R. Palijanskaitė. Pamąstymai su Vydūnu apie tautą ir tautišką religiją (8)

Rima Palijanskaitė | Asmeninė nuotr.

Rima Palijanskaitė | Asmeninė nuotr.

Vydūnas ir Maironis, pasak kunigo A. Jakšto, išpranašavo tautai laisvę. Pranašais ir dainiais, įžvelgusiais tautos ateitį, visais laikais didžiavosi save gerbiančios tautos ir kaskart naujai permąsto jų išmintį.

Jau 1904 m. išleistoje knygoje Senutė, Vydūnas pateikė ne tik trumpą Lietuvos istoriją, svarbiausius jos įvykius, bet ir apmąstė tautos atsigavimo, jos stiprinimo būdus. Apgailestavo, kad lietuviai iki šiol pakluso tiems, kurie skatino pamiršti ir net niekinti tai, kas labiausiai lietuviška, kur dar slypi tautiška gyvybė – tai liaudies dainos, senoji lietuvių tikyba, papročiai, žymių žmonių atminimas. „Dainos yra lyg versmės, iš kurių atsigaivina nusilpusi tauta“, – rašė Senutėje mąstytojas.

Gyvenimo įstatymai, pasak Vydūno, lemia Lietuvai gražią ateitį. Ji, palyginus su kitomis tautomis, savo varguose išliko mažiau nedora, mažiau nusikaltusi prieš Kūrybos įstatymus. Tik ji turinti ne sekti kitų tautų pavyzdžiu, o iš jų priimti tai, kas kilnu, kas taurina. Kai žmogus išties žmoniškas, jis yra išmintingas bei dvasiškai laisvas, – ir tik tada jis apreiškia savo esmę, niekada netapdamas kitų įrankiu ar auka.

Biblinis klausimas „kur tu esi?“ skirtas ne tik kiekvienam civilizuotam adomui, bet ir kiekvienai tautai. Žydų mistiko M. Buberio manymu, to Dievas klausia ne todėl, kad nežinotų, bet kad patį žmogų sujaudintų, sukrėstų, idant jis pabustų, prisipažintų paklydęs savo paties slėptuvėje. Ir tauta turėtų kaskart atsakyti, kur ji esanti, kad įveikusi sunkumus galėtų kurti savo ateitį, kurti save, o ne tik savo įvaizdį.

Jeigu į užmarštį žydų tauta būtų nurašiusi Mozę ir kitus savo pranašus, vargu ar būtų po šia saule išlikusi, bent jau joje nebūtų tiek daug žinomų iškilių, talentingų ir genialių asmenybių. Užuot stiprinę savąją tautos atmintį bei gyvybę, mes garbiname, mėgdžiojame kitas tautas, atitoldami nuo savo tautos esmės…

Jeigu žmogus atkartoja kaimynų, partijos ar reklamos idėjas kaip savąsias, į jį žvelgiame kaip į nesavarankišką asmenį, neretai – su gailesčiu. Tačiau kai kitų tautų pasaulėžiūra ar globalistinė ideologija brukama kaip vienintelė teisinga, dažnai net neįsiklausome į tam prieštaraujančią savąją dvasią (vidinį balsą, sąžinę). Marinti savąją dvasią skatina ir keisti kai kurių dvasininkų samprotavimai, esą nežinia kas tuo vidiniu balsu galįs prabilti. Taip net XXI a. ugdoma baimė ir paklusnumas, o ne drąsa, sąmoningumas ir atsakomybė. Kai žmogus įpratinamas prievartauti pats save (nepaisyti savo esmės, savosios išminties), vėliau jau bet kokia prievarta ir manipuliacijos būna labai sėkmingos…

Ir žmogus, ir kiekviena tauta pašaukta kilti į didesnį sąmoningumą, į skaidresnę išmintį. Į esmingąją laisvę tauta kyla ne savaimingai, bet jos nariams kintant, tautos žmonėms pasiekiant tikrąją laisvę. Tačiau tikroji – dvasinė – laisvė yra kur kas sunkiau regima, puoselėjama, pasiekiama.

Tautos pasaulėvoka ir krikščioniškosios vertybės

Pasaulėžiūra formuoja vertybinę orientaciją ir lemia visuomenės charakterį bei atskirų jos piliečių gyvenseną. Negatyvus mąstymas, baimės religija paralyžiuoja prigimtines galias; pozityvumas, optimizmas padeda joms augti ir skleistis. Tautinė arba tautiška religija yra tautą vienijanti, solidarizuojanti jėga, o religinės (pasaulėžiūrinės) socialinio bei vidinio žmonių gyvenimo pervartos sukelia disharmoniją ir įvairialypę destrukciją.

Filosofas A. Maceina pastebėjo, kad „religijos ir tautybės santykiai šiandien darosi vis labiau įtempti“, kad daugelyje šalių dedamos pastangos sukurti visai naują, nacionalinę religiją, kad galimi viduramžiai, kai religinis atgimimas apsireikš tik katakombose (!). Tautinę individualybę tauta gali atskleisti tik tautinės arba tautiškos religijos dėka. Pasak A. Maceinos, tautinė religija yra „tautos sukurta ir tautoje pasilikusi, ji iš tautos kyla ir tautoje skleidžiasi“, o tautiška religija esanti tokia, kuri atitinka tautos esmę, savitą žmogaus santykiavimą su Dievu ir esti pergyvenama bei praktikuojama pagal tautinės individualybės nusiteikimus. Ir A. Maceina, ir Vydūnas religinį tautiškumą įvardija aukščiausiu tautiškumo laipsniu, tautinės individualybės išsiskleidimo viršūne, kiekvienos rasės siekiu.

Deja, šimtus metų bažnyčios tarnai niekino ir draudė lietuvių protėvių pasaulėjautą, papročius, liaudies dainas. Šio neįkainuojamo turto išlikę tik trupiniai. Kai iš širdžių išstumtas sakralias dainas-giesmes pakeitė primityvios užstalės dainos ir kai kas blogiau, pamatėme atsivėrusią baisią kiaurymę – tarsi juodąją kosmoso skylę – žmonių sielose. Ne paslaptis, jog kai kurios Europos valstybės savo tautinės pasaulėjautos nebeturi nė tų trupinių, o jų sielose juodosios skylės dar didesnės… Žvelgdamas į nutautėjusius Mažosios Lietuvos gyventojus, Vydūnas liūdnai konstatavo, jog praradę tautiškumą – savo šaknis – žmonės degraduoja…

Sklaidant tiek artimesnius, tiek tolimesnius istorijos puslapius matyti, jog krikščionių religija, pradžioje buvusi stipri ir įtakinga moralinė jėga, vėliau dažnai tapdavo tik politikos įrankiu – priedanga kažkieno egocentriškiems tikslams, pasinaudojančia naivuoliais, visuomenės nelaimėliais ir netgi įvairiausio plauko išsigimėliais. Pvz., Lietuvos karaliaus Mindaugo žudikas Daumantas po savojo žygdarbio – apsikrikštijęs Timotiejumi – tapo Pskovo kunigaikščiu, o po mirties – ir krikščionių (stačiatikių) šventuoju… Prūsai kovojo gindami savo tikėjimą ir laisvę, tačiau vadinamųjų krikščionių buvo tiesiog išskersti. Šiandien turime Kristaus vardu ir kalaviju nukryžiuotą Prūsiją be prūsų…

Lietuvoje greta pirmųjų bažnyčių paprastai iškildavo smuklės ir spirito varyklos – jos bažnyčioms ir vienuolynams davė didelį pelną. Deja, šiuos ir kitus barbarizmo perliukus bažnyčios istorikai paprastai nutyli. Valančius ir jo blaivybės sąjūdis gimė žymiai vėliau…

Apkrikštytoje Lietuvoje lietuviškai melstis ilgai nebuvo galima, nes krikščionių Dievas (reikėtų sakyt – dievaitis) lietuviškai nesuprantąs… Prisidengę krikščionybės skraiste, kaimynai krikščionys siekė lietuvius nutautinti: vieni – rusinti (statant cerkves stačiatikybei skleisti), kiti – lenkinti. XIX a. pabaigos Vilniuje buvo galima melstis ir lenkiškai, ir rusiškai, ir vokiškai, tik ne lietuviškai…

Labai krikščioniška (katalikiška) Lenkija XX a. užgrobė savo kaimynės sostinę Vilnių ir Suvalkiją, o krikščioniškoji Europa gėdingam šio krašto prijungimui prie Lenkijos 1923 metais, prieštaraujant Lietuvai, pritarė… Ne viena krikščioniška šalis (netgi XX a.) elgėsi barbariškai – vykdė savo artimų kaimynių, taip pat krikščioniškų valstybių, genocidą (pvz., Anglija – Airijos).

Krikščioniškose šalyse užaugę du slibinai – Stalinas ir Hitleris – tarsi jiems Dievo duotas smulkias monetas dalinosi pasaulį, o po to pradėjo iki tol neregėtas žmonių skerdynes, kaip kitada – kryžeiviai. Vieną šių monstrų ir šiandien paprasti ir ne tik paprasti žmonės – krikščionys tebegarbina. Tikrasis jų Dievas (idealas) primena ne Kristų, o biblinį Jahvę, kuriam jėga, prievarta ir smurtas – įprastos kovos priemonės…

Pasukę istorinį žvilgį į platesnį pasaulį, išvystame krikščionių okupuotą (vietinius gyventojus naikinant) Ameriką, devynias galybes krikščionių kolonijų (aišku, jas apiplėšiant ir išnaudojant) ir t. t., ir pan.

Apie ką tai byloja – ar ne apie tai, jog tikrosios, netgi elementariausios moralinės vertybės vadinamojo krikščioniško pasaulio žmonėse yra negyvos? Krikščioniškosios vertybės – tarsi balti marškiniai – tik įvaizdis, deklaracija. O po tais marškiniais – kas tik nori – tuštybė, konformizmas, fanatizmas, klasta, kraujas… Prieš keletą dešimtmečių atliktas tyrimas byloja, jog stipriausia mafija klesti katalikiškose valstybėse, pradedant Italija… O korupcija, priklausomybės, savižudybės, nusikalstamumas – visa tai irgi ne krikščioniško pasaulio naudai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus privatizacijai bei prichvatizacijai, bažnyčios hierarchai skelbė gerą naujieną, jog „nuosavybė – šventa“, – taip netartų joks nuoširdus ateistas, marksistas, juolab – pagonis… Tuo pačiu metu kaip grybai po lietaus ėmė dygti įvairios religinės (krikščioniškos) bendruomenės. Ne vienas katalikas, o ir socialinius mokslus krimtęs pilietis tada kalbėjo, jog visa tai vyksta dėl mums gero nelinkinčių valstybių slaptųjų tarnybų pastangų – siekiant nuo Lietuvos valstybės kūrimo į nesibaigiančius religinius debatus nukreipti idealistų, sąžiningų ir socialiai aktyvių žmonių dėmesį ir energiją…

Amžinosios (aukščiausiosios) vertybės yra išpažįstamos visame pasaulyje – jų siekiama, prie jų artėjama. Kuo tad išskirtinės yra krikščioniškosios vertybės? Tą išskirtinumą geriau parodo ne deklaracijos, o gyvenimas – istorija: patogumas jomis naudotis, siekiant savanaudiškų tikslų, – manipuliuoti, dominuoti, valdyti…

Mažai tautai itin svarbu puoselėti tautines vertybes, apimančias visas aukščiausias vertybes – ir krikščioniškąsias. Nėra tokių krikščioniškų vertybių, išskyrus pasaulėžiūrines, kurios būtų svetimos lietuvio sielai – tiek prieš tūkstantį metų, tiek šiandien. O pasaulėžiūriniai skirtumai, kaip ir tautų istorija, jų gamta – savaime suprantamas dalykas. Jeigu katalikiškoji ideologija norėtų visus suvienodinti, ji niekuo nesiskirtų nuo visus unifikuoti norėjusios sovietinės ideologijos.

Deja, istorinės aplinkybės formuoti tautišką (jau nekalbant apie tautinę) religiją Lietuvai nebuvo palankios. Vienakrypčiu religiniu fanatizmu tarsi sovietiniu buldozeriu buvo beveik nušluota gamtajausminė lietuvių religija ir jų Dievo (Praamžiaus, Pradžiapačio) samprata. Taip, ji buvo kitokia, beje, nenužeminta iki žmogiško teisėjo vaidmens kaip judėjų ir iš jų tą sampratą perėmusioje krikščionių religijoje.

Religinis fanatizmas – toli gražu ne viduramžių problema, tai ir XXI a. kasdienybė. Klaipėdoje katalikų dvasininko iš Indijos paskaitą klausiusi paauglė (jau keletą kartų vykusi į Taizė susitikimus) ne tik nusivylė, bet ir pasipiktino: kaip jis, būdamas indas, galįs taip dergti savo krašto tikėjimą ir pačią Indiją? Šį pamokslininką ji apibūdino kaip nesveiką – jis ne tik „aštrius žodžius“ naudojęs ir aistringai gestikuliavęs, bet ir šaukęs – kalbėjęs pakeltu balsu… Galbūt Lietuvos dvasininkai tokiu teatru nori laimėti daugiau dūšių? Būtų labai liūdna, jei tokia politika – kitų dergimas ir demonizavimas – katalikams patiktų. Vydūnas čia tartų, kad „piktus žodžius tegali tarti, kas širdyje augina piktumą“, tad šio neva krikščionio širdyje gyvena ne Dievas, o piktumas, religine kalba kalbant – pikti demonai.

Ar ne panašių demonų pagalba dergiama ir senoji lietuvių pasaulėjauta bei jos puoselėtojai? Fanatizmas – liga ir bėda, liūdnesnė už bet kokį –izmą. Psichologija tvirtina, jog fanatikai niekada sąmoningai neprotauja, nes bet koks fanatizmas užblokuoja didžiausią individo smegenų dalį. Tokiu protiniu paralyžiumi dažnai pasižymi atsivertėliai ir persivertėliai, deja, neretai ir dvasininkai. Už pastaruosius dar uoliau senąją – ikikrikščioniškąją – tautos praeitį bei jos atmintį puoselėjusius šviesuolius dergia karjeristai, labai primenantys sovietmečio komjaunuolius-aktyvistus ir viduramžių vienuolius, dėl šiek tiek kitokio požiūrio į pasaulį ar amžinybę inkvizicijai (enkavedistams) įdavusius netgi savo senus bičiulius – brolius Kristuje (legendinis komjaunuolis Morozovas – savo tėvus). Nieko nauja po šia saule – mainosi tik spalvos ir formos… Bažnyčios istorikei I. Vaišvilaitei, besipiktinančiai etnokultūros puoselėjimu mokyklose, Lietuvos istorijos bei jos vertybių iki krikščionybės tiesiog nėra – tarsi Lietuva būtų pagimdyta Romos popiežiaus ir kryžeivių…

Pasaulėvoka, savęs suvokimas, anot J. Girniaus, „apsprendžia ir pasaulyje laikyseną“. Ir atvirkščiai – žmogaus gyvensena, elgesys su kitais (ir kitokiais) atspindi jo vidinį pasaulį. Vydūniškai tariant, koks žmogaus tikėjimas, toks ir jo gyvenimas, jo veikimas ir likimas. Senovės lietuvių gyvenimas, jų tikėjimas nebuvo amoralus, kenksmingas ar kažkam pavojingas. Etnologo J. Kudirkos ir Vydūno teigimu, kryžeiviai pagonimis tendencingai vadino kitatikius, stengėsi suniekinti bet kokias tautinės religijos bei kultūros apraiškas, nors prūsų bei lietuvių moralė, pasak istorinių šaltinių, buvo traktuojama kaip pavyzdys netgi patiems krikščionims…

Garsus ir katalikų dažnai cituojamas psichologas V. Franklis religijų įvairovę lygina su kalbų įvairove. Niekas, psichologo tvirtinimu, negalįs sakyti, kad jo kalba esanti aukštesnė už visas kitas. Pasak V. Franklio, „tiesą žmogus gali suvokti ieškodamas bet kuria kalba, ir bet kuria kalba ieškodamas gali paklysti ir netgi meluoti.“ Vydūnas, atsižvelgdamas į žmogaus individualumą, teigė, esą galima sakyti, jog tikėjimų esama tiek, kiek yra žmonių, nes kiekvieno ryšys su Dievu esąs savitas. Tik tapataus sąmonės šviesumo žmonės galį priklausyti vienai tikybai, t. y. beveik identiškai bendrauti su Kūrėju.

Tai, kad Dievo samprata krikščioniškame pasaulyje keičiasi ir ypač pakis XXI a. – nėra abejonių. Tačiau lietuviams nereikėtų didelių reformų daryti, grįžus prie kai kurių savo senosios pasaulėvokos kertinių akmenų, prie savo protėvių dvasios – iš čia juk tauta ir tegali „stiprybę semtis“, nes čia jos šaknys.

Būti savimi ar išnykti kaip dūmui?

Būti savimi – tai puoselėjant savo esmę (savastį), kurti savitą gyvenimą ir kultūrą. Tautinės arba tautiškos pasaulėžiūros – darnios kosmologinės sistemos – įtvirtinimas yra vienas svarbiausiųjų tautos evoliucijos bei jos išlikimo garantų. Institucijos ir žmonės, kurie kritikuoja, piktinasi lietuviškos pasaulėjautos apraiškomis dvasiniame (kultūriniame, religiniame) tautos gyvenime, yra priešiški lietuvių tautai arba nežino, ką daro, – yra suklaidinti.

Lietuvos radijo Mažosios studijos parengtoje laidoje (2009-11-21) buvo cituojami Jungtinės Karalystės vyriausiojo rabino žodžiai apie tai, jog Europos kultūra turinti bendrą – judėjiškai krikščionišką – pagrindą ir kad tautiškumas šiuolaikiniame pasaulyje neturįs jokių perspektyvų išlikti… Kas tai – provokacija? O gal tai išties jau seniai vykstąs globalizacijos dievaičio ir didžiausių pasaulio korporacijų planas – valdyti pasaulį, kuriam pritaria rabinai, aukštieji kunigai ir Šventojo Rašto aiškintojai?..

Jau kitoje Lietuvos radijo Mažosios studijos laidoje buvo pranešta apie atliktą tyrimą: labiausiai pasaulyje persekiojama religija – krikščionybė. Stebina ne pats faktas, o jo vertinimas. Jeigu tūlas klajūnas skundžiasi šen ir ten esąs nepageidaujamas, arba kai keistokas pilietis vienoje ar kitoje šalyje įgyja persona non grata statusą, į jį nežvelgiama lyg į skriaudžiamą teisuolį – kaip šiuo atveju. Nepageidaujamas pilietis nėra nei žmogžudys, nei teroristas, bet jo idėjos, veikla bendruomenės darnai ir valstybei pripažįstama esanti kenksminga.

Kodėl pasaulis baiminasi ne indų ar budistų religijos išpažinėjų, o krikščionių, kaip kitada – komunistų? Romos kurija praeityje pasižymėjo ne tik manipuliacijomis, bet ir brutalia, netgi kruvina prievarta. Šiandien misionierių kovos ginklai kiek pasikeitė, bet jų veiklos esmė, deja, liko ta pati. Jie siekia, kad savo šaknis – protėvių vertybes ir papročius – tarsi nieko vertus ar net kenksmingus dalykus pamynę (!), žmonės priimtų semitiškai krikščionišką pasaulėžiūrą…

Ar savo protėvių vertybes pamiršusios tautos tobulėja? Yra atlikta nemažai sociologinių tyrimų apie negatyvius visuomenės pokyčius (pvz., savižudybių, alkoholizmo protrūkius) po vadinamosios sėkmingos krikščionių misionierių veiklos Afrikoje. Afrikiečiai tampa krikščionimis ir kartu – mankurtais, t. y. abejingais savojo krašto istorijai, kultūrai ir jos likimui. Vietiniai gyventojai šių pokyčių ir tolimesnių grėsmių akivaizdoje pasijaučia esą bejėgiai, nes savo žmonių vertybių ir dvasinio gyvenimo lemti nebegali – jį formuoja Romos kurija. Netgi paskutiniame XX a. dešimtmetyje, pabandęs krikščionybę priartinti prie savo protėvių pasaulėvokos, afrikietis vyskupas buvo apkaltintas religiniu sinkretizmu, o jo veikla – sustabdyta, jo paslaugų atsisakyta. Iš Romos atvykę europiečiai įvedė savo tvarką – atkūrė semitiškai krikščioniškų tiesų grynumą – be jokio afrikietiško kvapo. Viskas teisėta – ši vyskupija Afrikoje priklauso Romos katalikų bažnyčiai…

Kiekvienas reiškinys turi savo ištakas, priežastis. Ir žmogaus, ir žmonijos pasąmonėje susiformuoja neretai mums sunkiai suvokiami impulsai, kurie kartais prasiveržia… Antisemitizmas ir priešiškumas krikščionių religijai pasaulyje – ar tai tik atsitiktinis sutapimas? Galbūt baigdami prarasti savo tautinę tapatybę, savąsias šaknis, kai kurie, tarsi į kampą užspeisti žvėrys, sąmoningai ir nesąmoningai niršta ant visų, kas jų tautinį orumą galėtų žeisti? Ar prie to neprisideda ir bažnyčios eskaluojamas išrinktosios žydų tautos mitas (iš čia – ir krikščionių religijos išskirtinumas)? Nejaugi ir XXI a. bažnyčia neatsisakys ryškaus polinkio į rasizmą[1]? Žydai čia niekuo dėti, nors kam nebūtų malonu girdėti visame pasaulyje garbinant savo protėvius? Vienas iš keturių filosofo J. Levino minimų žydų stebuklų – „šios tautos tėvynės pavirtimas šventąja žeme didžiajai žmonijos daliai, jos knygų tapimas Šventuoju Raštu šimtams milijonams žmonių.“ Bet galima į tai žvelgti ir kitaip. Istorikas E. Gudavičius paskaitoje krikščionybę yra įvardinęs žydų sekta, o jos lopšyje – šventojoje žemėje – šventa ramybe ir taika nelabai tiki ir patys žydai…

Krikščionių šventojoje žemėje ir žydų amžinojoje tėvynėje tebetvyro įtampa, nesiliauja smurtas. Krikščionys apie tai beveik nekalba – pagarbiai tyli, su terorizmu labiausiai siedami arabų pasaulį. Lietuvių išeivijos laikraštyje Keleivis So Boston (1947 m., birželis) šalia straipsnio apie Vydūną dėmesį atkreipė trumpa iliustruota žinutė: „Palestinoj žydai teroristai išsprogdino Ramleh gelžkelio stotį. […] Mieste gyvena apie 10 000 gyventojų ir visi jie yra arabai.“ Įsitvirtinus šventojoje žemėje vieniems, tūkstančiai kitų (arabų) neteko savo namų, žemės ir tapo klajokliais. Ir ką čia bepridėsi… Gal tik tai, jog savo ištakų, protėvių nebeprisimenantys ir mitinį žydų Jahvę garbinantys lietuviai dvasine prasme yra tokie pat klajokliai, kaip ir šie arabai…

Troškimas visą pasaulį išvaduoti ir palaiminti Kristaus ar Alacho vardu, slepia pačių gelbėtojų problemas, jų geismus. Ne visi žmonės yra lengvatikiai ar aklatikiai. Jie mato, kaip prisidengiant krikščioniškomis vertybėmis, naikinamas dvasinis tautų paveldas, jų pasaulėvoka, iki tol padėjusi gyventi darnoje su savimi ir pasauliu. Jau XX a. tapo aišku, jog tautai ar žemynui užkariauti tankai ir ginklai nebūtini – pakanka užkariauti, valdyti žmonių mąstymą, jų protus.

Jeigu savo tėvų ir protėvių bei jų vertybių išsižadėjimas ir svetimųjų priėmimas žmogų padarytų tobulą – kas kita. Tačiau Kūrėjas už mus žinojo geriau. Pasak Vydūno, tauta yra Dievo kūrinys. Jos, kaip ir asmenybės, tapatumą ignoruoti ar net paniekinti, žudyti – tai demoniškų jėgų žaidimai. Istorija rodo, kad atsiradusią tuštumą labai greitai užpildo juodosios technologijos ir atitinkamas turinys. Kartu su tautiškumu bei patriotiškumu nyksta ir bendruomeniškumas, solidarumas, žmoniškumas. Ir savastį praradusio žmogaus gyvenime, ir tautos būtyje prasideda dvasinė erozija, regresija bei lėtinė savižudybė. Kam naudinga, kad tautiškumas išnyktų kaip dūmas, išblaškomas vėjo? Kažkam reikia Lietuvos – tik be lietuvių?.. Apie Antikristą (arba šėtoną) pasaulyje ir pačioje bažnyčioje yra rašęs ne vienas krikščionių mąstytojas; kur išrinktieji, neribota valdžia, jėga ir nauda – ten ir velniava…

O gal tai tautos išbandymas? Jeigu tauta atsisako, paniekina savo protėvius, tai ji išties nieko neverta, kaip ir už grašį tėvus parduodantys vaikai – tokiems ir panašiems apibūdinti buvo naudojamas labai iškalbingas žodis išgama… Gal mes, lietuviai, niekindami savo protėvius, jų istoriją, religiją, papročius ir kultūrą bei jos puoselėtojus, esame jau nepataisomai išsigimę? Išgamų yra visose tautose, mūsų – taip pat. Bet jų, rodos, nedaug; kiti gi – tamsuoliai, prisitaikėliai, bailiai…

Vyskupas Jonas Boruta S J Vydūnui skirtoje konferencijoje Telšiuose (2005 m.), remdamasis kun. S. Ylos atsiminimais, mąstytoją įvardija kaip gyvojo tikėjimo pavyzdį ir palinki visai Lietuvai Vydūno šviesos, o štai P. Subačius, dvasingumo klausimams skirtoje konferencijoje (2010 m.) teigia, esą jo portretai (į dangų pakeltos akys, ekstazė…) tarpukario Lietuvoje suformavę iškreiptą dvasingumo sampratą, nors Katalikų bažnyčia jau seniai yra pripažinusi, kad tokią įtaką darė per šimtmečius jos platinti nusaldinti šventųjų paveikslai… Panaši Vydūną suniekinti siekianti demagogija yra skleidžiama pirmojo lietuviško Playboy žurnalo numerio (2008 m.) straipsnyje Ligotas mąstytojas, mylėjęs savo atvaizdą

Neretai bažnyčios hierarchai išsako nuoskaudą, jog Lietuvoje daug žmonių jaučia nepalankumą bažnyčiai, žvelgia į ją nepasitikėdami, dažnai – tik kaip į ritualinių paslaugų agentūrą, bet nekelia klausimo – kodėl? Kur šiandien Lietuvos valančiai, maironiai, vaižgantai, mylėję pirmiausiai savąją tautą bei jos žmones, ir ne žodžiais, o darbais? Europai ir pasauliui lietuviai yra ir bus įdomūs bei gerbtini tiek, kiek jie bus savimi. Mūsų išlikusi pasaulėjauta yra turtas, kurio neturėtų pamiršti ir dvasininkai. Jeigu ji pamirštama ar net menkinama – griaunama tautos dvasia, jos stiprybė, darna bei dora. Ir visai nesvarbu, su kokia vėliava tai daroma – raudona (marksistine), ar paauksuota – bažnytine…

Lietuvio siela nuo seno turi glaudų ryšį su gamta. Ir šiandien į ją einame lyg į šventovę, lyg į susitikimą su Didžiuoju Slėpiniu. Vyskupui Baranauskui „iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas“. Tačiau krikščionys, pasak išeivijos vysk. V. Brizgio, įsigudrino atskirti Dievą nuo realaus pasaulio, nuo gamtos. Atskirtas nuo gamtos žmogus, anot kun. G. Gaidamavičiaus, tampa „anormalios būsenos“. Be darnos su gamta ir pasauliu yra neįmanoma nei vidinė darna, nei išmintis, nei sveikata, nei šventumas…

Stiprėjant už gamtos išsaugojimą kovojančių Žaliųjų judėjimui, suabejota, ar visiškai teisus buvo biblinis Dievas, paliepęs žmonėms Žemę kaip jos viešpačiams valdyti ir ją naudoti. Tad vis dažniau prisimenamas šv. Pranciškus, kuriam, kaip ir lietuviams, gamtos kūrinius buvo lemta jausti kaip savo brolius ir seseris. Vienas kitas krikščionis atsigręžia ir į šio šventojo (labai lietuvišką!) mirties sampratą – žvelgiant į ją kaip į Seserį…

Vydūnas ne kartą apgailestavo, jog krikščionys dažniau mini ne Dievą, bet velnią, tarsi juo labiau tikėtų. Senovės lietuvių sąmonėje velnias nebuvo Dievo priešas, bet dangiškos tvarkos prievaizdas, tarsi Jo bendradarbis. Įdomu tai, jog apie tai kalbėdamas vysk. V. Brizgys primena 1215 m. IV Laterano visuotinį susirinkimą, kuriame „pakartojama, kad ir pats velnias buvo Dievo sutvertas, buvo sutvertas geras ir jo sutvėrimas buvo meilės veiksmas“, tik mes to neįstengiame suprasti, juolab paaiškinti. Bet teologams toks geras velnias nepatiko – tokiu juk nieko nepagąsdinsi. Ir jie sukūrė idiotišką velnią, tiksliau – ištisą piktųjų dvasių pasaulį. Dievas, aišku, nei teologų-velniologų, nei jų kūrinių nesibijo, bet patį žmogų toks pasaulėvaizdis veikia destruktyviai. Pabrėžiant nuodėmingąją prigimtį, žmogaus silpnumą ir šalia slankiojantį, į nuodėmės liūną besistengiantį įtraukti velnią, netgi sveikiausią (rimtai tuo įtikėjusią) sielą galima suriesti į ožio ragą. Tokiose ir panašiose teorijose slypi kur kas realesni ir išties žmogui kenksmingi demonai. Jeigu kas nors ir yra apsėsti demonų, tai pirmiausiai ir labiausiai – tokių teorijų kūrėjai ir su jais žaidžiantys egzorcistai. Jie, beje, žaidžia ir rimtų dvasinių bei psichologinių problemų turinčių tikinčiųjų jausmais…

Nebrandžių asmenų (visuomenės) protu ir jausmais galima žaisti labai metodiškai, kūrybingai… Apie tikėjimo paslapčių negatyvų poveikį sąmonei rašė A. Maceina: tai, kas žmogaus protu nesuvokiama, negali būti to paties žmogiško proto formuluojama kaip tiesa – vadinamoji paslaptis. Kunigo Č. Kavaliausko žodžiais tariant, „labai reikėtų saugotis, kad teologai nemanipuliuotų Dievo vardu, kraipydami žmogaus likimą.“ Tenka tik priminti pačių teologų teiginius, kad velnias esąs labai gudrus (!), galįs prisistatyti šventojo ir net paties Dievo vardu. Neabejotina, jis šiandien aktyviausiai veikia teologų raistuose… Apie juos kun. Č. Kavaliauskas savo Baladėse apie dogmatiką rašė:

Išnyksta pievų gėlės, nebėr gyvų žmonių,
Tiktai vaškinės lėlės, paragrafai dausų.
Dogmatiniai skeletai ir kaulai atskiri,
Nerasi žmogui vietos šitų meistrų šaly! […]
Jie taiso Dievo žodį analizės šviesoj
Ir jaučias nepatogiai tikrovėj paprastoj.

Auga, tobulėja po šia saule viskas – ir žmonės, ir tautos, ir jų religijos. „Niekad nebuvo ir nebus vieno galutinio, nekintančio krikščionybės tipo, kurį ateities amžiai turėtų tik pasisavinti – nukopijuoti ir tik jo laikytis“, – tvirtina vysk. V. Brizgys. Jo manymu, tikras krikščionis negalįs būti abejingas tikėjimo pažangai ir savo protėviams, tautai. Tačiau matant šiandien ne tik abejingumą, bet ir mūsų tautos praeities, jos šviesuolių menkinimą bei viduramžišką tikėjimo tiesų aiškinimą, tenka konstatuoti, jog tikrų krikščionių jų mokytojų gretose nedaug – vienetai…

Ori tauta, kaip ir suaugęs, sveikas, brandus žmogus, neturėtų elgtis kaip vergas – šokti pagal kažkieno sukurtą muziką, t. y. mąstyti ir gyventi pagal kažkieno kuriamą scenarijų (ideologiją). Būdama laisva savo esme, tauta, vydūniškai tariant, turėtų savaip apreikšti mokslą, meną, dorovę ir savaip „prieiti Aukštybę“. Kelias į Ją, pasak Vydūno, veda per tautos širdį. Toji tautos širdis – tautos gyvybė – jos išlikimo pamatas.

Žydų pranašai, pasak J. Levino, „suprato, kad tautos atsiradimas nėra vien paprastas faktas, bet kažkas tokio, kas turi būti sutvirtinta giliu tikėjimu, elgesiu, pasauline misija.“ Filosofo J. Levino mąstymuose apie žydų tautą (Naujoji Romuva, 2001, nr. 3) pasakojama, jog kartu statyti jų šventovę žydams siūlę ir samariečiai, ir antikos pasaulis, tačiau jie atsisakę. „Jie troško patys vieni pastatyti savąją šventovę sau ir – visų laikų pabaigoje – visiems.“ Žydų tautos nacionalinio tapatumo išsaugojimas siejamas su egzistavusiu „dvasiniu elitu“ – pranašais, nesusijusiais su jokia svetima valdžia ar šventykla. Dar daugiau – „žydai net patį Dievą pavertė savo didžiosios politikos subjektu [išskirta – R. P.], suteikdami pastarajai visai naują prasmę“. Dievą kaip įrankį, deja, naudojo, naudoja ir naudos įvairios pasaulio jėgos, o sąmoningo žmogaus ir tautos pareiga – netapti jų manipuliacijų sraigteliu, auka…

Vydūnas, kaip ir žydų pranašai, mąstė apie egzistencinę lietuvių tautos prasmę – šiems klausimams skirti jo veikalai Tautos gyvata, Mūsų uždavinys, Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, draminiai kūriniai Amžina ugnis, Probočių šešėliai, Mūsų laimėjimas, Senovės balsas, Likimo bangos, Sigutė… Pasak Vydūno, kiekviena tauta – kaip ir žmogus – pasaulyje turi savo uždavinį, savąją misiją. O siekiant ją įgyvendinti – būtina būti savimi. Žydų tautą (jos pasaulėžiūrą) reikia ne kopijuoti, o iš jos mokytis, pirmiausiai – tautinės savigarbos ir solidarumo. Žydų tautai, anot P. J. Levino, buvo „nuolat diegiama tvari atmintis apie praeitį […] ir ateities viltis“ – tai esančios būtiniausios išlikimo sąlygos.

Ar išliks lietuvių tauta? Į tai galima atsakyti vėlgi filosofo J. Levino žodžiais, po kuriais pasirašytų ir Vydūnas, – apie žydų tautą:

„Jie išsaugojo savo žemiško buvimo tikslą, likdami patys savimi. O tautos, neturėjusios gyvenime šio tikslo, neįžvelgusios prasmės viso to, kas esti virš jo ir aukščiau – persmelkiant visą gyvenimą, išnyko kaip dūmas arba sumišo su kitomis tautomis.“

Išlikimo klausimas labai paprastas: kaip pastatyti lietuvio širdyje šventovę, kurios vardas yra Lietuva?

_________________

[1] Rasizmas – iracionalios, pseudomokslinės pažiūros, teigiančios, kad rasės (tautos) yra nelygiavertės.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *