Kraštovaizdžio archeologija (II) (0)

„Mokslo Lietuvos“ 2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20 (442)        

Kraštovaizdžio archeologija. Kas tai yra ir kokias galimybes teikia tyrinėtojams          

Bendruomenės šventė Šereitlaukyje

Bendruomenės šventė Šereitlaukyje

Tęsiame pašnekesį su archeologais Valdemaru Šimėnu ir Gintautu Vėliumi, kurie su trijų šalies mokslo institucijų dešimčia archeologų nuo 2008 m. vykdo projektą „Kultūrinio kraštovaizdžio raida archeologijos ir gamtos mokslų duomenimis ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS.    

Projektui vadovauja humanitarinių mokslų daktaras V. Šimėnas, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas. Humanitarinių mokslų daktaras G. Vėlius yra Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas. Projektą finansavo Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas (dabar Lietuvos mokslo tarybos Mokslo fondas) pagal prioritetinę kryptį „Tautinio identiteto išsaugojimas globalizacijos sąlygomis“. Kalbėdami apie mūsų šalyje ganėtinai naują tyrinėjimų kryptį, aiškinamės, kokias naujas technologijas savo darbe naudoja archeologai ir kokias galimybes visa tai teikia mokslui.          

Neišradinėjant iš naujo dviračio Mokslo Lietuva. Kartu su vokiečiais Kernavėje atlikote georadarinius arba geoprospekcijos matavimus, fiksavote magnetines anomalijas žemėje. Archeologinių sluoksnių neardančiais metodais pavyko gauti skaitmeninės informacijos apie žemėje glūdinčius radinius, pririštus prie geografinės koordinačių sistemos. Ar nebus taip, kad visai netolimoje ateityje archeologija virs pernelyg technine disciplina, mažai ką bendro turinčia su humanitariniais mokslais. Archeologijos mūzai, jeigu tokia yra, bus labai liūdna technologizuotoje tyrimų aplinkoje, neliks vietos vaizduotei, polėkiui.         

Tvarkomas Vilkyškių piliakalnis

Tvarkomas Vilkyškių piliakalnis

Valdemaras Šimėnas. Norint taikyti naujausias technologijas, reikia turėti tam tikrų sąlygų, mažai ūkiškai paveiktą teritoriją. Kernavės kultūrinis rezervatas tokias sąlygas kaip tik atitinka, todėl ir pritaikėme naujausius tyrinėjimų metodus. Kodėl pasikvietėme vokiečių archeologus? Kartu su Rusijos mokslų akademijos Archeologijos instituto archeologais, vokiečiai Karaliaučiaus krašte tyrinėjo buvusią Kaupo-Viskiautų skandinavišką gyvenvietę. Tai vietovė pietinėje Kuršių marių pakrantėje, netoli dabartinio Zelenogradsko (seniau lietuviškai – Krantas, vokiškai Cranz). Žurnale „Lietuvos archeologija“ apie tuos tyrinėjimus išspausdinti keli straipsniai. Mačiau kaip prie bendro Baltijos projekto dirba vokiečių ir rusų archeologai, kokia didelė nauda ir plačios galimybės atsiveria, kai galima taikyti šiuolaikinius tyrimų metodus. Man nekyla jokių abejonių, kad ir mums reikia pasitelkti vokiečių turimas naujausias archeologinių tyrimų galimybes.         

ML. Lietuvoje tokių galimybių niekas neturi?
 
V. Šimėnas. Panašią įrangą naudoja ir Klaipėdos archeologai, tiesa, gal ne tokią modernią. Archeologas Albinas Kuncevičius panašią įrangą naudojo Senųjų Trakų piliavietėje, taip pat ir Dubingių piliavietėje, kur buvo aptikti kunigaikščių Radvilų palaikai.
Vokiečių specialistai dirba ne tik savo šalyje, bet ir Danijoje, Slovakijoje, Karaliaučiaus krašte ir Rusijos gilumoje – Riazanėje, taip pat vykdo tarptautinius projektus Egipte, Irane, Irake. Jūros keltu atvykti iš Mukrano į Klaipėdą vokiečiams užtrunka vos vieną dieną ir tai atpigina jų paslaugas.
  
M.L. Ar toks vokiečių archeologų blaškymasis po pasaulį neveda į paviršutiniškumą? Šiandien Afrikoje, rytoj Azijoje, poryt mūsų Kernavėje. Jiems tai jau verslas?
 
V. Šimėnas. Dabar jau verslas, bet taip eksploatuojama labai brangi įranga greičiau atsiperka. Mums Lietuvoje tyrinėjant projekto dvylika archeologinių mikroregionų, vargu ar kada atsipirktų. Vokiečiai įvairiuose pasaulio kraštuose tyrinėja labai skirtingus objektus, užtat gali atlikti svarbų palyginamąjį darbą – skirtingų regionų kultūros paveldo, taip pat ir magnetinių anomalijų. Vokiečių tyrinėtojai gali išsikelti ir imtis jau visai kito pobūdžio mokslinių uždavinių.
 
Mums projektas ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS – tai galimybė susipažinti su pažangiausiomis archeologijoje taikomomis technologijomis. Nebereikia iš naujo išradinėti dviratį, jeigu kitose šalyse tai daroma ir tie metodai pasiteisina. Šį projektą vykdome jau trejus metus, pirmais metais su vokiečiais, jų iniciatyva, ištyrėme du archeologinius mikroregionus: prie Minijos upės netoli Gargždų šalia Dovilų gyvenvietės (vad. dr. R.  Banytė-Rovell) ir prie Kretingalės (vad. L. Tamulynas) Klaipėdos rajone.
  
ML. Ką pavyko rasti Dovilų piliakalnio aplinkoje?
 
V. Šimėnas. Padarėme buvusio Dovilų piliakalnio aplinkos geoprospekciją, kuri parodė naujus geologinius darinius ir Minijos vagos pokyčius. Kretingalės aplinkoje fiksavome seną kelią, jį aptikome ir XIX a. žemėlapiuose. Gyvenvietės pėdsakų neradome. Jeigu vertintume vien pragmatiškai, tai naudos iš viso to tarsi ir nedaug, bet moksle ta nauda kartais visai kitaip suvokiama.
 
G. Vėlius. Kernavėje šiemet gautoji geoprospekcija rodo buvusią senąją Kernavėlės upelio vagą, apie kurios buvimą net neįtarėme. Dabar yra pagrindo teigti, kad Kernavės piliakalnių situacija buvo panaši į tą, kuri buvo Vilniaus pilių teritorijoje. Iš vienos pusės upelis juosė piliakalnį, vėliau buvo perkasta raguva ir vanduo nukreiptas kita kryptimi. Tokių minčių neturėjome, kol nebuvome padarę šių tyrimų. Ne mažiau įspūdingai atrodo XIV a. Kernavės gatvės, buvusios perkasos ir kitos fiksuotos magnetinės anomalijos.
 
V. Šimėnas. Archeologas Aleksejus Luchtanas dar su savo mokytojais Pranu Kulikausku ir Regina Volkaite-Kulikauskiene 1979–1983 m. tyrinėdami Kernavės piliakalnius rado medgrindos liekanas. Buvo manoma, kad ji veda miškeliu prie upės link, bet iš tikro ta medgrinda, tuoj už buvusių perkasų, staiga daro posūkį ir nuveda visai kitur. Tyrimams naudojant georadarinį matavimo prietaisą, tokius dalykus galima fiksuoti, patikslinti seniau tirtus ir, atrodytų, lyg ir žinotus dalykus.
 
G. Vėlius. Mums svarbūs net melioratorių įkasti keraminiai drenažo vamzdžiai, kuriuos fiksuoja georadaras, nes rodo buvusio miesto, apskritai archeologijos paveldo suardymo lygį, taigi praradimus.

Šereitlaukio svarba archeologams        

V. Šimėnas. Jūros ir Nemuno upių santakoje prie Rambyno kalno (Pagėgių seniūnijoje) yra Šereitlaukio gyvenvietė. Tai ištisas archeologinis kompleksas, kurį taip ir knieti pavadinti antrąja Kernave.         

ML. Kernavė – Lietuvos Troja. Tai pirmieji pastebėjo dar XIX a. romantikai literatai. Kad šis palyginimas nė kiek neperdėtas, rodo ir archeologų tyrinėjimai. Tačiau ar nėra pernelyg lengvabūdiška išskirtinį reikšmingą Kernavės kultūrinį rezervatą, saugomą kaip UNESCO paveldo objektą, buvusią Lietuvos valdovų sostapilę, lyginti su kitomis vietovėmis, tegu ir reikšmingomis?  

V. Šimėnas. Šereitlaukis ne šiaip vietovė. Tai pirmas objektas (neskaitant švento Rambyno kalno), kuris plaukiant Nemunu prieš srovę, iškyla kaip archeologijos paveldo objektas. Ligi tol neaptinkama nė vieno archeologijos paminklo, nes gamtinės sąlygos neleido ten žmonėms kurtis pastoviam gyvenimui. Pavasariniai potvyniai viską nuplaudavo. Tai šio regiono specifika. Gal žemiau Rambyno ir būdavo apgyvendinama viena kita salelė, bet neilgam. Šereitlaukis – pirmoji aukštuma prie Nemuno, kur buvo tinkamos sąlygos gyventi. Priešingame Nemuno krante – svarbus archeologijos objektas – Linkūnai (dabar Železnodorožnojė Kaliningrado srityje), kuris buvo gan išsamiai tyrinėtas prieš Antrąjį pasaulinį karą.       

Kiekvieną plaukusį Nemunu, Rambynas pasitikdavo kaip šventa vieta, paskui Jūros ir Nemuno upių santaka, kur prieš tūkstantį metų buvo įsikūrusi gyvenvietė, vėliau gavusi Šereitlaukio vardą (anksčiau vadinta taip pat Šereitlaukiu – redakt. pastaba.). Man teko tą gyvenvietę tyrinėti. Nuo XIX amžiaus devinto ar dešimto dešimtmečio Prūsijos muziejuje buvo žinoma viena pirštuota segė iš Šereitlaukio. Ten ji pateko iš E. Gizevijaus (Gisevius Eduard, Karolis Samuelis, 1798 – 1880) rinkinių. Segės radimo aplinkybės nėra žinomos. 1950 ir 1960 m.vokiečių archeologas Joachimas Verneris (Joachim Werner, 1909–1994) apie tai parašė porą straipsnių, kuriuose paminėtas Šereitlaukis ir žymioji segė. Ir viskas. Vėliau ši segė daugelį kartų minima įvairiuose prestižiniuose pirštuotų segių kataloguose (H. Kuhn 1981, F. Curta 2005, V. Hilberg 2009 ir kt).       

Tačiau 1990 m. gyvenvietės ar kito archeologijos paminklo ten nežinojome. Senesnėje literatūroje piliakalniu kartais vadinamas Koplyčkalnis, bet tai buvusi dvarininkų kapavietė. Vietovė minima Petro Dusburgiečio kronikoje ir siejama su skalvių vado Sarecko žūties vieta ir jo vardu, bet piliakalnio nežinojome. Taigi, nuo 1990 m. daugelį kartų lankiausi apylinkėse ir suradau visą kompleksą naujų archeologijos paminklų. Visa tai surasta pakankamai neseniai, todėl tyrimų duomenys dar nėra išgarsinti. Tik detalesni komplekso tyrimai ateityje leis palyginti Šereitlaukį ir Kernavę. Gal Šereitlaukio kraštovaizdis ir nėra toks įspūdingas kaip Kernavės, tačiau archeologine jo svarba ir ateitimi neabejoju.       

Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas, archeologas Valdemaras Šimėnas

Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas, archeologas Valdemaras Šimėnas

Humanitarinių mokslų daktaras, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas Vėlius

Humanitarinių mokslų daktaras, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas Vėlius

Jau įvykus pirmajam mūsų interviu, prieš savaitę Šereitlaukyje lankėsi antroji archeologų ir geofizikų grupė iš Frankfurto prie Maino (Römisch-Germanische Kommission). Ji atliko dar vienus nedidelio objekto Šereitlaukyje geoprospekcijos tyrimus. Galiu tik pasakyti jų pirminę nuomonę, kad Baltijos šalyse surastas vienas įdomiausių archeologinių objektų. Jie jau dabar pareiškė norą bendradarbiauti atliekant tolimesnius Šereitlaukio tyrinėjimus. Koks tai objektas, kol kas tebūnie išlieka nedidele paslaptimi. Šiuo metu tvarkoma Rambyno regioninio parko archeologijos paminklų aplinka. Iš medžių uždangos išlenda nuostabūs piliakalniai, tvarkomi privažiavimo keliai. Visa tai vyksta šiandien.       

Dabar turime naujai surastą, šiek tiek tyrinėtą, piliakalnį ir vikinginį jo gyvenvietės periodą iš I tūkstantmečio laikotarpio, du vienalaikius I tūkstantmečio vidurio kapinynus (tai rodo gyventojų tankumą), keletą neįtvirtintų gyvenviečių, dvarvietę ir kt. Labai išsamūs tyrinėjimai dar neatlikti, bet šiokia tokia informacija sukaupta, aiškėja Šereitlaukio gyvenvietės raidos tendencijos, bent jau nuo I tūkstantmečio. Pirmais projekto vykdymo metais stengėmės įsigyti daugiau reikalingos programinės įrangos, 2009 m. atlikome detalius žvalgomuosius tyrimus – perėjome visą Šereitlaukio mikroregioną. Jei pavasarį nuvažiuotume, pamatytume iki 10-os izogipsės nuo jūros lygio pakilusį Nemuno vandenį. Todėl susidaro pusiasaliukai, o ant jų išsidėstę visi archeologiniai objektai. Žemiau Nemunu – nieko, kas archeologui vertinga, nerandama.       

Ieškant atsakymų į daugybę „kodėl“         

ML. Pavasarinius Nemuno vandens svyravimus labai paveikė Kauno hidroelektrinės užtvanka. Kokią įtaką visa tai turėjo archeologams?         

V. Šimėnas. Nemuno vaga kaitaliojasi daugybę kartų, tai patvirtina ir geologų (pvz., A. Seibučio) tyrimų duomenys. Mums yra labai svarbu juos susieti su archeologų duomenimis. V. Žulkaus knygoje „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, ties Šereitlaukiu Nemunas pavaizduotas kaip dar I-IV a. po Kr. nutekantis į Priegliaus baseiną. Taip teigdamas V. Žulkus remiasi geografų A. Bitino ir R. Kunsko duomenimis. Senuosiuose žemėlapiuose (pvz. 1733 m.) Jūros upės ir Nemuno santakoje pažymėta sala. Dabar jos nėra. Pastačius Kauno HE, kitokie procesai vyksta ir Nemunui patvinus. Smalininkų vandens matavimų stotis nuo 1811 m. kaupia duomenis apie Nemuno vandens lygio svyravimus. Archeologams tai svarbūs duomenys, kaip ir kitų tyrinėtojų atlikti matavimai. Kai pradėjau archeologinių tyrimų duomenis sieti su gamtininkų duomenimis, paaiškėjo daug svarbių dalykų. Iškyla daug naujų klausimų, į kuriuos ne iškart pavyksta atsakyti, todėl kartais tenka užsakyti ir naujų tyrimų.       

G. Vėlius. Panašiai ir Kernavės tyrinėjimų atveju. Visi žino, kad tai buvusi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sostavietė, svarbus politinis ir gynybinis centras, viena pirmųjų Lietuvos sostinių, bet kodėl būtent Kernavė? Kodėl šis Lietuvos regionas, o ne Baltijos pajūris? Kodėl ne prūsai, ne kuršiai, bet lietuviai tapo valstybingumo kūrėjais? Pagaliau, kodėl pirma turime Kernavę, o tik paskui Vilnių? Nežinodami konteksto, kultūrinės aplinkos, į tuos klausimus nerasime atsakymo. Pradėdami naują projektą turėjome laiko ir techninių galimybių plačiau pažvelgti į visus tuos dalykus, galėjome persikelti į kitą Neries krantą, patyrinėti platesnį regioną, bent jau keliolika kilometrų Nerimi prieš srovę. Išryškėjo tokie faktai, kurie anksčiau buvo nežinomi, kadangi nebuvo vykdomi kryptingi žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai to regiono paupiuose. Paaiškėjo, kad ten buvo tankiai apgyventas kraštas, kiekvienas slėniukas aukštyn Nerimi nuo Kernavės, jeigu tik buvo tinkamas dirbti žemę ir gyventi, buvo apgyvendintas tūkstantį ir daugiau metų iki istorinės Kernavės susiformavimo.       

ML. Dėl ko miestas kurdavosi viduramžiais? Dažniausiai dėl toje vietoje ėjusių prekybos kelių, jų kryžkelės. Kernavės atveju gal buvo patogu keltis į kitą krantą, nors to archeologai lyg ir nepabrėžia. Pagaliau svarbu ir gynybinės vietovės sąlygos, o Kernavės gamtinė aplinka, jos geografija, ko gero, galėtų būti pavadinta jos istorijos motina. Tad gal šios visos aplinkybės buvo svarbesnės vien už tinkamą dirbti žemę? Gal sąlygų visuma svarbiau už vieną, tegul ir svarbų veiksnį?          

Archeologai naudojasi ir kraštovaizdžio aerofotonuotraukomis       

G. Vėlius. Svarbiausi prekybiniai keliai ir buvo upės – vasarą laivais, žiemą – rogėmis. Tokių kelių kaip Romos imperijos regionuose Lietuvoje nebuvo.         

V. Šimėnas. Išliko kryžiuočių kelių per Lietuvą aprašymai.         

G. Vėlius. Pora tų kelių ir vedė pro Kernavę. Kernavės reljefo savybės buvo labai patogios įrengti tvirtus piliakalnius, formuoti gynybinę sistemą. Be to, didžiulis slėnis prie Neries, vadinamas Pajautos slėniu, aukštutinės upės terasos – tiko amatininkų ir pirklių miesto plėtrai. Kito tokio slėnio neturime ligi pat Vilniaus. Net pirmą kartą atvykus į Kernavę, pažvelgus į vietovės grožį ir jos išskirtinumą, niekam nekyla abejonių, kodėl būtent čia gyvenvietė išaugo į miestą. Įvairūs veiksniai – gamtinė aplinka, reljefo ypatumai, upės artumas, vietovę supantys laukai ir miškai kaip gyvybinių išteklių šaltinis – visa tai lėmė miesto iškilimą šioje vietoje.         

V. Šimėnas. Daugiausia kalbame apie du mikroregionus, nors mūsų projektas aprėpia net dvylika. Visi jie labai skirtingi, prie kokių nors upelių. Važiuojant į Pabradę ir persikėlus per Žeimenos intaką Meros upę, yra Baliuliai (vad. dr. L. Kurila), ten piliakalniukas, miške pilkapynas. Po detalių tyrinėjimų atradome dar šešis pilkapynus. O aplinkui miškai. Ką darė ten gyvenusi bendruomenė? Veikiausiai buvo uždara, gan savotiška bendruomenė, tad palyginimui mums reiktų paieškoti apgyvendintos ar mažai apgyvendintos vietos. Įdomu išsiaiškinti, kas lėmė vienokį ar kitokį gyvenimo būdą. Kartais tyrimas iškelia visai naujų problemų. Kaip paaiškinti, kodėl vienoje vietoje žmonės kūrėsi, o kitoje labai panašioje ar net geresnėje vietoje nesikūrė. Kodėl? Trūko išteklių, o gal buvo kitų nepalankių sąlygų?  

Moksle pasigendama eruditų         

ML. Kokį priešistorinį ar istorinį laikotarpį turite mintyje, kai sakote, kad vietovė kūrėsi arba nesikūrė.         

V. Šimėnas. Norime padaryti pjūvį nuo paskutinio ledynmečio pasitraukimo iš dabartinės Lietuvos teritorijos iki dabarties. Kaip juokauja archeologė Rimutė Rimantienė, „nuo paleolito iki glavlito“. Todėl naudojame labai įvairius tyrimo metodus, telkiamės žiedadulkių ir medžio rievių tyrinėtojus bei kitų gamtos mokslų krypčių ir sričių atstovus. Bandome nustatyti, kada atsiranda gamtinės sąlygos apsigyventi žmogui ir kaip visa tai siejasi su mums žinomais archeologijos paminklais. Geomorfologinių tyrimų medžiagą užsakėme iš geologų, aiškinomės, ar mums rūpimų mikroregionų dirvožemiai buvo tinkami žemdirbystei, kokie kiti konkrečios vietovės ištekliai didino jos patrauklumą ir pan. Labai daug naujo galime pasisemti iš senosios kartografijos. Todėl susisiekėme su geriausiu kartografijos žinovu ir kolekcininku R. Girkumi. Iš projekto lėšų įsigijome didžiąją dalį jo kolekcijos suskaitmenintų žemėlapių. Mums labai trūksta tokių žmonių kaip jau išėjusių geologų Alfono Basalyko ir Vytauto Gudelio ar geografo Česlovo Kudabos, kurie apibūdintų ne vien konkrečių vietų reljefą, gamtines sąlygas, bet ir daugelį kitų labai svarbių dalykų. Jie buvo dideli eruditai ir ne vien savo srities žinovai.         

Vokiečių kronikose skaitau, kad kryžiuočiai buvo pamėgę žygius į skalvių kraštą, nes ten veisėsi galingi stumbrai, tad medžioklės metu buvo galima nukauti laukinį žvėrį, kokio kituose Europos kraštuose jau nebuvo galima išvysti. Maža to, skalvių krašte gausiai augo laukiniai česnakai, kuriuos ėsdavo stumbrai, todėl jų mėsa būdavo labai skani. Man rūpi iš botanikų sužinoti, ar šiais laikais Šereitlaukio kilpoje auga laukiniai česnakai? Gal visa tai fantazija, bet įdomu būtų patikrinti. Botanikai siūlosi išvardyti į Raudonąją knygą įrašytus augalus – puiku, bet man vis dėlto reiktų kitko.         

Šereitlaukis yra Nemuno žemupyje, o ten archeologinių tyrimų metu yra surastos ūkinės duobės pripildytos žuvų žvynų. Visi Lietuvos žvejai ir dabar traukia į tas vietas žvejoti. Įdomu būtų patyrinėti tuos žvynus, pasiaiškinti, kokios žuvys nuo seno veisėsi Nemuno žemupyje, ar labai skyrėsi nuo dabar paplitusių.         

Panašiai kaulų tyrimai buvo atliekami Kernavėje. Su paleozoologais, antropologais turime gan senas
bendradarbiavimo tradicijas, bet mums reikėtų ne visai tradicinio gamtininkų žvilgsnio, ne visai tokio, kaip kad juos parengia universitetai. Gal ši publikacija paskatins turinčius pasiūlymų kitų mokslų atstovus su mumis susisiekti. Mums reikia rekonstruoti kraštovaizdžio kaitos procesus.         

Nuo mikroregionų prie makroregionų         

Dvarininkų palikuonys atsodina parko medžius Šereitlaukyje

Dvarininkų palikuonys atsodina parko medžius Šereitlaukyje

ML. Gamtinės sąlygos kito skirtingu greičiu, vienaip po ledyno atsitraukimo, kitaip paleolito ar neolito, juo labiau
istoriniais laikais. Ar ši, skirtingai kintanti, laiko koordinatė įskaitoma sudarant įvairių epochų žemėlapius, tikriau, jų kitimo raidą?  
       

V. Šimėnas. Grįžtame prie to, ką jau esame sakę: mes daug ką įsivaizduojame ir vertiname pagal šių dienų supratimą. Gamtininkų prašau įvertinti, ar tai savaiminis, o gal sodintas miškas, kaip keitėsi Šereitlaukio dvaras ir panašiai. Labai svarbu suvokti ir įsijausti į tiriamojo meto sąlygas.         

G. Vėlius. Kartais naudinga palyginti po Antrojo pasaulinio karo darytas vietovės aerofotonuotraukas su nūdienos pasikeitimais. Vykusi kolektyvizacija, kolūkių steigimas, vienkiemių naikinimas ir melioracija per pastaruosius 70 metų nepaprastai stipriai pakeitė krašto vaizdą, ką jau bekalbėti apie tūkstančius metų vykusius pokyčius. Tiesa, tuomet pokyčiai vyko daug lėčiau.         

ML. Būtų įdomu sužinoti, kaip atrodys tie pjūviai ar žemėlapiai, kuriuose apibenrinsite įvairių mokslų tyrimų duomenis? Kokios naujos informacijos bus galima pasisemti užbaigus šį aptariamą projektą Archeokraštovaizdis?         

V. Šimėnas. Mūsų naudojama GIS programa leidžia suvienodinti skirtingų laikotarpių ir mastelių žemėlapius, pradedant net ir dvarų planais. Pavyzdžiu galėtų būti vienas iš mikrore-gionų, kad ir Žuvinto–Amalvo ežerų tarpuežeris. Ten dirbo gamtininkai, geologai, pvz., paleobotanikė Meilutė Kabailienė ir kiti tyrinėtojai. Gamtiniu ažvilgiu Žuvinto ežeras puikiai ištyrinėtas, bet ne archeologiškai. Norime šią spragą užpildyti. Yra geros sąlygos, nes šio mikroregiono žiedadulkių analizė, ypač Amalvo ežero, padaryta bene išsamiausiai Lietuvoje. Surinkti 5 tūkst. metų prieš Kristų žiedadulkių tyrimo duomenys, kiekvienas radimvietės sluoksniukas turi radiokarbono metodu nustatytą tikslią datą. Mes tai padarėme iš naujo, tam darbui pasitelkę M. Kabailienės doktorantą Laurą Balakauską, kuris savo disertacijoje mėgins sudaryti visos Lietuvos žiedadulkių duomenų bazę. Jis dirba pagal  GIS metodiką ir teigia, kad 5 tūkst. metų iki Kristaus šioje teritorijoje jau turėjo būti užsiimama žemdirbyste. Archeologas Vygandas Juodagalvis mėgina šį teiginį patikrinti, tikslingai ieško gyvenviečių ir randa patvirtinimą. Peržiūrėdamas senas kolekcijas, dažnai ir privačias, randa patvirtinimą apie kadais buvusias akmens amžiaus gyvenvietes.         

2009 m. atlikome detalius dvylikos į projektą įtrauktų, mikroregionų archeologinius žvalgymus. Anksčiau dažniausiai tirdavome kapinynus, nežinojome ir daugelio buvusių gyvenviečių, kurias šio projekto eigoje pavyko nustatyti. Lenkijoje tokiu būdu ištyrinėta jau du trečdaliai visos teritorijos, šitaip atskleista 70 proc. naujų paminklų, o pradėta nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Mes turime to paties siekti. Matau šio projekto tolesnę perspektyvą, žinoma, jeigu gausime valstybės palaikymą. Būtų keista, jei įsigiję kartografinius pagrindus, brangias kompiuterines programas ir darbo priemones negautume galimybės tęsti pradėtųjų darbų. Per mikroregionus norime detaliai suprasti vieno paminklo, vienos gyvenamosios ląstelės aplinką, ištirti ir suvokti pačią struktūrą. Nuo mikroregionų reikėtų pereiti prie regionų ar makroregionų ir platesniu užmoju, nebūtinai siejant prie genties teritorijos. Galime sieti su upės baseinu ar kitu dariniu. Išplėtus tyrimus makrolygyje galėtume pamatyti visai kitas struktūras, atsirastų daugiau kito pobūdžio dėsningumų. Daug daugiau būtų galima pasakyti apie žmogų, jo gyvenimo sąlygas, ūkį, ryšius, prekybą, visą aplinką. Atsiranda daug tyrimo pjūvių ir naujų galimybių.         

  
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
 

Skaityti daugiau:     

Kraštovaizdžio archeologija (III)   
 
http://193.219.47.10/mokslo-lietuva/files/ML2_logo.gif

    

Kategorijos: Istorija, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *