G.Songaila. Lenkijos draugiškumo kaina: lietuvybės išsižadėjimas? (II) (1)

Gintaras Songaila, www.DELFI.lt   

G.Songaila, J.Markevičiaus nuotr.

G.Songaila, J.Markevičiaus nuotr.

Šarūnas Liekis savo straipsnyje prieškarinius tautininkus kaltina, kad šie sukūrė neistorišką tautiškumo tradiciją. Esą tokia „tradicija, nereikalaujanti nuoseklaus žvilgsnio į praeitį, suteikė nuoseklios raidos regimybę naujajai lietuvių kultūrai [paryškinta mūsų], pasiūlydama neistorišką tautinės kultūros amžinumo viziją“. Jo mintį turbūt reikia taip suprasti, kad nuoseklus žvilgsnis į praeitį tai būtų tik toks požiūris į istorinį procesą, kai į kiekvieną laikotarpį žvelgiama vien tik jo amžininkų savimonės, kiek ją pavyksta kritiškai dokumentuoti pagal išlikusius šaltinius, akimis.   

Pagal tokią koncepciją išeitų, kad jeigu savo laiku Lietuvos bajorai visokių ten baudžiauninkų oficialiai nelaikė lietuvių tautos dalimi, tai jie tokiais objektyviai („istoriškai“) ir nebuvo.   

Vadovaujantis tokia samprata, jokio „amžinai sudabartinto“ ar „laikiškai intersubjektyvaus“ taško (anot vokiečių istorijos politiko Jorno Riuseno, iš kurio galėtume moksliškai žvelgti į vėlyvosios LDK kultūros ir viešosios sąmonės reiškinius ir juos analizuoti istorinės raidos požiūriu, net ir negali būti. Arba toks išeities taškas kažkodėl nenorimas pripažinti būtent Lietuvos ir lietuvių tautos istorijai. O jeigu vis dėlto mėginama pasakyti, kad istorijos mokslas pripažįsta vien tik fenomenologinį bei sinchroninį vienalaikės materialiosios kultūros ir sąmonės faktų aprašymą, tai mums gana primityviai brukamas XIX amžiuje klestėjęs požiūris, kuris vargiai ar tinka tautininkų vizijos kritikai.   

A.Bumblauskas nardo tarp įvairių požiūrių (lenkiškų, rusiškų, baltarusiškų, lietuviškų), neapsistodamas nei ties vienu, bet galimai ieškodamas sutarimo tarp jų – platesnės perspektyvos, sutaikančios atskiras etnocentristines paradigmas. Savajai, lietuviškai paradigmai jis turi priekaištų dėl jos „žemaitiškumo”, „monoperspektyvaus tautinio požiūrio į LDK įstoriją“ (kurią kai kurie Lietuvos istorikai esą jau įveikė, žr. Rinkinį, 54 ir 27 psl.). Taigi, Š.Liekis savo straipsnyje žengia dar toliau, mėgindamas iš viso paneigti ir atmesti etnocentrizmą kaip neišvengiamą kultūrinės tapatybės kūrimo dėsningumą. Šį žingsnį, pasak A.Bumbliausko, pirmasis žengė būtent E.Gudavičius, „atmesdamas etnocentristinį antilenkišką Lietuvos istorijos naratyvą“.   

Apie dėl visko kaltą etnocentrizmą   

Š.Liekis teigia, kad „tautinis egoizmas buvo ir yra visų tragedijų priežastis“. O tiek praeities, tiek dabarties politikai, vadovaudamiesi „tautininkų režimo apibrėžtu tautiškumu“, kuris, deja, Lietuvos visuomenėje tapo ir iki šiol yra „neprilygstama vertybe ir visa ko matu“, esą „bando įteigti savo tautiečiams, kad jų interesai yra svarbesni nei kaimyno, kuris kalba kita kalba arba neišpažįsta jų dėstomo mitinio pasakojimo“.    

Jo manymu, tautininkiška laikysena, nukreipta į „svetimųjų įtakų atsikratymą“, buvo palanki „įtvirtinant lietuviškos etnokultūrinės bendruomenės dominavimą“. Jis taip pat kaltina neįvardintus dešiniuosius dabarties politikus, kad jie noriai naudoja tokius abejotinus terminus, kaip „tautos interesai“. Š.Liekis ir kituose savo darbuose neslepia, kad joks „lietuviškos etnokultūrinės bendruomenės dominavimas“ jam yra nepriimtinas. Jo idealas – tai pliuralistinis ir multikultūrinis vėlyvosios LDK modelis.     

Aptartose mintyse galima aiškiai įžiūrėti postmodernistinį raugą – mėginimą paneigti „didžiuosius istorinius pasakojimus“, kurie ir šiandien kuria atitinkamos kultūros tapatybę, apšaukiant juos neturinčiais jokios vertės „mitais, kuriais netiki kaimynai“ (arba ir dar daugiau – pačias tautas apšaukiant menamomis bendruomenėmis, o jų tapatybę – simuliakrais). Netgi jau minėtas vokiečių „istorijos politikas“ Jornas Riusenas, programiškai iškėlęs istorinio etnocentrizmo įveikimo tarpkultūriniame bendravime tikslą, taip toli, kaip Š.Liekis, nenuėjo. Jis nesiūlo iš viso atsisakyti etnocentrizmo, kaip universalios „identiteto formavimo kultūrinės strategijos“ (žr. Jorn Rusen, „Istorika“, 2007m., 264psl.), nes tai ir nebūtų įmanoma. Dar daugiau, jis kaip tik gina „didžiuosius pasakojimus“, nes be jų santarvės „socialinis vienis negalėtų išgyventi“, o istorija, „kaip identiteto formavimo kultūrinė praktika iš esmės yra šis tas daugiau nei tik išradimas arba fikcija“ (žr. „Istorika“, 274psl.).    

Ką gi daro Š.Liekis?    

Pirma, iš esmės jis atsisako būti Lietuvos istoriku. Nieko nuostabaus, nes net ir jo kritikuojamoje bendrojo lavinimo sistemoje, kurioje vis dar iki galo neišgyvendinti tautiškumo stereotipai, Lietuvos istoriją kaip atskirą discipliną Švietimo ministerija jau uždraudė; tikriausiai todėl, kad jos atskiras mokymas pliuralistinei ir multikultūrinei sąmonei keltų didžiulį pavojų.    

Antra, jis niekaip nenori ir tiesiog negali susitapatinti su visuomene, kurioje vis dar vyrauja „lietuviška etnokultūrinė bendruomenė“. Kadangi šioje visuomenėje, jos viešojoje erdvėje vis dar bendraujama lietuvių kalba, o Lietuvos Respublikos Konstitucijoje vis dar parašyta apie lietuvių tautą, kad ji sukūrė šią valstybę, ir apie lietuvių kalbą, kad jai yra suteikiamas valstybinės kalbos statusas, tai tokiems politologams kaip Š.Liekis iškyla ne vien santykio su lietuviška tapatybe, bet ir su pilietybe tokioje „etnolingvistiniu nacionalizmu“ apkrėstoje valstybėje problema. Vis dėlto lieka neaišku, kodėl jis vis dar rašo lietuviškai ir iki šiol naudojasi Lietuvos Respublikos piliečio pasu?   

Trečia, nurašydamas į istorijos šiukšlyną visą moderniąją Lietuvos kultūrą, kaip „sodietiškai“ ribotą ir beviltiškai etnocentristinę, jis dėl šitokio jos būvio kaltina visų pirma lietuvio vardo nevertus lietuviakalbius eksbaudžiauninkus, pasidavusius Jono Basanavičiaus įtakai, ir tarpukario „valdančiąją tautininkų diktatūrą“, kurios „puoselėtos dabarties, ateities ir praeities vizijos giliai įsišaknijo visuomenės ir politikų pasąmonėje“. Š.Liekis, kaip tikras istorijos ir politologijos profesionalas, „naujajai lietuvių tautai“ jokios nuoseklios kultūros istorijos pripažinti negali bent jau tol, kol ji neatsikratė šios „indoktrinacijos“ ir nesugrįžo prie politinių LDK, o tuo pačiu ir prie Abiejų Tautų Respublikos pažangiųjų tradicijų.   

Taip Š.Liekis tik dar kartą patvirtina kaimyninės šalies istorikų ir politikų nuo prieškario kartotas „tiesas“, kad modernioji lietuvybė neturi nors kiek tvirtesnių tęstinių pagrindų ir yra tik „dirbtinis“, „laikinas“, „filologų išgalvotas“, „etnografinis“, „anticivilizacinis“, „rusiškas“ ir dėl šių priežasčių kuo greičiau keistinas ir netgi šalintinas reiškinys. Vis dėlto, aš manau, kad Š.Liekis netiktų į Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje narius. Kiek perdaug jo mintyse liberalizmo ir per mažai katalikiškumo.   

Nuo paraistorinių ieškojimų iki konkrečių receptų dabarties praktinei politikai   

Š.Liekis rašo: „Jeigu nesugebama nusileisti simboliniuose klausimuose, ar galima kalbėti apie strateginę partnerystę? Be abejonės, ne. Bet kur Lietuvos valstybės pragmatizmas? Vakarietiška prasme jo nėra“.   

Simboliškomis nuolaidomis Š.Liekis tikriausiai vadina tokį oficialiosios asmenvardžių ir vietovardžių rašybos pakeitimą, kai šie pagal tautinės mažumos atstovų pageidavimą būtų rašomi kitos kalbos (suprask, lenkų) rašmenimis ar kitos kalbos (suprask, lenkų) forma. Tai turbūt būtų praktinis „tautininkiškų stereotipų“ ir sodietiškų ribotumų atsisakymo pavidalas, paneigiant nuo Jono Jablonskio laikų įsitvirtinusios moderniosios rašybos tradiciją ir principus. Būtų vartojamas ne tik autentiškas geografinis pavadinimas „Šalčininkai“, bet ir polonizuotas „Soleczniki“ ir t.t.    

Tik neaišku, kodėl Lenkijos pusei šis simbolinis pasikeitimas toks svarbus, kad būtent ji dėl kelių raidelių grasina nutraukti strateginę partnerystę, o jos aukščiausi politikai dėl to atsisako važiuoti net į sausio tryliktosios dvidešimtmečio minėjimą?    

Ar šis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantis rašybos pasikeitimas, įvykdytas pagal Lenkijos užsakymą ir dėl jos milžiniško spaudimo, būtų toks jau menkniekis? Ir ar tai nėra tikrasis pasireiškimas tų „istorinių Lenkijos sentimentų“ Lietuvai, kuriais Š.Liekis ragina Lietuvos politikus pasinaudoti? Tai nėra tušti klausimai, nes, pavyzdžiui, bendraujant su Lenkijos žurnalistais ne sykį teko susidurti su unijinių santykių nostalgija. Jie klausia gan paprastai: kodėl Jūs taip priešinatės? Juk tai Jūsų istorinė rašyba! Pati lietuvių kalba masinėje lenkų sąmonėje iki šiol yra tik kažkokia anomalija. Taigi, tai nėra vien paprastas tautinės mažumos teisių klausimas ar vien tik kultūrinės bei teritorinės autonomijos kūrimo pastanga. Tai gali būti ir metodas visą Lietuvą vėl įtraukti į „lenkiškosios civilizacijos“ orbitą, šiandien simboliškai nusileidžiant spaudimui dėl vieno mūsų kultūros pagrindus liečiančio dalyko, o rytoj – jau dėl kito. Ar bus galas, einant šiuo keliu?   

Bet Š.Liekis savo straipsnį parašė aiškiai ne dėl aukščiau minėtų užsisenėjusių Lenkijos ir Lietuvos nesutarimų, bet dėl naujausių aktualijų – dėl Lietuvos Respublikos Seime svarstomos ir ketinamos artimiausiu metu priimti naujosios Švietimo įstatymo redakcijos. Štai čia ir atsiskleidžia tikrasis sugrįžimo prie LDK tradicijų, kaip tai supranta Š.Liekis, turinys! Įstatymo projekte kalbama apie iš sovietinių laikų paveldėto „segregacinio“ tautinių mažumų ugdymo modelio pakeitimą. Niekur kitur Europos Sąjungoje tokio modelio mokyklų jau nebėra. O štai Lietuvoje iki šiol tokiose mokyklose ugdymas vyko vien tik rusų ar lenkų kalbomis.    

Dabar gi siūloma bent kelis dalykus mokyti valstybine kalba ir įvesti dvikalbį ugdymą, taip sustiprinant valstybinės kalbos mokymąsi. Tai daroma, atsižvelgiant į geriausius Europos šalių pavyzdžius (įskaitant ir pačią Lenkiją), kurie tautinės mažumos kultūrinės tapatybės išsaugojimo tikslą suderina su jų pilietinės integracijos uždaviniais, o taip pat tam, kad tokias mokyklas baigę piliečiai turėtų kiek įmanoma vienodas galimybes šalies darbo ir studijų rinkoje.    

Lietuvos Respublikos Seimas po svarstymo stadijos jau pasirinko kaip tik tokį tautinių bendrijų ugdymo modelį, koks veikia Lenkijoje, pritaikytas Lenkijos lietuviams. Kaip antai, Punsko licėjuje ir kitose lietuvių tautinei mažumai skirtose mokyklose visi su Lenkijos istorija bei geografija susiję dalykai visuomet mokomi tik lenkų kalba. Lietuvoje šiuos dalykus taip pat siūloma mokyti visuomet tik lietuvių kalba.   

Nepaisant to, Š.Liekis protestuoja ir piktinasi pačiu šiuo veidrodiniu principu. Jis rašo: „Tačiau ar galima su savo bendrapiliečių grupe elgtis pariteto pagrindais, teikiant arba atimant teises pagal tai, kokia yra padėtis kaimyninėse valstybėse? Ar tai jau nėra savaime diskriminacija, ar žmonės neatsiduria įkaitų vietoje? /…/ Analogijos su padėtimi Lenkijoje tikrai neetiškos ir netinkamos, juolab kad mažumų švietimo padėtis yra ne gerinama, o bloginama“. Lietuvai Š.Liekis nepripažįsta tokių pačių ugdymo principų, kokie veikia Lenkijoje ar kitose Baltijos valstybėse!    

Nesvarbu, kad Lenkijoje lietuviai moksleiviai privalo gerai išmokti lenkų kalbą, laikyti tokius pačius egzaminus lenkų kalba – bet Lietuvoje lenkams, o gal ir kitiems piliečiams užtenka ugdymo vien tik lenkų kalba. Žinoma, prie ko čia „jaunalietuvių“ kalba?! Na ir kas, kad šiandien tai valstybinė kalba? Atsisakykime šio etnocentristinio baudžiauninkų stereotipo! Juk tai atitiktų geriausias vėlyvosios LDK šlėktos tradicijas…    

Negana to, straipsnio autorius žodis žodin pakartoja Lenkų rinkimų akcijos veikėjų argumentą, kad įvedant dvikalbį ugdymą lenkakalbėse mokyklose švietimo padėtis esą bloginama, o ne gerinama. Praktinis Š.Liekio politinis pasiūlymas bei jo retorika susišaukia ir su Lietuvos radijuje ir televizijoje įdarbintų „TV Polonia“ korespondentų neseniai išplatintos peticijos viso pasaulio lenkams tekstu. Esą negerieji Lietuvos politikai ne tik prievarta bruka lietuvių kalbą, bet ir kėsinasi „lenkų mokykloms“ primesti istorijos mokymą pagal Lietuvos versiją. Kur gi tos „lenkų mokyklos“ yra? Ar jau nebe Lietuvoje?   

Tampa akivaizdu, kad dalies Lietuvos istorikų darbai rengia dirvą „etnocentristinės paradigmos“ atsisakymui ne tik istorinio mąstymo lauke, bet taip pat ir praktinėje politikoje. Tikriausiai tokiu būdu planuojamas skubus santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos pagerinimas. Neapleidžia tautininkiškai ribotas įtarimas, kad bent kai kurios iš šių „jaunalietuvių“ kultūros suniekinimo koncepcijų nėra vien mechaniškai pasiskolintos iš lenkų kolegų, ir tai nėra vien tik šiaip nekritiškas, nekūrybiškas svetimų idėjų vartojimas ar kartojimas.   

Mums yra žinoma apie kai kurių Lenkijos akademinių sluoksnių, susijusių su „kresų“ tyrimais, puoselėjamus scenarijus apie kryptingą darbą su „stiprią savimonę išlaikiusiu nacionaliniu Lietuvos elitu“ (dėl kresų, esančių Gudijoje ir Ukrainoje, tokio aiškaus scenarijaus nėra). Tas scenarijus netgi turi pavadinimą – jis įvardijamos kaip Lenkijos „gerosios repolonizacijos“ politika. Ši kryptis, regis, yra žymiai svarbesnė, nei manipuliacijos ir spaudimai dėl tautinių mažumų teisių. Sakyčiau, tai didelė pažanga, lyginant su „blogąja polonizacija“, kurią Lenkija „kresuose“ vykdė prieš karą. Kas gi dabar galėtų pykti dėl Lenkijos finansuojamos kultūros ir lenkiškumo propagavimo politikos?   

Tačiau nuolatinis Lenkijos spaudimas Lietuvai, kad ši savo vidaus politikoje priimtų lenkiškas formules, susijusias su lietuviškosios kultūros tapatybės keitimu, mus verčia rinktis, kuriuo keliu eisime. Ar palaipsniui priimsime Lenkijos sampratas apie Lietuvos kultūros istoriją, nacionalinio švietimo principus ir lietuvių kalbos tvarkymo reikalus ir taip pirksime jos draugiškumą? Ar vis dėlto bandysime įtikinti savo partnerius, kad už tikrąjį draugiškumą mokėti niekas nereikalauja? Juk naujausia istorija (ypač – Sąjūdžio laikai) rodo, kad lietuviams iš seno gerai pažįstami „lenkiškojo draugiškumo“ stereotipai gali keistis ir į gera. Kai mums patiems trūksta aiškaus apsisprendimo, kai laikomasi delsimo taktikos, tai ir susiklosto tokia situacija, kuri vaizdžiai įvardinta Edvardo Lukaso straipsnyje.   

Straipsnio autorius klausia, ar lietuviai suvokia kaip rimtai Lietuva įgriso Lenkijai? Sprendžiant iš pastarojo meto Lenkijos politikų pastangų tarptautiniu mastu izoliuoti ir diskredituoti Lietuvą, ne taip jau ir sunku suvokti žodžius, kuriuos Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis apie Lietuvą tikriausiai ir pasakė E.Lukasui. Tačiau ir pati oficialioji Lenkija turėtų sau aiškiai atsakyti į klausimą, už ką gi ji taip įkyriai smerkia Lietuvą? Ir kodėl, vardan ko ji Lietuvai nuolat stengiasi užlipti ant sprando? 

Skaityti:
G.Songaila. Lenkijos draugiškumo kaina: lietuvybės išsižadėjimas? (I)  

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *