A.Vailentienė. Ar reikėjo Lietuvai priimti Hymanso projektą? (1)

Lietuvos ir Lenkijos delegacijos derybų Kalvarijoje metu 1920 m. rugsėjo 16–18 d.

1. Lietuvos ir Lenkijos delegacijos derybų Kalvarijoje metu 1920 m. rugsėjo 16–18 d.

Pirmojo pasaulinio karo metais susidarė palankios aplinkybės Lietuvai ir Lenkijai išsivaduoti iš daugiau nei šimtmetį trukusios okupacijos ir sukurti nepriklausomas valstybes. Abiejų valstybių kūrėjai politikai savo tautas vadino istorinėmis, deklaravo atkuriantys valstybingumą, tačiau sukūrė tautines valstybes. Konfliktas dėl sienų virto karu, kurio metu Vilniaus kraštas atiteko didesnei ir stipresnei Lenkijai.

Dr. Edmundas Gimžauskas (1) rašė, kad Vakarų valstybėms buvo nepriimtina tai, kad J. Pilsudskis istorinio valstybingumo teises įrodinėja karine jėga ir moderniosios Lenkijos imperializmo labui. Jos ryžosi šiame ginče lietuviškai alternatyvai suteikti lygias galimybes, todėl buvo pasiūlytas vadinamasis Hymanso projektas.

Šiuo metu Lietuvos istorijos moksle išpopuliarėjus alternatyviajam mąstymui, atsiranda nuomonių, kad vadinamasis Hymanso projektas tuomet buvo geriausia alternatyva šiam konfliktui išspręsti, o draugiški Lietuvos ir Lenkijos santykiai galėjo turėti įtakos visos Europos likimui. Tomas Venclova savo straipsnyje „Prarasto orumo beieškant“ rašė, kad „tas projektas, gal dar kiek modifikuotas, Lietuvai ir Lenkijai anuomet būtų tikras išganymas. T. Venclovos nuomone, „jį priėmus Vilniaus klausimas būtų išnykęs, būtų užkirstas kelias Sovietų Sąjungos intrigoms, ko gero, net būtų kitaip – ir truputį sėkmingiau – pakrypęs abiejų kraštų, taigi ir visos Europos likimas 1939–1940 m. Kad siaurakakčiai abiejose pusėse tą projektą sužlugdė, yra istorinė tragedija“ (2).

Prof. Alfredas Bumblauskas savo straipsnyje „Lietuvos tūkstantmetis: dvi atmestos alternatyvos“ atkreipė dėmesį, kad Lietuvos politinis elitas pritarė antrajam Hymanso projektui, tačiau vis dėlto projektas buvo atmestas, nors visa kritika buvo nukreipta pirmajam šio projekto variantui. Autoriui neaišku, iš kur Lietuvoje atsirado „antihymansininkų legionai“, tačiau šiuos nuopelnus jis priskyrė tautininkams, kuriems įtaką darė Sovietų Rusijos diplomatai (3).

Ar tikrai Hymanso projektas buvo reali alternatyva Lietuvos ir Lenkijos konfliktui išspręsti? Šio straipsnio tikslas – atskleisti tarpukario Lietuvos, Vilniaus lenkų ir Lenkijos politikų bei visuomenės nuomonę apie Hymanso projektą ir išanalizuoti, ar jis galėjo būti priimtas.

I. Lietuvos politinio elito ir visuomenės nuomonė apie Hymanso projektą

XIX a. pabaigoje Jonas Basanavičius suformavo lietuvybės modelį, pagrįstą lietuviškų etnografinių vertybių – kalbos, tautosakos, istorijos – puoselėjimu. Dr. Česlovas Laurinavičius rašė, kad „Aušros“ žurnale pradėta plėtoti mintis, kad istorinė Lietuvos unija su Lenkija buvusi klaida, ir kad būtina atsisakyti visų unijinių tradicijų, visų pirma, lenkų kalbos (4). Anot, Č. Laurinavičiaus, ši J. Basanavičiaus suformuluota politinė linija buvo priešiškai sutikta Lenkijos visuomenėje ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijoje gyvenusioje lenkiakalbėje aukštuomenėje, tačiau lietuviškajai valstietijai ir iš jos kilusiai inteligentijai ji tapo nacionalistine mentaline tapatybės paradigma. Ši paradigma buvo atsvara besiformuojančiam lenkiškajam nacionalizmui, nes po unijinės valstybės padalinimų į Lietuvą pradėjo labiau skverbtis lenkiškoji kultūra, o su ja ir Lenkijos pastangos slopinti bet kokią Lietuvos politinio atskirumo tradiciją.

Nežinomas savanoris, 1919–1920 m. Lietuvos kariuomenėje buvo daug nepilnamečių savanorių, todėl net buvo pakeistas rinkimų įstatymas ir Lietuvos kariuomenės kariams rinkimuose į Steigiamąjį Seimą leista balsuoti nuo 17 metų amžiaus, o kitiems piliečiams – tik nuo 21 metų

2. Nežinomas savanoris, 1919–1920 m. Lietuvos kariuomenėje buvo daug nepilnamečių savanorių, todėl net buvo pakeistas rinkimų įstatymas ir Lietuvos kariuomenės kariams rinkimuose į Steigiamąjį Seimą leista balsuoti nuo 17 metų amžiaus, o kitiems piliečiams – tik nuo 21 metų

1918 m. vasario 16 d. paskelbę Nepriklausomybės aktą visų srovių Lietuvos politikai turėjo aiškų tikslą – sukurti tautinę valstybę keturiose lietuviškose gubernijose su istorine sostine Vilniumi, tačiau šis tikslas susidūrė su atsikuriančios Lenkijos valstybės pretenzijomis į visas LDK žemes. Nuo 1919 m. pavasario Lenkija kariavo nepaskelbtą karą prieš Lietuvą, ne tik puldama Lietuvos kariuomenę, bet ir organizuodama POW sukilimą Kaune. Į šį konfliktą įsikišo Tautų Sąjunga, bandydama sustabdyti karinius veiksmus, pasiūliusi plebiscitą ginčytinose vietovėse, tačiau abi valstybės dėl įvairių priežasčių atsisakė plebiscito.

1921 m. gegužės 11 d. derybų Briuselyje metu tarpininkaujant Belgijos atstovui prie Tautų Sąjungos Pauliui Hymansui Lietuvai ir Lenkijai buvo pasiūlytas projektas, pagal kurį Lietuva turėjo tapti federacinė valstybė, sudaryta iš lygiateisių Vilniaus ir Kauno kantonų, valstybinės kalbos turėjo būti lenkų ir lietuvių. Užsienio politika, karo ir ekonomikos reikalai ateityje turėjo būti reguliuojami per politinį organą, išrinktą Lietuvos ir Lenkijos seimų. Lietuviai šį projektą atmetė ir tada ėjo nauja fazė – derybos Ženevoje, kuriose buvo pasiūlytas naujas projektas, pagal kurį Vilniaus kraštui suteikiama autonomija, tačiau Vilnius būtų Lietuvos sostinė ir jame turėjo reziduoti Lietuvos valdžia. Valstybinės kalbos turėjo būti lietuvių ir lenkų. Abi valstybės – ir Lietuva, ir Lenkija – Hymanso pasiūlymą atmetė, tačiau Lietuva nesusitaikė su istorinės sostinės praradimu per visą tarpukario laikotarpį ir iki pat 1938 m. ultimatumo atsisakė užmegzti diplomatinius santykius.

Lietuvos poziciją P. Hymanso pasiūlymo atžvilgiu nulėmė ne tik Vyriausybės, Seimo, atskirų frakcijų, jų lyderių bei opozicijos veiksmai, bet ir visuomenės nuomonė. A. Bumblauskas rašė, kad Hymanso projekto priėmimui pritarė visas Lietuvos politinis elitas. Pažiūrėkime, ar tikrai.

1921 m. rugsėjo 20 d. užsienio reikalų ministras Juozas Purickis Steigiamojo Seimo posėdyje įrodinėjo derybų reikalingumą, gąsdindamas Seimą, kad derybų nutraukimas „reikštų Vilniaus srities išsižadėjimą“ ir gali privesti prie karo su Lenkija ir visos Lietuvos okupacijos, patarė nepamiršti, kad Lenkijai praradus nepriklausomybę, Lietuva irgi neišsilaikytų (5). Vis dėlto, Steigiamajame Seime daugumą turėjęs krikščionių demokratų blokas nesutiko su J. Purickio nuomone. Bloko lyderiui Mykolui Krupavičiui pasiūlius Lietuvos krikščionių demokratų partijos (toliau – LKDP) centro komitetas dar 1921 m. birželio 14 d. nutarė slapta instrukcija paskatinti partijos organizacijas protestuoti prieš Hymanso projektą (6). 1921 m. rugsėjo 12–15 d. įvykusioje krikščionių demokratų konferencijoje priimtoje rezoliucijoje „lenkų klausimu“ rašoma: „Lietuvai nepriimtini jokie ryšiai su Lenkija, jei kėsintųsi aprėžti Lietuvos nepriklausomybę“. Dėl didelio Tautų Sąjungos ir didžiųjų valstybių spaudimo ir krikščionių demokratų bloke buvo svyruojančių. Vis dėlto, 1921 m. spalio 22 d., spalio 28 d., lapkričio 19 d. posėdžiuose visi LKDP centro komiteto nariai pasisakė prieš Hymanso projekto priėmimą, nors J. Purickis pranešė, kad visi Lietuvos atstovai užsienyje patarė priimti projektą, nes priešingu atveju Lietuva liks izoliuota.

Seimo Liaudininkų ir Valstiečių sąjungos (toliau – LSLDP ir LVS) bloke buvo daugiau pritariančių projekto priėmimui, tačiau ir jie buvo mažuma. Frakcijos posėdyje Ministras Pirmininkas Kazys Grinius pasisakė už projekto priėmimą. Jo nuomonei prieštaravo dr. Jonas Staugaitis, Petras Ruseckas, Ladas Natkevičius, Antanas Tamošaitis. Už priėmimą pasisakė Kazys Škirpa, argumentuodamas, kad reikia prisidėti prie didžiųjų Europos valstybių grupės, nes „ginklo jėga viešpatauja“, bei Mykolas Sleževičius. P. Ruseckas K. Škirpą apkaltino bailumu (7). Balsuojant buvo priimtas P. Rusecko pasiūlymas, kad jokių diskusijų objektu negali būti Lietuvos nepriklausomybės siaurinimas. Kitame posėdyje. K. Škirpa kalbėjo, kad Vyriausybės projektas nukreipia Lietuvą į Antantės pusę. Jo nuomone, neutralitetas yra geras dalykas, bet šiuo metu Lietuvai nepriimtinas, nes „vis tiek reikės į Vilniaus konfliktą įsikišti, kaip jau įvyko su bolševikais Sovietų Rusijos ir Lenkijos kare“, o tai pakenkė Lietuvai (8). M. Sleževičius aiškino, kad reikia atsižvelgti į realybę, priminė, kad politiką diktuoja galingieji, o rusams ir vokiečiams negalima leisti susitarti, nes jie nori sunaikinti Lenkiją, o paskui likviduos ir mažąsias valstybes. Jis kalbėjo, kad Hymanso projekte nėra unijos požymių, o Lietuva dūsta be Vilniaus, Klaipėdos ir tranzito. Jo nuomone, Lietuvai iškyla dilema: Hymanso projektas arba okupacija.

1921 m. spalio 8–11 d. LSLDP ir LVS metiniame suvažiavime Seimo nario Vlado Lašo vadovaujama opozicinė grupė užsipuolė K. Griniaus Vyriausybę, kaltindama viešosios nuomonės nepaisymu, ir pareikalavo atšaukti partijos narius iš Vyriausybės (9). Nemažai kritikos susilaukė ir M. Sleževičius. Suvažiavime laimėjo radikalusis sparnas – rezoliucijoje „Dėl Lietuvos politinės padėties“ suvažiavimo dalyviai pasmerkė P. Hymanso projektą, kaip žalingą Lietuvai. Suvažiavimas kategoriškai atsisakė atsakomybės už Vyriausybės politiką, nors jai tebevadovavo K. Grinius. Vėliau savo atsiminimuose K. Grinius rašė, kad jam, ministrams Ernestui Galvanauskui, J. Purickiui, Jonui Šimkui „tasai projektas su nesvarbiomis pataisomis atrodė priimtinas, bet daugeliui neatsakingų mūsų patriotų, ypač jaunajai kartai (kariams, studentams) buvo negalimas“ (10). K. Griniaus nuomone, P. Hymanso projektas tuo metu buvo vienintelė galimybė atgauti Vilnių. Jis manė, kad turint savo administraciją, mokyklas ir vadovavimą, vietinę kariuomenę, galima buvo Vilniją sulietuvinti.

Opozicijoje buvusi Lietuvos socialdemokratų partijos (toliau – LSDP) frakcija kategoriškai pasisakė prieš Hymanso projekto priėmimą. 1921 m. rugsėjo 9 d. Steigiamojo Seimo posėdyje LSDP frakcija įteikė interpeliaciją Ministrui Pirmininkui, kurioje Hymanso projektas vertinamas kaip bandymas inkorporuoti Lietuvą į Lenkijos sudėtį, smerkiamas Lietuvos delegacijos nuolaidumas ir noras priimti projektą (11). LSDP lyderis Steponas Kairys sakė, kad socialdemokratų frakcija dabartinę Lenkiją visuomet laikė didžiausiu ir pavojingiausiu Lietuvos priešu. Stasio  Digrio nuomone, priėmus Hymanso projektą Lietuva taps Lenkijos provincija.

Žydų frakcija taip pat prieštaravo Hymanso projekto priėmimui. 1921 m. rugsėjo 25 d. Nachmanas Rachmilevičius perskaitė Žydų frakcijos deklaraciją, kurioje pasisakė prieš bet kokią sąjungą su Lenkija, ir pareiškė, kad atsakomybė už Lietuvos likimą tenka ne valdžios atstovams, bet dabartinei Seimo daugumai (12). Net tarptautinės teisės specialistas Andre Mandelstamas, buvęs Lietuvos delegacijos Briuselyje konsultantas, patarė griežtai atsiriboti ne tik nuo federacijos pavadinimo, bet ir nuo jos esmės, nes tai būtų „kolonijos, o ne suvereni valstybė“ (13).

Visuomenės nuomonę atspindi spaudoje skelbti pranešimai apie mitingus ir rezoliucijos, nukreiptos prieš Hymanso projektą. Liepos 10 d. Kaune Rotušės aikštėje įvyko didžiulė demonstracija už Lietuvos nepriklausomybę ir prieš Tautų Sąjungos pasiūlymą, kurioje dalyvavo apie 9 000 žmonių. Mitinge buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti atmesti Tautų Sąjungos rezoliuciją. Ją pasirašė visų organizacijų atstovai ir įteikė Steigiamojo Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui ir Ministrui Pirmininkui K. Griniui (14). Laikraštyje „Lietuva“ buvo spausdinamos rezoliucijos, nukreiptos prieš Hymanso projektą, priimtos valsčių ir miestelių mitinguose arba susirinkimuose.

Paskelbus antrąjį Hymanso projektą, Lietuvoje kilo nepasitenkinimas ir neramumai dėl vedamų derybų su Lenkija. Buvo šaukiami susirinkimai, kuriuose reikalauta atmesti projektą. Spalio 23 d. liaudininkų Kauno kuopos iniciatyva miesto teatre buvo sušauktas mitingas dėl antrojo Hymanso projekto priėmimo. Pranešėjai buvo Petras Leonas, Seimo LSDP frakcijos lyderis S. Kairys, Jonas Vileišis, diskusijose dalyvavo Juozas Pajaujis, Seimo vicepirmininkas dr. Jonas Staugaitis, ministras E. Galvanauskas. Mitinge, kuriame dalyvavo apie 1 000 žmonių buvo vienbalsiai nutarta, kad „priėmus Hymanso projektą ir pasirašius jį kaip sutartį su Lenkija, Lietuvos Respublika netektų nė savo nepriklausomybės, nė savo suverenumo“ (15).

Antihymansinės nuotaikos pasireiškė ir kariuomenėje. Krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir generalinio štabo viršininkas rugsėjo 11 d. įteikė Vyriausybei slaptą raštą, kuriame pranešė apie kariuomenės nepasitenkinimą vykstančiomis derybomis su Lenkija. Kariuomenės vadovybė įspėjo, kad gali įvykti perversmas, jei nebus nutrauktos derybos su Lenkija (16).1921 m. lapkričio 25 d. buvo įvykdytas pasikėsinimas prieš Lietuvos delegacijos vadovą E. Galvanauską.

Į Seimą nepatekusios Tautos Pažangos partijos lyderiai savo partinėje spaudoje ne kartą pasisakė prieš Hymanso projektą. 1921 m. gegužės mėnesį Antanas Smetona „Lietuvos balse“Hymanso siūlymą pavadino „ne federacija, bet inkorporacija“. Jo nuomone, projektas eina toliau nei Liublino unija, nes suskaldo Lietuvą į dvi dalis ir įveda privalomą lenkų kalbą (17). Tokiu būdu Lietuva taptų Lenkijos dalimi. A. Smetona pasiūlė Vyriausybei atsistatydinti, jei ji sutiko su tuo projektu, o derybas nutraukti ir ieškoti kitos išeities. Kitame straipsnyje A. Smetona rašė, kad „Vilnius bijąs priverstino sulietuvinimo, o mes bijome priverstino visos Lietuvos sulenkinimo“ (18). Augustinas Voldemaras Hymanso projekto priėmimą vadino „nepriklausomybės palaidojimu“ (19) bei „konfederacija, kuri baigiasi paprasta federacija“ (20). Vilniaus universiteto doc. dr. Algis Povilas Kasperavičius rašė, kad opozicijoje būdami tautininkai Lietuvai siūlė Suomijos variantą, joje kurioje buvo įteisintos dvi kalbos, bei palankų dvarininkams žemės reformos klausimo sprendimą, tačiau kategoriškai nepritarė nei autonomijai, nei federacijai su Lenkija (21).

A. Bumblauskas teigė, kad tautininkai, veikiami Sovietų Rusijos diplomatų, suorganizavo antihymansinę kompaniją (22), tačiau, ar jie galėjo turėti tokią įtaką? 1923 metais vykę I Seimo rinkimai rodo, kad tautininkai didelės įtakos visuomenei neturėjo, nes vėl nebuvo išrinkti į Seimą, nors rinkiminėje kovoje kaltino savo politinius priešininkus buvus Hymanso projekto šalininkais.

Steigiamojo Seimo atsišaukimas, 1920 m. rugsėjo 25 d.

3. Steigiamojo Seimo atsišaukimas, 1920 m. rugsėjo 25 d.

1921 m. gruodžio 22 d. Steigiamojo Seimo posėdyje vienbalsiai buvo pritarta Vyriausybės nutarimui nepriimti Hymanso projekto, bet pasilikti Tautų Sąjungoje (23). Užsienio reikalų viceministras Petras Klimas išreiškė nuomonę, kad Hymanso projekte siūloma Lietuvoje įvesti dvikalbystė „įžeidžia tautinę sąmonę“ ir visas kitus siūlymus jis vertino kaip Lenkijos dominavimą įteisinančius faktus. Liaudininkas dr. Jonas Staugaitis manė, kad Lenkija stipresnė, todėl, priėmus Hymanso projektą, ji gali Lietuvą privesti prie unijos. Krikščionių demokratų lyderis M. Krupavičius pabrėžė, kad Hymanso projektas yra nepriimtinas, nes neša vergiją ir naikina valstybės suverenumą ir pasidžiaugė, kad dar nė vienu klausimu tauta nebuvo tokia vieninga. S. Kairys kritikavo Vyriausybę, kad leido delegacijai tiek nuolaidžiauti ir pasiduoti Antantės spaudimui, o nekreipė dėmesio į Lietuvos visuomenės nuomonę. Sprendimas atmesti Hymanso projektą 1921 m. gruodžio 24 d. praneštas Tautų Sąjungai.

Šveicarijos profesoriaus Makso Nydermano nuomone Lietuvoje Hymanso projekto neleido priimti „nerami opozicija, kuri susidėjusi iš socialistų, ėjusių paklusniai paskui Aralovą ir tautininkų kraštutiniosios Pažangos su A. Smetona ir A. Voldemaru priešaky“ (24). Jis rašė, kad socialistai norėjo atitraukti Lietuvą nuo Vakarų ir pasukti į Sovietų Rusiją, o tautininkai negalėjo nurimti pralaimėję rinkimus, todėl savo spaudoje aštriai kritikavo Vyriausybę ir Seimą.

Iš dalies Šveicarijos profesorius buvo teisus, tačiau tiesioginių ryšių su Sovietų Rusijos ambasada, kaip, ištyrinėjęs Rusijos archyvus, įrodė VU prof. dr. Zenonas Butkus, turėjo ne socialdemokratai, bet Tautos Pažangos partijos lyderiai. Kiek įtakos Hymanso projekto atmetimui turėjo Sovietų Sąjunga, reikia dar ištirti. Lietuvos šaltiniai rodo, kad abiem Hymanso projektams nepritarė Steigiamojo Seimo valdančioji dauguma – Krikščionių demokratų blokas, išskyrus užsienio reikalų ministrą J. Purickį, bei Socialistų liaudininkų ir valstiečių sąjungos blokas, išskyrus M. Sleževičių, K. Škirpą ir dar kelis frakcijos narius. Kelių Seimo ir Vyriausybės narių nuomonė negalėjo paveikti daugumos politinio elito ir visuomenės nuomonės.

Pagrindiniai Lietuvos politikų ir visuomenės argumentai prieš Hymanso projektą buvo šie:

1) priėmus šį projektą, Lietuvoje bus sustabdyta žemės reforma;
2) Lietuva bus įvelta į Lenkijos imperialistinius karus;
3) būdama maža Lietuva taps Lenkijos provincija.

Dr. Č. Laurinavičius pabrėžė, kad labiausiai valstietišką lietuvių tautą veikė 1921 metais įsibėgėjusi žemės reforma ir susitaikymo su Lenkija atveju baimė negauti žemės (25). Siekdamos nuo karų pavargusią tautą konsoliduoti kovai su Lenkija šia baime pasinaudojo didžiausios Steigiamojo Seimo frakcijos – krikščionių demokratų blokas, liaudininkai ir socialdemokratai. Jų požiūrį rodo Steigiamojo Seimo 1920 m. rugsėjo 25 d. nepaprastajame posėdyje priimtas atsišaukimas, kuriame Lenkijos ir Lietuvos konfliktas traktuojamas ne tik kaip konfliktas tarp dviejų valstybių, bet ir kaip socialinis konfliktas – dvarininkų kova su valstiečiais. Jame rašoma: „Ginkimės nuo svetimos, mūsų dvarininkų vedamos kariuomenės, nes jei nesiginsime, tai dvarininkai pas mus viršų paims, tai mes niekad negalėsime žemės reformos padaryt, tai dvarai dvarininkų rankose liks arba bus išdalinti lenkų legionininkams“ (26).

Buvęs socialdemokratas Augustinas Janulaitis 1925 m. rašė, kad Lietuvai keltų grėsmę Lenkijos įsivyravimas, net tuomet, autoriaus nuomone, ateitų „dvarininkai ir atimtų padalintas žemes“ (27).

Dr. Audrius Abromaitis konstatavo, kad socialinio klausimo iškėlimą į pirmąją vietą sąlygojo ne tik radikalios gyventojų nuotaikos, bet ir lenkiškai kalbančių piliečių nelojalumas besikuriančiai Lietuvos valstybei (28). Agresyvūs Lenkijos veiksmai ir Lietuvos politikų atsakomoji reakcija suformavo Lenkijos kaip priešo įvaizdį, kuris įsitvirtino Lietuvos visuomenėje, tapdamas sunkiai kontroliuojama jėga, veikusia Lietuvos politinį gyvenimą.

Šiuo metu kai kurie istorikai teigia, kad pagrindinis argumentas buvo lenkų kalbos įvedimas ir baimė dėl lietuvių kultūros, tačiau šaltiniai rodo, kad lenkų kalbos įvedimo šalia lietuvių kalbos Lietuvos politikai mažiau bijojo, nei susisaistymo su Lenkija bendromis konvencijomis. Briuselyje delegacijos pirmininkui E. Galvanauskui pranešus Tautų Sąjungos atstovų pasiūlymą, kad Lietuvoje įvedus 2 – lietuvių ir lenkų – valstybines kalbas galbūt nereikėtų svarstyti kantonų ar teritorinės autonomijos klausimo, M. Sleževičius kalbėjo, kad sutiktų įvesti 2 valstybines kalbas, jei pavyktų išvengti kantonų. Jis manė, kad tuo metu jau nebuvo lietuvių sulenkinimo pavojaus. Vladas Jurgutis, priešingai, manė, kad sulenkinimo pavojus yra, be to, dviejų kalbų įvedimas blogai paveiktų šalies gyventojų nuotaikas (29). Tačiau derybose kantonų arba teritorinės autonomijos bei dvikalbystės klausimai buvo pasiūlyti lygiagrečiai, o ne kaip alternatyva.

Jau gyvendamas emigracijoje diplomatas Vaclovas Sidzikauskas pripažino, kad nors Steigiamajam Seimui nepavyko išspręsti Lietuvos sienų su Lenkija klausimo, tačiau jo užimta pozicija šiuo klausimu buvo teisinga. Jo nuomone, santykių su Lenkija nebuvimas „lengvino tautinės konsolidacijos vyksmą, greitino tautinės sąmonės ugdymą, brandino tautos ryžtą ir kovingumą. Jei Steigiamasis Seimas 1921 m. būtų nusileidęs Vilnius greičiausiai būtų atsidūręs sovietinėje Gudijoj, jei ne komunistinėj Lenkijoj“ (30). Panašaus požiūrio laikėsi beveik visi emigracijoje atsidūrę istorikai.

Zenonas Ivinskis, lietuvių ir lenkų nesutarimų priežasčių ieškojęs bendroje istorijoje, J. Pilsudskio federacijos idėją, dėl kurios L. Želigovskis užėmė Vilnių, pavadino „Liublino unijos ir jos pasekmių šešėliais“ (31). Istoriniai faktai, jo nuomone, pakankamai parodė, kaip lenkai per šimtmečius iki pat naujausių laikų vis buvo suinteresuoti Lietuvos sąskaiton vesti aktyvią rytų („kresų“) politiką. 1969 m. mąstydamas apie nepriklausomą Lietuvą, jis siūlė lietuviams ir lenkams paieškoti naujo kelio būsimiems santykiams. Z. Ivinskis pasidžiaugė, kad Lenkijoje istorikas P. Łossowskis kritikuoja Pilsudskio klaidas, padarytas Lietuvos atžvilgiu. Jo nuomone, ir emigracijoje jau ne vienas lenkų šviesuolis yra praregėjęs, kokią didžiulę skriaudą Lietuvai, nekalbant apie kitus nuostolius, Lenkija padarė, negrąžindama jai jos sostinės. Z. Ivinskis rašė, kad ši stambi Lenkijos užsienio politikos klaida ne tik neleido konsoliduotis Pabaltijo valstybių santarvei, ne tik privertė Lietuvą pirmąją sudaryti su Maskva nepuolimo sutartį, bet turėjo nemalonių atgarsių ir pačiai Lenkijai.

II. Vilniaus lenkų politinių grupių požiūris į Lietuvos nepriklausomybę

Konservatyviajai Lietuvos lenkakalbei bajorijai nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo nepriimtina, nes ji siekė atkurti ne nepriklausomą Lietuvą, bet nepriklausomą Lenkiją, prie kurios būtų prijungtos buvusios LDK žemės. Vokiečių istorikas Hans-Jürgen Bömelburg savo straipsnyje analizuodamas Lietuvos nepriklausomybės siekimus ir Lenkijos požiūrį rašė, kad lenkakalbiai Vilniaus regiono atstovai aiškiai suvokė save kaip visuomeninį politinį elitą, tradicinius šalies valdančiuosius, kurie turėjo Lietuvoje įgyvendinti civilizacijos misiją (32). Autoriaus nuomone, į lietuvius ir baltarusius jie žiūrėjo kaip į ant žemesnės civilizacijos pakopos stovinčius žmones, kuriems pakilti galima buvo tik asimiliavusis su lenkiškuoju elementu. Vilniaus lenkų visuomenėje ir kitur buvo įsigalėjęs lietuvių, kaip šiurkščių, menkos kultūros valstiečių įvaizdis, ir tuo buvo dažnai naudojamasi.

Kilus konfliktui dėl sienų Lietuvos politikai bandė derėtis ir su Lenkija, ir su Vilniaus lenkais. 1920 m. gruodžio mėnesį vykusių derybų Varšuvoje metu Lenkijos kairiųjų partijų atstovai Lietuvos delegacijos atstovams davė suprasti, kad jie atsisakytų unijos ar federacijos idėjos, bet Lietuvai reikalinga kantonų sistema ir tuo klausimu lietuviams reikėtų susitikti su Vilniaus kairiosiomis partijomis (33). Tuo metu lietuvių delegacija išgirdo apie „Vidurio Lietuvos kantono“ projektą, kurį jai įteikė Kauno gubernijoje gimęs generolas Aleksandras Babianskis (34). Po susitikimų su Lietuvos delegacijos Varšuvoje nariais A. Babianskis pamatė, kad lietuviai nenori nei unijos, nei federacijos su Lenkija, todėl paruošė naują „Didžiosios Lietuvos“ projektą, artimą konfederacijai, kurį 1921 m. vasario 22 d. atspausdino oficioze „Lietuva“ (35). Savo straipsnyje, A. Babianskis patarė lietuviams įgyti Vilniaus visuomenės palankumą, užmegzti artimesnius santykius su Varšuva ir Vilniumi. „Lietuva“ rašė, kad tik Mykolas Romeris ir A. Babianskis bandė taikiai išspręsti lietuvių ir lenkų santykius. A. Babianskis Varšuvoje leidžiamame „Kurjer Polski“ ne kartą stengėsi švelninti ir aiškinti lietuvių elgesį, pasisakė prieš POW bei L. Želigovskio akcijas Lietuvoje.

M. Romeris buvo Lietuvos ir Lenkijos susitaikymo šalininkas, kuris ne kartą darė pranešimus Lietuvos Steigiamojo Seimo Liaudininkų frakcijai, bet ir tarpininkavo Seimo narių ir Vilniaus krašto lenkų politinių grupių susitikimuose. Pirmieji tartis su Vilniaus lenkais su oficialiu užsienio reikalų ministro pavedimu 1920 m. gruodžio 21 d. išvažiavo M. Romeris ir S. Kairys (36). 1921m. vasario 23 d. į Vilnių atvyko Seimo Liaudininkų frakcijos delegacija Felicija Bortkevičienė, Vytautas Račkauskas, Jonas Makauskas ir socialdemokratų atstovas Kazys Venclauskis. Prie jų prisidėjo iš Varšuvos grįždami Zigmas Žemaitis, Bronius Kazys Balutis ir Ignas Jonynas (37).

Lenkų liaudies sąjunga „Odrodzenie“ (Atgimimas) pateikė Lietuvos valstybės sutvarkymo projektą, kuriame siūlė Lietuvą padalinti į Kauno ir Vilniaus kantonus, kurie turėtų atskirus Seimus ir Vyriausybes. Bendrus reikalus spręstų abiejų Seimų delegacija pagal Austrijos–Vengrijos pavyzdį, o vykdytų bendra Vyriausybė iš kelių ministrų, reziduojančių Vilniuje. Be to, šis projektas numatė glaudžius ryšius su Lenkija, tačiau jie priklausytų nuo to, kaip būtų užtikrintos tautybių teisės Vilniaus krašte. Jei tautybių teisės būtų užtikrintos tokiu būdu kaip pasiūlė „Odrodzenie“, santykiai su Lenkija galėtų apsiriboti bendrais kariniais ir užsienio politikos sprendimais bei kultūriniu, finansiniu ir ūkiniu bendradarbiavimu. O jei nebūtų dviejų kantonų valstybės, tai reikėtų Lietuvą susieti su Lenkija federaciniais ryšiais – su bendru Lietuvos–Lenkijos Seimu ir bendra Vyriausybe (38). „Odrodzenie“ pasiūlytas projektas, pateiktas Lietuvos liaudininkų delegacijai kovo 1 d., buvo panašus į A. Babianskio. Panašu, kad šie projektai, kurie gynė Vilniaus lenkų interesus, ir tapo Hymanso projekto pagrindu.

Seimo Liaudininkų ir valstiečių sąjungos frakcijų posėdyje kovo 3 d. (39) V. Račkauskas „Odrodzienie“ vadino netvirta, J. Pilsudskio idėjas remiančia partija, kurios ideologinius pagrindus galėtų sugriauti kitokia propaganda.„Lietuvos“ oficioze šie pasitarimai apibendrinti, įvertinant derybas kaip „sveiką žingsnį“ (40). Oficiozas palankiai vertino faktą, kad Vilniaus klausimas pagaliau perkeltas iš tarptautinės plotmės santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos į „Lietuvos vidaus klausimą“. Antras pliusas – tai bandymas konkretizuoti Lietuvos valstybės vidaus sutvarkymą, neskriaudžiant nė vienos tautinės grupės.

Liaudininkų pavyzdžiu pasekė Seimo krikščionių demokratų blokas – 1921 m. balandžio 20 d. į Vilnių atvyko Steigiamojo Seimo krikščionių demokratų bloko atstovai Juozas Vailokaitis ir Kazimieras Jokantas išsiaiškinti lenkų dešiniųjų grupių nuostatas Vilniaus ir Lietuvos atžvilgiu (41). 1921m. balandžio 24–26 d. jie susitiko su lenkų visuomenės grupėmis: tautiniais demokratais, krikščionimis demokratais, demokratais „krajovcais“, „Odrodzenia“ bei dvarininkų grupe. Savo pranešime apie pasikalbėjimus su Vilniaus lenkų grupėmis Seimo nariai rašė, kad prieita prie tokios išvados: „Lietuva nepriklausoma valstybė – savo nepriklausomybės gynime remiasi Lenkija“(42). Lietuvos atstovai sutiko, kad ši formulė svarstytina. Visos lenkų grupės tikino, kad Lenkija nemano griauti etnografinės Lietuvos valstybingumo ir nesiųs savo kariuomenės į tą Lietuvos teritoriją, kurioje yra įvykę rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Diskusijos vyko ramiai ir rimtai, buvo bandoma ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Seimo nariai pastebėjo, kad Vilniaus lenkų visuomenė yra fanatiškai suagituota ir paniškai bijo, kad Vilniaus vėl neužimtų Lietuvos kariuomenė, nes toks žingsnis jiems tolygus okupacijai ir vergijai. Jie manė, jeigu Lietuva garantuotų, kad nesiųs savo kariuomenės į Vilnių ir suteiks galimybę ne tik tautinėms, bet ir visuomenės grupėms dalyvauti sudarant valstybę, tuomet tarp lenkų visuomenės atsiras grupių, remiančių Lietuvą. Kaip matome, Lietuvos politikai bandė kalbėtis su Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis, tačiau pernelyg didelė praraja juos skyrė. Dialogui reikėjo daugiau laiko, tačiau jo nebuvo. Pradėjus svarstyti P. Hymanso projektą Lietuvos politikų ir Vilniaus lenkų politinių grupių derybos nutrūko.

Vilniaus lenkų neigiamą požiūrį į Lietuvą bei lietuvius patvirtina dabartinių lietuvių ir lenkų istorikų darbai. Dr. Andžejus Pukšto (Andrzej Pukszto) rašė, kad Vilniaus lenkai labiausiai bijojo lituanizacijos, o dvarininkai siekė išsaugoti savo privačią nuosavybę. Jie norėjo, kad Vilnius geriau būtų Lenkijos pakraščio miestu, negu Lietuvos sostine (43). Autorius teigė, kad daugiakultūriškumo atmosferai Vilniuje atsirasti buvo neįmanoma, nes buvo suformuotas lenko „kresuose“, t. y. pakraščiuose mitas – „lenko, kuris be atvangos gina Europą nuo tironijos ir yra vienas iš pagrindinių varomųjų lenkų valstybės plėtros jėgų“ (44). Jo nuomone, Vilniaus lenkai dar labiau nei lietuviai blokavo Lenkijos–Lietuvos federacijos įgyvendinimą buvusios LDK teritorijoje ir atliko separatoriaus vaidmenį tarp Lenkijos ir Lietuvos. Lenkų istorikas dr. Włodzimierz Suleja taip pat rašė, kad federaciniams J. Pilsudskio planams nebuvo palanki stipri inkorporacinė srovė, kuri vyravo tarp Vilniaus krašto lenkų (45).

Lenkų istorikas Darišas Špoperis (Dariusz Szpoper), tyrinėdamas Aleksandro Meištovičiaus (Aleksandr Meysztowicz), lenkų politiko, kilusio iš Kauno gubernijos, biografiją, rašė, kad A. Meysztowiczius manė, kad federacija neįmanoma, nes neatitinka nei lenkų, nei lietuvių interesų. Jis pasisakė už „Kauno Lietuvos“ užėmimą ginklu ir prijungimą prie Lenkijos, siūlė tik palaukti palankios progos, pasisakė, kad „už represijas Kaune, reikia atsirevanšuoti represijomis Vilniuje“ (46). Šis asmuo vėliau buvo paskirtas „Vidurio Lietuvos“ laikinosios komisijos pirmininku ir organizavo rinkimus į Vilniaus seimą, kuris nusprendė Vilniaus kraštą prijungti prie Lenkijos. Prieš rinkimus jis suėmė grupę lietuvių, kurie paskui buvo ištremti į Lietuvą.

Indrė Karčiauskaitė, analizavusi Vilniaus spaudos požiūrį į Lietuvos Respubliką, atkreipė dėmesį, kad Vilniaus lenkiškoji spauda Lietuvą piešė vien juodomis spalvomis: Lietuvą vadindavo „Kauno Lietuva“, vokiečių ir bolševikų veiksmų poligonu, paniškai jautė Lietuvos grėsmę ir atvirai ragino užimti Kauną (47).

Apžvelgta istoriografija ir šaltiniai akivaizdžiai parodo, kad palankumą Lietuvai rodė tik nedidelė Vilniaus lenkų grupė, veikiama M. Romerio ir A. Babianskio, o dauguma Vilniaus lenkų bijojo besikuriančios Lietuvos valstybės ir lituanizacijos. Jie nepritarė jokiam Hymanso projekto variantui, o siekė, kad jų gyvenamos žemės būtų prijungtos prie Lenkijos. Vokiečių istorikas H. J. Bömelburg rašė, kad „tiek lenkų, tiek lietuvių pusėje šiame konflikte neturėjo galimybių išlikti tie, kurie ieškojo sprendimų, peržengiančių tautinių interesų ribas, ir stengėsi pratęsti šimtmečius gyvavusį taikų bendrabūvį. Tokios tarpinės grupės pateko tarp girnapusių dviejų valstybių nacionalizmo“ (48). M. Romeriui ir A. Babianskiui taip pat teko apsispręsti, kurią pusę pasirinkti. M. Romeris pasirinko Lietuvą, o A. Babianskis – Lenkiją.

III. Lenkijos politikų projektai Lietuvos atžvilgiu

Lenkija pradėjo kurtis I pasaulinio karo metu griūvant Prūsijai, Rusijai ir Austrijai–Vengrijai, XVIII amžiuje pasidalijusioms Abiejų Tautų Respubliką: Lenkijos politiniai lyderiai pretendavo atkurti istorines sienas, buvusias iki padalijimų, tačiau susidūrė su Antantės valstybių, kurios įsivaizdavo Lenkiją etnografinėmis sienomis, požiūriu bei kitų tautų nacionaliniais judėjimais, siekiančiais sukurti nepriklausomas valstybes. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas David Lloyd George kalbėjo apie Lenkiją, kaip apie „istorinę nevykėlę“, kuri „laisvę laimėjo ne savo pačios pastangomis, bet per kitų kraują“, kuri „kitoms tautoms primetė tokią pačią tironiją“, kokią pati metų metais kentė (49). J. Pilsudskio vadovaujama kariuomenė jėga bandė įtvirtinti kuo didesnes Lenkijos sienas vakaruose ir rytuose, todėl Lenkija turėjo konfliktų su visais savo kaimynais, o net trečdalį tarpukario Lenkijos gyventojų sudarė tautinės mažumos.

Lenkijos visuomenė į lietuvių žemes žiūrėjo kaip į tradiciškai susaistytas su Lenkija, skyrėsi tik Lietuvos žemių prijungimo formos. Endekai (tautiniai demokratai) ir apskritai dešinieji svajojo sukurti tautinę valstybę, todėl norėjo aneksuoti dalį Lietuvos, kurioje vyravo lenkai, o likusi dalis, jų nuomone, galėjo egzistuoti kaip tautinė valstybė.

Lenkijos socialistų partija (Polska Partia Socjalistyczna) bei jos lyderis J. Pilsudskis ir kiti kairieji norėjo prisijungti visą Lietuvą federaciniais ryšiais. Lenkų istorikas dr. Krzysztof Buchowski rašė, kad Lietuvos atveju federalistai planavo atkurti daugiatautį organizmą, panašų į LDK, kurioje vietiniai lenkai turėjo vaidinti lemiamą vaidmenį.1919–1920 m. federalistų aplinka netikėjo, kad Lietuvos tautinės valstybės nepriklausomybė ilgai gyvuos, todėl ėmėsi įvairių veiksmų, kurie turėjo palenkti arba priversti Lietuvą atnaujinti sąjungą su Lenkija (50). 1919 m. pavasarį užėmus Vilnių mėginta jį panaudoti kaip derybų objektą, tų pačių metų vasarą nesėkmingai bandyta įvykdyti POW perversmą Kaune, siekta izoliuoti Lietuvą tarptautinėje arenoje bei, glaudžiai bendradarbiaujant su Latvija, norėta priversti Lietuvą nusileisti. Tačiau lenkų istorikas pažymi, kad šie veiksmai dužo atsimušę į sumanią Lietuvos Vyriausybės poziciją, kuri ne tik ryžtingai gynė apkarpytos Lietuvos poziciją, bet ir atkakliai siekė, kad būtų grąžintas Vilnius kaip bet kurių derybų su Lenkija sąlyga. Autorius įrodė, kad federaciniai planai buvo nepopuliarūs nei Vilniaus krašte, nei Lenkijoje, todėl J. Pilsudskis ir „Vidurio Lietuvos“ kūrėjai pralaimėjo, o Vilniaus kraštas buvo inkorporuotas į Lenkiją.

Tuo metu Lenkijoje ir Vilniaus krašte endekai turėjo daugumą, todėl lenkų politikoje vyravo aneksionistai. Tarp abiejų šių grupių vyko arši kova ir Seime, ir spaudoje. Jei J. Pilsudskiui pavykdavo sėkmingai padidinti Lenkijos teritoriją, endekai jį sveikindavo, jei nepasisekdavo, ar padėtis susikomplikuodavo, tuomet smarkiai kritikuodavo. Istorikė Regina Žepkaitė, remdamasi Lenkijos archyvų dokumentais, tvirtino, kad Lenkijos politinėse sferose nuo 1920 m. pabaigos vyravo nuomonė, jog federacija su Lietuva dar labiau sukomplikuotų Lenkijos vidaus ir tarptautinę padėtį ir tik Antantės valstybių spaudimas privertė Lenkiją sėsti prie derybų stalo (51).

Torūnės universiteto prof. Vytoldas Vojdilo (Witold Wojdyło) rašė, kad Josefo Pilsudskio propaguojamai Lietuvos sąjungos su Lenkija idėjai pritarė tik negausių Vilniaus krajovcų būrelis. Šios idėjos nepalaikė nei Lenkijos politinis elitas, nei Vilniaus krašto lenkai, todėl ji buvo pasmerkta žlugti (52). Šio autoriaus teiginius patvirtino lenkų istorikas Jacekas Gžela (Jacek Gzella), nurodydamas, kad Lenkijos endekų lyderis Romanas Dmovskis (Roman Dmowski) lietuvių gyvenamai teritorijai buvo numatęs autonomiją Lenkijos valstybės sudėtyje, o kitas endekų atstovas W. Studnickis kategoriškai pasisakė prieš abu Hymanso projektus, nes Lietuvai jie suteikia per daug laisvių (53).

1921 m. kovo 18 d. Lenkijos steigiamojo seimo posėdyje endekų atstovas Alfonsas Erdmanas perskaitė Užsienio reikalų komisijos išvadas Vilniaus žemių klausimu, kuriose Lenkija pareiškė „savo nepažeidžiamas teises į Vilniaus žemę“ ir teigė, kad nepripažįsta į ją jokių teisų „Kauno Lietuvai“. Taip pat Lenkijos Seimas deklaravo siekimą „taikiai išspręsti Vilniaus klausimą, remiantis vietinių gyventojų valia, tokiu būdu, kuris turi atvesti prie Lenkijos ir Lietuvos sąjungos pagal seną abiejų tautų unijos tradiciją“, tačiau manė, kad „gyvybiniai Vilniaus žemės gyventojų interesai, jų ūkių atkūrimas, krašto atstatymas ir žaizdų, padarytų per karą ir kelias okupacijas, užgydymas reikalauja galutinio viso krašto sutvarkymo, ūkio ir susisiekimo sujungimo su Vilniumi, vieningos vietinės administracijos“ (54). Už šią rezoliuciją balsavo dauguma Lenkijos seimo Užsienio reikalų komisijos narių.

Ši rezoliucija akivaizdžiai parodo, kad Lenkija, sutikdama Tautų Sąjungoje derėtis su Lietuva, savo teisėms į Lietuvos istorines žemes pagrįsti naudojo „Lenkijos ir Lietuvos sąjungos pagal seną abiejų tautų unijos tradiciją“ argumentą, tačiau kartu reiškė „savo teises į likusią Vilniaus žemės teritoriją, lenkų kariuomenės išvaduotą iš bolševikų nelaisvės, ir į Lietuvos valdomas žemes, kuriose dauguma gyventojų lenkai“. Akivaizdu, kad Lenkija nenorėjo daryti jokių kompromisų Lietuvai ir siekė greičiau inkorporuoti Vilniaus kraštą į Lenkiją.

„Gazeta Warszawska“ stebėjosi, kaip galėjo A. Babianskio ir federalistų projektas, paruoštas Belvedere, patekti į Hymanso rankas, kaip Aristido Briando ir Arthuro Jameso Balfouro pasiūlymas. Hymanso projektą federalistų nuopelnu vadino ir „Rzeczpospolita“ (55). Šie visi pranešimai rodo, kad Lenkijos endekai nepritarė vyriausybės vykdomai federalistinei politikai, A. Babianskį vadino J. Pilsudskio patikėtiniu, o jo projektą laikė J. Pilsudskio ir federalistų kūriniu, pasiūlytu P. Hymansui.

Lenkijos Seimo Užsienio reikalų komisija, Vilniaus pakomisija ir kiti Seimo atstovai 1921 m. rugsėjo mėnesį įteikė interpeliaciją užsienio reikalų ministrui, kuriame išreiškiamas nerimas dėl Vilniaus krašto bei prašoma paaiškinimo. 1921 m. rugsėjo 30 d. Seimo posėdyje Lenkijos užsienio reikalų ministras Konstantinas Skirmuntas atsakydamas į interpeliaciją, kaltino Lietuvą, kad ji pretenduoja į Vilniaus kraštą, kur beveik nėra lietuvių, ir matė tame užsienio įtaką (56). Jis aiškino, kad lenkai su Hymanso projektu sutikti negalėjo, todėl jų delegacija iš karto pareiškė, kad ji turi atmesti šį projektą, kuris sprendžia Vilniaus likimą, neatsižvelgdamas į jo gyventojų norus. Taip pat jis sakė, kad Lenkija visada taikiai stengsis išspręsti ginčą ir niekada neaneksuos žemių, kurios nėra lenkiškos, bet Vilniaus kraštas, jo nuomone, turi pasisakyti dėl savo ateities. Jis pareiškė, kad Vilnius gali būti Lietuvos sostinė, tačiau tik tokios Lietuvos, kuri būtų glaudžiai susieta su Lenkija, nes Vilnius buvo ir bus lenkiškas miestas.

S. Grabskis Lenkijos seimo Užsienio reikalų komisijos vardu pasiūlė priimti rezoliuciją, kurioje Lenkijos seimas patvirtina, kad nutarimas, kam turi priklausyti Vilniaus žemė, turi būti priimtas atsižvelgiant į vietos gyventojų valią. Lenkija negali priimti jokio sprendimo, kuris disponuotų Vilniaus žeme be jos gyventojų sutikimo, kaip siūlo Hymanso projektas. Lenkijos seimas patvirtino, kad neaiški Vilniaus krašto padėtis kelia grėsmę Lenkijos rytinių sienų saugumui, todėl mano, kad negalima atidėlioti Vilniaus seimo, kuris nuspręstų krašto teisinę ir politinę padėtį, sušaukimo. Ši rezoliucija buvo priimta vienbalsiai (57). Lenkijos seimas atmetė Hymanso projektą apeliuodamas į Vilniaus krašto gyventojų valią ir, nelaukdamas derybų pabaigos ir bijodamas priverstinės L. Želigovskio kariuomenės evakuacijos, 1921 m. lapkričio 16 d. posėdyje sprendė rinkimų Vilniaus krašte klausimą. Vilniečiu save vadinantis kunigas S. Maciejewiczius aiškino, kad Lietuva neturi teisinio pagrindo kurti valstybės, kad Lenkija neatsisako savo teisių į Žemaitiją, kritikavo federacijos idėją ir reikalavo kuo greičiau surengti seimo rinkimus Vilniaus krašte ir prijungti jį prie Lenkijos.

Adamas Chądzynskis Liaudies darbo partijos (Narodowej Partji Robotniczej) vardu kritikavo vyriausybę, kad ji suvaržyta tarptautinių sutarčių ir koalicijos spaudimo, nesugebėjo prijungti šios žemės prie Lenkijos ar surengti ten rinkimus. Partija neabejojo nei rinkimų rezultatais, nei tuo, kad bus priimtas nutarimas susijungti su Lenkija.

Artemjus Czerniewskis (Centrum Narodowe) frakcijos vardu kritikavo Lenkijos užsienio reikalų ministrą E. Sapiegą už tai, kad vykdydamas užsienio politiką, nepaisė Lenkijos seimo nutarimų. Jis pareiškė, kad visi žino, jog E. Sapiega buvo priverstas atsistatydinti daugiausia dėl Vilniaus klausimo. Jis aiškino, kad federalizmo idėja „subankrutavo“, bet jos šalininkai nori primesti šią idėją nauja forma.

Nė viena Lenkijos Seimo frakcija neabejojo, kad Vilnius turi priklausyti Lenkijai, skyrėsi tik šio klausimo išsprendimo būdai – vieni buvo linkę šį klausimą išspręsti leidžiant vietos gyventojams pasisakyti, kiti – norėjo Vilnių prijungti be jokių rinkimų. Žinant tokį Lenkijos seimo požiūrį, akivaizdu, kad bet kokios derybos su Lietuva dėl Vilniaus buvo beviltiškos.

Išvados

1. Po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusių Lietuvos ir Lenkijos valstybių visuomenėms bei Vilniaus lenkų politinėms grupėms buvo nepriimtinas Hymanso projektas todėl, kad tuo laikotarpiu tautinė valstybė buvo laikyta pavyzdžiu ir siekiamybe, todėl nebuvo galimybės sukurti daugiatautę valstybę. Lietuvos visuomenėje prigijo J. Basanavičiaus tautinės valstybės idėja, o M. Romerio daugiatautės Lietuvos idėją visuomenė atmetė. Lenkijoje taip pat prigijo R. Dmowskio tautinės valstybės koncepcija, o J. Pilsudskio – federacijos idėja buvo nepriimtina nei Lenkijai, nei Vilniaus lenkams.

2. Abiejų valstybių tikslai buvo skirtingi – Lietuva norėjo išlaikyti savo suverenitetą, o Lenkija norėjo labiau pajungti Lietuvą, todėl jie buvo nesuderinami. Lietuva manė, kad unija su Lenkija apribos jos suverenitetą ir padarys Lietuvą Lenkijos provincija, o dauguma Lenkijos politikų, visuomenės bei Vilniaus lenkų buvo įsitikinę, kad Lietuvos teritorija istoriškai priklauso Lenkijai. Prisidengdama unijine tradicija, Lenkija siekė išplėsti savo sienas ir tapti didžiąja valstybe. Faktiškai ji vykdė imperialistinę politiką, nesiskaitydama su kitų tautų interesais, todėl nenorėjo jokios federacijos su Lietuva ir nesutiko Lietuvai daryti jokių kompromisų.

3. Hymanso projektas negalėjo išspręsti konflikto ir suderinti visiškai skirtingus abiejų pusių tikslus, todėl neverta šiuo metu jį vadinti alternatyva ar praleista galimybe. Dabartiniai Lietuvos istorikai neturėtų kaltinti to meto Lietuvos politikų nenuolaidumu ir užsispyrimu, nes jie negalėjo nesiskaityti su visuomenės nuomone. Net jei Lietuva ir būtų pritarusi Hymanso projektui, Lenkija jokiu būdu su tuo nebūtų sutikusi, nes jos politikai nelaikė Lietuvos lygiaverte partnere.

Literatūros sąrašas:

1. Gimžauskas A. Diplomatijos pinklės ir sustabarėjusi mąstysena. Politikų peripetijos dėl „Vidurio Lietuvos“ // Darbai ir dienos, Nr. 40, Kaunas, 2004, p. 237–252.
2. Venclova T. Prarasto orumo beieškant //Kultūros barai, 1997, Nr. 8/9, p. 3–8.
3.Bumblauskas A. Lietuvos tūkstantmetis: dvi atmestos alternatyvos // Lietuvos istorijos studijos Nr. 23. Vilnius, 2009, p. 147–149.
4. Laurinavičius Č. Jonas Basanavičius kaip moderniosios lietuvybės simbolis // Politika ir diplomatija, Kaunas, 1997, p. 265.
5. 1921 09 20 I sesijos 124 posėdis // SSD, Kaunas, 1920–1922.
6. Hymanso projektas vyriausiuose kr. d. p. organuose // Krikščionis demokratas, 1928, Nr. 1–2, p. 6–8.
7. Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcijų bloko protokolas 1921 09 01 // LMABRS, f. 199–22, l. 296–297.
8. Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcijų bloko protokolas 1921 09 22 // ten pat, l. 304–306.
9. Abromaitis A. Kaip kito požiūris į Lenkiją. Lietuvos viešoji nuomonė 1920–1923 metais. // Darbai ir dienos, Nr. 40, p. 219.
10. Ilgūnas G.Kazys Grinius. Vilnius, 2000, p. 259–260.
11. 1921 09 09 I sesijos 121 posėdis // SSD, Kaunas, 1920–1922.
12. 1921 09 25 I sesijos 125 posėdis // ten pat.
13. Lietuvos delegacijos Briuselyje posėdžio protokolas Nr. 26, 1921 05 11 // ten pat, l. 61.
14. Dar dėl Ženevos rezoliucijos. Didelis mitingas – demonstracija Kaune // Lietuva, 1921 07 12, Nr. 151, p. 1, 3.
15. Kauno mitingo nutarimas dėl Hymanso projekto // Lietuvos ūkininkas, 1921 11 03–09, Nr. 44, p. 6.
16. Galva G. Ernestas Galvanauskas. Politinė biografija. Čikaga, 1982, p. 200.
17. A. Sm. [ A. Smetona]. Sutiko ar nesutiko? // Lietuvos balsas, 1921 05 31, Nr. 16, p. 1.
18. A. Sm. Senoji byla ir „naujoji taktika“ // Lietuvių balsas, 1921 11 08–09, Nr. 3, p. 1.
19. Prof. A. Voldemaras. „Šalin zuikiai“ // Lietuvos balsas, 1921 06 02, Nr. 17, p. 1.
20. Prof. A. Voldemaras. Lietuvos ir Lenkijos konfederacija. // Lietuvos balsas, 1921 10 06–07, Nr. 70, p. 2.
21. Kasperavičius A. Alternatyvos ginklui. Tautininkai ir „Vidurio Lietuva“ // Darbai ir dienos, Nr. 40, p. 230.
22. Bumblauskas A. Lietuvos tūkstantmetis: dvi atmestos alternatyvos, p. 150–151.
23. 1921 12 22 I sesijos 156 posėdis // SSD, Kaunas 1920–1922.
24. Prof. A. Voldemaras. Ko galime laukti iš TS pirmojo posėdžio? // Tėvynės balsas, Nr. 1, 1922 01 11, p. 1.
25. Laurinavičius Č. Kodėl abejota, bijota, atsiribota? Lietuvos vyriausybės požiūris į Vidurio Lietuvos problemą // Darbai ir dienos, Nr. 40. Kaunas, 2004, p. 257.
26. Steigiamojo Seimo atsišaukimas „Piliečiai“. Kaunas, 1920 09 25 // VDKM, 15968–S.
27. Janulaitis A. Lietuva ir dabartinė Rusija. Kas tai yra dabartinė Rusija, kas ir kaip ją valdo, ir ką Lietuva iš jos iki šiol turėjo ir ko gali laukti. Kaunas, 1925, p. 36.
28. Abromaitis A. Kaip kito požiūris į Lenkiją. Lietuvos viešoji nuomonė 1920–1923 metais / Darbai ir dienos, Nr. 40, p. 213–225; To paties. Priešo įvaizdžio įsitvirtinimas: Lenkijos suvokimas Lietuvoje 1919–1920 metais // Istorija, Nr. 53. Vilnius, 2002, p. 59–63, p. 60.
29. Lietuvos delegacijos Briuselyje protokolas Nr. 1, 1921 04 22 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 130, l. 228.
30. Sidzikauskas V. Steigiamasis Seimas ir Lietuvos tarptautinės problemos // Tėvynės sargas, 1970, Nr. 1, p. 65.
31. Ivinskis Z. Liublino unija ir jos šešėliai //Aidai, 1969, Nr. 10.
32. Bömelburg H. J. Lietuvos nepriklausomybė 1918 metais ir Lenkija // Jahrestagung 2008. Suvažiavimo darbai. Lampertheim, 2009. Lietuvių kultūros instituto leidinys, p. 143–144.
33. Iš mūsų derybų su lenkais (Pasikalbėjimas su mūsų delegacijos nariais) // Lietuva, 1921 02 11, Nr. 33, p. 1.
34.Valdžios atsakymas į St. Seimo nario dr. E. Draugelio paklausimą // Laisvė, 1921 04 03, Nr. 71, p. 2–3. 35. Babianskis A. „Didžiosios Lietuvos“ projektas // Lietuva, 1921 02 22, Nr. 41, p. 1–2.
36. Ten pat.
37. Biržiška M. Vilniaus golgota. Kaunas, 1930, p. 106; Michał Römer. Dziennik, t. 28, 1920–1921 // LMABRS, f. 138–2254, l. 110.
38. Oswiadczenie Polskiego Związku Ludowego „Odrodzenie“, w Wilnie 1921 03 01 (toliau – Oswiadczenie… „Odrodzenie“// LMABRS, f. 199–289, l. 4–5.
39. Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcijų bloko posėdžio protokolas 1921 03 03 // LMABRS, f. 199–22, l. 201–202.
40. Sveikas žingsnis // Lietuva, 1921 03 15, Nr. 58, p. 1.
41. Biržiška M. Vilniaus golgota, p. 112.
42. Pasikalbėjimas su Vilniaus visuomenės grupėmis seimo narių Juozo Vailokaičio ir K.Jokanto, 1921 04 24 –26 // LMABRS, f. 199–291, l.1.
43. Pukszto A. Inkorporuotojai prieš federalistus (Vilniaus lenkų pozicija dėl Jozefo Pilsudskio politikos. 1919 m. balandis – 1920 m. liepa) // Darbai ir dienos, Nr. 40, 2004, p. 21–33.
44. Ten pat, p. 29.
45. Suleja W.Lietuva Jozefo Pilsudskio politinėje mintyje // ten pat, p. 67.
46. Szpoper D. Tarp Kauno Lietuvos ir Respublikos. Aleksandro Meysztowicziaus asmenybė // ten pat, p.
47. Karčiauskaitė I. Įtampos, baimės, neapykantos pulsas. Lietuvos Respublika lenkiškoje Vilniaus spaudoje (1922–1923) // ten pat, p. 194–195.
48. Bömelburg H. J. Lietuvos nepriklausomybė 1918 metais ir Lenkija, p. 153.
49. Dawies N. Dievo žaislas Lenkijos istorija. Vilnius, 2002, t. 2, p. 433.
50. Buchowski K. Realizuojant federacijos idėją // Darbai ir dienos, Nr. 40, p. 131.
51. Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. Vilnius, 1980, p. 148;Tos pačios. Lietuva ir Didžiosios valstybės 1918–1939 m. Kaunas, 1986.
52. Wojdyło W. Įnirtęs nykštukas. Tautinių demokratų politinės pažiūros. // Darbai ir dienos, Nr. 40, p. 141
53. Gzella J. Svariausias argumentas – ginkluota jėga. Władysłavo Studnickio politinis radikalizmas // ten pat, p. 145.
54. Sprawozdanie stenograficzne z 222 posiedzenia Sejmu Ustawodawczego z 18 03 1921.
55. Lenkai dėl TS ir santykių su Lietuva. // Lietuva, 1921 06 15, Nr. 130, p. 3.
56. Interpelacja w sprawie Wilenskiej // Sprawozdanie stenograficzne z 248 posiedzenia Seimu Ustawodawczego z 30 09 1921 r.
57. Ten pat.

Voruta. – 2010, gruod. 23, nr. 24 (714), p. 6.

Voruta - Lietuvos istorijos laikraštis

Kategorijos: Istorija, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *