L.Medelis. Ar Želigovskis kartais nebuvo strateginis partneris? (II) (1)

Linas V. MEDELIS, www.alkas.lt 

Linas Medelis

Linas Medelis

Tad iš kur tokia emocijų audra Lenkijos pusėje?   

Lenkijos visuomenė jau ne vienerius metus maitinama Majos Narbut  lygio informacija. Žinios apie ujamus tautiečius ir dar taip netoli, be abejo, papiktintų kiekvieną normalų žmogų. Skaitytoją, žiūrovą ar klausytoją dar labiau turėtų veikti informacija, kaip sakoma, iš pirmų lūpų, iš pačių engiamųjų ir nuskriaustųjų, tarp kurių reikia manyti yra ir toks Raimundas Klonovskis (Rajmund Klonowski). Tinklaraščiuose (tą pačią dieną newsweek.pl, politykazagraniczna.pl ir kituose) jis pristatomas kaip  laikraščio „Kurier Wileński“ redaktorius ir Vilniaus krašto lenkų mažumos atstovas.  

Straipsnis – laiškas iš Lietuvos,  emociškai ir pateikiamais faktais lygiavertis ponios Narbut rašiniui, ir nesuprasi – gal kuris nuo kurio nusirašė? Pakaktų vienos citatos: „Asimiliacinė politika prieš lenkų mažumą Lietuvoje nenutrūkstamai tęsiasi nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios“. Išdėstytos ir visos tos asimiliacinės politikos skriaudos, įskaitant naftos perdirbimą ir tai, kad Avižieniuose, netoli Vilniaus, nusikalstamai daugėja lietuvių.  

Taip rašo redaktorius? Tačiau dar nesmerkime jo, nors tame laikraštyje gero žodžio apie tėvynę Lietuvą reikėtų paieškoti su žvake. Pasidairius interneto platybėse paaiškės, kad redakcijos sąrašuose tokio žmogaus nėra, o „redaktorius“… neetatinis autorius, dar neseniai buvęs (o gal ir tebesantis) gana aktyvus Vilniaus universiteto Studentų gamtininkų mokslinės draugijos narys (mokslinis pranešimas internete –„Žinduolių senėjimo evoliucija“), dabar – vienur rašoma studentas, kitur – informatikas ,, neseniai Vilniuje laimėjęs trečią vietą lenkų diktanto konkurse. Jo elektroninis adresas prasideda vardu – abdullakh,- nors tarp lenkų, uolių katalikų tautos, musulmoniški vardai kažkodėl ne itin populiarūs.  

Kai partneris gadina orą   

Apie Lietuvoje mažai kam pažįstamą Lenkijos užsienio reikalų ministrą  Radoslavą Sikorskį išgirdome prieš pusantrų metų, kai jis viešai pareiškė: „Lietuva mano, kad Lenkija prieš karą okupavo Vilnių, mes taip nemanom“  („Litwa uważa, że Polska okupowała Wilno przed wojną, a my tak nie uważamy”).  

Taip kalbėjo strateginio partnerio diplomatijos vadovas. Todėl mūsų valstybės veikėjai pareiškė nusistebėjimą, bet labai neprieštaravo – ar maža kas, gal Sikorskis tą klausimą derino su karvedžiu Želigovskiu. Kita vertus, ir patys kai kada nusišnekam, o jis dar jaunas, pasitaisys.  

Juk amžinatilsį Romualdas Sikorskis – mūsų Seimo narys, ilgametis finansų ministras, tikras Lietuvos patriotas – taip pat kartais pasakydavo aštrų žodį ir apie mūsų sunkiai besistojančią valstybę, ir apie lietuvio charakterį. Bet gi ne tokiu lygiu! Paaiškinti jaunesniojo Sikorskio akibrokštą galima nebent… bobučių kalbomis Neries pakrūmėse, ir Vilniaus turguose – atseit Radoslavas turi tiek daug lietuviškų genų, jog geru žmogumi broliams lietuviams jis niekaip negali būti. Kaip kitaip parodysi, jog esi tikras lenkas… To įrodymui, tikriausiai reikalingas ir didis rūpestis lenkų mažuma prie Vilniaus.  

Už tą rūpestį spalio 13 dieną (bet ne penktadienį) ponas Sikorskis gavo Lietuvos lenkų sąjungos aukso medalį „Už lenkiškumo puoselėjimą Lietuvoje“. Po to Sąjungos prezidentas Michalas Mackevičius (Mackievicz)  – buvęs laikraščio „Czerwony Sztandar” („Raudonoji vėliava”, dabar „Kurier Wilenski“) partinės organizacijos sekretorius ir Maskvos politinės akademijos prie Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK auklėtinis, taip vaizdžiai nupiešė savo tautinės mažumos padėtį, kad neilgai trukus atsirado bent du – Lietuvos ir Lenkijos URM-ų – pareiškimai vienu klausimu visiškai priešingais vertinimais.  

Ministerijų pareiškimais noriu tikiu, noriu ne. Labiau tikiu vieno lenko, Lietuvos piliečio Ryšardo Maceikianeco (Maceikianec) nuomone:: „Metų  metus tęsiamas provokacijas, piktnaudžiavimus ir veidmainystes, faktinius veiksmus, kurių imasi Rinkimų akcijos (Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir minėta  LL Sąjunga – glaudžiai susipynusios organizacijos –aut.) veikėjai, galima bus atpažinti tiktai išmokus „iššifruoti” jų informaciją kaip skleidžiamą nesveiko proto žmonių.  

Jeigu jie šaukia, kad kažkas „vagia“ žemę, reiškia, patys tiesiogiai tame dalyvauja, jei sako, kad lenkiškos mokyklos persekiojamos, aišku, kad jie patys toms mokykloms gyventi ir dirbti trukdo, o jeigu kalba apie žmogaus ir piliečio teisių pažeidimus, vadinasi, žmones uja jų valdomi asmenys, atskirdami juos nuo pasaulio, idant nesuprastų, kad žmonės turi teisę į kitokį, garbingą gyvenimą“.  

Apie juodukus ir Maskvos ranką  

Lietuvos spaudoje kartas nuo karto šmėkšteli žinios apie tai, kad Lenkija (įvairios organizacijos) finansuoja „Kurier Wilenski“, kitą  lenkišką spaudą, privatų radiją „Znad Wilii“. Kodėl finansuoja? Todėl, kad būtina puoselėti lenkiškumą.  Labai prašom, juk mūsų valstybei nė motais nei kaip leidžiami Lietuvos pinigai (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat prisideda prie lenkiškų leidinių ir laidų finansavimo), nei kaip atidirbama už lėšas iš užsienio.  

O reikėtų žinoti tą dėsningumą: jeigu yra fondų, remiančių gėjų teises – bus randami ir „puoselėjami“ tų teisių pažeidimai kol baigsis pinigai; jei lėšų skiriama smurto mokyklose prevencijai, rasime smurto tiek, kad kovai su juo pinigų nepakaks; jei būtų apmokama kova prieš rasizmą, Lietuvoje neabejotinai kartu su finansavimu atsirastų skriaudžiamų juodukų…  

Kas gi mokėtų pinigus, jei nereikėtų puoselėti taip puolamo ir griaunamo lenkiškumo? Kas atsitiktų, jei Lietuvos lenkų spaudoje ir radijuje tokios ašaringos, dažniausiai tik iškraipytais faktais paremtos tematikos, nebeliktų? Ir pagaliau, ką veiktų, tarkim, toks ponas V.Tomaševskis ES parlamente, arba kai kurie Lenkijos politiniai veikėjai, negalėdami taip lengvai ir be jokios atsakomybės manipuliuoti skriaudžiamų lenkų korta… Kai uždarbis lengvas, nuodėmė būtų proga nesinaudoti.  

Sunku patikėti, kad pinigai būtų metami kaip į balą, todėl, kai mūsų politikos komentatoriai sako, jog Donaldas Tuskas yra klaidinamas arba pasiklysta vertinimuose, nereikia tuo tikėti aklai.  Tiesiog tai diplomatiška, delikačiai sušvelninta kalba ir baiminimasis daiktus vadinti tikraisiais vardais, kad kam nors, kur nors nepakenktum, ypač – draugiškiems, partneriškiems LT ir PL santykiams.  

Kalbėdami apie užsienio politiką, Lenkijos politiniai komentatoriai situaciją vertina labai kritiškai. Antonis Rybčinskis (Rybczyński) laikraštyje „Gazeta Polska“ D.Tusko partiją vadina tipiška „valdžios partija“, partija be idėjų ir  pragmatiška iki pasišlykštėjimo. „Tusko vyriausybė nedaro nieko, kas prieštarautų Berlyno ar Maskvos interesams. Pavieniai, Varšuvos suverenumą turintys parodyti gestai, nieko nereiškia“, – sako jis.  

Pavelas Chojeckis (Chojecki) savo pastebėjimuose „Kodėl Sikorskis atakuoja Lietuvą?“ (Dlachego Sikorski atakuje Litwę?) rašo taip: „Rusijos užsienio politikos strategas Sergėjus Karaganovas Michniko laikraštyje „(Gazeta Wyborcza“ –aut.) pateikė Eurazijos sąjungos nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto viziją. Pareiškė pasitenkinimą, kad „visokie Juščenkos“ jau nebėra kliūtis į šviesią ateitį, kuri sujungia ir Stalino, ir Hitlerio svajones“.  

Kol kas neįveiktas priešininkas  yra Aleksandras Lukašenka, rašo jis, o pastarosiomis dienomis maža Lietuva pasielgė labai narsiai – jos prezidentė D.Grybauskaitė, vizituodama Minske pažadėjo Baltarusijai ginti jos interesus ES. Atsižvelgdamas dar ir į vyresniojo kolegos Sergejaus Lavrovo (Rusijos URM vadovo; šiomis dienomis paskelbta, kad jis net pakviestas į metinį Lenkijos ambasadorių susitikimą- aut.) pamokymus Sikorskiui, visą tarptautinį kontekstą, Chojeckis daro nelinksmą išvadą: „…man sunku Sikorskio atakoje prieš Lietuvos vadovybę įžvelgti ką nors daugiau, nei vien pataikūnišką Kremliaus interesų realizavimą…“  

Aleliuja! Želigovskis vartosi kape ir kikena į kumštį: „Glupstvo, panovie“, – paspausim lietuviukus ir Wilno vėl bus mūsų.  

Gal ir taip, gal ir ne. Tik akivaizdu, kad Lietuvos lenkų korta gali būti naudojamasi nedraugiškiems veiksmams ir sumaiščiai tarptautiniuose santykiuose sukelti, tik gaila, kad lenkai amžinai pamiršta, jog visos Lenkijos nelaimės prasideda tada, kai susipykstama su ta rakštimi, kurios vardas Lietuva. 

Skaityti:
L.Medelis. Ar Želigovskis kartais nebuvo strateginis partneris? (I)

Kategorijos: Nuomonių ratas, Visi įrašai.
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *