Į Škotiją – mokytis tradicijų ir gyvenimo džiaugsmo (0)

Kostas Jankus, „Valstiečių laikraštis“
Corbis/Scanpix nuotr.

Corbis/Scanpix nuotr.

Vyrų segimi kiltai seniai tapo škotų vizitine kortele. Įvairiausių tradicijų puoselėjimas jiems padeda kasmet į savo šalį pritraukti turistų iš viso pasaulio.    

Škotai kitokie nei Senojo žemyno gyventojai. Jų ir esama nedaug – viso labo 5 milijonai. O gyvena jie didžiuodamiesi savo istorija bei puoselėdami iš protėvių paveldėtas vertybes.    

Pažintys su vaiduokliais    

Šalies sostinė Edinburgas yra įsikūrusi ant septynių kalvų. Jeigu užkopsi ant kurios nors iš jų, bus gerai matyti ir besistiebiantys aukštyn gotikiniai ansambliai, ir špiliai. Sostinės dalis, pastatyta XVIII a., vadinama Naujuoju miestu, o Senajame mieste – XI–XII a. pėdsakai.    

Atvykę į Edinburgą netrukome sužinoti, kad čia pilna vaiduoklių, ir su jais, anot gidų, būtina susipažinti. Vaiduoklių galima išvysti po senoviniu Šreigerio tiltu, prie kurio XVII a. buvo gyvi užmūryti maru susirgę žmonės. Taip buvo siekiama išvengti užkrato. Netgi pati svarbiausioji Edinburgo gatvė – Karališkoji mylia – turi savo vaiduoklį. Tai – berniukas dūdmaišininkas, kuris pasimetė prieš daugelį amžių. Jo ilgai ieškojo, bet nerado, užtat dabar Karališkojoje mylioje kai kas ima ir išgirsta dūdmaišio garsus.    

Netikras Likimo akmuo    

Miesto centre yra įsikūrusi senovinė pilis, į kurią turistai užsuka pažiūrėti senovinės karinės atributikos, garsiosios škotų karalienės Marijos Stiuart apartamentų, įspūdingos Banketų salės bei Likimo akmens, ant kurio, pasak legendų, buvo karūnuojami visi Škotijos karaliai nuo XIII a. Tiesa, pikti liežuviai tikina, kad šis akmuo nėra tikras – tikrasis atsiras tik tada, kai Škotija taps absoliučiai laisva.    

UNESCO paveldo sąraše    

Turistai, atsidūrę pilies teritorijoje vidury dienos, išvysta labai populiarų vietos ritualą. Iš Edinburgo pilies šaunama į akmens rutulį, iškeltą į atitinkamą aukštį, patranka. Ji šauna, rutulys krinta, vadinasi, Edinburge 13-ta valanda.    

Kiekvienas plyšelis Edinburgo pilies uoloje ir kiekvienas grindinio akmuo čia alsuote alsuoja istorija. Kone pusė miesto teritorijos yra įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Kai kurie Edinburgo akcentai mūsų akiai labai neįprasti. Štai išorinėmis namų sienomis išsiraizgę kanalizacijos vamzdžiai primena gyvates, šliaužiančias stogo link, o kaminai kažkodėl išsišakoja į daugybę kaminėlių. Mes, kaip ir visi turistai, suprantama, tikėjomės išvysti pilnas gatves sijonuotų škotų bei dūdmaišininkų – sąmonėje iš anksto susiformavęs stereotipas sunkiai įveikiamas.    

Deja, norint visa tai pamatyti, reikia gerokai pasidairyti. Gatvėje grojantį dūdmaišininką sunku pamatyti, nors šalyje ir populiarus posakis, kad škotai tik veda ir miršta tyliai, o visa kita lydi dūdmaišių muzika.    

Ja paprastai sutinkami svečiai prestižiniuose restoranuose. Į jų programas būna įtrauktos škotų liaudies dainos, šokiai, o kaip vakaro kulminacija degustuojamas tradicinis škotų valgis – hagis (kimštas avies skrandis).    

Teoriškai hagis gaminamas dusyk per metus, ypač iškilmingais atvejais: sausio 29-ąją, minint nacionalinio škotų herojaus poeto Roberto Bernso gimtadienį, ir lapkričio 30-ąją, šv. Andrejaus dieną. Tačiau iš užsienio atvykusiems svečiams daromos išimtys, tad jie paragauja hagio ne tik tomis dienomis.    

Aludėse visi savi    

Vakarais užsukdavome į škotiškas aludes. Alaus, kuris geriamas kambario temperatūros, kainos įvairios: nuo 1,5–2 svarų sterlingų už pintą ir daugiau. Atskirti aludę nuo bet kurios kitos įstaigos paprasta: ji turi medinį fasadą, papuoštą iškaba, ir yra iš visų pusių aplipdyta kabančiomis vazoninėmis gėlėmis. Aludės nevienodos: vienos prabangesnės, kitos paprastesnės. Iš barmeno elgesio galima suprasti, kad dauguma lankytojų – nuolatiniai.    

Viena įžymiausių Edinburgo aludžių – ta, šalia kurios pastatytas paminklas Bobiui, škotų terjerui. Šis šuo po savo šeimininko Džono Grėjaus mirties 14 metų gyveno ant jo kapo.    

Didžiuojasi viskuo    

Škotai didžiuojasi beveik viskuo. Aludėje užkalbinti žmonės mums išsyk papasakojo, kad net 80 proc. Europoje parduodamų kompiuterių surenkama pas juos ir kad jų šalyje gaminama 75 proc. bankomatų. Džiaugiasi jie ir tuo, kad Didžiosios Britanijos karalienės anūkas Viljamas studijavo škotiškame šv. Andrejaus universitete.    

Rašytoja Džoana Rouling, kuri padovanojo pasauliui Harį Poterį, gyveno Škotijoje.    

Patys škotai Džoana Rouling ir Hariu Poteriu ne itin stebisi: pas juos ir taip pilna senų, gerų stebuklų.    

Škotai daugelį amžių kovojo dėl savo nepriklausomybės su Anglija. Ypač ryžtingai savo laisvę gynė kalniečiai šalies šiaurėje. Jie ypač ilgai išsaugojo gimininės sanklodos palikimą – klanų sistemą. Kiekviena kalnuose išsibarsčiusi gyvenvietė gyveno pagal asmeninius dėsnius ir turėjo savus vadus, kuriems paklusdavo.    

Yra manoma, kad kiekvienas klanas turi savitą languotos medžiagos piešinį. Karų dėl nepriklausomybės metu langučiai tapo patriotizmo simboliu, o kiltus segėdavo karvedžiai ir škotų gvardijos kareiviai. Po priverstinio susijungimo su Anglija XVIII a. pabaigoje škotai stengėsi visapusiškai pabrėžti savo ištikimybę nacionalinėms tradicijoms. Dabar Škotijoje užfiksuota net 800 languotos medžiagos pavyzdžių.     

Kiltų uždrausti nepavyko       

Tiesa, į klausimą, kodėl škotų kalniečiai labiau mėgsta sijonus, o ne kelnes, vargu ar kada vienareikšmiškai bus atsakyta. Matyt todėl, kad kiltas mažiausiai kausto judesius, leidžia lengviau perbristi siaurus kalnų upelius ir įveikti kitas kliūtis.   

Škotų sijonai-kiltai, corbis nuotr.

Škotų sijonai-kiltai, corbis nuotr.

Aišku, nusivili, kai kiltais pasipuošusių škotų nesutinki kiekviename žingsnyje. Juos seginčių vietos gyventojų galima išvysti tik retsykiais. Tai gali būti solidaus amžiaus džentelmenai, skubantys į kokį nors klubą. Kiltus škotai mieliau segi už savo šalies ribų. Jie taip pabrėžia tautinį savitumą. Įdomu, kad šį drabužį XVIII a. anglai mėgino uždrausti. Tačiau uždrausti nepavyko. Kiltus segintys škotų futbolo aistruoliai atpažįstami iš tolo.    

Moka linksmintis    

Be savo nacionalinio gėrimo – viskio – škotai neįsivaizduoja nė vienos nacionalinės ar šeimos šventės. O švenčių šioje šalyje esama tikrai įspūdingų. Pavyzdžiui, per Kalėdas ant škotų šventinio stalo puikuojasi žąsis ir kalėdinis pudingas. Škotijoje tą dieną draugai renkasi prie židinio su taurele viskio arba nueina į kokį nors jaukų restoranėlį. Ten kiekvienam lankytojui prie užkandžių lėkštelės yra padėta po ilgą spalvotą saldainį. Stalo kaimynai paima saldainį už abiejų galų ir traukia į save, kol šis sutrūksta į dvi dalis. Saldainio viduje paslėpta staigmena: kartais raštelis su palinkėjimais, kartais popierinė karūna, kurią tuoj pat kas nors užsivožia ant galvos.    

Edinburgas yra garsus savo naujametėmis iškilmėmis, čia vadinamomis hogmanėjumi (hogmanay). Dėl hogmanėjaus, keturių dienų linksmybių, prasidedančių gruodžio 29-ąją ir besitęsiančių iki sausio 1-osios, čia atvyksta daugybė užsieniečių. Apogėjų šventė pasiekia naujametę naktį, kai visas miestas išeina į gatves ir švenčia iki ryto. O pirmą naujų metų dieną einama į svečius, atsinešamas gabalėlis anglies, juoda bandelė ir, žinoma, butelis viskio. Anglis, juoda bandelė ir viskis – simboliai, reiškiantys linkėjimus, kad visos svajonės kitąmet išsipildytų, kad visada būtų šilta, skalsu ir linksma.    

„Valstiečių laikraštis“ 

Kategorijos: Etninė kultūra, Naujienos, Visi įrašai.
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *