Gilyn į Indiją (II) (0)

Inija ir Jonas Trinkūnai, www.alkas.lt
Alkas.lt toliau skelbia Inijos ir Jono Trinkūnų pasakojimus iš  Indijos, kurioje jie šiuo metu vieši. 

Krišna

Krišna

Sausio 6 diena. Vakaras prie Gomatos upės       

Gomata laikoma šventa upe, vasarą (liepos – rugpiūčio mėnesį) ji būna vandeningiausia. Dabar ją galima perbristi. Pavakary vaikščiojome Gomatos pakrantėmis ir vėl stebėjome, kaip indai šeria žuvis. Susėdę ant laiptų, nusileidžiančių į vandenį, žmonės barstė žuvims tešlos gabalėlius. Žuvų maitintojai labai įvairūs – vyrai, moterys, paaugliai. Viena mamytė nugnybdavo gabaliuką tešlos ir paduodavo savo mažam vaikui, kuris mesdavo jį į upę. Netoliese vaikščiojo mergaitė, kuri pardavinėjo obuolio dydžio tešlos kukulius, aš taip pat nusipirkau už 10 rupijų du kukulius. Tačiau, supratęs, kad man neužteks kantrybės, nusprendžiau atiduoti vieną kukulį šalia stovėjusiai karvei. Ji tuoj pat pradėjo mane stumdyti savo dideliu minkštu snukiu ir vos nenustūmė nuo laiptų. Žmonės puolė manęs gelbėti ir nuvarė karvutę.          

Iš tikrųjų šita upė atrodo šventa. Vanduo skaidrus ir žmonės brenda į upę atlikti įvairias apeigas. Pati laiptuota pakrantė primena Varanasio krantines, bet skirtumas akivaizdžiai didžiulis. Gangos upė Varanasyje baisiai nešvari, pakrantės apdergtos gyvulių ir žmonių, o ši – tyra, šventa upė.          

Nusprendėme pažūrėti, ką daro būrelis moterų, įbridusių į upę. Nubridę arčiau jų pamatėme, kad moterys, pradžioje apsišlakstę šventu upės vandeniu, sukalbėję maldeles, rengia aukojimo dubenėlius. Lengvuose, galinčiuose plaukti dubenėliuose tarp gėlių žiedų uždegama ugnelė – ir šie aukojimai su maldomis paleidžiami pasroviui.          

Stebina ir žavi indų moterys ir merginos. Būtent jos puošia Indiją. Kiekviena indusė susikuria savo išsiskiriantį sari ir nepamatysi aplink kito panašaus. Jos vilki sari net ir sunkių darbų metu, nešiodamos sunkius nešulius.          

Ypač buvome sujaudinti, kai kiek toliau pamatėme būrį moterų ir kelis vyrus. Mums jų veiksmai priminė gervių šokį. Moterys lenkėsi viena kitai iki kojų, paliesdamos kakta žemę arba kojas, ir taip pakaitom viena su visom.          

Sausio 7 diena.  Dwarka – šventas miestas          

Kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad šis miestas iš tiesų šventas. Kelių dešimčių kilometrų spinduliu aplinkui išsidėsčiusios Krišnos šventyklos ir šventyklėlės. Vyriausioji yra pačioje Dwarkoje. Archeologiniai tyrinėjimai rodo ją esant 5000 metų. Dievas Krišna (Kirsna – jotvingiškai yra juodas) ir jo įsikūnijimai vaizduojami mėlynai arba juodai. Dwarkoje yra pilna mažesnių ir didesnių šventyklėlių, kuriose nuolatos vyksta religinis gyvenimas. Užėję į vieną iš jų paklausėme, kaip, kairėje pusėje susėdęs būrys vyrų, gieda religines giesmes, kurias užveda vedantysis.          

Dwarka vakare

Dwarka vakare

 

Dwarkoje visą laiką vyksta judėjimas: vieni autobusai atvažiuoja, atveža maldininkus, kiti išvažiuoja. Čia atvažiuoja net iš tolimiausių Indijos vietų. Vieną vakarą pamatėme pulką juodai apsirengusių vyriškių, energingai žygiuojančių gatve. Pažinome juos. Panašius pulkus matėme pietų Indijoje, Ramešvarame. Jie ypatingi ne tik tuo, kad vilki juodai, bet ir jų laikysena yra išskirtinė: žengia kaip kariai, atstatę krūtines ir išdidžiai iškėlę galvas. Mes juos užkalbinome ir truputį pakalbėjome.         

Dwarka nuolatos ūžia: kažkur vyksta triukšmingos vestuvės, groja garsi muzika ir pykši šaudyklės bei fejerverkai. Tuo pat metu prie jūros vyksta laidotuvės. Didelis pulkas vyrų, sustoję prie deginamo lavono, atlieka laidojimo apeigas. Kitą rytą matėme jau atgabentą naują lavoną…          

Dwarka šventas miestas, čia negalima valgyti mėsos – aiškina mūsų draugas. Šventas miestas yra šventas ne tik žmonėms – žuvys, paukščiai, karvės yra vienodai gerbiami šito miesto gyventojai. Būdami prie upės pastebėjome, kad čia maitinamos ne tik žuvys, bet šeriami suskridę pulkai balandžių, priėjusios karvės. Dwarkoje negausu nei mėsos, nei žuvies patiekalų, nors iš čia eksportuojama žuvis į visą pasaulį.          

Vakare sėdime prie mūsų viešbučio. Šalia guli akmuo su išskaptuotu dubeniu. Vienu momentu išėjo šeimininkė ir išpylė į dubenį maisto atliekų. Už kelių minučių pasirodė veršis ir išlaižė visą dubenį. Pajunti, kad Indijos ramybę geriausiai saugo ir skleidžia karvės. Visada pajusi ramybę matydamas, kaip jos slenka, žvelgdamos savo ramiom akim.          

Einame pakrante – matau mažas mergaites pardavinėjančias kriaukleles. Viena pakelia akis ir aš apstulbęs matau… tamsiaveidę lietuvaitę. Tokios akys yra ypatingos šioje Azijos žmonių jūroje. Sakau Inijai: trauk foto aparatą, greičiau fotografuok. Mergaitė susidrovi, kaip anų laikų kaimo lietuvaitė, mėgina prisidengti skarele. Šalia jos dar trys panašios, – seserys.          

Na o kaip mūsų Lietuvoj? Gerai žinau iš etnografinių žinių, jog gyvuliai lietuvių valstiečiui buvo tarsi šeimos nariai, ir švenčių metu nuo šventinio stalo būdavo nešamas maistas gyvuliams į tvartą. Ne tik gyvuliai būdavo pamaloninami, bet Kalėdų naktį būdavo einama į sodą ir šiaudais apraišiojamos obelys. Visa tai jau beveik išnyko. O kurgi mūsų šventieji miestai? Švenčionys, Švenčionėliai, Šventa, Šventininkai ir kiti? O šventosios upės? – Šventoji, šventupiai, alkupiai, daugybė šventų upių… Kur dingo mūsų miestų ir upių šventumas? Kas dėl to kaltas?          

Sausio 8 diena. Karvėje slypi 33 milijonai dievų!          

Keliamės valtele per Gomatos upę. Būtent taip vadinasi ši šventoji upė. Perbristi upę galima tik tarp 4 ir 8 valandų po pietų. Kitu laiku vanduo būna pakilęs – neperbrisi. Kitoje pusėje aplankome Lakšmi Narajan šventyklą, kurios dideliame aptvertame kieme auga šventas medis. Labai tankios ir žalios lapijos. Po medžiu Krišnos mokytojo skulptūra mediniame namelyje. Medžių šiame krašte labai reta. Nebent vienur-kitur tarp šventyklų išsaugoti seni medžiai. Lakšmi šventykla, anot mūsų palydovo, yra labai sena. Iš čia einąs požeminis tunelis iki pat Jamnagaro miesto (130 km.). Jis net parodė angą, kur prasidedąs tunelis. Dabar tunelis uždarytas, paaiškino. Aš pagalvojau – tai gyvas indoeuropiečių mitologijos pavyzdys. Lietuvoje mes turime tokius pasakojimus apie tunelį iš Kernavės į Trakus.         

Šventieji šuliniai

Šventieji šuliniai

 

Šventyklos įdomybė – šalia įrengti penki šuliniai. Iš vieno šulinio (gal 5 m. gylio) šventikas pasėmė kibirėlį vandens ir davė išgerti. Vanduo labai skanus. Prisiminiau šventyklų šulinius pietų Indijoje – Ramešvarame. Ten, didžiulės šventyklos centre yra didelis kompleksas šulinių. Tenai matėme, kaip šventikai kibirais pylė vandenį maldininkams ant galvų. Po to matėme einančius būrius šlapių maldininkų iš šventyklos. Taip pat aš prisiminiau Šventaragio Perkūno šventyklos šulinį, kurį kadaise buvo atradę archeologai, darydami gręžinius aplink Katedrą.          

Šalia šventyklos stovėjo nemažas pulkas karvių – dvidešimt penkios. Jos visos priklauso „nuogajam babai“ (naked baba), gyvenančiam netoliese pašiūrėje. Mes priėjome prie jo būstinės. Mus pasitiko pusnuogis šeimininkas, tik per juosmenį persijuosęs skarą. Aplink vieni smėlynai, tad jam reikia rūpintis pašaru. Karvės atrodo gerai, kaip ir visos matytos mieste. Jos švarios, nemėšlinos, matosi, kad jų niekas neverčia daug ryti pašaro ir duoti daug pieno, kaip kad tai priverstos daryti mūsų civilizuotos karvės. Kitaip, turbūt čia ir negali būti, nes jos laikomos esančios dieviškos prigimties. Mūsų palydovas paaiškino, kad karvėje slypi 33 milijonai dievų!          

Mieste būdami pastebėjome, kaip viena moteriškė palietė ranka praeinančią karvę, po to pirštais palietė savo krūtinę. Taip moteriškė gavo karvutės dieviškų galių. (Apie lietuviškų karvių gerbimą galim prisiminti iš Sekminių papročių, kuomet jos būdavo puošiamos pavasariniais žaliais vainikais).          

Protėvių nameliai

Protėvių nameliai

 

Čia pat, netoli šventyklos, pamatėme ir koplytėles arba antkapinius paminklus (kaip jie mums pradžioje pasirodė). Palydovas mums paaiškino, kad tai arba garsių protėvių, arba giminės atminimo koplytėlės, prie kurių kai kada atliekamos protėvių pagerbimo apeigos. Pačiame mieste keliose vietose matėme akmenines stelas su atvaizdais, apdažytais raudonais dažais. Dėmesį patraukė bent kelis kartus steloje pavaizduotas raitelis, primenantis mūsų Vytį. Šitos stelos, skirtos pagerbti senovėje garsius protėvius. Pasirodo, kad indų tradicijoje svarbu minėti ne tik kiekvieną asmenį, bet ir protėvius, kaip giminės pradininką arba kitus garsius žmones, kurie kuo nors nusipelnė visuomenei.          

Vyties pavidalo stela

Vyties pavidalo stela

 

Kitoje upės pusėje pamatėme bent porą sudūlėjusių skulptūrų, kurios kadaise puošė šventyklas. Bet jas atnaujinant, susenusias, nusitrynusias skulptūras arba nuskandina upėje, arba perkelia į kitą upės pusę. Iš kitos upės pusės Dwarka primena Varanasį, tik šiek tiek sumažintą. Didingai iškilęs Krišnos šventyklos bokštas. Įdomu tai, kad kiekvieną dieną keičiama šventyklos vėliava. Jos keitimas – tai iškilminga apeiga. Suvyniota vėliava įdedama į didelį dubenį, pridengtą spalvingomis gėlėmis. Tokia karūna nešiojama ant galvos po miestą su muzika ir šokiais, kol galų gale vėliava įkeliama į labai aukštą šventyklos viršūnę. Vėliavos keitimas, yra Krišną garbinančių bendruomenių garbės reikalas. Iš visos Indijos važiuoja maldininkai pagerbti Krišną. Atvykę perka vėliavą ir iškelia. Norint atlikti tą apeigą reikia gana ilgai laukti – net du metus, nes pageidaujančių yra labai daug.          

Dwarka  yra tiek turtinga savo istorija, religinėm prasmėm ir simboliais, kad per kelias dienas įmanoma užčiuopti tik vieną-kitą ryškesnį dalyką. Europiečiai šiame mieste dažniau lankosi vasario mėnesį. Čia mes sutikome tik vieną belgą, kuris keliauja po Gudžaratą beveik du mėnesius, keisdamas vietoves ir viešbutėlius. O vakare, kai mes maudėmės šiltoje Arabijos jūroje, į smėlėtą Dwarkos paplūdimį palydėti Saulės atėjo dvi prancūzaitės…         

Skaityti:
Gilyn į Indiją (I).
Gilyn į Indiją (II).
Gilyn į Indiją (III).
Gilyn į Indiją (IV).
Gilyn į Indiją (V).

Kategorijos: Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *