Valdovų rūmai buvo atstatomi kaip Lietuvos valstybingumo simbolis (II) (0)

 „Mokslo Lietuva“ 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. 21 (443)
dr. Napalys Kitkauskas, "Mokslo Lietuva" nuotr.

dr. Napalys Kitkauskas, "Mokslo Lietuva" nuotr.

„Mokslo Lietuvos“ vyr. redaktoriaus Gedimino Zemlicko pokalbis su architektu ir restauratoriumi dr. Napaliu Kitkausku. 

Ilgametis Vilniaus pilių teritorijos, Katedros, atstatomų Valdovų rūmų, kitų reikšmingų istorijos ir kultūros paveldo objektų tyrinėtojas, architektas ir restauratorius, humanitarinių mokslų daktaras Napalys Kitkauskas yra ta asmenybė, į kurio žodį įsiklauso visi, kuriems rūpi sąžininga tiesa įvairiais mūsų kultūros paveldo klausimais, taip pat ir dėl daug kam užkliūvančių Valdovų rūmų. Prie šio objekto N. Kitkauskas dirba nuo 1987 m., o 1995 m. tapo LDK Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu ir šias pareigas ėjo iki 2010 metų. 

Panevėžiečiai neapvylė

Kaip vertinate Panevėžio statybininkų indėlį, atstatant Valdovų rūmus? Priekaištauta, kad prezidentui A. M. Brazauskui tai buvę „savi“ statybininkai, todėl ir laimėjo konkursą atstatyti Valdovų rūmus?

N. Kitkauskas. Kaip buvo galima telktis kitus statybininkus, jeigu Vilniaus statybos trestas subyrėjo, panašus likimas ištiko ir kitų miestų statybos organizacijas. Valdovų rūmų atstatymui buvo suburtas savotiškas konsorciumas, ar kitaip pavadintas darinys, į kurį įėjo UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“, UAB „Geostatyba“, VšĮ „Lietuvos pilys“, „Pilių tyrimo centras“ ir AB „Panevėžio statybos trestas“. Reikėjo turinčių patyrimo restauracijos darbuose, todėl buvo įkurtas ir kitas darinys, berods susietas su UAB „Kauno restauratoriai“, kuriame buvo nemažai Kauno projektuotojų ir tyrėjų. Mat, turint antrą darinį, buvo galima skelbti konkursą. Akivaizdu, kad mano paminėtas Vilniaus konsorciumas kartu su Panevėžio statybos trestu sudarė stipriausias tokį darbą galinčių atlikti pajėgas, o ypač kai reikia mokslinių tyrimų, projektavimo ir statybos darbų.

Pasak Vlado Drėmos, šiame dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveiksle (1785 m.) didžiųjų kunigaikščių rezidencijos rūmai pavaizduoti iš pietryčių pusės, bet tikrumoje, tai rūmų vaizdas iš šiaurės vakarų pusės

Pasak Vlado Drėmos, šiame dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveiksle (1785 m.) didžiųjų kunigaikščių rezidencijos rūmai pavaizduoti iš pietryčių pusės, bet tikrumoje, tai rūmų vaizdas iš šiaurės vakarų pusės.

Panevėžio statybininkams sunku būtų pareikšti didesnių priekaištų, nes tai tikrai atsakingai savo darbą dirbantys žmonės. Per savo ilgametę vadovavimo statybos darbams praktiką A. M. Brazauskas buvo matęs įvairių statybininkų ir statybos organizacijų, tad turėjo su kuo lyginti. Man pačiam daug metų dirbant restauracijos ir konservavimo srityje irgi teko susidurti su visokiais statybininkais. Tarybiniais metais į Vilnių buvo vežami statybininkai iš Baltarusijos, jie dirbo Vilniaus statybų aikštelėse ir prie restauruojamų Vilniaus senamiesčio pastatų. Tai buvo labai mišri publika, tų žmonių interesai buvo skirtingi: dalis kelias valandas padirbėdavo ir lėkdavo į parduotuves apsipirkti. Vieni sugrįždavo tą pačią dieną, kiti po kelių dienų. Šia prasme Panevėžio statybininkais buvo galima pasitikėti: jie turėjo gerus techninius pajėgumus, o ir patys žmonės nesugadinti.

Tačiau, ir su Panevėžio statybininkais prie Valdovų rūmų iškilo kita problema. Man teko dalyvauti Valdovų rūmų atkūrimo ir jų paskirties komisijoje, kuriai vadovavo A. M. Brazauskas. Ateidavo finansų ir kultūros ministrai, kiti pareigūnai, Panevėžio statybos tresto vadovai, gamybininkai. Jie ir sako: „Turime problemą. Panevėžio statybininkai atvažiuoja dirbti prie rūmų, kelias dienas padirba ir bėga į dešinįjį Neries krantą, kur kyla „stikliniai dangoraižiai“. Ten statybininkams dvigubai ir daugiau buvo mokama, tai kaip juos išlaikyti prie Valdovų rūmų, jei čia laikomasi senų įkainių? Aišku, su tokių objektų statytojais konkuruoti buvo neįmanoma.

A. M. Brazauskas liepdavo paskaičiuoti ir su finansų ministru suderinti naujus įkainius. Kadangi kitos išeities nebuvo, kaip aukščiausio lygio įgaliotosios komisijos nariai, pakeldavome rankas ir po kelių savaičių tvirtindavome tuos naujus įkainius. Kiekvienas, kuris bent kiek susidūręs su gamyba ar statybos reikalais, tai supras. Statybų kaina kilo kasmet, o kam atsiranda abejonių dėl tų darbų skaidrumo, tegu palygina kaip nuo 2002-ųjų metų pavasario išaugo naujų butų kainos, kai buvo pradėti Valdovų rūmų atstatymo darbai, iki 2009–2010 metų.

Ir taupyti reikia su protu
Bet supraskime ir Lietuvos žmones, kurie mato įvairius savivaliavimus, tik didinančius tarpusavio nepasitikėjimą. Ar mažai paviešinama tiesiog kvapą užimančių piktnaudžiavimų, o ypač susijusių su statybomis? Kiekvieno kilogramo panaudotos ar nepanaudotos statybinės medžiagos juk neapskaičiuosi.

N. Kitkauskas. Nereiktų pamiršti ir gyvenimo realybės. Neseniai spaudoje pasirodė žinia, kad Vyriausybės rūmuose norėta įrengti slaptą pasitarimų kambarį. Tai būtų patalpa, apsaugota nuo bet kokio pasiklausymo. Pagal 2007 m. parengtą techninį tokios patalpos įrengimo projektą statyba turėjo kainuoti 700 tūkst. litų. 2010 m projektuotojai buvo paprašyti perskaičiuoti iš naujo, kokius darbus galima atlikti už skirtuosius 700 tūkst. litų. Paaiškėjo, kad šios sumos pakaktų tik pradiniams darbams. Atsižvelgiant į naujas kainas, minėtai patalpai įrengti reikėtų 2,7 mln. litų. Vadinasi, per trejus metus tokio kambario įrengimo kaina padidėjo beveik keturis kartus. Spaudoje teigiama, kad nuo pasiklausymo apsaugoto pasitarimų kambario įrengimas Vyriausybės rūmuose atidėtas iki 2012 metų, tikintis, kad Lietuvos finansinė padėtis pagerės.

Panašiai užšaldytas ir Valdovų rūmų finansavimas, matyt, tikintis geresnių laikų, o gal dėl kitų sumetimų. Tik abejotina, kad tie geresni laikai ateis. Ar už tuos darbus, kuriuos buvo galima padaryti dar 2009 metais, kai Lietuva minėjo savo Tūkstantmetį, neteks sumokėti kelis kartus daugiau?  

N. Kitkauskas. Valdovų rūmų atstatymo darbų įkainiai buvo patvirtinti pagal šio amžiaus pradžios kainas. Pagrindiniams darbams artėjant prie pabaigos nereikėjo nutraukti rūmų atstatymo darbų. Darbus reikėjo tęsti, antraip būtų padaryta didelė klaida.

2010 m. rugsėjo 30 d. Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmuose per spaudos konferenciją buvo paskelbtos Valdovų rūmų statybos išlaidos. Kai kurie žurnalistai žvilgčiojo į laikrodžius ir nenorėjo klausytis specialistų, rėmė prie sienos muziejininkus: kokiame name jie gyvena, kada pastatytame, kokiu lengvuoju automobiliu važinėja ir kada įsigytu? Matė, mat, bent vieną pralobusį muziejininką Lietuvoje. Šiaip televizijos žurnalistus sunku sudominti mokslo ar kultūros renginiais, o tąsyk keturiomis televizijos kanalų kameromis jie mėgino pagauti pikantiškų piktnaudžiavimo faktų.  

Atkurtų rūmų vakarų korpuso atikas virš trečio aukšto, "Mokslo Lietuva" nuotr.

Atkurtų rūmų vakarų korpuso atikas virš trečio aukšto, "Mokslo Lietuva" nuotr.

N. Kitkauskas. Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų darbuotojai apskritai čia nieko dėti, nes ne muziejininkai stato rūmus. Tokius klausimus uždavinėti muziejaus direktoriui Vidui Dolinskui yra didžiausias netaktas, nes jis tik metus su trupučiu, eina šias pareigas. Kai kurie televizijos kanalai jau spėjo parengti ne vieną laidą, kurių metu kalbėjo į statybos reikalus neįsigilinę asmenys, o vienos iš laidų leitmotyve skambėjo klausimas: „Ką reikės daryti su Valdovų rūmus statančiais vagimis? Sodinti ar nesodinti?“ Dauguma suerzintų televizijos žiūrovų, aišku, pasisakė, kad būtinai reikia sodinti.

Reikia sodinti, tik neaišku ką. Taip Maratas ir Robespjeras įsiklausydami į minios balsą priėmė sprendimą giljotinuoti Prancūzijos karalių ir karalienę. Mes netoli pažengėme per tuos 200 metų nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos. Prieš metus ar dvejus buvo kilusi prieš Valdovų rūmus nukreipta banga, kai įkaitintos galvos ėmė reikalauti nugriauti rūmus, teigdami, kad jie pastatyti „neteisėtai“, t. y. be patvirtinto projekto.  

N. Kitkauskas. Ne visi rūmų pamatai buvo atkasti, o kadangi tai ypatingos reikšmės objektas, tai buvo sutarta projektavimą ir darbo brėžinius leisti daryti dalimis ir lygiagrečiai. Pirmiausia imtasi projektuoti pietų korpuso atstatymą, daryti darbo brėžiniai, sudaryta sąmata. Su šia dokumentacija bankas turėjo teisę skirti finansavimą pradedamiesiems statybos darbams atlikti. Kita rūmų pamatų dalis buvo toliau tiriama. Taigi rūmų tyrimo ir atstatymo darbai buvo finansuojami etapais. Tai buvo Vyriausybės sprendimas, tad apie kokį nors „neteisėtumą“nėra jokio pagrindo kalbėti. Tiesa, vėliau dėl Šliosbergo namo kilusių diskusijų Valdovų rūmų atstatymui buvo prarasta apie metus.

Akį taip pat reikia pratinti prie pokyčių

Atstatytų Valdovų rūmų vaizdas sukėlė prieštaringus vertinimus, kai kuriems žmonėms sunku susitaikyti su pakitusiu Katedros aikštės vaizdu, Pilies kalno siluetu, kuris nuo Katedros aikštės atrodo tarsi prislopintas. Kai ką erzina Vilniaus senamiesčiui neįprastai masyvus atstatytų rūmų siluetas, akiai sunku priprasti prie naujo didelės masės tūrio. Kartais galima išgirsti kategorišką vertinimą – svetimkūnis, muliažas. Iškilęs „monstras“, girdi, iš vilniečių ir sostinės svečių atėmė tokį įprastą ir brangų vaizdą į Gedimino kalną. Dėl to ir Katedra, tarsi, sumenkusi. Ką į šiuos kaltinimus galėtumėte atsakyti?

N. Kitkauskas. Ką sako A. Puškinas poemoje „Eugenijus Oneginas“? „Įprotis mums duotas iš aukščiau, jis mums laimės pakaitą atstoja“ („Привычка свыше нам дана, замена счастию она“).  Žmonėms sunku susitaikyti su staigiais, jiems įprastos erdvės, pokyčiais. Tai žinodami vokiečiai, priimdami sprendimą Berlyne atstatyti Karališkuosius rūmus, nutarė gyventojus pratinti prie norimų atstatyti rūmų vaizdo. Savo leidinyje vokiečiai rašo, kad Berlyno gyventojai buvo pamiršę, kaip atrodė jų miesto pasididžiavimas. Iš pradžių daug gyventojų rūmų atstatymą vertino skeptiškai. Todėl, kad gyventojų akis priprastų, buvo pagamintas natūralaus aukščio rūmų maketas iš audeklo ir pastatytas atstatomų rūmų vietoje. Makete masteliu 1:1 nupieštos rūmų fasado detalės – vokiečiai sau galėjo tokią prabangą leisti. Mes Vilniuje dėl finansinių sumetimų sau to negalėjome leisti. Berlyne Karališkųjų rūmų maketas apie metus stovėjo, jaukinosi berlyniečius. Dabar jiems akys atsivėrė, o kai atėjo metas maketą ardyti, žmonėms jo pagailo. Žmonių pasąmonėje įvyko virsmas.

Sveikas konservatizmas reikalingas, nes tik taip ir išsaugomas paveldas.

Siekė atkūrti Lietuvos valstybingumo simbolį

Rūmų atstatytojai neteigia, kad jie sukūrė didelę architektūrinę vertybę, bet teigia, kad rūmai tėra gaubtas, skirtas tikrajai vertybei apsaugoti – po žeme išlikusiems autentiškiems pamatams. Tad taip gal ir reikėtų pateikti: tikroji vertybė glūdi po gaubtu ir ji dabar bus eksponuojama. Gaubtą sudaro atstatytų rūmų architektūrinės formos ir siluetas, kuris atstatytas gana tikroviškai pagal archeologinių ir architektūrinių tyrimų duomenis.  

N. Kitkauskas. Pirmuose pasitarimuose buvo reikalaujama maksimaliai išsaugoti išlikusią rūmų autentiką, t. y. po žeme esančius rūmų pamatus. Tačiau pradėjus analizuoti, kaip visa tai turi būti įgyvendinta, teko apsispręsti dėl daugelio techninių sprendimų. Po diskusijų nutarta senus pamatus atremti į naujus polinius pamatus. Tam reikėjo pragręžti autentiškus senuosius pamatus. Kad naujojo statinio sienos „neišsiskėstų“, į žemę buvo leidžiami metaliniai inkarai. O kad jie drėgname grunte nerūdytų, buvo naudojamas ne bet koks metalas, bet titanas iš Vokietijos. Toks sprendimas taip pat padidino statinio kainą.

Be abejo, gaila autentiško mūro, kurio dalis prarasta atliekant gręžinius poliams. Taigi deklaruojant maksimalią pagarbą autentikai, jo dalį vis dėlto teko paaukoti, nes atstatytieji korpusai, kuriuos iš tiesų galime vadinti gaubtu, turi tvirtai remtis į žemę. Sovietmečiu reikdavo visaip gudrauti, kad nebūtume apkaltinti nacionalizmu, todėl apie 1983 metus aiškinome, kad statysime Nacionalinę dailės galeriją atkurdami istorinį rūmų siluetą, savotišką gaubtą būsimai galerijai. Bet mes, kartu su klubu „Talka“, puoselėdami rūmų atstatymo idėją, jau supratome, kad galutinis rezultatas turėtų būti ne gaubtas, o patys rūmai – Lietuvos valstybingumo simbolis.

Utopija virstanti realybe

Kibirą žibalo į liepsnojantį diskusijų laužą dėl Valdovų rūmų praėjusį rudenį šliūkštelėjo Rimvydas Valatka straipsnyje „Auksiniai Valdovų rūmai ir vimdanti kolektyvinė atsakomybė“ („Lietuvos rytas“, 2010 09 24). Autorius užsipuolė niekuo dėtą ir su Valdovų rūmų statyba nesusijusį kultūros ministrą Arūną Gelūną, kuris šias pareigas pradėjo eiti tik 2010 metais. Į sąjungininkus R. Valatka pasitelkė meno istoriką Vladą Drėmą (1910–1995). Mat straipsnyje „Ad fontes, cives!“ („Krantai“, 1989 m. balandis, p. 23–33). (Ad fontes lotyniškai reiškia „į šaltinius, link ištakų, prie versmės“ – redakt. pastaba.) V. Drėma tris kartus yra pakartojęs R. Valatkai, matyt, nepaprastai „patinkančią mintį“: Valdovų rūmų atstatymas yra utopija. Bet rūmai stovi, užteko 20 metų, kad utopija virstų realybe. Tad gal teisesnis pasirodė besąs Algirdas Julius Greimas, kuris buvo didžiulis Valdovų rūmų atstatymo šalininkas ir kiekviena proga kartojo, kad Valdovų rūmus būtina atstatyti.

Prūsų pietų ir rytų korpusų išorės fasadas, t. y. rūmų pietryčių kampas J. Oziemblausko litografijoje 1840 m. Akivaizdus skirtumas, kaip šis kampas pavaizduotas J. Oziemblausko litografijoje ir koks jis yra, anot klaidingo V. Drėmos interpretavimo, P. Smuglevičiaus piešinyje

Prūsų pietų ir rytų korpusų išorės fasadas, t. y. rūmų pietryčių kampas J. Oziemblausko litografijoje 1840 m. Akivaizdus skirtumas, kaip šis kampas pavaizduotas J. Oziemblausko litografijoje ir koks jis yra, anot klaidingo V. Drėmos interpretavimo, P. Smuglevičiaus piešinyje.

N. Kitkauskas. Su visa pagarba V. Drėmai, turiu pasakyti, kad net ir jis pats taip pat klysdavo, kaip ir kiekvienas dirbantis žmogus. Klydo ne vien dėl Valdovų rūmų atstatymo realumo. Žurnale „Krantai“2 prie V. Drėmos straipsnio įdėtas dailininko P. Smuglevičiaus piešinys su užrašu „Vilniaus Žemutinės pilies rūmų griuvėsiai iš pietryčių pusės“. Iš tikrųjų, tai rūmų vaizdas iš priešingos – šiaurės vakarų pusės. Su Lietuvos kultūros fondo įkūrėju ir tuometiniu pirmininku prof. Česlovu Kudaba dar 1988 metais pavasarį kitais reikalais lankėmės pas V.Drėmą. Jau tada atsargiai paklausiau, ką vaizduoja pora P.Smuglevičiaus piešinių: jis išdėstė tą pačią savo poziciją, kuri už metų (1989 m.) buvo išsakyta žurnale „Krantai“. Tą pačią klaidą V. Drėma pakartojo ir savo knygoje, išėjusioje 1993 m. Vadinasi, ne korektūros klaida.

Šiuos P. Smuglevičiaus piešinius žinojo ir Michalas Homolickis3, XIX a. pirmojoje pusėje nemažai rašęs apie Vilnių. M.Homolickis, apibūdindamas minimą rūmų piešinį, tvirtino, kad jame pavaizduotas rūmų šiaurės vakarų korpusas. Beje, M.Homolickis savo darbuose nurodo, kad apibūdindamas Žemutinės pilies rūmus, naudojosi juos dar mačiusių žmonių liudijimu, konsultavęsis su dailininku V.Dmachausku.

Beje, apsilankymo pas V. Drėmą metu, jis visą mūsų restauratorių kartą išvadino prastais specialistais. O akivaizdžiai pats klydo. Ir, be abejo, tokie jo teiginiai kurį laiką kėlė nemaža painiavos tyrinėtojams.

V. Drėma, beje, taip pat teigė, kad rūmų rytų korpusas buvo dviejų aukštų, nors ikonografija ir dabar mūsų turimi istorijos šaltiniai liudija, kad ši rūmų dalis buvo triaukštė.

Kaip matyti, net ir V.Drėma galėjo klysti, nors, anot R. Valatkos, „kietesnių“ už V. Drėmą nedaug, jei apskritai yra.

Grįžkime prie V. Drėmos straipsnio žurnale „Krantai“. Autorius rašo: „Sumanymas atstatyti rūmus Vilniaus Žemutinėje pilyje yra labai gražus ir viliojantis uždavinys, tačiau šiandieninėmis aplinkybėmis ir sąlygomis yra pernelyg utopiškas ir nerealus“. Taigi pripažįsta, kad sumanymas labai gražus ir viliojantis, tik štai trūksta spėkų. Tokių rūmų nesugebėsią atkurti net kviestiniai autoritetai ir specialistai.

Juozapo Peškos akvarelė (1808 m.) „Vilniaus Katedra iš rytų pusės“. Vargu ar to meto vilniečiams patiko ši atsivėrusi erdvė nugriovus Žemutinės pilies Valdovų rūmų griuvėsius. Nugriovus rūmus, atsivėrė Katedros rytinis fasadas, lygus, be puošybos elementų, be langų, nes jų nereikėjo, kol greta iki nugriovimo stovėjo Valdovų rūmai

Juozapo Peškos akvarelė (1808 m.) „Vilniaus Katedra iš rytų pusės“. Vargu ar to meto vilniečiams patiko ši atsivėrusi erdvė nugriovus Žemutinės pilies Valdovų rūmų griuvėsius. Nugriovus rūmus, atsivėrė Katedros rytinis fasadas, lygus, be puošybos elementų, be langų, nes jų nereikėjo, kol greta iki nugriovimo stovėjo Valdovų rūmai.

N. Kitkauskas. Jau buvo tokie specialistai kaip Stanislovas Mikulionis ir Bronislovas Krūminis, dirbę prie Trakų salos pilies atkūrimo darbų. Turėjome tokį solidų menotyrininką kaip Stasys Pinkus, inžinierių architektą Romaną Jalovecką, dirbusį prie daugelio objektų konservavimo ir restauravimo. Buvo ir daugiau puikių restauratorių. 1950 m. buvo įsteigtos Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės, šiemet minimas jų veiklos 60-metis. Kai pasirodė minimas V. Drėmos straipsnis, Lietuvos restauratoriai jau turėjo 40 metų darbo patirtį, buvo spėję restauruoti daug reikšmingų kultūros paveldo objektų, tad jų kvalifikacijos menkinti nederėtų. Jei prireikdavo kokį naują restauruotą objektą priimti, tai dažniausiai į tokią komisiją R. Jaloveckas, S. Pinkus ir V. Drėma būdavo įtraukti, taigi jų sprendimai būdavo lemtingi.

Lietuvoje jau buvo solidus konservatorių ir restauratorių potencialas, išmokome pažinti senuosius mūrus, o tokie senovės mūrų žinovai kaip Sigitas Lasavickas, Žibartas Simanavičius, Stanislovas Mikulionis ir kai kurie kiti jau buvo solidi jėga. Išmokome „skaityti“ seniausius ir vėlesnių epochų mūrus, atidengėme ir identifikavome tokius sluoksnius, kurių net nesapnavo kad ir prieškario lenkų architektai, kurie prie tų pačių rūmų dar tik šiek tiek buvo bandę prisiliesti.

Beje, V. Drėma žurnale „Krantai“ rašo, kad galvojant apie rūmų atstatymą, iš pradžių reiktų keletą jaunų specialistų komandiruoti į Italiją studijuoti renesanso architektūros. Ši spraga taip pat užpildyta: rūmų atkūrimo specialistai jau turėjo galimybę susipažinti su Italijos ir Vidurio Europos rezidencinės paskirties objektais, jų architektūra. Be to, sukaupė didelį kiekį natūros tyrimų duomenų, kurių V. Drėma jau nespėjo pamatyti.

Ir profesionalai ne visados sutaria

Ir vis dėlto, 1993 m. V. Drėma Arvydui Juozaičiui duotame interviu teigia: „Diletantizmas mus pražudys“4. Pripažinkime, kad ši toliaregiška mintis labai tiktų dabartinei Lietuvai, kurią dažnai valdo diletantai. Tačiau apgaudinėja, kvailina, parceliuoja, išnaudoja lyg tikri šio „meno“ profesionalai.

N. Kitkauskas. Labai norint ir pačiam V. Drėmai būtų galima pritaikyti kai kuriuos jo paties lakius išsireiškimus. Kad ir istorija su Šv. Kazimiero koplyčia Katedros pietrytinėje dalyje. Vilniečiai dar atsimena, kad ši koplyčia iki praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio buvo nutinkuota ir nudažyta baltai, kad nesiskirtų nuo Katedros. Tačiau koplyčia buvo pastatyta pagal XVII a. italų architekto Matteo Castello (kituose šaltiniuose minimas jo sūnėnas architektas Konstantinas Tenkala) projektą iš švediško smiltainio. 1636 m. koplyčioje iškilmingai buvo perlaidotas karalaitis Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras, miręs 1484 m. kovo 4 dieną Gardino pilyje. Tai štai su šia koplyčia prasidėjo bėdos. Iššutusį smiltainį pamatų zonoje kas dveji treji metai reikėdavo remontuoti. Statybininkai į suirusias vietas prikrėsdavo cemento skiedinio, užglaistydavo ir nudažydavo baltai, kaip nudažyta visa Katedra. Tačiau cemento struktūra – visai kitokia negu smiltainio. Šis porėtas akmuo „kvėpuoja“, o cemento kristalai vandens nepraleidžia, todėl po kelerių metų visas luobas atšokdavo ir tekdavo lopyti iš naujo.

Pasak V. Drėmos, tipiškas diletantizmas.  

Taip Žemutinės pilies teritorija atrodo makete, Mokslo Lietuva" nuotr.

Taip Žemutinės pilies teritorija atrodo makete, "Mokslo Lietuva" nuotr.

N. Kitkauskas. Žiūrėkime, kas vyko toliau. Buvo pasitelkti restauratoriai, kurie važinėjo po užsienį, domėjosi, kaip panašūs objektai konservuojami kitose šalyse. Tuo metu dirbau prie kitų Katedros objektų, daugiausiai teko tyrinėti požeminę dalį, rūsius, pamatus ir pan. Gavau užduotį pasidomėti, ką būtų galima daryti su Šv. Kazimiero koplyčia. Skaitome Mykolą Homolickį (1791–1861), kuris žurnale „Wizerunki i Roztrząsania Naukowe“ 1840 ir 1843 m. paskelbė straipsnį apie Šv. Kazimiero koplyčią. M. Homolickis ir vilniečiai sielojosi, kad 1820 m. caro valdžios įsakymu koplyčios fasadai buvo nudažyti baltai. Tai tas pats, kaip auksinį daiktą nudažyti bronziniais dažais – tai vertybės sumenkinimas, – rašė M. Homolickis.

Įsigilinę į kitus istorijos šaltinius, patyrinėję pačią Šv. Kazimiero koplyčią, priėmėme sprendimą atkurti jos pradinį vaizdą. Paminklų restauravimo tresto direktorius Romualdas Vytautas Kaminskas jau buvo važinėjęs po Vakarų Vokietiją, matė, kaip panašius paminklus restauruoja vokiečiai. Nutarta pasinaudoti šia patirtimi. Paėmėme gabalėlį koplyčios švediško smiltainio, nusiuntėme į Vakarų Vokietiją, vokiečiai laboratorijoje nustatė akmens poringumą, kitus parametrus, o paskui padarė atitinkamą mišinį, kurio savybės yra tapačios švediškam smiltainiui. Padarėme viską, ką reikėjo – gavome mineroso (restauravimo medžiagos) ir pradėjome koplyčios fasado atidengimo darbą.

Mūsų pastangos sukėlė didelį V. Drėmos nepasitenkinimą. Jis mus apkaltino klasicistinės Katedros visumos žalojimu, architekto Lauryno Gucevičiaus architektūros darkymu. Priminiau, kad L. Gucevičius mirė 1799 m., o Šv. Kazimiero koplyčios išorės išlyginimo, jos fasado nudažymo imtasi po 20 metų. Pasirėmiau M. Homolickiu: koplyčios užtinkavimas – tai kilnios medžiagos profanavimas. Tai padaryta prieš L. Gucevičiaus valią.

Profesionalų ginčas, kai nuomonės išsiskiria – visai natūralus dalykas bet kurioje kūrybinėje veikloje.

N. Kitkauskas. Daugiau pavažinėję po pasaulį, matome, kad būtent šitaip ir reikėjo elgtis, kaip kad padarėme su Šv. Kazimiero koplyčios išore. M. Homolickio ir jo bendraamžių atmintyje dar buvo išlikęs pradinis Šv. Kazimiero koplyčios išorinis vaizdas, todėl jis taip sielojosi, kai tas vaizdas buvo pakeistas.

2009 m. gruodį mirė vienas žymiausių lietuvių kilmės lenkų meno istorikų, Popiežiaus Jono Pauliaus II Liublino katalikiškojo universiteto profesorius Ježis Lileika (Jerzy Lileyko, 1932–2009). Jis visada pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, lietuvis, o lenkai jį vadino Lenkijos meno istorijos patriarchu. Ježis Lileika, 2009 m. liepos 6 d. Vilniuje dalyvavęs atstatytų, bet neįrengtų LDK Valdovų rūmų simbolinėje atidarymo ceremonijoje, kalbėjo: „Dabar kai kam dėl atstatomų Valdovų rūmų kyla įvairių prieštaringų minčių, bet praeis 20–30 metų ir niekam iš atvykėlių net į galvą nešaus, kad tie rūmai atstatyti. Jiems atrodys, kad tai per amžius stovintys mūrai“.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas 

Skaityti toliau:
Valdovų rūmai – visuotinio pakilimo, vėliau dalies žmonių nusivylimo simbolis (I)
Valdovų rūmai – visuotinio pakilimo, vėliau dalies žmonių nusivylimo simbolis (III)

Kategorijos: Kultūros paveldas, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: