V. Bagdonavičius. Keisti kryptį (1)

dr. Vacys Bagdonavičius | Asmeninė nuotr.

dr. Vacys Bagdonavičius | Asmeninė nuotr.

Galime vardinti daugybę negatyvių mūsų gyvenimo reiškinių, galime didžiai sielotis dėl  didžiulių praradimų, neįstengus tų reiškinių įveikti. Beje, ir sielojamės, tačiau ne daug kas nuo to tepasikeičia. Kažin ir ateityje ar bus esmingesnių pokyčių. Vienų blogybių padarytos žaizdos užsitrauks, pasimirš, bet rasis kitos blogybės, versis kitos žaizdos arba metų metais pūliuos tos pačios. Kad pasiektume ryškesnių pasikeitimų, pirmiausia reikėtų pažvelgti į esmines visų negerumų priežastis ir bent pradėti stengtis jas šalinti. Norėčiau atkreipti dėmesį bent į vieną iš tų priežasčių.

Bene skaudžiausia, kas mūsuose atsitiko po nepriklausomybės atstatymo, yra tai, kad beatsikuriančios valstybės vairą į savo rankas paėmusieji iš pat pradžių tą vairą pasuko ne visai ta kryptimi, kurion žvelgė Sąjūdžio pažadinta tauta. O ji , bent šviesiausioji jos dalis, žvelgė į dvasinio atgimimo horizontus, buvo pasiryžusi įveikti visokį okupacijos metais susikaupusį blogį, pirmiausia moralinį, siekti tokios gyvensenos, kurios esmę sudarytų materialinės gerovės ir aukštos dvasinės kultūros dermė. Dvasingumą varguose išsaugojusiai inteligentijai atgimimo metą net abejonių nekilo,  kad politikos ir valdžios vairą paėmę jos pačios atstovai, vos tik atkūrus nepriklausomybę, kaip  prioritetinį valstybės uždavinį išsikels jos kultūros plėtrą, jos tautinio tapatumo stiprinimą, kad intelektinis ir dvasinis potencialas taps pagrindine valstybę visais atžvilgiais atkuriančia jėga.

Deja, naujoji valdžia tų lūkesčių nepateisino. Tąjį intelektinį ir dvasinį potencialą ji be didesnių skrupulų pastūmėjo į šalį, o jo vietą užėmė kitas, agresyvus naująją ekonomiką formuojančių pajėgų potencialas. Pirmiausia jis ėmėsi privataus kapitalo kaupimo. Ir tai jis darė labai nesiskaitydamas nei su, kad ir netobulais, įstatymais, nei juo labiau su morale. Toks nesiskaitymas, galima sakyti, buvo tiesiog proteguojamas, netgi susikūrė to protegavimo ideologija. Legalūs ir normalūs, su morale nesikertantys turtėjimo būdai į tikslą vedė pernelyg lėtai ir ne visada davė milžiniškus pelnus. O tų pelnų norėjosi labai greitų. Beje, kai kas didelius turtus susikrovė greitai, tik jie sukaupti buvo ne iš dorai uždirbamo pelno,  o tiesiog  juos pasisavinant, imituojant valstybinio, taigi mūsų visų, turto privatizavimą… Naujai propaguojamoje ideologijoje kaip pagrindinė egzistencinę prasmę turinti vertybė iškeliamas turtas, o vieninteliu žmogaus vertingumo matu laikomas gebėjimas bet kokiais būdais tą turtą kaupti.

Bandymai kalbėti  apie kokias nors kitokias vertybes esą tik svaičiojimai, kvailystės. Kokia gi galėjo būti kalba apie pareigą pasirūpinti bendraisiais  Tėvynės interesais, bendras pastangas kurti jos gerovę? Rinkos ekonomikos idėja  tapo iš esmės visų valdžių proteguojamu ideologiniu vėzdu, prieš kurį turėjo nutilti intelektualai, dvasinės kultūros puoselėtojai. Tokiu vėzdu mosikuojant, netruko įsigalėti teisinis nihilizmas, kurį lydėjo dorovinis nihilizmas ir katastrofiškas žmogaus dvasingumo menkėjimas. Įsigalėjęs viso gyvenimo liberalizavimas daugelio veikliųjų vien egocentrines materialines orientacijas teturinčių subjektų  buvo suprastas kaip leidimas daryti beveik viską, į nieką neatsižvelgiant, kaip skatinimas į visas užtvaras dorovės ir teisės pažeidimams žiūrėti kaip į netikras, butaforines. Ėmė formuotis ciniškas požiūris į dorovę, o ypač į tuos  senamadiškus žmones, kurie dar bandė apeliuoti į jos normas bei elementarų padorumą. Didelė tokio cinizmo dozė nuodijo ir sveikąją visuomenės dalį, nes stiprino bejėgiškumo, sutrikimo jausmą, kėlė dvasinį nuovargį  ir abejingumą, o  neretai ir visišką netikėjimą prošvaistėmis.

Neteisinga būtų tvirtinti, kad ir dabar tebėra visa ta velniava, kuri  siautėjo keleriais pirmaisiais nepriklausomybės metais. Šiaip ar taip tapome civilizuotesni, daugiau ar mažiau normaliai ėmė funkcionuoti ekonomika, socialinės rūpybos sistema, teisėsaugos institucijos, valstybė įgijo neblogas pozicijas tarptautinėje arenoje. Mažiau bėra drastiško tyčiojimosi iš doro žmogaus, atviro banditizmo, labiau pasitikima valdžios įstaigomis. Šiek tiek esame drausminami Europos sąjungos normų.

Tačiau daugelis negerų dalykų mūsuose tebesidaro ir dabar, tik gal rafiniuočiau, labiau užmaskuotai, su didesne demagogijos doze, pridengiančia atvirą cinizmą. Būtent  apie tuos negerumus ir kalbame šiame forume. Kalbama ir daugelyje kitų susibūrimų. O toną tiems negerumams, deja, tebeduoda anais metais įtvirtinta ideologinė orientacija į  godulį materialinėms vertybėms. Tų vertybių troškimas jau yra tapęs didžiosios visuomenės dalies egzistenciniu gyvenimo prasmės matu. Tapome prekybos centrų manipuliuojama vartotojiška visuomenė, beveik nebeturinčia  aukštesnių idealų ilgesio. Toje visuomenėje silpnai tesigirdi balsai apie dvasinės kultūros krizę bei jos šešėlyje įsivešėjusias blogybes, apie tai, kad dabartinė ekonominė krizė, apie kurią skambinama visais varpais, yra anos, dvasinės kultūros krizės, padarinys. O dvasinės kultūros, visuomenės dorovės pagrindų stiprinimas  nė vienos iš buvusių valdžių nebuvo suvoktas kaip prioritetinis uždavinys. Tad mums, tai suvokiantiems, yra būtina susitelkti ryžtingam žygiui mobilizuoti tautą pakilti  naujam, šį kartą tikram dvasiniam atgimimui.

Tačiau esama rimto pagrindo abejoti, ar tai pavyks. Bene sunkiausias dalykas yra pats susitelkimas. Slibiną, su kuriuo reikia kautis ir kurį reikia įveikti, beveik visi mes, kad ir į daugelį sambūrių susiskirstę, daugmaž apibūdiname panašiai ar netgi vienodai. Bet niekaip nepajėgiame iš visų tų sambūrių sueiti į vieną galingą būrį tą slibiną įveikti, nes didvyriais norime tapti kiekvienas atskirai. Tik kažin ar pavyks jais tapti?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: