Vakarietišką Santa Klausą bandys išstumti lietuviškasis (3)

Inga SAUKIENĖ, www.DELFI.lt   

Lietuviškasis Kalėda linksmina vaikus

Lietuviškasis Kalėda linksmina vaikus, © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kuris Kalėdų senelis yra tikrasis? Klausimas vertas dėmesio, nes galima pasikysti tarp daugybės įvaizdžių – pradedant sovietiniu Seniu Šalčiu, baigiant „Coca-colos“ reklamos veidu Santa Klausu. 

Anot kultūrininkų, esame nedidelė tauta, todėl, užuot žvalgęsi į kitus, turime sukurti savo stilių, antraip niekam nebūsime įdomūs.Lietuvos liaudies kultūros centras ir „Kalėdų Senelio paštas“ paskelbė konkursą savo, lietuviškojo, Kalėdų Senelio įvaizdžiui sukurti.   

Iš laiškų Kalėdų Seneliui, kuriuos rašo ne tik vaikai, susidaro įspūdis, kad mes vis dar esame išlaikę jo, kaip teisingumo vykdytojo, simbolį ir neretai kreipiamės kaip į paskutinę instanciją, kitaip tariant, patį poną Dievą.   

Ko žmonės prašo iš Kalėdų Senelio   

Pasak VĮ „Kalėdų senelio paštas“ atstovės Eglės Plioplienės, save vadinančios Kalėdų senelio sekretore, nors maždaug su paauglyste vaikai nustoja tikėti Kalėdų Senelio realumu, įstaigai rašo net suaugusieji – mamos, močiutės. Kalėdų Seneliui išdėstoma krūva socialinių, sveikatos problemų, prašoma keisčiausių dalykų – pavyzdžiui, kad sesutė ilgiau miegotų arba greičiau užmigtų, kad mamytei neskaudėtų galvelės, kad močiutė greičiau grįžtų iš ligoninės ar kad susitaikytų tėvai. Taigi ne vien materialūs dalykai dominuoja.  

„Melsdamiesi bažnyčioje ar išpažindami Dievą kitaip mes tikimės geresnės realizacijos ir prisitaikymo šioje žemėje. Kalėdų senelis – taip pat viena iš tų figūrų, kuri padeda labiau įsivertinti, pamatyti save iš šono. Juk kaip tėveliai moko vaikus? Jei būsi geras, Kalėdų Senelis atneš tą ir tą. Tai yra visose tautose. Kai kur blogai besielgusiajam Kalėdų Senelis dovanoja anglių. Tai vienas dvasios mokytojų ar vertintojų, kurie mažo vaiko sąmonei yra labai svarbūs“, – teigė kultūros darbuotoja.  

Anot pašnekovės, jei mes, gyvendami Lietuvoje, neturime savo lietuviškojo Kalėdų senelio, o tik svarstome, tikras jis ar netikras, tai tas pats, jei svarstytume, kuris tėvas yra tikresnis – mano ar kaimyno.  

„Komercija yra ir bus. Tačiau labai svarbu nepamesti ir išsaugoti mūsų šaknines tradicijas ir tada būsime įdomūs pasauliui. Juk tik turėdamas savo stilių gali būti įdomus ir kaip asmuo, ir kaip tauta. Šiuo metu iš sovietmečio esame paveldėję Senelį Šaltį. Kita vertus, jis nelabai ir nutolęs nuo prototipo. Mūsų pasakose tai pavidalas, kurį sutikus miške kaip senį, jis gali apdovanoti arba atvirkščiai. Sulaukiame laiškų, kurie atspindi tikrosios jo funkcijos suvokimą. Štai 11-metis mums rašo: „Kalėdų seneli, šiemet nebuvau geras, todėl jokių dovanų neprašau“, – pasakojo E. Plioplienė.  

Anot jos, paskaičiavus, kad Lietuva plius Gruzija lygu vienas Kijevas, darosi akivaizdu, kad mums būtina rasti ir išlaikyti savo stilių – nėra kaip kitaip apie save pranešti. Lietuviško Kalėdų Senelio įvaizdžio pagrindas jau sukurtas. Senelį Joulupukį iš Laplandijos, kurį mielai „eksportuoja“ Suomijos verslo įmonės, jau keletą metų pasitinka Senelis Kalėda, kuris dėvi kailinius iš daugybės žvėrelių kailiukų, o rankose laiko krivulę – lietuvišką žinios skelbimo ženklą. Tačiau šį įvaizdį reikia rutulioti ir tobulinti toliau.  

„Kai įvaizdis bus realizuotas, vienas variantas galėtų būti puošnesnis, kuris tiktų oficialiems, diplomatiniams renginiams – pavyzdžiui, Prezidentūrai, Valdovų rūmams. Kitas variantas būtų šiek tiek kuklesnis, bet jį galima būtų tiražuoti, kad jis įsitvirtintų kaip priimtinas lietuviškas etalonas“, – svarstė pašnekovė.   

Kodėl mums mielesnis Santa Klausas   

Lietuvos liaudies kultūros centras ir „Kalėdų Senelio paštas“ paskelbė konkursą savo, lietuviškojo, Kalėdų Senelio įvaizdžiui sukurti. Konkursas, kuriame gali dalyvauti meno, kultūros, švietimo sričių atstovai, visi neabejingi Kalėdų Seneliui žmonės ir netgi vaikai, dar tęsis iki lapkričio 15 d., o nugalėtojo laukia 2 tūkst. litų piniginis prizas.  

Anot Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Vidos Šatkauskienės, tai ir mūsų tapatybės klausimas. Lietuviai linkę vis žiūrėti į šonus ir pamiršta, kad ir patys turi be galo įdomių ir vertingų dalykų, todėl mums daug įdomesnis Santa Klausas su „Coca-colos“ traukiniu, o ne mūsų paveldas.  

„Įsivaizduoti gyvenimą be Kalėdų Senelio dabar neįmanoma, nors kaip personažas jis gana vėlyvas – į Lietuvą atkeliavo tik 19-to amžiaus pabaigoje. Jei jau jis atsirado, norėtųsi, kad jis vaikščiotų panašesnis į mūsų bendrąjį kultūrinį šio laikotarpio kontekstą. Ta būtybė minima mūsų dainose, kaip Kalėda. Net neaišku, kokios ji giminės, tačiau atvyksta iš toli ir veža dovanas.  

Tuo tarpu pasakose yra toks personažas kaip Šaltis, kuris apsirėdęs sidabrine sermėga, turi didžiulę lazdą ir apšerkšnijusią barzdą. Jis ne tik piktas šaltis, kuris stingdo, bet ir teisingumo vykdytojas – geruosius apdovanoja, o bloguosius kitą sykį ir nubaudžia. Tai būdas vaikui įskiepyti tam tikrą vertybinę orientaciją – vaikas turi augti doras, geras, teisingas“, – aiškino pašnekovė.  

Anot jos, šiandien per vėlu svarstyti, kaip būtų geriau: kad Kalėdų Senelis būtų matomas ar, kaip anksčiau, nematomas ir kiekvienas turėtų savo viziją.  

„Anksčiau dovanas taip ir palikdavo prie lovelės, prie duryčių, ant lango. Tačiau dabar, kai mes turime tą raudoną Kalėdų Senelį, kažkokiu matomu pavidalu turėtų atsirasti ir lietuviškas senelis, kuris būtų labiau savas. Mes linkę manyti, kad jo apranga turėtų būti šviesi, su tautinėmis detalėmis – austa juosta, megztos kojinės, ypatingos formos kepurė, terba, barzda, didelė, papuošta, krivulę simbolizuojanti lazda, traktuojama kaip stebuklo įrankis“, – svarstė V. Šatkauskienė.  

Kultūrininkė tikisi, kad atsiradęs naujasis įvaizdis prigis. Juk net ir tie, kurie seniai nebetiki Kalėdų Seneliu, vis dar tiki jo gerąja idėja, simbolizuojančia šviesiąsias gyvenimo puses.  

„Žmonių skonį labai stipriai formuoja televizija, o joje tikrai ne lietuviškas Kalėdų Senelio įvaizdis. Ar naujasis įvaizdis prigis, labai priklausys nuo visos mūsų visuomenės reakcijos, kiek mums patiems mūsų tapatybė svarbi ir kur dedame akcentus – ar tik į materiją ir dovanas, kurias galima nusipirkti. Tiesa, jos irgi yra labai svarbios, bet dovanos turėtų būti įkrautos ir dvasiniais dalykais“, – teigė pašnekovė.  

  

Kategorijos: Naujienos, Visi įrašai.
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: