Romualdo Ozolo dienoraščiai (10)

Romualdas Ozolas | „Respublika“ nuotr.

Signatarų Namai vis labiau tampa signatarų centru. Lapkričio 18 dieną čia įvyko Romualdo Ozolo naujausios knygos „Aušros raudoniai“ istatymas.  Į  pilnutėlę salę susirinko ypatingi žmonės – politikai, menininkai, leidėjai, žurnalistai – buvę aktyvistai prieš 20 metų. Praėję du dešimtmečiai šiandien žadina giliau suvokti ir įvertinti kas vyko.

R.Ozolas tai literatūros ir politikos fenomenas, sukuriantis kasmet po storą knygą –  tikrus naujųjų laikų Lietuvos metraščius. Vien tik „Nepriklausomybės kronikos“ – 7 tomai. Skaičiusieji gėrisi 2007 m. pasirodžiusiais „Supratimais“(730 psl.)

Man įdomiausia buvo tai, kad pagrindiniai vakaro žmonės buvo ramuviečiai, dalyvavę ankstyvosios Ramuvos veikloje – ekspedicijose, išvykose, žinoma, iki Ramuvos sutriuškinimo 1973 m. A. Šliogeris ir šiandien sako, jog jo filosofinėje kūryboje skleidžiasi Romuvos idėjos. O kai prasidėjo saugumo akcijos prieš kraštotyrą ir Ramuvą, man teko paslapčiom važiuoti pas Ozolą į kaimą ir perspėti apie grėsmes. Vakaro metu  pats Ozolas pasakojo, kaip slėpė savo užrašus ir dienoraščius nuo saugumo.

Apie pačią knygą buvo kalbama kaip apie vieną iš atsikuriančios Lietuvos dokumentų. Dar daugiau kalbėta apie patį knygos autorių ir sudėtingus to meto įvykius. A.Šliogerio nuomone, per 50 metų mes išgyvenome tai, ką Vakarų Europa išgyveno per 500 metų. Tokį istorijos ir gyvenimo srautą nedaug kas galėjo atlaikyti, o ypač krito vyrai. Ozolas kaip tik yra vienas iš nedaugelio, ištvėrusių istorijos ir gyvenimo išmėginimus. Ištvėrė gal būt todėl, kad buvo labai įvairiapusis žmogus. Signatarų namų  foje kabojo jo kūrybos paveikslai, fotografijos. Gražu.

„Aušros raudonis“ – tai 1990-1992 m. Sąjūdžio meto dienoraštis. Kalbėjusieji svarstė, kas yra biografija, autobiografija ir memuarai, kuo jie skiriasi nuo dienoraščių.  Kaip tik tokio žanro literatūros dabar gausu, atėjo memuarų metas.

Dienoraščiai, ko gero, yra patikimiausi šaltiniai, norint pažinti praeities įvykius. Memuarai paprastai rašomi tarsi per laiko atstumą, kuomet  galima „pataisyti“ gyvenimo momentus ir įvykius. Dienoraščiai nebūtinai rodo įvykius ir jų tikrumą. Ozolo dienoraščių knyga buvo įvertinta, kaip „autentiškas atmosferos paliudijimas“. B.Genzelis pastebėjo, jog dienoraščių rašymas tuo metu buvo pavojingas užsiėmimas. Tokie rašiniai dažnai tapdavo svarbiausiu represijų įkalčiu.

Ozolas aiškino, ką jam reiškė dienoraščių rašymas: „Dienoraščiai buvo man išsigelbėjimas, dar kitaip pasakysiu – tai buvo kasdienybės įveikimo būdas. O pastarojo meto įvykiai paskatino mane pakelti dienoraščius viešumon.“

Iš tiesų, šiandien nevienas veikėjas piešia Sąjūdžio laikus sau palankiom spalvom. Deja, tikresni dokumentai, kokiais dažnai yra dalyvių ir  liudininkų dienoraščiai, kalba ir nutylimas tiesas. Vienas iš jaunesnių sąjūdiečių – Alvydas Medalinskas – prisimena. Sąjūdžio pradžioje vyravo idealizmas ir visuotinis solidarumas. Jam teko išvažiuoti į studijas Anglijon. Po metų grįžęs, jis pastebėjo permainas žmonių elgesyje. Veiklesnieji jau kalbėjo apie pelningą metalo ar kitų prekių vežimą per sieną, vietoje idealizmo –  merkantilizmas. Tokios permainos buvo gana sparčios, o tų procesų pasekmes mes matome šiandien. Prasidėjo „kita Lietuva“, o šiandien vėl kalbama, jog reikia „kitokios Lietuvos“.

Dienoraščiai man primena mano jaunystę, kuomet aš pats buvau pamėgęs dienoraščius. Tas pomėgis mane atvedė į kraštotyrą, kuri taip pat buvo tikrovės pažinimo ir įamžinimo būdas. Teko ir man slėpti savo dienoraščius. Gal būt ir jie kada pasirodys knygų pavidalu. Bet vakaras Signataruose pažadino ir kitas mintis. Visi mes, bendraamžiai, pastebime, jog mūsų taip vertinamos knygos išgyvena „tuštėjimo“ metą. Jaunimas beveik neskaito knygų, nes jas atstoja internetas, facebook‘as ir pan. Laiškų jau mažai kas rašo, dienoraščių taip pat vargiai kas rašo. Į ką visa tai išvirs, ar liks kokie laikmečio dokumentai, kaip liudininkai, ar jau to nebereikės ?