosios dienos apeigos. Jomis ženklinama pavasario pradžia. Šią dieną Kinijoje buvo garbinama Žemės dievybė bei artimiausios apylinkės globėjas Tudigunas (Žemės Viešpats) ir jo žmona Tudimu (Žemės Motutė). Jų kultas atspindėjo labai seną aukojimo žemei ritualą, kuris žymėjo pavasario gyvybės pradžią. Senovėje šias apeigas šventė visa gyvenvietės bendruomenė – kartu valgydavo ant Žemės dievybės altoriaus paaukotą jautį (!). Be to, antrojo Mėnulio antroji diena buvo žinoma kaip vandens stichijos valdovo drakono atgimimo diena, kai jis, nubudęs iš žiemos miego, „pakelia galvą“ ir šauna į debesis, kad iš ten į žemę siųstų palaimingą lietų.           

Kitas Saulės ir Mėnulio kalendorių sąlyčio taškas – Rasos šventė. Kadangi Raganą supa keturios jos palydovės, nesunku pripažinti, kad jos skaičius – penki. Todėl, matyt, neatsitiktinai penktąjį Mėnulio mėnesį Kinijoje buvo švenčiama Tikrojo vidurio (Duanju) šventė, tapusi metų ir keturių jų laikų branduoliu. Jos kulminacija paprastai sutapdavusi su penktąja diena. Anot rašytinių liudijimų, senovėje penktojo mėnesio penktosios dienos apeigos ir vasaros saulėgrąža susiliedavusios į vieną šventę. Nuo senų laikų per vasaros saulėgrąžą oficialiai buvo garbinama Žemė, kuri pagal penkianarę kosmologinę struktūrą asocijavosi su centru. Ta proga prieš šeimos altorėlį buvo išrikiuojami mėsos patiekalai, puodeliai su vynu ir arbata, saldumynai ir kepiniai, rūkstančios lazdelės ir kiti įprasti aukojimo atributai. Be to, penktoji diena dar buvo vadinama „moterų švente“. Ištekėjusios moterys Duanju dieną grįždavusios į tėvų namus. Netekėjusios mergelės dabindavosi granato žiedais. O netekusios tėvų vienišės rinkdavosi draugėn prie bendro stalo. Penktąjį mėnesį buvo pagerbiama ir tibetiečių deivė Lhamo, kurią ypač garbino moterys.           

Per Tikrojo vidurio, arba Aukščiausiojo jang taško, šventę naudoti įvairūs užkeikimai, nukreipti prieš tradicines penkias nuodingų padarų rūšis. Dažnai užrašai apsiribodavę vienu dviem hieroglifais: „vėjas ir dūmai“, „drakonas“, „arbata“, „balta“ ir kt. Paprastai jie būdavo klijuojami „aukštyn kojomis“. Taip pat kaip Lietuvoje Joninių naktį ant tvarto durų piešiama apversta penkiakampė žvaigždė, vadinamasis laumės kryžius (kažkada galėjęs reikšti Deivės Motinos apsaugą).           

Duanju dieną imperatoriaus dvariškiai Pekine eidavę į parką gaudyti rupūžių. Jų nuodai turėję padėti nuo širdies negalavimų. Todėl įsimintina Nijolės Laurinkienės pastaba apie raganos metamorfozę į rupūžę („Rasojančių rugių šventė (3)“, „Š. A.“, 2008.VI.20). Visuotinis varlių (matyt, turėtos omenyje rupūžės) mušimas užfiksuotas Tverečiuje: „Joninių naktį ieškodavo varlių ir mušdavo visi rėkdami: „Šitai, regi – viedzma!“           

Su Rasos švente skaičiaus 5 magija dar nesibaigia. Penkianarė Raganos (ar apskritai Deivės Motinos) struktūra, regis, senais laikais lėmė ir mūsų penktadienio ištakas. Užtenka paminėti, kad jis buvo skiriamas babiloniečių Ištar, romėnų Venerai (lot. dies Veneris, pranc. vendredi), germanų Frėjai (šved. fredag, vok. Freitag, angl. Friday), rytų slavų ir gruzinų šv. Paraskevai Piatnicai, osetinų Švč. Mergelei Marijai – išimtinai dievų motinoms ir vaisingumo deivėms.           

…Rodos, tik vakar, nugalėjusi pikčiurną senę Žiemę, pakalnučių kloniais praėjo jauna žaliaakė Jorė. Deivė Motina, nematoma ranka laimindama nuotakas, jų nuometus pabarstė baltais penkialapiais obelų žiedais… Gėlėmis vainikuotos mergės ąžuolų lapais vėl puošė Rasos šventės vartus, jaunikaičiai į dangų kėlė stebulę – ugnies žvaigžde nėrusi į upės vandenis vėl užgimė nauja Vasarvidžio deivė… Nesustabdomai sukasi laiko ratas.  

        

Kategorijos: Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: