Pasaulio pagonybė – skirtumai ir panašumai (35)

Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt

Vestuvės pagal Wicca papročius

Vestuvės pagal Wicca papročius

Pagonybė, tiesą sakant, vienintelė religija planetoje, kurią galima vadinti pasauline, nes visos pasaulio tautos arba dar yra pagoniškos, arba buvo pagoniškos prieš įvedant kokį nors monoteistinį brūdą. Šiandien pagonybė kaip ir daugelis religijų turi įvairių savo atšakų, kurios susiformavo ne tik dėl žmonių polinkio į filosofiją, bet ir dėl istorinių aplinkybių, privertusių kai kurias žmonių grupes ieškoti savo identiteto toliau nuo tautos.

Lietuvių kilmės amerikiečių religijotyrininkas Maiklas Jorkas (Michael York) savo knygoje „Pagoniškoji teologija“ išskyrė rekopagonybės ir neopagonybės sąvokas. Rekopagonybė, kitaip tariant – rekonstrukcinė pagonybė, yra pagoniškų tikėjimų grupė, kuri remiasi senovės pagonių tikėjimo atkūrimo idėja. Nuo istorinės rekonstrukcijos ji skiriasi tuo, kad atkuria ne praėjusių amžių gyvenimo būdą, aprangą, karybą ar panašiai, bet TIK filosofiją ir religines apeigas. Prie rekopagonių tyrinėtojas priskiria ir lietuviškąją Romuvą. Tokių judėjimų netrūksta kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje veikia dievturių judėjimas.

Kita Maiklo Jorko išskiriama pagonybės forma yra neopagonybė. Šią sąvoką, tiesa, sugalvojo ne pats mokslininkas – viešojoje erdvėje visame pasaulyje neopagonybė minima jau seniai, tačiau Maiklui Jorkui galime dėkoti už tai, kad atskyrė iki šiol suplaktas pagonybės rūšis. Tyrinėtojas suprato, kad „Wicca“ ir panašios su raganavimu siejamos pagonių grupės neturi nieko bendra su senovinę teologiją rekonstruojančiomis, todėl pabrėžė šiuos skirtumus. Neopagonybe jis pavadino tas pagonių grupes, kurios ne atkuria kurios nors vienos tautos senojo tikėjimo palikimą, bet paima tam tikrą dalį pagoniškų tikėjimų ir papročių, o tai, ko trūksta, tiesiog prikuria arba – kaip sako patys religijos išpažinėjai – išjaučia. Tačiau jie nevengia į savo panteoną paimti vieną dievą iš egiptietiškosios mitologijos, kitą – iš graikų, o trečią iš viso iš kokių nors skandinavų. Toks dievų pasirinkimas nesusijęs su jokiu istorijos mokslu, tačiau atspindi pagrindines bendrapagoniškas vertybes.

Rekopagonybė – tiltas į praeitį

Rekopagonių apeigos

Rekopagonių apeigos

Rekopagonybei būdingiausias bruožas tas, kad šios religijos išpažinėjai būtinai domisi istorija. Mat norint suprasti pagrindines religijos tiesas, reikia gerai išmanyti senovės dievų panteoną, savo tautos mitologiją, papročius, gyvenseną, svarbiausius istorinius įvykius. Pavyzdžiui, Lietuvoje svarbūs yra Gedimino laiškai, kurių turinys viešai diskutuojamas tarp rekopagonių. Kunigaikštis Gediminas, norėdamas stiprinti savo valstybę ir išvengti karų su krikščioniškais ordinais, rašė laiškus, kuriuose teigė, kad visų dievas yra vienas, tik mes savaip jam meldžiamės. Štai čia ir kyla didžiausias ginčas – nejaugi pagonių valdovas buvo monoteistas? O gal tai tik subtilus politinis žingsnis?

Gyvas susidomėjimas istorija lemia dar vieną skirtį tarp rekopagonių, tiesa, ne tiek ideologinę, kiek kilmės. Mat Lietuvos, kadaise buvusios didinga ir galinga Europos valstybe, žmonės yra linkę didžiuotis praeities šlove. Su šia šlove auklėjami mūsų tautos vaikai mokyklose, jos pajautimas atsinešamas iš šeimų. Pats lietuviškas patriotizmas paremtas atsigręžimu į praeitį – štai kad ir didieji lietuvybės budintojai, tokie kaip Maironis, Vincas Kudirka, savo kūriniuose šlovino galingus kunigaikščius ir pagoniškus dievus. Su tokiu „iš praeities“ patriotizmu dažniausiai žmonės atsigręžia į pagonybę kaip Lietuvos didybės garantą, jos tapatumo esmę.

Tad ir skirtis tarp rekopagonių yra gana žymi. Vieni jų į pagonybę ateina vedami patriotizmo, paremto senovės LDK didybe, o kiti šią religiją atranda remdamiesi tik dvasine patirtimi, dėl vienų ar kitų priežasčių pajutę, kad pagarba gamtai ir gyvybei yra artima jų pasaulėvokai. Pastarieji dažnai yra linkę į gamtosauga paremtus judėjimus. Tiek vieni, tiek kiti, aktyviai dalyvauja pagoniškose apeigose, šventėse,  bendruomenių veikloje, tačiau atėję į bendruomenę dėl pasaulėžiūros, o ne dėl istorijos supratimu paremto patriotizmo, paprastai yra dvasingesni ir kur kas dažniau iš tiesų nuoširdžiai tikintys į pagoniškus dievus.

Vis dėlto patriotizmas yra labai būdingas beveik visiems rekopagonims, kadangi jų užduotis yra rekonstruoti

Keltiška rekopagonybė

Keltiška rekopagonybė

nacionalinį tikėjimą ir išsaugoti tautines  tradicijas, tautosaką. Iš tokio kraštotyrinio motyvo yra kilę daugelis senosios kartos rekopagonių. Lietuvoje sovietmečiu veikė Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų ramuva, kuri iš principo nėra religinė organizacija, o tiesiog didelis studentų judėjimas, nukreiptas prieš sovietinę propagandą ir rusinimo politiką. Jų veikla buvo paremta kraštotyra, tautosakos rinkimu. Tačiau nuo Ramuvos, šiai po nepriklausomybės atkūrimo išnykus, atsiskyrė grupė žmonių, kuriai ramuvietiškas gyvenimas sukėlė pagonišką religingumą. Senosios dainos, tradicinės (pagoniškos ) lietuvių šventės (pavyzdžiui, Rasos),  pasakos ir jų nagrinėjimas, žinios apie mitologiją ir patriotizmas peraugo į tikrus religinius jausmus, todėl buvo įsteiga pagoniška religinė bendrija Romuva.

Dėl šios priežasties ir dabartiniam rekopagonių jaunimui yra būdingas panašus į ramuviečių gyvenimas. Ilgi žygiai, naktys miegmaišiuose po žvaigždėtu dangumi, laužai, liaudies dainos ir šokiai, tačiau priešingai, nei VU kraštotyrininkų ramuva, romuviečių jaunimas aktyviai skaito mokslines knygas apie lietuvių mitologiją, savarankiškai studijuoja A. J. Greimo, G. Beresnevičiaus, M. Gimbutienės ir kitų autorių raštus, neretai šios studijos perauga ir į savarankiškus tyrimus ir net mokslinius straipsnius. Taigi galima teigti, kad rekopagonys šiandien yra ne etnologai, bet mitologai, dirbantys tokį patį mokslinį darbą, kokį dirbo VU kraštotyrininkų ramuva.

Daug kas gali mane sukritikuoti sakydamas, kad ir Romuvoje nemaža dalis apeigų yra pritemptos, kai kurios jų sukurtos. Tačiau tai bus tik dalis tiesos. Romuvos apeigos yra paremtos tuo, ką yra surinkę ramuviečiai ir kiti papročių tyrinėtojai, jos paremtos tiek vietiniais šaltiniais, tiek ir lyginamąja mitologija. Pavyzdžiui, žemyneliavimo apeiga (gėralo kaušo siuntimas ratu linkint darnos) yra minima senuosiuose šaltiniuose kaip naudojama per piršlybas, vestuves, sudarant sutartis ir per Kalėdas. Romuviečiai šį ritualą, išnagrinėję jo prasmę, naudoja visose savo apeigose. Panašia spėjamąja rekonstrukcija yra paremta visa viduramžių Lietuvos istorija, mat šaltinių labai mažai. Tie patys istorikai, bandantys atkurti viduramžių lietuvių aprangą, tegali remtis aplink žalvarinius papuošalus kapavietėse išlikusiomis audinių skiautėmis, tad tikrai negali žinoti, koks buvo drabužių sukirpimas. Tačiau jie spėja, pasiremdami tarkim Suomijoje iš pelkės ištrauktos nuskendusios moters mumija, kuri nesuiro. Suomija mums gana artima kaimynė, todėl daroma prielaida, kad drabužių sukirpimas buvo panašus. Deja, kitokie tyrimai Lietuvos viduramžių istorijoje sunkiai įsivaizduojami, mat kone vieninteliai šaltiniai – ordinų palikti metraščiai.

Apskritai paėmus, rekopagonių tikėjimas daugiau orientuotas į pasaulietiškumą. Jie nevengia eiti į viešumą, savo apeigų demonstruoti viešose erdvėse, sugeba susikaupti ir melstis aplink esant didelei žioplių auditorijai. Tuo rekopagonys labiausiai skiriasi nuo neopagonių, kurie viešumos bijo kaip kiškis lapės.

Neopagonybė – globalizacijos vaisius

Dianiškosios pakraipos neopagonybė

Dianiškosios pakraipos neopagonybė

Turbūt žinomiausia neopagonybės rūšis yra XIX amžiaus pabaigoje Geraldo Gardnerio aprašyta „Wicca“. Tačiau ir ji turi keletą pakraipų, pavyzdžiui, brito Alekso Sanderso sukurta aleksandriškoji kryptis, kurios esmę sudaro apeiginė magija bei žydų kabala, arba dianiškoji kryptis su aiškiai išreikštomis feminizmo idėjomis. Paties Geraldo Gardnerio „Wicca“ paremta Senosios Europos klodo mitologija ir Deivės Motinos kultu, atsiradusiu dar akmens amžiuje. Savo teoriją jis paremia uolų piešiniais. Dar paminėtinas  Aidanas Kelis, kuris įkūrė net dvi neopagoniškas organizacijas  – „naująjį reformuotą Auksinės Aušros ordiną“ ir „Deivės testamentą“. Būtina paminėti, kad A.Kelis vienintelis iš visų anksčiau minėtų neopagonių lyderių pripažino, kad jo religija yra iš esmės nauja ir neatsirado ankstyvame akmens amžiuje. Jis šiuo atveju buvo teisus.

Neopagonybės teorijos iš tiesų yra paremtos senąja mitologija, tačiau daugeliu atvejų jos stipriai atsiremia ir į vėlesnių amžių misticizmą, pavyzdžiui, žydų kabalą. Taigi šios teorijos nėra grynai pagoniškos. Neopagonybės išskirtinis bruožas tas, kad šios religijos atstovai, kurių daugelis šiandien kuria naujas tradicijas ir dažnai praktikuoja tikėjimą vieni, gali po vieną ar kelis dievus į savo panteoną paimti iš skirtingų tautų mitologijos ir tą patį dievą laikyti atskiru. Pavyzdžiui, keltų Diana ir mūsų Žemyna yra ta pati deivė, bet neopagonis jas gali laikyti atskiromis dievybėmis.

Iš principo visos be išimties neopagoniškos religijos yra orientuotos į magiją ir raganavimą, tik vienos jų raganauja švelniau, o kitos pasineria į radikalųjį okultizmą. Prie švelniau raganaujančių galima priskirti ir jau gerokai pakitusią G.Gardnerio „Wicca“. Šios religijos išpažinėjai šiandien pavieniui ar grupėmis (vadinamaisiais konventais) atlikinėja magiškus ritualus, dažnai skirtus tiesiog užmegsti ryšį su dievybe, taigi jie meldžiasi ir tiek. „Wicca“ religijos išpažinėjai švenčia tas pačias šventes, kaip ir keltų rekopagonys, dažnos jų sutampa su lietuviškomis šventėmis. Vis dėlto neretai „Wicca“ religijos atstovai griebiasi raganavimo ir prietarų, tikėdamiesi pakreipti savo ar kitų gyvenimą geresne linkme. Čia galioja vienas įstatymas, draudžiantis juodąją magiją – tai, ką padarei kitam, grįš tau su triguba jėga. Įvairūs ritualai, paremti verbaline ir analogine magija, turi pagerinti karjeros, mokslo, šeimyninio gyvenimo pasiekimus. Wicca išpažinėjas gali raganauti siekdamas priversti viršininką padidinti atlyginimą arba norėdamas išgydyti ligonį, suteikti sau ar kitam žmogui dvasinės energijos. Daugelis šių ritualų yra paprastos meditacijos, raminančios ir gerinančios savijautą.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Dalis „Wicca“ pasekėjų, manydami galintys ritualais daryti įtaką gamtai ir likimui,

Wicca

Wicca

pajunta savo galią ir, kaip ir daugelis valdžios kvapą užuodusių žmonių, puolą į religinį populizmą. Remdamiesi magiškais ritualais jie bando siekti savanaudiškų tikslų ir kenkti oponentams. Taip yra įsitraukiama į radikalųjį okultizmą, kurio sferoje vėliau gimė ir garsioji Levio „Šėtono biblija“. Tiesa, okultizmo praktika yra daug senesnis reiškinys, negu neopagonybė, ir tikėtina, kad okultizmas galėjo turėti ryšių ne tik su senąja pagonybe, bet ir su žynių luomu. Mat okultizmo vadovų dar aptinkame ir XIV – XV amžiuje greta alchemijos ir masonų ordino apeigynų. Vieną tokių vadovų Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka saugo savo saugyklose – Agripos iš Neteshaimo „Juodąją magiją“, parašytą XV amžiuje. Šiame ir panašiuose vadovėliuose aprašomi tiesioginio bendravimo su pagoniškais dievais atvejai, kada su dievybėmis yra kalbama ne monologu kaip meldžiantis, bet dialogu. Tiesa, Agripa gyveno jau krikščioniškoje Europoje, tad šalia įvairaus pobūdžio pagonybei priskirtinų žinių jis rašo ir apie bendravimą su angelais bei velniais ir demonų iškvietimą, būdingą jau krikščioniškam raganavimo supratimui.

Tiesa, okultizmas aktyviai praktikuojamas ne tik XV amžiuje, bet ir šiais laikais. Okultistai buriasi į ložes, panašias į „Wicca“ konventus, kur atlieka savo apeigas. Šitokios ložės turi griežtą hierarchinę sistemą, panašiai kaip masonų. Viena garsiausių okultizmo ložių buvo Auksinės Aušros ordinas, kuriame dalyvavo garsiausi XIX amžiaus menininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai. Ložėse vyrauja dogmatizuotas tikėjimas, paremtas nesulaužomomis taisyklėmis ir priesaikomis. Jas sulaužęs yra pašalinamas iš grupės. Taisyklės yra ne tik susijusios su ložės valdymu, bet ir apeigomis. Šios turi būti atliekamos tiksliai pagal nuostatas, kitaip bus laikomos neįvykusiomis. Aprašymai labai smulkmeniški: netgi vienas ne į tą pusę ar ne tuo metu žengtas žingsnis gali sugadinti ritualą. Paprastai ordinai veikia mokyklų principu, kur kiekvienas mokinys pasižada niekada neskleisti išmoktų žinių. Tad patekti į ordiną pašaliniams ar apie jį sužinoti yra praktiškai neįmanoma.

Neopagonybė yra būdingiausia tiems kraštams, kurių piliečiai jau nebežino savo kilmės. JAV „Wicca“ yra ypač populiari, nes imigrantų šalis negali atsigręžti į tautinę pagonybę. Tad rekonstrukcinė pagonybė šiame žemyne įmanoma tik tada, kai kalba eina apie indėnus. Neopagonybė tokioms šalims patogi tuo, kad tikintieji dievus gali rinktis iš kitų šalių panteono, neapsiribodami kokia nors viena tauta. Nepaisant to, JAV ir kitoms Amerikos žemyno šalims kur kas būdingesnė neradikali „Wicca“ su gamtos garbinimo ritualais. O štai Europoje netgi nuosaikųjį „Wicca“ deklaruojantys neopagonys dažniausiai turi šį tą bendro ir su okultizmu. Šitai ypač būdinga Lietuvai.

Lietuvoje neopagonybė nėra taip paplitusi kaip rekopagonybė. Mat Lietuva, būdama paskutinių Europos pagonių tauta, savaime tarsi užprogramuota rekopagonių judėjimams kurtis. Tačiau neopagonių taip pat atsiranda, daugiausia tarp mišrių šeimų vaikų. Daug kas į rekopagonybę Lietuvoje ateina iš neopagonybės, nes susidomėję pagonišku dvasingumu dažniausiai yra nukreipiami į lengvai internete prieinamus „Wicca“ ritualus. Be to, neopagonybė atveria daugiau kelių kūrybai, tad ją renkasi mažiau į mokslinius tyrimus linkę žmonės. Neopagonybė skatina daugiau išjausti, mažiau sužinoti ar perskaityti. Todėl nemažai po kelis žmones vienijančių konventų atsiranda ir Lietuvoje.

Požiūris skirtingas, vertybės tos pačios

Vis dėlto rekopagonys ir neopagonys paprastai negriežia dantų vieni ant kitų. Mat nors ritualai ir dievybių vardai skiriasi, filosofija ir pagrindinės moralinės vertybės tiek neopagonybėje, tiek rekopagonybėje išlieka tos pačios. Juk abu tikėjimai paremti ta pačia senąja pagoniška filosofija – bendrumu su pasauliu ir gamtos dėsniais. Dažnas neopagonis dalyvauja rekopagonių apeigose ir atvirkščiai, kartais šių dviejų judėjimų atstovai išdrįsta surengti jungtines apeigas, aktyviai domisi vienas kito tikėjimu. Mat pagonybėje niekad nebuvo monoteistinėms religijoms būdingo eretiko ar kitatikio sąvokų.

Apskritai pagonims yra būdinga domėtis ir kitomis religijomis. Pavyzdžiui, romuviai į savo apeigas religinių stovyklų metu kviečiasi giminingo tikėjimo hinduizmo išpažinėjus, dažnai jose dalyvauja ir jogai. Kitų tikėjimų pažinimas leidžia geriau pažinti savo pagonybę, mat daugelis vėliau atsiradusių tikėjimų šį tą perėmė iš kadaise pasaulinio pagoniško tikėjimo.

Kategorijos: Naujienos, Religija, Visi įrašai.
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: