Ketvirtadienio Perkūnkalbė: metas varyti dievą į medį (20)

Stelmužės ąžuolas | A. Apkės nuotr.

Stelmužės ąžuolas | A. Apkės nuotr.

Dažnai girdime: „Nevaryk dievo į medį“ – seną lietuvišką posakį, menantį laikus, kai dievai išties gyveno ir reiškėsi per medžius. Šventi medžiai ir šventi gojai buvo vienais svarbiausių baltiškų alkų.

Ištarmę „Nevaryk dievo į medį“ šiandien galime suvokti dvejopai: pirma, kaip draudimą medį sieti su dievu, turėti medį sau dievu arba – medyje sau dievą; antra, ir matyt senesne prasme, kaip nurodymą į bereikalingas perteklines pastangas – nedaryk to kas jau padaryta, kas ir taip jau yra. Jei dievas yra medyje arba medėje (miške), tai ir nereikia jo ten varyti – bergždžias bereikalingas tai darbas.

Vadinasi anuomet mūsų protėviams dievai gyveno medžiuose. Ir, atrodo, apsigyvendavo ne patys, o žmogaus pastangų dėka: buvo „įvaromi“, įprašomi, „įkeliami“  į medžius.Kovingosios krikščionybės ir rajosios civilizacijos plėtrai išsikerojus gyvoji gamta virto mėsos ir medienos talpykla, joje nebeliko vietos dievams. Dievai neteko savo būstų medžiuose, akmenyse ir net žvaigždėse…  Ir apleido mus mūsų dievai. Pasklido tauta po pasaulį – kas į vakarus svaresnių kūnų ieškoti, kas į rytus tyresnės dvasios pasisemti… Nudžiuvo šventi ąžuolai, o per naujus sodinukus dievų balsas taip ir nepasigirsta.

Atėjo laikas į medžius sugrąžinti dievus, arba medžius sugrąžinti dievamas. Kaip tai padaryti?

Vienas uoliausių mūsų senojo tikėjimo metraštininkų Motiejus Pretorijus XVII a. aprašė dievo varymo apeigą į pasirinktą savo dydžiu arba pavidalu iš kitų išsiskiriantį medį.  Apie tai jam nusišypsojo laimė išgirsti iš vieno seno žemaičio:

…kai vaidulis (vaidila – J.V.) sužinodavo apie tokią vietą ar tokį medį, jis turėdavo tris dienas ir tris naktis pasninkauti ir kviesti savo dievą, kad jis tą medį užimtų ir kartu per jį padėtų ten ateinantiems žmonėms. Dėl pasiininkavimo ir maldų dievas nusileisdavo į tą medį, bet ne bet kaip, o su garsiu ošimu, kartais ir baisiu murmesiu. Bet jeigu toks murmesys nepasigirsdavo per tris dienas, jis turėjo eiti šalin ir vėl ateiti po kelių dienų, dvi paras pasninkauti ir melstis, o jeigu ir tada dievas nenusileistų, tai jis turėjo įsidrėksti krūtinę, kad ištrykštų kraujas. O jeigu ir tada murmesio nebūtų, jis turėjo atsinešti savo vaiko kraujo ir juo ištepti tą medį, kad jame apsigyventų dievas. Tada (jų nuomone) dievas į medį tikrai ateinąs, po ko reikia aukoti aukas, arba kaip jis sako, švęsti šventę (IV, 3, §14).

Nelengva varyti dievą į medį, o ir ne bet kas tai gali padaryti – tik galingas žmogus – vaidila arba valdovas. Kaip matome lengva ranka  ar pamokslu dievo į medį neįvarysi. Tik ypatingomis žmogiškosiomis pastangomis, atsidavimu ir pasišventimu, aukojimusi ir pasiaukojimu ­– savo kūno prakaitu ir krauju gali viltis vėl sugrąžinti nebyliems gamtos kūnams dievo buveinės vaidmenį.

Šis pavyzdys dar kartą parodo, kad baltai „negarbino“ medžių kaip tokių, tiesiog medžiai buvo pripildomi prasmės, ir kaip regimieji medžiaginiai simboliai įgaudavo dvasinę galią tarpininkauti tarp žmonių ir dievų. Pirmoji ir svarbiausia prielaida tokią galią iškviesti ir patirti buvo – pagarba.

Štai ką patyrė M.Pretorijus iš prietaringo valstiečio įsikalbėjęs su juo apie vieną šventu laikomą Ragainės valsčiaus ąžuolą:

Po ilgo pokalbio iš jo sužinojau, kad jis ir į jį panašūs gerai žiną, kad ąžuolas, žiūrint į jį apskritai kaip į medį, nereikalaująs jokio garbinimo, tačiau jie šitą medį, išskirdami iš kitų, garbina todėl, kad jiems neva dievų ir protėvių aiškiai prisakyta, jog jeigu jie šitam medžiui neparodysią pagarbos, tarkime, jeigu jie jo neapsaugotų ir nukirstų arba apkapotų, tai jie garantuotai būtų nubausti, ir jis galėjo pateikti daugybę šito pavyzdžių. Jis pareiškė, kad jie tiek pat nedaug tenusideda Dievui, nieko blogo nedarydami tam medžiui (ir tai, sakė jis, esąs visas garbinimas), kiek nenusideda Dievui, nieko blogo nedarydami pastatytam kryžiui, kuris paprastai irgi esąs daromas iš ąžuolo. Proseneliai jam aiškinę, kad Dievas prie tokių ąžuolų dažnai iškviečiąs angelą, kuris pamaldiesiems darąs gerą, o blogiesiems – bloga, ir kadangi jiems taip išaiškinta, sakė jis, kad nesą bloga tenai ką nors paaukoti, tai jis ir darąs – ne medžiams, o angelui arba daugiau Dievui, kuris ten angelą pasodinęs.

Šis valstiečio išaiškinimas pastoriui Pretorijui suprantamais krikščioniškais terminais – tikra etnologijos pamoka ir šiuolaikiniams tyrinėtojams bei baltiškos religijos aiškintojams vis negalintiems arba nenorintiems nusimesti baltų kaip „gamtameldžių“, kaip gamtos kūnus ir reiškinius esą „garbinusių“ „pagonių“ supratimo.

Argi nematyti iš paprasto (o gal ir nepaprasto) žemaičių valstiečio pamokos, kad medžiai, gyvūnai, ugnys, akmenys, dangaus šviesuliai ir visa nuostabi gamta mūsų prigimtinės kultūros žmonėms reiškėsi kaip dieviškos galios ženklai-nešėjai, G.Beresnevičiaus žodžiais tariant, kaip „sankabėlės“, kaip tarpininkai tarp žemiškosios-kūniškos žmogaus būties ir neapčiuopiamų neregimų, tačiau labai žmogui reikalingų dieviškų kosminių galių.

Medžiai ne tik buvo, bet ir dabar gali būti laidininkais, perduodančiais mūsų maldas ir mintis dievams. Mūsų užduotis nelengva, bet įmanoma – medį vėl paversti šventu dievų sostu, kad jo šakose įsisukusio vėjo šuoruose kaip anuomet pasigirstų dievų balsai…

Ir tada ant kalno augantis senas galingas ąžuolas taps ta realia religine gija, šventa  jungtimi, siejančia mūsų žemišką, kūnišką būtį su aukštesnėmis dieviškomis Visatos galiomis.

Turime pasistengti ir vėl įvaryti dievus į mūsų medžius. Gražinę dievams jų namus žemėje – atkursime sutraukytas gijas tarp dūstančių mūsų sielų ir gaivaus dvasinio vėjo ošiančio dieviškųjų aukštybių erdvėse.

Kategorijos: Kultūra, Nuomonių ratas, Religija, Sekmadienio sakmė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

20 komentarų

  1. Vilmantas Rutkauskas:

    Krikščionys okupantai, parodydami tikrąjį savo veidą, visą katedros aikštę Vilniuje sutiuningavo – apklojo plytelėm, kad kuo mažiau liktų LT amuletinio sakralumo – Gamtos, t.y. Baltiškos daugdievystės vertės.

    Įdomi,prasminga Perkūnkalbė – ne šiaip sau.

  2. Kalvis:

    Įdomu būtų palyginti kaip pastoriaus ir vieno seno žemaičio epizodą vertina jehovistų, baptistų, krišnaistų, liuteronų, starovierų atstovai. Aš nepriimčiau už gryną pinigą kažkokio nepatikimo atėjūno atpasakoto kruvino ritualo. Gal tas Pretorijus visas legendas laužė iš piršto? Toks Lukašenka juk irgi visko apie lietuvius pripaisto, arba koks nors Jaceks Kuomars. Reikėtų atidžiau perklausyti Pretorijaus įrašytą pasakojimą, patikrinti ar ten nėra koks nors ES komisarų sukurtas kompromatas. Nes šiais laikais jie taipogi mus bara kad ir pavyzdžiui už netikusį požiūrį į naujas sekso rūšis. Vaikšto jie po kavines, klausinėja visokių kirkilinų ir žilininų ar nevaro jų kas nors į ketvirtą raidę. Jie ten gali visko pripasakoti, bet tai yra tik apygirčių nevykėlių fantazijos, o ne faktas. Pabaigai bandau pasiūlyti dar vieną galimą paaiškinimą: nevaryti Dievo į medį gali reikšti draudimą drožti Dievo atvaizdą, nes jo neįmanoma nudrožti. Tie, kurie nudrožia kokį nors “kruviną” Dievo stabuką dažniausiai tikisi uždirbti 30 sidabrinių ant alaus.

  3. Miglė:

    Jonas bando okupuoti mano perkūnkalbes 😀

  4. xiry:

    Labai patiko. Buvo įdomu skaityti.

  5. Vilmantas Rutkauskas:

    Jonai, nelįsk prie mūsų mergos.

  6. Vilmantas Rutkauskas:

    Jonai, jeigu rašai Perkūnkalbes, pasikeisk vardą.
    Man jis smirdi.

    • Vilmantai, man tamstos gaila esi ribotas neišprusęs žmogus, tik paviršutiniškai susipažinęs su baltų kultūra ir religija, o leidi liežuviui tabaluoti komentaruose kaip, kad didis žinovas.

      Jei norėsi daugiau sužinoti apie vardą Janis, Jonas, Janus kreipkis nurodysiu kur pasiskaityti.

  7. Kalvis:

    Skirtingi dalykai yra netyčinis susižalojimas dirbant, ir mazochistinis savęs pasipjaustymas. Kai kurių kūno dalių apipjaustymai yr tradiciški kažkur pakeliui į Afriką ir pačioje Afrikoje. Siūlyčiau labai atsakingai propaguoti dalykus, kurie yra sunkiai paaiškinami, kurių neįmanoma patikrinti. Žinote, jeigu mes būtume tikėję užrašais ant popieriaus lapo, tai jau seniai būtume vieni kitus sukabinę ant medžių šakų. Nenorėčiau patikėti, kad kažkur vyksta religinių sektų ritualai, kurių metu žynius vaidinantys tautiečiai bando šokiruoti turistus sąmoningai įsipjaudami į pirštą.Norėčiau tokiems vedliams pasakyti trumpą Perkūnkalbę: žmonės, esat raštingi, NEPAMESKIT GALVŲ. Net pusgalviu būti niekam nelinkiu. Kiekvieną savo kūrinį apžiūrėkit iš visų pusių ir tik tada neškit į parodą publikos teismui.

    • Viskas teisinga, Kalvi. Ar skaitėte BRMŠ? M.Pretorijaus liūdijimai patikimi. Mūsų protėviai kraujo nebijojo. Kruvinas aukas aukojo ir kraujo upeliuose braidžiojo (kitaip Tamsta būtumei nė negimęs). Kad šiuolaikiniam kompiuterių žmogui tai baisu ir nepriimtina, tai ką padarysi.

  8. Kalvis:

    Nu, Jonai, nu būk tu žmuogus. Tavo tokius “kraujo upelius” reikia kažkaip argumentuoti. Aš suprantu, kad romansuose liejosi kraujo upės ir ašarų jūros, bet juk tai tik metaforos. Tu pats pagalvok kiek aukų reikėjo paskersti, kad “protėviai” galėtų pabraidyti po kraujo upes, nu pabandyk kažkaip racionaliai, be mistikos. Jeigu net esi tikras, kad tokios kraujo upės rekėjo, tai ar tikrai būtina taip garsiai apie tai šnekėti? Mano mamos sesuo (96m.)paklausta apie žiaurius pokario laikus atsakė: tai buvo mūsų laikai, mūsų bėdos ir vargai. Dabar jūs gyvent savo gyvenimus, gyvenkit po savam, kaip jums išein. Aš esu linkęs manyti, kad nūnai reikia jaunus žmones išmokyti pamilti tradicijas, kurios reikalingos auginant vaikus, kuriant šeimas, organizuojant pramogas ir pan. Beprąsmiška šiurpinti kraujo nemunais ir šiaip jau pasimetusius jaunuolius. Mes esam netoli psichozės, reikia perdaug neįsijausti, nes žmonės yra trapūs ir pažeidžiami. Tiesiog rekomenduoju neįsijausti, aplink mus yra žmonės.

  9. Kalvis:

    Jonai, kas su Tavim pasidarė??? Aš negaliu patikėti, kad Tu šitaip apspangai? Tu visai kliedi, ar nesuvoki šito? Taip galėtų atsitikti septintoj desėtkoj, bet Tu juk pačiam žydėjime. Manim gali netikėti, bet parodyk šituos savo parašytus diskusijų tekstus psichiatrui, supranti, vardan šventos ramybės. Nešnekėkim ko nematėm, verčiau pasakyk savo nuomonę apie Draučių kaimo tragediją, kur vienas kraujo nebijantis pilietis (Zavitanivych)įrodė, kad ne tiktai kiaules galima užlenkti. Net jei kiaulės papjauti nemokame, tai tik dėl to, kad tų kiaulių visų pirma neturime, o tiems kurie turi – mūsų patarimai yra visiškai nereikalingi.

  10. Luotinykas:

    Vienas ryškiausių pasakojimų apie senuosius. Ir tenesako niekas, kad žinių trūkstą.

  11. alva:

    Trauk Tave Devynios, Vilmantai!Tavo radikalumas-Tavo beda,bet nepuldinek ant zmoniu,kurie ne blogesni uz Tave ir tikrai ne maziau issilavine. Jau 70 metu nesioju ispaniska varda, kuri man dave tevai ir dar negirdejau, kad jis kam…smirdetu!”O laikai, o paprociai!”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: