Gilyn į Indiją (I) (5)

Jonas Trinkūnas, www.alkas.lt
Alkas.lt skelbia Inijos ir Jono Trinkūnų reportažus ir Indijos, kurioje jie šiuo metu vieši. 

Dvarka (Dwarka)

Dvarka (Dwarka)

Tai jau ketvirtoji mūsų kelionė Indijon. Visų mūsų kelionių tikslas buvo ir yra pažinti senąją indų kultūrą, ieškant panašumų ir tapatumų su mūsų baltiškąja kultūra. Žinoma, abiejų šalių mastai yra nepalyginami, tačiau istorijoje galima įžvelgti bendrumų.

Indija kentėjo nuo islamo agresijos ir nuo britų kolonialinės okupacijos taip kaip Lietuva kentėjo krikščionybės agresiją ir svetimųjų viešpatavimą ilgus šimtmečius. Indija nepriklausomybę atgavo XX amžiuje kaip ir Lietuva.

Kaip ir praėjusių kelionių į Indiją metu, taip ir šios labiausiai mus domina religinio gyvenimo įvairovė ir etninės kultūros apraiškos. Mūsų nedomina nei induizmo, nei budizmo teologijos, nedomina joga, ajurvedos mokymai, nei įvairių išminčių mokyklų gyvavimas. Norint pažinti religiją nebūtina gilintis į jos teologiją. Religijos esmė matoma žmonių elgesyje, jų gyvenimo būde, dorovinėse nuostatose bei santykyje su šventybėmis.

Tad ketvirtas mūsų žygis į – Gudžaratą, į vieną iš mažiausiai turistų lankomų ir populiarinamų Indijos kraštų. Įdomu yra tai, kad Gudžaratas sugebėjo išlaikyti savo nepriklausomybę ir savarankiškumą per visas okupacijas. Kada vienas iš valdytojų sugalvojo įvesti islamą į Gudžaratą, visa induistų bendruomenė sukilo prieš ir sugebėjo išsaugoti religinį savarankiškumą.

Sausio 4 diena. Cremation park  – mirusių deginimo vieta

Jamnagaras, Šventųjų alėja, Trinkūnų nuotr.

Jamnagaras, Šventųjų alėja, Trinkūnų nuotr.

Parkas prasideda įspūdingais vartais su dievų ir Ramajanos scenų atvaizdais. Einame ilga parko alėja, kurios kairėje – vaizdai iš Ramajanos, o dešinėje – išsidėstę palei alėją, įvairūs dievai, šventieji, o prasideda ši visa eilė paminklų – gražia žilabarzdžio senelio skulptūra, kuris įkūrė šį parką. Alėjos gale prieiname teniso kortų dydžio aikštelę su dideliu stogu, toje aikštelėje keliomis eilėmis – mirusiųjų deginimo duobės. Stačiakampio formos žmogaus ūgio duobės, aprėmintos šaligatvio plytelėmis. Kelios iš duobių – modernizuotos deginimo vietos. Tai virš duobių įtaisytos grotuotos dėžės, kuriose lavonai greičiau sudega. Prie mūsų prisigretino senelis, prisistatęs Ajurvedos žinovu, jis mums viską aiškino. Jis bent kelis kartus pabrėžė, kad žmonės dabar vis labiau mąsto ir elgiasi moksliškai. Jis pasakė, kad dabar vis labiau plinta mirusiųjų deginimas elektra…

Mums bekalbant pasigirdo triukšmas ir pamatėm eiseną, einančią nuo parko vartų. Didelis laidotuvininkų būrys nešė numirėlį, įvyniotą į tradicinį induistų raudonai auksinį margą užtiesalą. Priekyje ėjo audringai nusiteikusių baltai apsirengusių vyrų būrys. Jie sparčiai ėjo, visą laiką ritmiškai šūkavo, kaip mums paaiškino mūsų palydovas – „Dievų garbei“. Jie žygiavo kaip tik elektrinio krematoriumo link. Mes matėme pavyzdį, kaip mokslinis racionalumas įsigali ir šitoje senovinėje žemėje. Motyvacija tokia: elektrinis krematoriumas sudegina kūną per 45 minutes, kiek ilgiau trunka deginimas geležinėse grotuotose dėžėse, o paprastomis malkomis kūnas sudega per 3,5 val. Be to, žmonėms pradeda nepatikti krematoriumo dūmai, o šis parkas yra beveik miesto centre.

Jamnagar deginimo vieta (grotelės), Trinkūnų nuotr.

Jamnagar deginimo vieta (grotelės), Trinkūnų nuotr.

Netoliese, miesto centre prie ežero aplankėme šventyklą, garsėjančią tuo, kad nuo 1964 metų čia grojama ir giedama „Šri Ram, Jai Ram, Jai jai Ram“. Užėjome į šventyklą dienos metu. Grojo indiška armonika ir būgnas, buvo giedama. Šventykla kukli, ovalo pavidalo, aplinkui jaukus kiemelis. Visur kabo įkūrėjo nuotraukos ir paveikslėliai, kuriuose jis pavaizduotas šokantis ir dainuojantis. Antrą kartą čia užsukome pavakaryje apie septintą valandą. Buvo susirinkę gana daug žmonių. Visi kartu jie giedojo religines giesmes.

Aryja Samaj centras

Šio dvasinio judėjimo įkūrėjas Swami Dajanand (1824-1883) yra gimęs Gudžarato krašte. XIX a. aštuntame dešimtmetyje jis pradėjo vediškosios arijų dvasinės tradicijos atgimimą, kuriuo greitai susidomėjo ir Vakarų Europos teosofų draugija bei mėgino sudaryti bendrą judėjimą. Tačiau, po poros mėnesių bendradarbiavimas nutrūko, nes, matyt, ir viena, ir kita pusė buvo per daug užsispyrę. Dayananda pradėjo kurti vediškąsias mokyklas, kurių vieną mes ir aplankėme Jamnagare. Ta mokykla mums pasirodė kaip veikianti šventykla.

Junas, Aryja Samaj centro vadovas, mus pakvietė ateiti į jų apeigas, kurias jie atlieka dukart per dieną. Mes buvome susodinti prie įspūdingo aukuro. Vidury patalpos buvo keturkampė medinė konstrukcija, kuri įrėmino įgilintą molinį ugnies aukurą. Be mūsų apeigose dalyvavo jaunas apeigos vedėjas, pagyvenęs vyriškis, jauna moteris ir dar viena moteris su vaiku. Apeigos buvo rūpestingai atliekamos: aukojama ugniai, ratu siunčiamas vandens indelis, kuriuo buvo prausiamasi. Kiekvienas dalyvis turėjo savo apeigos indelį su smulkinta mediena. Apeigos dalyviai visą laiką giedojo sanskritiškai Vedų himnus. Čia pat prie sienos gražioje stiklinėje spintoje gulėjo atversta Vedų šventoji knyga. Patalpą puošė daugybė paveikslų, kuriuose buvo vaizduojamas įkūrėjo Dayanandos gyvenimas.

Arya Samaj centras, Apeigų aukuras, Trinkūnų nuotr.

Arya Samaj centras, Apeigų aukuras, Trinkūnų nuotr.

Kiek teko susipažinti su Arya Samaj įkūrėjo idėjomis, jis siekė modernizuoti Vediškąją religiją, suteikdamas jai monoteistinį pavidalą. Savo nuostatose jis reikalavo atsisakyti daugiadievystės, atsisakyti protėvių garbinimo ir kitų tradicinių dalykų. Matyt, kad tai nepatiko viešpataujančio induizmo dvasininkams, ir jį mėginta 13 kartų nunuodyti. Tik keturioliktas bandymas pavyko. Bet, gal būt jo judėjimas nebūtų pavykęs ir tuo atveju, jei jis ir nebūtų buvęs nunuodytas – taip mums pasirodė būnant šventykloje, kuri ir taip mažai lankoma.

Kelionė į Dwarką

Kelionė iš Jamnagar‘o į Dwarką truko 2,5 val. traukiniu. Traukinys buvo beveik tuščias, perpildyti traukiniai būna per didžiąsias induistų šventes. Važiavome per nuobodžią ir išdegusią pusdykumę. Tolumoje pasirodydavo didžiulės naftos perdirbimo gamyklos. Išdžiūvusiuose laukuose vienur-kitur pasimatydavo šventyklėlės-koplytėlės su vėliavomis. Raudonos vėliavos žymėjo induistų, žalios – musulmonų šventyklas. Kai kur matėsi baltos vėliavos – traukinio kaimynas mums paaiškino, kad tai – protėvių namai.

Dwarkoje išlipę stotyje, išgirdome melodingą triukšmą. Priėję arčiau pamatėme didelį būrį kaimiečių – moterų, vyrų, vaikų sėdinčių tarp maišų ir krepšių. Vienas vyrukas labai energingai šoko, o visi gentainiai ritmiškai plojo ir dainavo. Bendrakeleivis indas paaiškino, kad šios dainos ir šokiai yra skiriami jų dvasiniam vadovui – žilabarzdžiui seneliui, sėdinčiam jų tarpe. Buvo didelis malonumas klausyti ir žiūrėti tikrą folklorą. Indijoje tik keletą kartų teko klausyti ir regėti folkorą, kuris mums labiau patiko už rafinuotą sceninę indų muziką. Pamatėme daug baltai apsirengusių senolių.

Žodis „dwarka“ kilęs iš žodžio „dwar“ – durys, o „ka“ – reiškia Bramą – aukščiausią dievybę; taip pat vartus į dieviškumą. Dwarka gilioje senovėje buvo vartai į Indijos kontinentą. Reikia dar pridurti, kad čia buvo ir keliai į Charrapos ir Mohendžodaro civilizacijos centrus. Vėliau šitais keliais judėjo arijai iš šiaurės vakarų pusės. Ir kaip mes buvome nustebinti pamatę Dwarkoje daugybę baltai apsirengusių vyriškių. Ir buvom labai sujaudinti, kada pro mus ėjo senolis, kuris mums pasirodė esąs vos ne iš mūsų baltiškos tėvynės. Jis mielai sutiko su mumis pabendrauti, ir tai tęsėsi net pora dienų. Jis atrodė panašus į rytų aukštaitį, apsirengusį baltus, raudonai puoštus drabužius. Persijuosęs juosta, primenančia mūsų aukštaitiškas juostas. Jo akys buvo mėlynos, ūsai ir barzda – lino spalvos. Apie savo mėlynas akis jis pasakė, kad tai yra laisvo žmogaus akys, o Indijoje yra manoma, kad mėlynakiai yra aiškiaregiai. Jis pasirodė esąs šokėjas, šokantis šventyklose per šventes. Šeima jo taip pat įspūdinga – penki broliai ir penkios seserys.

Senolis pakvietė mus eiti į Krišnos šventyklą, kur turėjo vykti apeiginiai šokiai. Mums beeinant gatvelėmis, sutikome daugybę maldininkų. Juk Dwarkos Krišnos šventykla yra viena iš keturių svarbiausių induistų piligriminių vietų. Į čia traukia visokiais keliais maldininkai, kurie atrodo labai įspūdingai – seneliai ilgomis barzdomis, pasidabinę turbanais ir vėriniais. Pro mūsų viešbučio langą mes matėme medžiais apaugusį plotą, kuriame po atviru dangumi prigulę daugybė maldininkų. Jie čia miega ir ilsisi.

Mūsų draugas Nanoba mus vedė prie Krišnos šventyklos. Atkreipėme dėmesį, jog niekur nesimatė baltųjų turistų. Matyt, kad turistiniai keliai Indijoje yra kitaip orientuoti. Priartėję prie šventyklos išgirdome būgnų tratėjimą ir garsią muziką. Pamatėme iš vienos gatvelės einančią didžiulę minią šventiškai nusiteikusių indusų. Iš arčiau pamatėme vežimą, kuriame buvo įtaisyti garsiakalbiai, pritaisyti būgnai, kuriuos energingai daužė vyrukai. Didžiulė minia, ypač su ryškiais spalvingais sariais moterys, džiaugsmingai šoko judėdami šventyklos link.

Šokiai Deivės garbei, Trinkūnų nuotr.

Šokiai Deivės garbei, Trinkūnų nuotr.

Mūsų draugas pradėjo smarkiai judėti, žvangindamas ant kojų pritvirtintais varpeliais. Jį tuojau pat apsupo moterys ir vyrai. Ant galvos viena šokėja nešė didelį indą, kupiną įvairiaspalvių gėlių. Eisena lėtai judėjo link Dwarkos Krišnos šventyklos. Kartais ji sustodavo ir gėlių indas keliaudavo ant kitos galvos. Mums paaiškino, kad tai yra Deivės ženklas. Žmonės džiaugėsi ir gerbdami deivę mėtė popierines rupijas. Visi šoko, buvo smarkios grūstynės. Vienu momentu į mane atsitrenkė kažkoks tėvelis su 6-7 metų vaiku ant rankų. Vaikas graibstė rankomis ir kažką rėkė. Pajutau, kad jis nusistvėrė už mano ant kaklo kabančios piniginės… Nusprendžiau būti atsargesnis…

Šį kartą esant didžiulei maldininkų miniai, nusprendėme atidėti pagrindinės šventyklos aplankymą rytdienai.

Keli žodžiai apie Krišną

Krišna laikomas vieno aukščiausio dievo Višnu aštuntąja inkarnacija. Jis pradėjo savo gyvenimą Mathuroje, ir po savo kovingų žygių įkūrė sostinę Dwarkoje. Mums atrodė, kad mitinė Krišnos istorija tarytum kalba apie jo baltišką kilmę. Krišna buvo Jadavų – galingos genties – vadas. Manoma, kad Jadavų vardas siejasi su Jotvingių vardu, o Krišnos vardas – su jotvingių upės vardu „Kirsna“.

Sausio 5 diena.  Dwarkoje prie jūros

Einame prie jūros. Brendame per smėlį, kairėje pusėje matome šventvietę. Prieiname arčiau – tai kapinės. Protėvių nameliai. Bet tai neįprastos kapinės. Betoniniai, akmeniniai, plytiniai protėvių nameliai su bokšteliais, kurių vienoje pusėje padaryta vieta aukoms ir ugnelei. Tie nameliai nevienodo dydžio ir turtingumo. Tarp namelių guli viena-kita karvė, o ant vieno miega žmogus. Vėliavos plevėsuoja raudonos – tai induistų, ne musulmonų šventvietė.

Prieiname akmenuotą jūros pakrantę. Dideli akmenys-uolos trukdo prieiti prie jūros. Nusileidžiame vienoj vietoj prie vandens, įbrendame į malonią banguojančią šiltą jūrą. Ant jūros kranto šventyklos bokštas ir žmonės. Kopiame į krantą. Patenkame į laidojimo laužavietes. Prikrauta kelmų ir malkų, o pati deginimo vieta – tiesiog keli geležinkelio bėgiai padėti. Prieiname prie kranto ir matome: visas šlaitas supiltas iš anglių ir laidojimo urnų liekanų. Tuoj pasiekiame ir šventyklos bokštą. Pamatėme, kad šventykla stovi ant upės, įtekančios į jūrą, kranto. Dešinys upės krantas, kuriame mes ir buvome, įrengtas su daugeliu pakopų, vedančių į vandenį. Šiuo metu buvo atoslūgis, todėl upė neatrodė gili. Supratome, kad tai yra svarbi apeigų vieta.

Pradėjome eiti pakrante ir stebėjome gausius maldininkų būrius. Dėmesį patraukė upėje plaukiančios žuvys. Kiek paėję pamatėme, kad parduodami dubenėliai su kažkokiom kruopom. Maldininkai, įsigiję kruopų, eidavo prie vandens ir maitino žuvis. Vanduo net virė nuo žuvų gausybės. Tuomet prisiminėme, kad indusai nevalgo žuvų, todėl jų ir negaudo. Be to, reikia pasakyti, kad niekur nematėme vartojančių svaigalų ir girtų. Mus labai sudomino būrelis moterų, apsivilkusių tamsiai. Jos mielai su mumis bendravo ir sakė, kad jos tikrai ne musulmonės, o Krišnos garbintojos. Dar labiau mes nustebome, kai pamatėme tų moterų tatuiruotas rankas ir kaklus. Tatuiruotės tamsiai mėlynos, sudarytos iš įvairiausių ženklų, kažkiek primenančių mūsų baltiškus ornamentus. Čia aš prisiminiau, kad yra manoma, jog prūsai ir jotvingiai taip pat galėjo darytis tatuiruotes. Šios moterys dar buvo pasipuošusios labai ištaigingais aukso papuošalais.

Tatuiruota ranka

Tatuiruota ranka

Visą laiką jautėmės kaip kokiame pasakų pasaulyje. Nors netoliese burzgė motociklai ir kitokia technika, senoji indų kultūra tiesiog švytėjo savo religinių pavidalų turtingumu.

Vakare aplankėme didžiąją Krišnos šventyklą, kurioje buvo daug maldininkų. Į ją patekome perėję didelę kontrolę. Neleido įsinešti fotoaparatų. Šventykloje visi stovėdami eilėse judėjo prie pagrindinio Krišnos altoriaus. Priėjęs gaudavo „prasadą“, šventų žolelių puokštę. Erdviuose kiemeliuose sėdėjo būreliai moterų ir giedojo Krišnos giesmes, ritmiškai plodami delnais. Visoms induistų šventykloms būdingi milžiniški bokštai. Šios šventyklos bokštas galėjo prilygti kokių dešimties aukštų namui. Vidaus patalpos nedidelės, skirtos dievams arba šventiesiems pagarbinti.

Sausio 6 diena. Šventyklų lankymas

Ryte apie aštuntą valandą sėdome į autobusą ir išvažiavome į kelionę per Krišnos šventyklas, išsidėsčiusias aplink Dwarką. Autobusas pilnas maldininkų. Po pusvalandžio sustojome prie pirmosios Krišnos šventyklos, kurios kieme stūksojo didžiulė (gal 20 m. aukščio) Šivos stovyla. Pati šventykla buvo gana didelė ir erdvi, būdinga naujųjų laikų induistų šventykloms. Pavažiavę dar kiek pasiekėme mažesnę Krišnos šventyklą, kuri pasirodė labiau senoviška, pritaikyta vandens apeigoms. Laiptais leidomės prie ežero vandens ir plovėmės šventu vandeniu. Murmėdami maldelę „Om šyvaja jai“ maldininkai ėjo prie vandens ir prausėsi. Ėmiau ir aš kalbėti šią maldelę, nes žvyras badė mano neįpratusias kojas. Tai man padėjo iškęsti skausmą.

Po to mes važiavome jūros link ir, prieplaukoje sulipę į motorinį laivą, su minia maldininkų nuplaukėme į salą, kurioje vyko didelė Krišnos šventė. Plaukiant laivu pastebėjome įdomų dalyką: maldininkai buvo prisipirkę pūstų ryžių, kuriuos jie mėtė virš galvų skraidantiems paukščiams. Palaipsniui suvokėme, kad jau regime religines apeigas. Moterys laive giedojo „Govinda jai, Gopala jai jai“, dar jos giedojo „Hari krišna, hari Rama“. Tai matydami mes prisiminėme regėtą rytinę apeigą Mumbajuje (prieš dvejus metus), kuomet atėję maldininkai pirmiausiai pamaitina šventas karves, kurios laikomos prie šventyklos ir suskridusį balandžių pulką. Tai įdomus dalykas. Dabar pradedame suprasti, jog induistams maitinimas paukščių arba gyvulių yra religinė priedermė. Ir tai yra taip giliai induso savimonėje, kad tai jie daro kiekvienam žingsnyje. Prisiminėm ir vakar matytą vaizdą prie Dwarkos upės, kai maldininkai atėję maitino žuvis ir vaizdą Dwarkos geležinkelio stotyje, kur vaikutis (5-6 metų) sėdėdamas prie savo šeimos krepšių, trupino savo sausainiuką mažam šuneliui, kuris vos stovėjo ant savo plonų kojyčių.

Šventieji Sadhu

Šventieji Sadhu

Apsukę ratą grįžtame Dwarkos link. Kai iki Dwarkos lieka 3-4  km., mes sustojame prie paskutinės šventyklos. Kol maldininkai būriavosi gražios Krišnos šventyklos viduje, mes pasidairėme aplinkui šventyklą. Pamatėme labai spalvingą vaizdą – didelis senolių (Sadhu) būrys susėdęs palei kelią. Sunku apsakyti tą spalvingą reginį: kiekvienas senelis buvo savaip gražus ir įdomus. Jie visi kažko laukė. Mums paaiškino, kad šitie Sadhu laikosi seniausio induizmo šventų žmonių papročio – gyventi iš žmonių išmaldos. Ir tuoj pamatėme kaip tai atrodo, kai vienas aukotojas priėjo prie būrio ir įteikė pinigą priekyje sėdinčiam, pinigas buvo perduotas sambūrio kasininkui, o jų vadovas garsiai sukomandavo, ištardamas maldos žodžius. Minia senelių pradėjo choru šaukti iškėlę rankas. Paklausėme, ką tai reiškia. Mums paaiškino, kad jie meldžia dievų būti palankiems šitiems aukotojams. Žinoma tuoj pat ir mes su Inija pasinaudojome šia galimybe, įteikdami po 10 rupijų. Susėdę į autobusus, pastebėjome čia pat stoviniuojančias raguotąsias, kurių du piemenys stovėjo šalia pripjautų žolių krūvelių ir, matyt, laukė panašios dotacijos. Deja, šiandien karves nukonkuravo senoliai.

Skaityti:
Gilyn į Indiją (I).
Gilyn į Indiją (II).
Gilyn į Indiją (III).
Gilyn į Indiją (IV).
Gilyn į Indiją (V).

Kategorijos: Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: