Ketvirtadienio Perkūnkalbė (26)

Naujausiame žurnalo „Liaudies kultūra“ numeryje yra interviu su Dainiumi Razausku, kur mitologas kalba apie esminius mūsų tautos pasaulėžiūros dalykus. Kalba kitaip, skatindamas dabartinius žmones mąstyti, o ne tik pasakodamas, „kaip protėviai tikėjo“. Vertingiausia iš šio interviu, sakyčiau, yra tai, ką gerbiamas D.Razauskas sako apie mūsų tautą, už ką šiandieninėje Perkūnkalbėje jį ir pagerbsiu. Tegu didysis mūsų dievas Perkūnas atkreips dėmesį į mitologą Dainių Razauską ir padės jam visuose darbuose, taip atlygindamas už pasakytus žodžius.

Artėjant Kalėdoms, kai elnias Devyniaragis parneš Saulę ir šviesą ant savo ragų, svarbiausia yra atrasti dvasioje tą Darną, kuria galėtumėm dvėsuoti kasdien, prisiminti žmogaus šventumo esmę. Ši Perkūnkalbė tam ir skirta. Su pagonių teologo Dainiaus Razausko ir tikinčiųjų pagalba pabandysi prieiti prie žmogaus šventumo esmės. Tepadeda mums šioje piligriminėje kelionėje Perkūnas.

Kalnų parke Vilniuje, ten, kur dabar puikuojasi trys kryžiai, Sąjūdžiui prasidėjus žmonės pasodino devynis šventuosius medžius – ąžuolus. Šie ąžuolai buvo tautos auka Perkūnui, kad ir vėl vedė ją į kovą su mūsų Tėvynės priešais. Tačiau atgavus nepriklausomybę ąžuoliukai buvo sutrypti buldozeriais ir vietoj jų pastatyti trys cementiniai kryžiai. „Na, kryžius – irgi Pasaulio medžio simbolis, tik negyvas. Tas pats ir su mūsų Katedra: ten kadaise degė gyva šventoji Ugnis, dabar pakraigy – tos pat šventos ugnies bareljefas, gipsinis, gal akmeninis. Skirtumas tas pats – gyvas ar negyvas? Didžiausia religijos grėsmė yra stabmeldystė, kuri dvasią į stabą sustingdo.“ – galima perskaityti Dainiaus Razausko interviu „Liaudies kultūroje“. Sąjūdžio metu mes buvome pradėję atkūrinėti savo gyvybės religiją, kurią vėliau vėl sutraiškėme, kad galėtumėm pastatyti negyvus jų paminklus. Ir vis tiek tebegarbiname tuos pačius dievus ir tas pačias tautos šventenybes, nes lietuvis niekada nesugebės būti tikru krikščionimi, tik tapome stabmeldžiais – vietoj tikros dvasios pastatėme cementinius paminklus jai įamžinti. Tą puikiausiai atskleidžia ir mūsų teologas Dainius Razauskas, „Liaudies kultūrai“ pasakojęs:

1831 – ųjų metų sukilimo bajorai, ragindami prie sukilimo prisidėti lietuvių liaudį, atsišaukime žadėjo: jei mes nugalėsime – ir jūs patapsite lenkais valnais. Kaip turėjo būti suvokiamas lietuviškumas, lietuvybė, kad didžiausias pergalės vaisius – tapti lenku. Štai iš kokios sąmonės mes augame, vaduojamės: lietuvis net ne žmogus, nevisavertis, nebūti lietuviu – didžiausias pasiekimas. Iki šiol mes tą savyje turime, jaučiame. Vertinga yra ne tai, ką galiu, ką išmokstu, bet būtent tai, kad esu ir kas esu. Manau, kad tokią pirmapradę jauseną lietuviui iš po kojų pradėjo išmušinėti visų pirma nevisavertis krikštas.Lietuva, du šimtus metų mirtinai kariaudama su krikščionimis grobikais ir pavergėjais,dvasiškai rėmėsi, be abejo, į savo Dievą ir dievus. Užtat krikščionybė galiausiai įsigalėjo ne integruodamasi į senąjį, savąjį tikėjimą, o priešingai – beatodairiškai triuškindama, laužydama, naikindamasenąjį tikėjimą ir paniekindama lietuvybę kaip tokią, pamindama lietuvį kaip žmogų. Išstumiami buvo net lietuviški vardai, draustos lietuviškos dainos, bausta už tai, kad viešoje vietoje prabilai lietuviškai. Po kelių tokių šimtmečių naivu tikėtis, kad nebejaustumėm to padarinių. Net tautosakoje jau yra sakoma: Dievas kalbėjo lenkiškai, lietuviškai tik šventas Petras. Taigi danguje lietuviškai šneka tik tarnas, žemesnio rango personažas. O kai lietuviai kariavo su krikščionimis, Dievas ir dievai, reikia manyti, kalbėjo lietuviškai. <…> Mano suvokimu, aušrininkai, Sąjūdis – tiesioginės mūsų senosios tradicijos apraiškos, jos pliūpsta iš pasąmonės ir užmaršties. Lietuva gyva tiek, kiek gyva senoji tradicija <…>. Esame gyvi tol, kol vienaip ar kitaip alsuojame senąja tradicija.

Čia ir regime, kad krikščionybė niekada nebus lietuvybės dalis, nes ji žemina lietuvių orumą. O kaip galima tikėtis laisvės, Darnos, kai pažemintas orumas, kaip galime tikėti religija, kuri atveria šventąją Žemę žydams, o lietuviai ten tik tarnais gali būti, tik su antrarūšiu šventu Petru kalbėtis. Krikščioniškas Dievas atstūmė lietuvius, o jie iki šiol atstumia jį. Ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri visada demonstravo nepaprastą gebėjimą priversti liaudį ją garbinti, čia žengė dar vieną protingą politinės kampanijos žingsnį – iš prezidentūros ji išspyrė lauk krikščioniškas prakartėles, o susitikusi su popiežiumi nebučiavo jo žiedo. Ji akivaizdžiai pataikauja savo rinkėjų – lietuvių tautos – sąmonei.

Senosios religijos teologas Dainius Razauskas savo apmąstymais padėjo mums suprasti, kad krikščionybė netinka lietuvių dvasiai, o Sąjūdis ir pati Lietuvos laisvė, kaip lietuvio orumo laidas, yra senosios tradicijos apraiška. Tačiau šios Perkūnkalbės paskirtis daug platesnė – mes pabandysime nusikapstyti iki paties žmogaus šventumo esmės, kuri pati savaime leis mums susieti Sąjūdį su lietuviu kaip žmogumi. Suvokti, kad mūsų šventoji Žemė yra Lietuva. Čia Platono dialogų pavyzdžiu kalbasi du Romuvos tikintieji.

Vaidilutė: Norėčiau būti rugių sėkla… ir neaprėpiamais javų laikais. Upeliais išsiliet. Žeme alsuoti.Sustingt sniege… Atgimt su medžiais. Maitintis Saulės spinduliais… Ar pagalvoji, kad mėsa – tai Žemė? Mėsa – tai Žemė, o Žemė – tai mėsa ir mes ją valgom, nors patys esam ta mėsa ir ta Žemė. Viskas mainosi, mainosi, mainosi… aš noriu būt javų laukais… ir Žeme alsuoti.

Kunigaikštis Kęstutis: Bet kaip grįstum mintį, jog mėsa yra Žemė?

Vaidilutė: o kam kažką pagrįst? Grįst tik kelius reikia. Kad mėsingų jaučių traukiami kabrioletai pravažiuotų. Nes akmenys – tai ne žemė ir ne mėsa.  Akmenys gyvesni už tą jautį, akmenys turi sielą ir dubenį su vandeniu. Su dangišku vandeniu, todėl akmenys – ne Žemė ir vanduo ne žemiškas, o dangiškas.

Kunigaikštis Kęstutis: O jautis tik žemiškas?

Vaidilutė: Mėsingas jautis tik žemiškas, nes jis – mėsa, jis – Žemė. Jis Aušrinei skirtas, o Aušrinė tai kumelė iš marių. Ir tas jautis iš marių, todėl jis – Žemė.

Kunigaikštis Kęstutis: bet jis neturi savy dangiško vandens? Tos marios nėra dangiškos?

Vaidilutė: Ne. Dangiškos marios tik akmenų dubenyse, o ten žemiškos marios, Žemės įsčios.

Kunigaikštis Kęstutis: O dangiškas vanduo nėra kartu ir žemiškas? Ar jis į žemę nesugrįžta, laikosi tik akmenų dubenyse?

Vaidilutė: Tik akmenų dubenyse, jų sielose. Jis – šventas.

Kunigaikštis Kęstutis: Tik akmuo turi sielą? Nes jis turi dangiško vandens?

Vaidilutė: Akmenų vanduo kitaip šventas negu Žemės vanduo. Ar pagalvoji, kad šventumas ne vienas, jis gali būti kitoks, nei tu manai?

Kunigaikštis Kęstutis: Apie tai nebuvau susimąstęs. Tarsi nujaučiu skirtumą, bet negalėčiau jo įvardyti.

Vaidilutė: O ar gali įvardyti skirtumą tarp gimimo ir mirties? Tarp gyvo ir negyvo? Abu šventi, bet tas šventumas kitoks.

Kunigaikštis Kęstutis: Dangus – tai ne Žemė, dangiška – ne žemiška, tad ir dangiškas šventumas nėra žemiškas, tiesa?

Vaidilutė: O ar vyras yra moteris? Ar žiaurumas – meilė?

Kunigaikštis Kęstutis: Ne, nėra.

Vaidilutė: Jie tik kuria Darną.

Kunigaikštis Kęstutis: O ar yra tik dangiškas ir žemiškas šventumai?

Vaidilutė: Dar yra žmogiškas šventumas.

Kunigaikštis Kęstutis: o žmogus nėra Žemė? Juk jis irgi yra mėsa.

Vaidilutė: Aš esu žmogus. Ir aš NORĖČIAU būti rugių sėkla. ir neaprėpiamais javų laukais… Jei žmogus būtų jautis, jis būtų tik mėsa, tik Žemė, bet žmogui dar toli iki jaučio: žmogus perplaukė marias, perėjo miškus, peržengė savo namų slenkstį, klausinėjo žynių ir Šiaurinio Vėjo, kur ta Aušrinė ir jautis, nes jam toli iki jaučio, o kai ten nusigavo padedamas vilko, vanago ir skruzdės, žmogus tapo tik tarnu.

Kunigaikštis Kęstutis: Bet ar žmogus gali tapti jaučiu? Arba akmeniu? Ar žmogiškas šventumas gali virsti žemišku ar dangišku?

Vaidilutė: O ar gyvas gali virsti negyvu? Saulės vežimas ir Pekrūno ratai visą laiką važiuoja nuo gyvo prie negyvo, nuo žemiško prie dangiško, o žmogus nevažiuoja tais vežimais, bet kartais važiuoja jo Vėlė. O ko važiuoja? Laimės vandens.O ar laimės vanduo žemiškas ar dangiškas? Ar laimės vanduo yra gyvybės vanduo? O gal užmaršties vanduo? O gal atminties vanduo? Kurį Vėlei gerti? Ogi nesvarbu. Nes žmogiškas šventumas kitoks, nei žemiškas, nei dangiškas.Ir žmogiškas laimės vanduo kitoks. Visai jam nesvarbu, ar užmaršties, ar atminties, ar gyvybės. Jam svarbu, kad Tėvynėje. Nes Tėvynė yra žmogiška laimė. Lietuva yra žmogiškas šventumas.

Kunigaikštis Kęstutis: Jautis turi žemišką šventumą, nes jis Žemė. Akmuo turi dangišką, jis turi Dangaus vandenį. Ar jie gali tapti nešventi? Apleisti savo šventumą? Juk žmogus irgi turi šventumą, turi Tėvynę. Bet..

Vaidilutė: Ne, tu jau ne taip šneki. Jautis turi žemišką šventumą, nes jis – Žemė. Akmuo turi dangišką, nes jis turi sielą – dubenį (o ten dangiškas vanduo). O žmogus turi šventumą – Tėvynę. Nes žmogus – tai Tėvynė. Ir Tėvynė – tai žmogus.

Kunigaikštis Kęstutis: Ir žmogus visuomet yra tėvynė, kaip jautis visuomet yra žemė?

Vaidilutė: Visuomet. Nes kai jautis miršta, jis tampa mariomis ir būna Žemės įsčiose, o kai žmogus miršta, jis tampa Tėvyne, nes jo kraujas Tėvynėje pasilieja ir jis gula į Tėvynės Žemę.

Kunigaikštis Kęstutis: o žmogus po mirties neatsiduria Žemės įsčiose? Ar miręs žmogus negali atgimti jaučiu?

Vaidilutė:

O ar miręs žmogus atgimsta dievu? Jautis – dievas, o Žemės įsčios – marios. O mūsų šventa Žemė – tėvynė. Ir mūsų Tėvynė turi marias. Vadinasi, atsiduria.

Lietuva yra šventoji žemė lietuviams, nes ji – tai pats žmogiškasis šventumas. Lietuvių tauta, anot D.Razausko, laisva ir nepriklausoma, savo orumą išsaugojusi yra tik tada, kai atmeta svetimą krikščionybę ir puoselėja savąją kultūrą. Lietuva — lietuviams yra esminis lietuviško orumo šūkis, kuriame telpa devyni Perkūno ąžuolai vietoj trijų kryžių, gyva Amžinoji Ugnis vietoj akmeninės katedros, pats žmogiškasis mūsų šventumas ir pagarba sau. Kiekvienas, nesvarbu — priešas ar draugas, mūsų vaišingumo bus deramai sutiktas ir pasodintas prie vieno stalo, pamaitingas geriausiu maistu, paguldytas į minkščiausią lovą, jei tik gerbs mūsų kultūrą ir mūsų tikėjimą. Ir kiekvienas, kuris čia ateis su svetima kalba niekindamas mūsiškę, kuris žemins mūsų orumą bandydamas vadovauti mūsų šventoje Žemėje, kuris niekins mūsų tikėjimą ir mūsų pasaulėžiūrą, kad ir kokią dabar mes ją turime, tas bus su perkūniška jėga išvytas lauk. Nes Lietuva – vienintelė pasaulyje lietuviams skirta šventoji Žemė. Niekur kitur tokios nėra. Todėl tik Lietuvoje gali netrukdomas tarpti lietuviškas šventumo suvokimas netgi tada, kai lietuvis nori nugriauti sinagogą, kad vietoj jos pasodintų devynis ąžuolus. Niekur kitur jis to padaryti negalės, nes kitur – kitų žmonių tėvynė, kitų šventoji žemė. Kai Lietuva – lietuviams, mes didžiuojames, kad esame lietuviai, o ne bandome tapti lenkais valnais ir Dievas staiga lietuviškai išmoksta.

Kategorijos: Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Vilmantas Rutkauskas:

    Sąjūdžio” laiku tarp okupantų krikščionių fundamentalistų buvo madingas lozungas: ”Lietuva- Marijos žemė”,kuris man keldavo juoką.Tačiau vėliau, kai pamačiau, kad tie judaistai nejuokauja- man irgi pasidarė nebejuokinga.

    Vilmantas Rutkauskas
    tel. 8 696 50838

  2. prusas:

    Stabmeldystė tai terminas kilęs nuo žodžio akmuo.Tai neatsiejami dalykai yra vienas ir tas pats.

  3. Migle:

    įdomu kad vycka facebooke paspaudė patinka prie šitos Perkūnkalbės. negi jam patinka lietuva lietuviams? tikėjus kad užgrios piktais komentarais 😀

  4. Dainius Razauskas:

    Turių draugų nelietuvių ir darysiu viską, kas mano jėgoms, kad jie Lietuvoje nesijaustų pažeminti. Ir jei kas kėsinsis griauti sinagogas, velmi pirmas stoti jų ginti. Paklausykite patys širdimi, ką kalbate. Ir nebūkite „pagonys“

    • Jonas Vaiškūnas:

      Vakar Panevėžyje mačiau didelį reklaminį stendą: Didelė senyvo amžiaus moters nuotrauka ir parašyta: “UŽKIETĖJUSI sveikuolė”. Ką reklamavo nežinau, matyt atpalaiduojančius vaistus.

  5. Dalia:

    Gerbiamai straipsnio autorei siūlyčiau ne tik dar kartą įdėmiai perskaityti Dainiaus Razausko interviu, bet ir Ramūno Bogdano straipsnį delfiuose: “Vaikščioti tarp mirusiųjų pelenų ir tarp kryžių amžino įšalo žemėje reikia tyliai. Mūsų tautų santykiai yra trapūs kaip porcelianas. O kada tarp jų įsisuka drambliai, visiškai nesvarbu, ar jie su šlike ant galvos, ar su tautine juostele po kaklu. Tie drambliai būna ir raudoni, ir rudi, ir visom vaivorykštės spalvom išsidažę, tačiau po bet kurio iš jų apsilankymo porceliano krautuvėlėje lieka tik šukės. Kažkas jas vėl renka ir vėl bando klijuoti. Iki kito storaodžio pasirodymo.”
    http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rbogdanas-drambliai-porceliano-parduotuveje-arba-dar-karta-apie-pstankera.d?id=39693239

    • Jonas Vaiškūnas:

      Auginu dramblį vietoj chamiako ir ką… švaru ir tylu namuose, porcelianas ramiai ant lentynų stovi, o dramblys grakščiai išvguriuoja tarp mano knygų rietuvių ir neplautų indų ir tuštinasi išėjęs į lauką – darže, tad su trąšomis jokių bėdų niekada neturiu… Gal kam reikia tokio? Parduodu.

    • Saulius:

      Ačiū Daliai už nuorodą. Puikios nurodomo straipsnio mintys. O svarbiausia – tai tekste jaučiamas gilus susirūpinimas tuo, apie ką kalbama.

  6. Jolanta:

    Jonai, ironija ne vietoj, nes straipsnis tikrai vertas ledinio vandens kibiro kritikos. Kertat šaką ant kurios sėdit

  7. Vilmantas Rutkauskas:

    Migle,
    jeigu būčiau tasai Perkūnas, su Tavim ”ženyčiausi”.

  8. Miglė:

    Vilmantai> su Perkūnu jau buvom apsiženyję 😀 😀

    Dalia> o aš siūlyčiau dar kartą įdėmiau paskaityti ką parašiau, o ne tik permesti akimis ir vietoj išankstinės kritikos, pabandyti suprasti, ką norėta pasakyti. Nors, prisiimu ir sau kaltę, kad gal neaiškiai parašiau. Tik kad naktis buvo, miego norėjosi…

    Dainiui> jokiu būdu nenorėjau pasakyti, kad reikia kažką žeminti. Sakiau, kad: Kiekvienas, nesvarbu — priešas ar draugas, mūsų vaišingumo bus deramai sutiktas ir pasodintas prie vieno stalo, pamaitingas geriausiu maistu, paguldytas į minkščiausią lovą, jei tik gerbs mūsų kultūrą ir mūsų tikėjimą. Ir kiekvienas, kuris čia ateis su svetima kalba niekindamas mūsiškę, kuris žemins mūsų orumą bandydamas vadovauti mūsų šventoje Žemėje, kuris niekins mūsų tikėjimą ir mūsų pasaulėžiūrą, kad ir kokią dabar mes ją turime, tas bus su perkūniška jėga išvytas lauk.

  9. Vilmantas Rutkauskas:

    Jonai Vaiškūnai,
    ką norit už tą dramblį ? Ar patelė, ar patinas, kelintų gimimo, ar iš pirmų rankų, ar daug ryja…,o tai dabar pardavinėjat kaip katę maiše.
    Kai gausiu algą, rimtai pagalvosiu.

  10. Dalia:

    Migle, kritika ne išankstinė, nes jūsų tekstas pirma buvo išspausdintas ir tik po to mano perskaitytas. Kodėl keliate sąlygas žmonėms ar tautoms, kurias žadate gerbti. Ar ne geriau pirmiausia gerbti.
    Kai norite miego, tai miegokite, jokiu būdu nerašykite.

  11. Vilmantas Rutkauskas:

    Jonai Vaiškūnai,
    Ai, pagalvojau- geriau to dramblio nepirksiu. Gyvūnui būtų stresas, visvien jis ilgėtūs paties.

  12. Saulius:

    Migle, Gerbiu Jūsų paskatas ir pastangas – jau vien dėl to, kad rūpinatės Alku – nekiekvienas to imasi. Tačiau ir vienas neapdairus žodis gali sugadinti nemenką Alko įdirbį. O dar kai iš VYR.REDAKTORĖS lūpų… Ir labai kviečiu prisijaukinti atsakomybę už savo žodžius. Miegas čia niekuo dėtas. Alkas brangus mums visiems. O Alkui turėtų būti brangi jo “porceliano parduotuvė” ir jos lankytojai. Ypač tie, kuriuose dar tik pradeda leisti šaknis susidomėjimas tikrosiomis Alko puoselėjamomis vertybėmis.

  13. Miglė:

    ne, nemanau, kad pirma jas reikia gerbti. Mūsų valstybėje pirmiausia turi gerbti lietuvius. Visus kitus gerbsime tik su šia sąlyga. 🙂 Išsiskyrė nuomonės ir tiek 🙂

  14. Vilmantas Rutkauskas:

    Lietuviai turėtų turėti savas SAVYBES, savitumus,kaip ir DIEVYBES, dievumus. Nereikia kažkokių importuotų, toleruotų krikščioniškų, musulmoniškų, ar kažkaip kitaip apsileisti tolerant.- kosmopolitarizatoriais, kurie tiesiog užkasinėja Lietuvą.
    Žinote, kaip Kaune kartais vadina Vilnių ? -Portugalija !-sutikit, tai nuskamba svetimybe.

  15. Miglė:

    Jolanta> vat čia ir kvepia išankstiniu nusistatymu.Nepagarba gimdo nepagarbą. Na, sutinku, ir ką? Juk aš ir nesakiau, kad reikia kažko negerbti. Aš sakiau, kad mes gerbsime kitus, jei jie gerbs mus. nes jei jie mūsų negerbs, tai jų nepagarba pagimdys mūsų nepagarbą. O kad mes jų negerbsime, nebuvo nė kalbos. Aš juk lietuviškai parašiau, kad kiekvienas, net nesvarbu, ar jis priešas, ar draugas, bus pasodintas prie vieno stalo su mumis ir pamaitintas geriausiu maistu. nes toks yra lietuvio svetingumas. Mes priimame net priešus ir juos visaip pagerbiame, tad jie neturi jokio preteksto mūsų negerbti. bet kartais atsitinka, kad jie vis tiek mūsų negerbia net kai mes juos gerbiame. pastaruoju metu taip atsitinka dažnai. Tokius žmones turėtumėm išvaryti, kad netrukdytų pagarbiems žmonėms darniai gyventi Lietuvoje.

  16. Jolanta:

    Gaila, kad vis jaučiate išankstinio nusistatymo kvapą ir degate noru netinkamus/negerbiančius išvaryti. Tad manau, kad tolesnė diskusija bevaisė. Atidžiai dar kartą paskaitykit Sauliaus komentarą, – geriau nei jis nepasakysiu.

  17. Miglė:

    Paskaičiau ir nematau jame nieko, kam pritarčiau 🙂 manau niekas neatkreipia dėmesį, kad europietės į kokį tunisą važiuoja prisidengusios galvas skaromis, nes neva gerbia musulmonų kultūrą. O kai europiečiai Europoje bando priversti musulmones nenešioti marškų ant akių, tai jau rėkiama, kad netolerancija. Didelis klausimas, kas ką toleruoja ir kas ko netoleruoja. Nesąmonė čia. Yra lietuviškas žodis pakantumas. Tu pakenti kitokius, bet visada tik iki tam tikro lygio – neleidi atsisėst tau ant sprando. Europiečiai leidžia.

  18. alva:

    Grazu kai zmones gincijasi,gilinasi kadaryti su svetimtauciais.Priimti ar isvaryti lauk.Man labiau rupi ka daryti su savais,lietuviais, kurie siukslina miskus ir paezeres,geria ir keikiasi kaip kiaules!

  19. Miglė:

    alva, na, čia tai savaime suprantama, ką daryti. šviesti. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: